197. Algimanto pamokomasis žodis – Mokytojas yra pati svarbiausia profesija bet kurioje visuomenėje – Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Vilniuje, 2018 12 08

Mylimieji, Gyvajame Kelyje mes jau žinome, kad mintys materializuojasi, todėl būkime atsargūs su mintimis, blogos ar geros mintys tampa Tikrove. Tai yra Energijos išraiška virpesiais. Mes galim materializuoti mūsų gyvenimą tolimam laikmečiui, bet jį materializuokime atsigręžę į Kūrėją, materializuokime ta Meilės pasireiškimo Banga, kad po daugelio metų, kada mes dedame nuostabias, nuoširdžias, nuoseklias pastangas bendraudami su Kūrėju, tas mintis ir patirtume savo gyvenime jau įgyvendintas. Todėl nukreipkime savo mintis į didesnį Įtikėjimą, stipresnę Meilę, ir tuo pačiu į Gyvą Kūrėjo patyrimą mūsų viduje per nuoširdų atsivėrimą Kūrėjui. 
Kada mes dabar garbinam mūsų Šventovėje – po pagarbinimo viduje yra tokia Galia Energijos iš Kūrėjo – aukščiausio dažnio virpesių pasireiškianti būsena, kad nesinori iš jos sugrįžti į tą žemesnį virpesių energinį lauką, norisi likti kuo ilgiau toje Palaimos, Ramybės būsenoje. Ir tai yra asmenybės troškimas. Asmenybė junta iš savojo Šaltinio ir Centro virpesius atsivėrimu, todėl jai tie virpesiai yra savi ir trokšta juos patirti kuo sodriau, kuo pilniau. Ir jeigu tokia būtų bažnyčia, kuri dabar yra sektantiška – katalikų sektos bažnyčia – jeigu jinai būtų Gyvoji, tokia, kokia yra mūsų Gyvoji Rojaus Trejybės-AŠ ESU Šventovė – kokia būtų nuostabi Gyvųjų Pamaldų būsena. Ypač dabar, kada jie ruošiasi ritualus atlikti ir pašvęsti Kalėdines pamaldas Jėzaus tam ritualiniam, simboliniam, kasmetiniam gimimui – kada bažnyčios jau yra perpildytos, bet tiktai tokių švenčių akimirkomis – kad būtų tokia Galia Energijos, kuri virpesiais pasklistų po visą miestą ir šalį, tada nebūtų aplinkoje tokios agresijos, susvetimėjimo, saviizoliacijos, nebūtų tokios nusikalstamos veikos, kokia dabar yra, nebūtų tokio proto degradavimo, koks dabar yra vyriausybės narių, parlamento narių, prezidentės. Atėję žmonės – mokytojai – atėję prašyt – mylimieji, jūs gi esate mūsų vedliai, padidinkite atlyginimus, mes pragyvent nebegalime! Bet įsivaizduokit, mokytojas, kuris yra pačios svarbiausios, garbingiausios profesijos žmogus – negali pragyvent iš atlyginimo! Kokia tai yra valstybė ir visuomenė? – jos nėra! Nėra dėl to, kad patiems garbingiausiems, kuriems turi būt rodoma pati nuostabiausia, giliausia pagarba ir meilė, paliekami už visuomenės visų ribų, kaip patys didžiausi bedaliai, skurdžiai, benamiai. Mokytojas negali oriai gyvent. Kokį jis rodo pavyzdį savo vaikams, mokiniams? kokį jis rodo pavyzdį visuomenei? – kad su juo galima nesiskaityt! Tai kokie yra bepročiai vyriausybėje, kokia beprotė yra prezidentė, koks beprotiškas yra parlamentas? Jūs tiktai įsivaizduokite – žmonės ateina, per dienų dienas budi prie švietimo ministerijos. Ar eis žmogus, oriai gyvendamas ir pilnatvėje, protestuoti dėl kažko? Tai rodo, kad jų viduje yra tokia įtampa, toks stresas, susikaupęs per gausybę metų, kada problemos visiškai nesprendžiamos, nes valdžioje žmonės, nesuvokiantys, ką reikia daryt Lietuvai. Tai štai, ar gali tokiomis sąlygomis, tokioj įtampoj mokytojai normaliai mokyt savo mokinius, patys jausdami visą laiką kitų sumenkinimą, pažeminimą? Ir tada tėvai ieško kažkokios išraiškos palengvint jų padėtį dovanomis įvairių švenčių proga – tai Kalėdų, tai Velykų, tai mokytojų dienos, tai metų pabaigos. Įsivaizduokit, kaip turi jaustis mokytojas, gaudamas tas dovanas – kaip vargšas, kuris negali pragyvent. Tai yra suteršimas mokytojo vardo. Bet suteršimas dėl to, kad vyriausybė, parlamentas, prezidentė neturi proto – protą turi, bet jis yra žemas tas gyvulinis protas – išminties neturi. O Išmintis juk yra iš Kūrėjo, Išmintis negali būt to gyvulinio proto išmąstytas – Išmintis yra gaunama atsivėrus Išminties Šaltiniui ir Centrui. 
Tai yra Kūrėjo sumanymas – kad valdžioje būtų išmintingiausi žmonės. Ar gali būti prezidentas, premjeras, parlamento nariai, ministrai neatradę Kūrėjo savo viduje? – jokiu būdu negali, nes jie gi nežino, kur pakreipt tą laivą. Todėl ir yra skriaudžiami tie mokytojai, kurie turi kaip tik perteikt Šviesą vaikams – perteikt, kad jie augtų naujais ministrais, parlamento nariais, prezidentais – išmintingi, šviesūs, ir save visuomet oriai laikantys sūnumis ir dukromis Kūrėjo! Štai tada jie gali parodyt kitiems Kelią, parodyt Gyvąjį Kelią, parodyt Brolystės pasiekimo Kelią, bendradarbiavimo – bendradarbiavimo tarpusavyje Kelią. 
Aš išgirdau per radiją, kad Brazilijoj ryte buvo mėginama apiplėšt du bankus, ir vienuolika žmonių žuvo. Bet tie vienuolika tai nėra vien tiktai tie, kurie banditiškai mėgino pavogt pinigus iš bankų. Šeši užpuolikai – nusikaltėliai – banditai – buvo nušauti, ir penki įkaitai, tarp jų vienas vaikas. Tai įsivaizduokite, prieš kelioliką metų irgi būdavo tokie, na, retesni bankų apiplėšimai, ir jeigu paimdavo įkaitą, tai ten trukdavo net ir ne vieną parą derybos, kad tik išsaugot gyvybę brolio ar sesės, paimto įkaitu, o dabar policija šaudo – šaudo be pasigailėjimo. Todėl šeši banditai užmušti ir penki įkaitai. Tai reiškia šaudoma buvo jau nebesidairant, ar pataikys ar nepataikys į tą, kuris paimtas įkaitu – nesvarbu jo gyvybė, svarbu išspręst štai tą epizodą, sunaikinant juos – mūsų ir tų pačių policininkų brolius ir seses dvasioje. Štai kaip degraduojantis protas nuvertina materialią gyvybę – ji tampa bevertė. 
Tai kokia gali būt tada tų pačių politikų nuostata, jeigu paima ir nuskriaudžia mokytojus – nes jie yra silpniausi, jie nesukuria matomo produkto, kurį gali kitas nupirkt, kuris gali už savo veiklą dar sumokėti į biudžetą mokesčius – o čia dabar mokytojui reikia dar iš biudžeto pinigų! Tai kaip lengva nuskriaust – jis bejėgis! Ir nepaisant to, kiek beskriaustų mokytoją – mokytojas yra pats svarbiausias visuomenėje – jisai būtent skleidžia Šviesą tai pačiai visuomenei. Be mokytojo visuomenė yra pasmerkta, pasmerkta taip, kad jinai sunaikins tą ir menkiausią dar egzistuojantį tarpusavio sambūvį, nesakau, kad tai ramybės, taikos sambūvis – šioks toks sambūvis – bet jis yra menamas, tariamas, netikras, negyvas, bet vis tiek jis dar egzistuoja. Bet jeigu ir toliau mokytojai bus menkinami, ignoruojami, ateis akimirka, kada niekas nenorės būti mokytojais – nebus tada mokytojų. Įsivaizduokit, koks bus chaosas! 
Mano mielieji, mano mylimieji, Gyvasis Kelias mums duotas tam, kad mes irgi būtume vienas kitam mokytojais – savuoju gyvenimu išreikštume Šviesos ir Meilės veiksmus, išreikštume oriai, atskleisdami ryškesnę Šviesą, kurią patiriame Gyvajame Kelyje, ir tuo pačiu kitiems turime priedermę paliudyti, paliudyti, kad mokytojas yra pati svarbiausia profesija bet kurioj visuomenėj – ar ten, kur banditai užiminėja bankus, apiplėšdami juos, ar Lietuvoj, ar Rusijoj, ar Amerikoj – visur svarbiausias yra mokytojas, ir ypač dvasinis Mokytojas – be jo mokykla taip pat yra bejėgė. Esat Gyvajame Kelyje, kad galėtume paliudyti – patyrėme didesnę, ryškesnę Įtikėjimo, o ne ritualinio tikėjimo būseną, ir šita Įtikėjimo būsena pradėjome patirti atrastą viduje Kūrėją. Tad ir liudykime tą ryžtingai kitiems, nebijokime aiškinti, kad esame iš tikrųjų Kūrėjo sūnūs ir dukros, esame patys savimi, tikri – be mūsų šito niekas nepatiria ir niekas nežino šito – nežino, kad jie yra Kūrėjo sūnūs ir dukros. Todėl mūsų priedermė – nebijoti savęs ir atskleisti tai kitiems – išmintingai atskleisti, ir tuo pačiu apraminti ir kitus, kurie nori nenori, bet vis labiau agresyvėja, susierzina greičiau, ir tuo pačiu griebiasi tokių sprendimų, kurie dar labiau gramzdina į bedugnę tamsos, baimės bedugnę – kiekvieną – kuris nežino, kas yra Kūrėjas – ir jis degraduoja kasdien, nors tai materiali civilizacija užgožia savo gausios materijos išraiška. 
Aš vakar mačiau YuoTube, kaip gaminami automobiliai – Škoda, BMV. Ir mane svarbiausia nustebino, kada didžiausiose erdvėse dirba vien tik robotai, nėra nė vieno žmogaus – jauti nemalonų jausmą. Atlieka veiksmus besilankstantys metalo atitinkami luitai – milžiniško dydžio, svorio, bet labai tiksliai atlieka tuos veiksmus. Sukuria atitinkamą produkciją, sukuria – kokia sąskaita? – nužmogėjimo, susvetimėjimo – išguiti darbininkai, arba jeigu jie yra, vietomis tas procedūras turi atlikt ir rankomis, bet jie neturi kada pažiūrėt vienas į kitą, jie bijo pažiūrėt – kiekviena, kiekviena operacija yra paskaičiuota, kiek turi užtrukt laiko. Robotai užprogramuoti – jie nepavargsta. Kaip gerai tiems savininkams – tos kompanijos savininkams – jie neserga, programą užprogramavai ir ją tiksliai jie įvykdo. Būna gedimų, aišku, reikia įdėt lėšų, bet tai ne tas pats, kai žmogus suserga, išeina dekretinių atostogų – o tu jam mokėk. Bet ir tai dar ne tai – šitie materialūs nuostoliai nėra tokie didžiuliai, didesni nuostoliai yra tai, kad atsiranda susvetimėjimas ir saviizoliacija tarp žmonių – štai, kokia yra kaina! Visuomenė tiesiog žūsta – jos nėra – yra atskiros žmonių grupelės, kurias pavadina šeimomis, darbo kolektyvais, bet ir jose nėra tarpusavio gyvo, nuoširdaus ryšio – yra savęs mėginimas pateikti taip, kad būtų kuo didesnė nauda jam ar jai – kad jis daugiau gautų atlyginimo, kad jį pripažintų kaip tą, kuris yra vertingesnis už kitą. Tai yra susvetimėjimo kelias. Mes esam Gyvajame Kelyje, kad būtų tarpusavio bendradarbiavimas, bet ne konkuravimas. O bendradarbiavimas įmanomas tiktai drauge su Kūrėju atrastu savyje. Štai tada atsiranda Širdis – Širdis, kaip simbolis – Meilės kalba – Širdies kalba, ir mes tada pajuntame būseną, kad norime ne robotų, kurie atlieka tas operacijas ir išveja žmones – mes norime tarpusavio bendravimo. Jeigu būtų šalis, pasiekusi aukštą išsivystymo lygį, ir robotai padeda atlikti atitinkamus pramonėje ar žemės ūkyje darbus – tai jeigu mums lengviau, mes greičiau pasiekiam tą pačią produkcijos išraišką su lengvesnėmis sąnaudomis, reiškia, mes turim daugiau poilsio – tie darbuotojai neturi būt išvejami į gatvę, bet jie turi būt dirbantys taip, kaip normalūs darbuotojai, bet sutrumpintą darbo dieną, o poilsį panaudotų Kūrėjo garbinimui ir tarpusavio bendravimui. Štai tada būtų palaipsniui suartėjimas – vienas kito didesnis pažinimas, ir, natūralu, būtų didesnis pasitikėjimas vienų kitais. Argi brolis iš brolio mylinčio, arba sesė iš sesės vogs pinigus, vogdami iš banko? – tai jie vagia iš kitų gi brolių ir sesių! Ar verslininkai nuskriaus, nesumokėdami pinigų tiek, kiek jiems priklauso už atliktą darbą, o mokėdami minimalias algas? – reiškia, jie gi vagia iš savo sesių ir brolių! Argi vyriausybė, prezidentė, parlamentas nuskriaus mokytojus, mokėdami jiems nederamai mažus atlyginimus? Taip mano mylimieji, mes turime tą vieną būdą, kaip visas šias problemas išspręst – tik per atsivėrimą Kūrėjui, tik per Jo Meilės pojūtį savo viduje, atradus Kūrėją savyje – kito kelio nėra, kitas kelias yra savęs sugriovimas, proto degradavimas, susvetimėjimas, pamišimas. 
O renkatės jūs kiekvienas laisva valia. Amen.


Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė ir Mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas. 

Algimantas