Algimanto pamokomasis žodis – Prasmingas gyvenimas – tai yra kasdienio gyvenimo šeimoje Meilės ir Gėrio veiksmų išraiška visų labui – Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvoji šventovė, Vilnius, 2018 12 15

Spausdinti
Dokumentų sąrašas

Mylimieji, eidami Gyvuoju Keliu mes turime vieną pasirinkimą. Turim laisvą valią, bet išmintingas pasirinkimas yra amžinybė – gyvenant amžinybe jau čia, šitame pasaulyje. Amžinybe negali gyvent, jeigu gyveni taip, kaip tau diktuoja išorinė aplinka – tuos standartus. Tie standartai yra gyvulinio proto sumanyti, todėl kad jis nėra išsivystęs, jis negali išsivystyti iki Dieviškojo Asmenybės Proto. Dieviškąjį Asmenybės Protą mes galime atverti tiktai su viena sąlyga – atradę Kūrėją savo viduje ir gimę iš dvasios. Tai dar stipriau pajuntame asmenybės Dovaną – pajuntame, kad mes nesame tas materialus pavidalas, pajuntame, kad mes esam iš tikrųjų tikri Kūrėjo sūnūs ir dukros. Tai yra būsena, tai nėra teorinis teiginys. Kada mes einam Gyvuoju Keliu mes suprantame, kad gyvenimas turi būti prasmingas. Tie, kurie gyvena šalia mūsų, jie nesusimąsto apie gyvenimo prasmę, jie mąsto tiktai, kad būtų tas gyvenimas patogus jiems, turtingas jiems, kad jame jie patirtų kuo daugiau naudos sau. Tuo tarpu, asmenybė, kuri yra Kūrėjo Dovana kiekvienam iš mūsų, pažadinta, ji nori gyventi gyvenimą visų Šviesos labui. Asmenybės tam tikrų minčių, teiginių, proveržių patiria ir gyvulinis protas, kadangi ir gyvulinis protas ir Dieviškasis Asmenybės Protas – Išminties Protas – turi tą patį informacinį aruodą – pasąmonę, iš kurios semia įvairius teiginius. Ir vieni teiginiai yra Šviesos teiginiai, kiti teiginiai yra savanaudiško pasireiškimo, savanaudiškų minčių, savanaudiškų – ir netgi nusikalstamų – teiginių. Tai štai, kuo mes anksčiau pažadiname savo asmenybę, ypač vaikystėje, tuo mes užkertame kelią savosios pasąmonės – informacinio aruodo – teršimą, teršimą tomis mintimis, kurios vėliau tampa mums tokios kelrodės žvaigždės, kad mes ir atsiduodame tų minčių diktavimui. Jeigu jos yra kupinos blogio, tamsos, tas žmogus ir gyvena bloga nuostata – jo savanaudiškumas neturi kraštų, gobšumas – beribis, tada jis organizuoja savo gyvenimą taip, kad būtų gerai jam. Tačiau kaina yra milžiniška – kaina yra kitų skriaudimas. Ir ne vien tiktai skriaudimas fizine prasme, bet skriaudimas virpesiais, kurie yra ypač žemo dažnio. Ir jeigu, pavyzdžiui, aplinka būtų pilna kalėjimų, jeigu tie virpesiai sklistų į aplinką, mes pajaustume juos, mūsų gyvenimo kokybė suprastėtų, kadangi virpesiai – tai yra išraiška, kas yra mūsų pasąmonėje jau pasiekus net ir sąmonės lygį, kur priimami sąmoningi sprendimai. Ir žmonės tada tampa nusikaltėliais, tampa tais žiauriais mirtingaisiais, kurie kitus kankina, žudo, prievartauja. Ir žmonės nesupranta, kodėl jie šitaip elgiasi, juk tai yra blogai. Bet jie gyvena tuose žemo energinio dažnio virpesiuose ir nesuvokia, kad jie yra šituose virpesiuose, nes jie negali atskirt tų virpesių, nes tai yra jų esybė, jų vidus – tapatybė gyvena tais virpesiais. Ir jiem atrodo, kad tie sprendimai yra natūralūs – o kaip gi kitaip? kas čia blogo, jeigu aš darau nusikaltimą, jeigu skriaudžiu kitą? juk aš noriu gėrio, noriu, kad tas gėris sklistų. Kiekvienas, net ir nusikaltėlis – žudikas – nenori, kad jam kažkas darytų blogai – jis pats nori gėrio. Reiškia, ir jo pasąmonėje prasiveržia Šviesos teiginiai, prasiveržia dėl to, kad viduje yra Kristaus dvasia – Tiesos dvasia – tiksliau jinai yra aplinkoje mūsų, bet jeigu mirtingasis įsileidžia nuoširdžiai atsivėręs Kūrėjui, Tiesos dvasia pradeda veikt iš vidaus taip, kaip veikia Kūrėjo dvasia Minties Derintojas, padovanotas kiekvienam iš mūsų. Ir ta asmenybė, būdama taip pat dvasia, pajunta tų virpesių proveržį savo tapatybės išraiška. Tai pažadinta asmenybė, ir ta tapatybė, jau einanti Gyvuoju Keliu, ji tuos virpesius ne tiktai geria, bet tiesiog ji meldžia Kūrėjo, kad dar daugiau patirtų tų virpesių, kad jos gyvenimas būtų Kūrėjo vedimas iš vidaus, teikiant visiems prasmingų veiksmų išraišką. Tuo tarpu, gyvulinio proto vadovaujama tapatybė pajunta tik atskiras Kūrėjo dvasios – Minties Derintojo – perteiktas mintis, tarsi būtų sutrūkinėjęs vaizdas atskirais fragmentais. Bet vis tiek įvairių profesijų žmonės, kurie net neigia Kūrėją, būdami ateistais, arba kurie eina į bažnyčią, bet atlieka tik ritualą – nėra atradę Kūrėjo savo viduje – jie kalba daug irgi teiginių, kuriuose yra pilna gražių žodžių apie Meilę, Gėrį, net ir apie Dievą. Tai štai tie teiginiai ir yra Kūrėjo dvasios – Minties Derintojo – perteikti į tos asmenybės pasąmonę, kad jie prasprūsta ir į sąmonės lygį, ir tada pavartojami tie teiginiai. Skirtumas tarp asmenybės pažadintos ir besivadovaujančios gyvuliniu protu tapatybės yra tas, kad pažadinta asmenybė tais teiginiais jau vadovaujasi – vadovaujasi kasdienybėj, gyvena tais teiginiais – jie tokiai tapatybei tampa savi, artimi, patiriami. Ir tada supranta asmenybės tapatybė, kad prasmingas gyvenimas – tai yra gyvenimas savo kiekvienu veiksmu – tai nėra teoriški samprotavimai, tai yra kasdienio gyvenimo šeimoje Meilės ir Gėrio veiksmų išraiška, ir visų Šviesos labui – ne vienos šeimos labui – visų Šviesos labui. Negalima užsidaryt vienos šeimos rėmuose, kad ir kaip jūs vertintumėt šeimą. Bet šeima gyvena ne izoliuotai – ji gyvena visuomenėje, ji gyvena žmonijoje, planetoje. Įsivaizduokite, kas bus, jeigu viena šeima gyvena Meilės gyvenimą ir gyvena vardan savo įvairiausių, kad ir šviesių tikslų patenkinimo? – jinai po kurio laiko iškreipia savo vystymosi vektorių, nes Kūrėjas sumanė, kad šeimose viešpatautų Meilė, kuri peraugtų į Brolystę visuomenėje, į Brolystę žmonijoje. Brolystė – tai irgi nėra teorinė sąvoka, nors šiandien nėra Brolystės, bet vis tiek – tai yra Tikrovės pasireiškimas kiekvienoje planetoje pagal Kūrėjo Evoliucinį Planą. Todėl ir būtina mums tas Gyvasis Kelias, kad jame mes galėtume patirti mūsų pačių stiprėjimą Įtikėjimu, pasitikėjimu Kūrėju, ir savimi – ir tuo pačiu, pajausti stipresnį vedimą Kūrėjo iš vidaus, kad mes patirtume viduje stiprią būseną, jog Kūrėjo Evoliucinis Planas, tai yra iš tikrųjų realus, tikras – tai nėra teorinis teiginys, kad jame mes esame tie dalyviai, pilnateisiai dalyviai, vardan mūsų yra šitas Planas. Ir – kiekvienas – mes įnešame savo indėlį – tai nėra irgi teorinis teiginys – kiekvienas asmeniškai mes įnešam savo indėlį, kuris mums duos milžiniškus dividendus Kūrėjo Banke, kada mes būsime pažadinti aukštesniu sielos energiniu pavidalu – morontiniu pavidalu. Štai, kiek mes pasieksime čia – šitame pasaulyje – kaip asmenybės tapatybė to Kūrėjo Meilės ir Gėrio virpesių patyrimo, kiek mes tuo patyrimu spinduliuosime – savo veiksmais – kitiems, tuo ir pasireikš mūsų asmeninis indėlis Kūrėjo Banke. Ir tuo pačiu po pažadinimo mes patirsime savo orumo pasireiškimą, nes aplinkoje bus būtent tie, kurie irgi įnešė savo asmeninį indėlį ir dabar pateko į tą aplinką, kurioje orumas yra sustiprinamas, ne pažeminamas, bet sustiprinamas. Ir mes jausimės tarsi patekę į mums artimą aplinką, nes mes čia – Urantijoje – būsime įgiję Meilės, Gėrio patyrimą visų Šviesos labui – įgiję tą patyrimą, kaip gyventi prasmingą gyvenimą vardan kitų, gyvenant Gėrio darbais ne teoriškai – praktiškai. Ir tai yra tikra. Ir tol, kol mes gyvensime Meilės virpesiais, tol mes būsime ir tikri Kūrėjo sūnūs ir dukros, tol mes būsime savimi, tada mes ir šviesime ta tikrąja Kūrėjo Šviesa, kad Brolystė taptų Tikrovės pasireiškimas. Tas Tikrovės pasireiškimas yra ateities – ateities – Urantija – mūsų planeta, bet mes tą ateitį kuriam šią akimirką. Ateitis nebus be mūsų indėlio. Ateitis negali savaime būti ateitimi, jeigu mes kiekvienas negyvename prasmingo gyvenimo visų Šviesos labui – visų Šviesos labui – ne vien tik savosios šeimos. Amen.


Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas


Dokumentų sąrašas
Spausdinti
Grįžti atgal