Algimanto pamokomasis žodis – Bažnyčiai reikalingas Tikrasis Piemuo, koks ir buvo Jėzus – Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvoji šventovė, Vilnius, 2018 12 29

Spausdinti
Dokumentų sąrašas

Mylimieji, šiandien, kada mes visiškai neseniai šventėm, pažymėjom Kristaus simbolinį gimtadienį per Kalėdas, nors Kristus gimė rugpjūčio 21 dieną, vasaros pabaigoje, bet simbolinis Kristaus atėjimas mūsų Širdžiai taip pat yra reikšmingas, kadangi pusantro milijardo žmonių save laiko katalikais. Ir taip susiklostė aplinkybės, kad aš pirmąją Kalėdų dieną patekau į bažnyčią Vilniuje – Bernardinų bažnyčią. Sausakimša bažnyčia, daug įvairaus amžiaus žmonių – žiūrėjau aš į veidus, žiūrėjau į kunigą – atėjau dar pamaldoms neprasidėjus, nežinojau nei kada tas pamaldas pradeda jie, bet atėjau prieš pamaldų pradžią. Ir mane nustebino – nustebino ta tamsa, kokia vyrauja, viešpatauja bažnyčioje – ir kunigo viduje, kada jis paprašė tikinčiųjų nusižeminti ir atsiklaupt. Ir iškart viduje kyla nepasitenkinimas – tai kaip gi tu, mielas brolį, žmonėms teiki Šviesą? Kada mes šlovinam Kūrėją – mes pakylam virš tos baimės, virš to tamsos šešėlio, pakylam savo orumu, atsistoję visu savo dvasiniu ūgiu, o dabar tiems žmonėms, kurie atėjo į bažnyčią sustiprinimo, siūloma nusižemint – atsiklaupiant. Kas tai yra? – Tai yra baimės išraiška puikybėje. Tu gali kiek nori žemintis, kryžium gultis, bet tu esi išpuikėlis – išpuikėlis, nes tu kreipi dėmesį į kūno padėtį, o Širdies neatveri – tau per daug žema Širdį atvert, tau užtenka tiktai atlikt išorinį, materialų veiksmą – ritualą. Tai rodo, kad tavyje viešpatauja dvasinė tamsa ir puikybė – tu esi puikybės vergas. Puikybė – tai yra nuodėmė, o Nuoširdumas, kuris yra Kūrėjo Charakterio Savybė – kada tu pajunti tą iš Kūrėjo Nuoširdumą, tu savo Širdį atiduodi Kūrėjui. Ir tu gali kiek nori savo kūno padėtį keisti, ir kaip nori – tu gali gulėt, sėdėt, patinka – klūpėk – čia pagal tavo pageidavimą, bet atsivėrimas vyksta viduje – Širdyje. Štai kur yra tas nuolankumas, kai tu neiškeli savęs virš Kūrėjo, ir tau nėra puikybės – tu tiesiog bendrauji su savo Tėvu ir Motina nuoširdžiai, kaip mažylis vaikas, mylintis Tėvą ir Motiną, glaudžiasi prie Tėvo ir Motinos ir išsisako, išsilieja, taip ir mes, jeigu mes nesam išpuikę, tada mes atsiveriam Širdimi. 
Kada aš išgirdau vėl – išpažint savo kaltes – aš kaltas, aš kaltas, aš esu labai kaltas – tai vėl tas ritualas nuolat kartojamas – ir tokios masės brolių ir sesių – jis gi virpesiais pasklinda už bažnyčios durų, per sienas pasklinda žemo energinio dažnio virpesiais – tamsa pasklinda iš bažnyčios – iš kunigo lūpų pamokyti. Jis nedrįsta pasakyt pamokomojo žodžio be lapelio – pasirašęs špargalką – iš jos skaito. O kur Širdis? Iš Širdies pasakyk tą tyrą, skaistų Žodį, ir tai bus Kūrėjo Žodis – tai tikrai bus – girdėjote Dievo Žodį. Bet pasakys – girdėjote Tėvo Žodį – nenuasmenintą, o iš asmenybės perteiktą per kūno išraišką – Širdies kalba – be jokių špargalkų, be jokių lapelių. Ir paskiau po sutana slepia tą lapelį. 
Liūdna žiūrėt, kada tie, kurie turi vest į Šviesą ir mokyt, kaip atrasti Kūrėją – kaip atrasti Tėvą – Rojaus Trejybę-AŠ ESU – savo Širdyje, savo viduje – patys nežino, kaip tą padaryt, nes patys nėra atradę nei Tėvo, nei Kitų Kūrėjo Asmenų. Tai kaip tada jie drįsta užimt mokytojo vietą? Kas būtų, jeigu šiaip mokykloje ateitų mokytojai, kurie visiškai nenusimano apie tą dalyką, kurį nori dėstyt? – Būtų sunku ir vieniems ir kitiems – ir tam mokytojui, nes jis nežinotų, kaip ir ką reikia dėstyt, ir vaikams, nes jie nesuprastų, ką dėsto tas mokytojas neišmanantis. O dar – kur ta Meilė? Ir be viso šito ateina kunigas mokyt Šviesos pats būdamas tamsus, užsivėręs. Dėl to jis ir bijo, bijo be lapelio pasižiūrėt į savo parapijiečius, į akis, kad jie pamatytų akyse Širdį, pamatytų Jėzų, kuriam reikalinga atverta Širdis. Juk jis sakė – aš atsiųsiu savo Pagalbininką, pakilęs pas Tėvą iš dešinės, ir tas Pagalbininkas – Tiesos Dvasia – bels į jūsų Širdies duris, ir kas tiktai jas atvers, į to Širdį ir įeisiu. Štai ko reikia kunigui mokyt žmones – atverkit savo Širdį ir įeis Jėzus Gyvas, įeis į jūsų Širdį, ir jūs pajausite tada tą Gyvą Tiesos Dvasios pulsavimą! O jeigu jis dar pasakytų – kokia nuostabi yra Kūrėjo Dovana – asmenybė – kiekvienam – kuri yra amžina, ir Kūrėjo Dvasia – tas Gyvasis Tiltas – Minties Derintojas – mumyse yra, įsivaizduokite – Paties Kūrėjo Dalelė! 

Štai ko reikia atėjusiems į bažnyčią – Gyvojo Vandens, Gyvosios Duonos! 

O kunigas nežino, kur ją atlaužt – tada jis paprašo atverst Biblijos atitinkamą puslapį, ir sako – skaitinys dabar iš Biblijos – tai buvo Dievo žodis – nieko panašaus, nebuvo tai Dievo Žodis – tai buvo akmeninės Širdies mechaniškai perskaityti žodžiai – negyva. Tada negali uždegt žmogaus Širdies, atėjusio sustiprinimo. Žmogus, jeigu jis būtų stiprus, neitų į šitą bažnyčią – jis savo stiprybėje gyventų tą Gyvąjį Gyvenimą – bet jis ateina stiprybės pasisemt, ateina Gyvasties pasisemt, ateina nusipraust dvasiškai, o ten yra vietoj Vandens – smėlis – nėra tos Gyvasties, o kaip būtų galima paskleist esant tokiai gausiai parapijiečių grupei. Ir man tokia trauka buvo – prieit prie mikrofono, paprašyt kunigo, kad leistų man pagarbint Tėvą. Kaip galima nuolat kartot – Viešpats, Viešpats, Viešpats – visą laiką tik – Viešpats. O tai kur Tas, Kuris atsiuntė Viešpatį į žemę Kristaus pavidalu? Kodėl Jisai taip nustumtas? Kodėl Jam nėra jokios Šviesos teikiama? Juk ir tas Viešpats – Jėzus – atėjęs į žemę – be Tėvo buvo bejėgis – jis gi Tėvą šlovino, jis gi vedė visus link Tėvo, ir vykdė Tėvo valią! Tai kodėl Jam nepaskirt tos Šviesos, pagarbinant Jį? Ir man taip rūpėjo prieit prie mikrofono. Ir laukiau – galvojau, kad nesikišiu aš, kol vyksta pamaldos, palauksiu, kad pabaigoj – paskiau neapkaltintų manęs, kad aš ten sudrumsčiau ramybę. Ir vis yriausi pačioje bažnyčioje arčiau kunigo, arčiau, arčiau, jau už skverno gal galėjau pačiupt, bet gi paskiau nužvelgiau tuos žmones, ir Širdimi suvokiau, kad juos tai išgąsdins, jeigu aš dar pasakysiu – pagarbinkim Tėvą – jie nesupras, ką reiškia garbint. Mačiau tą baimę, tamsą viduje, jų žvilgsniuose, nes aš visą laiką stovėjau – per visas pamaldas – kada ten klaupėsi kiti, arba atsisėsdavo – aš visąlaik stovėjau. Ir kunigas matė – su manim žvilgsniai susitiko. Aišku, jis mąstė – kas čia toks? Ir aš mąsčiau – kaip reikėtų žmonėms save pristatyt. Bet jau yra tas mažas žingsnelis – įžengt į bažnyčią. Atvedė Apvaizda, aš net neplanavau atsidurt bažnyčioje, bet atsidūriau. Pamačiau tai, ką aš apskritai ir žinojau, kad tai yra kurčių ir aklų vedlių pasireiškimas toje kaimenėje, kur avys trokšta Šviesos, bet jos nežino, kad Šviesa yra Gyva – jos nežino, kur jos gaut, kai nėra Gyvų Vedlių – Piemenų nėra – gerų Piemenų. Klaidinantys piemenys yra, o reikalingas Tikrasis Piemuo, koks buvo ir Jėzus. 

Štai dėl ko, mano mylimieji, mes ir einam Gyvuoju Keliu, kad galėtume būt tie Gyvi – matantys ir girdintys Kūrėją – gerieji Piemenys, kad mes suteiktume tą sustiprinimą Gyvąja Duona ir Gyvuoju Vandeniu iš Paties Kūrėjo – pamokydami, kaip atrasti Tą Šaltinį savyje – sustiprinti galėtume kiekvieną, kuriam reikalingas sustiprinimas. Ir mums patiems jis reikalingas, kad mes irgi atsivėrimu stiprėtume – ir štai čia, per gyvąsias kolektyvines dvasines pamaldas mes stiprėtume – stiprėtume tiek Dvasia, tiek ir Brolyste. Tai yra visos kūrinijos Šeimos irgi teikiamas ir mums pastiprinimas, kad šitame pasaulyje mes neatsisakytume nei Šventovės, nei Gyvojo Kelio. Nuo mūsų gyvo atsivėrimo ir gyvo ryšio su Kūrėju ir priklauso, kiek mes būsime įžvalgūs, išmintingi, ir gyvi gerieji Piemenys – Mokytojai – Dvasiniai Mokytojai, einantys Gyvuoju Keliu vardan kitų Gerovės, o tuo pačiu ir vardan savo Gerovės. Bet Pamatas – tai yra Kūrėjas ir Jo mums teikiama Gerovė, kad mes galėtume gyventi ta Gerove visų Šviesos labui. Ir gyventi ne bet kaip, bet kaip veda Kūrėjas iš vidaus, kaip veda Kūrėjas mus kas akimirka. Ir jeigu mes esam atsidavę tam vedimui, mes tą vedimą jaučiame kas akimirką. Kur bebūtume, ką bedarytume – Kūrėjas mūsų turi būti ir Bazė, ir Anstatas. Mes negalim be Kūrėjo nieko padaryt, mes galim tik maištaut ir paneigt Kūrėją, bet ir tai – save prarasdami. O jeigu mes išliekame savimi, mes neturim jokio kito pasirinkimo – tik susiliet su Kūrėju, savo valią suliejant su Kūrėjo Valia. Ir štai tada mes įgyjame Galios, Stiprybės, kad veiktume aplinką – ne aplinka mus įtakotų, bet mes įtakotume aplinką. Štai mūsų yra Galia iš Kūrėjo. Ir tada mes turime prasmingą Gyvenimą, kupiną Kūrėjo Šviesos – ir jį gyvename visų Šviesos labui – kaip ir Kūrėjas viską daro visos kūrinijos Šeimos labui. Ir tai yra nuostabu. Amen. 


Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas. 

Algimantas


Dokumentų sąrašas
Spausdinti
Grįžti atgal