Algimanto pamokomasis žodis – Ne Liuciferio kaltė dėl byrančios dabartinės aplinkos, o asmeniškai kiekvieno, atsisakančio siekti Šviesos – pasakytas per gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune 2018 12 09

Spausdinti
Dokumentų sąrašas

Esam mes tokioj padėty Gyvajame Kelyje, kad žinom, jog išeitis yra tiktai per Kūrėją. Ir kada aš mąstau, žvelgdamas į aplinką, kaip byra ta aplinka, ir noriu suprast giluminę priežastį, kodėl taip yra.
Vis tiek įvairūs religiniai judėjimai, įvairios filosofijos turi savo indėlį ir tuo pačiu gali būti vienokia ar kitokia išreikšta Tiesos samprata, Tikrovės samprata. Tuo pačiu, vis tiek kada žengi vis tolyn į praeitį, tada atsiremi į tą maištą prieš du šimtus tūkstančių metų, pradėtą Liuciferio, Vietinėje Sistemoje, Satanijoje. Ir mąstai – negi Liuciferis čia kaltas, kad esam tokioj padėtį?
Manyčiau, kad ne.
Manyčiau – ne – ne Liuciferis kaltas, bet kiekvienas asmeniškai, kuris priima sprendimus Liuciferio maišto labui, tai jo ir yra kaltė, asmeninė kaltė. Liuciferis tiktai pasiūlė idėją, bet jis neprivertė, kad šitą idėją kiekvienas pripažintų ir tuo pačiu paremtų ją. Kiekvienas priėmė savo laisva valia pasielgti taip, kaip jisai pasielgė. Ir šiandien mes esam tokioj padėtįy – kiekvienas priimam sprendimą savarankiškai, asmeniškai. Ir tai priklauso nuo mūsų asmeninių apsisprendimų – ne nuo Liuciferio.
Aplinkybės, natūralu, apsunkina gyvenimą, bet jeigu žmogus asmeniškai – sakykim, ir mes patys priėmėm sprendimą pasirinkt Šviesą, Tiesą, taigi ir mums Liuciferis turėjo sutrukdyt tuo maištu – bet nesutrukdė – mes pasirinkom Gyvąjį Kelią, o ne tuos butaforinius siūlomus daugybės religijų, nesvarbu kokia bebūtų sekta, ar islamo ar budizmo, ar krikščionybės klystkeliai, bet mes jų nesirenkam, o juk galim pasirinkt. Reiškia – mūsų asmeninis apsisprendimas – štai kur yra ta tikroji išeitis – remtis į Kūrėją. O kad yra daugybė sektų, kurios tarpusavyje kariauja, nesutaria, tai ne Liuciferio kaltė, nes kiekvienas iš tų judėjimų, iš tų sektų turi savo šaltinius, kuriuos iškelia virš kitų šaltinių. Pripažįstami tik tie šaltiniai, kurie yra tos sektos laikomi šventais.
Islamas nepripažįsta nei budizmo, nei krikščionybės šaltinių kaip pačių svarbiausių, bet tik Koraną. Krikščionys priešingai – Korano net nežino, kad egzistuoja, o Bibliją pripažįsta kaip nepajudinamą kertinį akmenį visiems. Budistai turi savo, krišnaitai turi savo, ir jie turi laisvą valią taip pat, kaip ir mes, bet jie panaudoja laisvą valią tam, kad būtų savųjų šaltinių įkaitais – Laisvės jie neturi, jie turi apsisprendimą būti šituose garduose, kuriuos siūlo Biblija, Bhagavatgita, Sai Babos mokymai arba Koranas – tai yra gardas – ir jame tiktai jie gali būt tam tikra prasme apsiraminę, bet jie yra spąstuose, laimės nepatiria, bet jie nori likt ištikimi šitam gardui. Ir visiškai nesidomėdami kitu gardu. Nepažįstantys to kito gardo nei šaltinių, nei ritualų, nei tų religijų švenčių, kadangi juos domina tiktai vienas gardas – ritualų gardas – kurį siūlo jų pačių rašytiniai šaltiniai. Tai jų, kiekvieno, asmeninė apsisprendimo teisė, bet tuo pačiu ir kaltė. Jie būtent dėl tos baimės apsisprendžia būtent tamsos labui – Liuciferio maišto labui. Visi tie musulmonai, katalikai ar ten kiti, jie palaiko Liuciferio maištą, Šėtono maištą palaiko, nes jie nenori būt Kūrėjo sūnūs ir dukros – įtikėję, priėmę savo sprendimą asmeniškai – gyventi Kūrėju – Jo Tiesa ir Tikrove. Jie tokio sprendimo nepriėmė. Jie naudoja savo butaforinę sektos religiją, religiją naudoja tam, kad apramintų savo gyvulinį protą – štai aš esu tikintysis – musulmonas, budistas, krišnaitas, katalikas, protestantas. Bet protestantai turi tą patį šaltinį kaip ir katalikai. Protestantai jau bažnyčiose kai kur leidžia tuoktis vienalytininkams – bažnyčia, kur turėtų būt visiems gi tas šaltinis vienodai ir suprantamas ir traktuojamas. Ne.
Asta iš Norvegijos vakar mums pasakojo šventovėj, kad Norvegijoj jau leidžiama pora metų tuoktis bažnyčioje vienalytininkams ir įsivaikinti vaikus. Tai kokia tada gali būt šeima, kai net ir Naujajame Testamente Pauliaus laiškuose yra kaip tik akcentuojama šeima.
Tai mes būdami Gyvajame Kelyje, priimam kiekvienas asmeninį apsisprendimą – nebūti tame garde, kokį sudaro visi tie religiniai klaidingi judėjimai, bet eiti ta Gyvąja mums suteikta Kūrėjo Tikrove savo tikru gyvenimu. Eiti prieš srovę, eiti prieš visas tas sektas, bet eiti kartu su visa kūrinija – tuo pačiu vektoriumi – garbinant, šlovinant Kūrėją – Rojaus Trejybę-AŠ ESU. Ir to dar neužtenka – dar siūlyti ir kūrinijai pašlovinti Kūrėją Keturiuose Asmenyse – išplečiant jų sampratas apie Kūrėją. Bet vis tiek gyvai – patyrimais – liudijant, kad nėra jokių gardų, yra tiktai žmogaus klaidžiojimai, klystkeliai, kurie ir paverčia kiekvieno asmeninį apsisprendimą ribotu, negyvu, ir tuo pačiu paremiančiu Liuciferio, Šėtono maištą ir trukdančiu Gyvajai Šviesai skleistis šeimose, net ir tose bažnyčiose. Juk jie ir savuosius vaikus šeimose mokina klaidingai. 
Štai dėl to yra dabar krizė tarp tėvų ir vaikų, kada aiškina, kad tai natūralu, kad kiekviena karta turi savo konfliktų su praėjusia karta. Tai nenatūralu. Brolystėje negali būt konfliktų. Brolystė tai ir yra išraiška – nepriklausomai nuo amžiaus, kur Išmintis vertinama – jeigu tu turi didesnę išmintį, daugiau sukaupęs patyrimų, tai tave puikiausiai supranta ir jaunesni, nėra susvetimėjimo, nėra priešpriešos, nėra menkinimo.
Įsivaizduokit, jeigu yra mūsų tokia planeta, kur yra menkinama, kad jaunas žmogus menkina seną, nes jis, atseit, jų supratimu niekam tikęs – pagarbos nelieka, apie meilę nekalbu. Ir kaltė yra būtent to jauno žmogaus, kad jisai nenori plėst savo požiūrio už to gardo ribų. O gardas – ne vien tiktai tie religiniai susiskaldymai, bet taip pat ir mados, kurias diktuoja tokie pat nudvasėję žmonės, grupuotės, kurios egzistuoja tarp draugų, ir tada stipresnis primeta savo valią, kad silpnesni irgi paklusta, bet atsiranda patyčios, ir kaltė yra kiekvieno asmeninė. Ir Liuciferis čia ne prie ko, jis tik aplinkybes apsunkina, bet spręst, kokį gyvenimą gyvent – kaukėtą kaip maskarade ar savo tikrą gyvenimą – nuoširdų, dorą – priima kiekvienas asmeniškai.
Todėl aš ir džiaugiuosi, kad Gyvajame Kelyje mes esam Gyvi, tikri savimi, priėmę savo asmeninį sprendimą, nepriklausomai nuo to, kad visa žmonija eina į priešingą pusę. Mūsų apsisprendimas yra – noriu tvirtai sakyt – galutinis, kad mes jo nepakeisim.
Širdis man taip sako, kad ir jūs nepakeisit to sprendimo. Kuo daugiau bus patyrimų jūsų viduje, išorėje, tuo stipriau jūs įtikėsit, tuo tvirtesnis jūsų pasireiškimas bus savimi, ir tuo labiau bus troškimas nesitraukti iš šito Kelio, vis daugiau ir glaudžiau remtis į Kūrėją, kad ir kokia būtų aplinka nepalanki tai Šviesai, tam Kūrėjui. 
Ir šlovė jums visiems. Amen.


Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas. 

Algimantas


Dokumentų sąrašas
Spausdinti
Grįžti atgal