211. Algimanto pamokomasis žodis – Kūrėjas savo Visagalystę demonstruoja išmintingai – pasakytas per gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Vilniuje 2019 02 09

Mano mylimieji, Gyvajame Kelyje mes turime nuostabią pagalbą, tą nematomą pagalbą – Apvaizdos pagalbą, kuri modeliuoja mums aplinkybes, ir tos aplinkybės yra mūsų sustiprinimui. Aišku, yra ir aplinkybių, kurios mus, atrodo, veikia skaudžiai, bet tai charakteriui pasireikšt, stiprėt iš tikrųjų yra nuostabi terpė, nuostabi planeta. Ir kada mes stiprėjame, mes kylame ant aukštesnio laiptelio, ir lipdami ant aukštesnio laiptelio mes patiriame daugiau Šviesos ir Išminties.
Mes vadinam Kūrėją Visagaliu, bet Kūrėjas savo visagalystę demonstruoja išmintingai. Jis nėra tas Visagalis absoliučia prasme. Jis negali, pavyzdžiui, sukurt kvadratinio apskritimo arba buko-smailaus kampo – todėl, kad tokie visagalystės požymiai būtų tokie, jog mėgindamas kažką sukurt, turi sunaikint tai, ką sukūrei prieš tai. Kūrėjas yra pastovumo Šaltinis ir Centras, Prasmės – Prasmės – Šaltinis ir Centras.
Jeigu mes, pavyzdžiui, prisimintume Vestuves Kanoje, ir kada Kūrėjas per Jėzų, per Apvaizdos veikimą vandenį pavertė vynu, tai yra ta Galia Meilės virpesių, transformuota pašalinus laiko faktorių. Visagalis Kūrėjas gali vėl tą vyną paverst vandeniu. Jisai gali paverst vėl tą vandenį į vyną, ir taip Jis gali daryt iki begalybės, bet Jis šitaip niekada nepadarys – niekada. Būdamas Visagalis, Jis šito negali padaryt, nes tą daryti nėra prasmės. 
Kūrėjas, būdamas Prasmės Šaltinis ir Centras, negali elgtis be prasmės – neišmintingai. Išminties Šaltinis ir Centras pasireiškia – pasireiškia – savąja vaikų išmintimi, bet prieš tai Jis suteikia mokymus, suteikia visas priemones, kad vaikai stiprėtų savosios asmenybės tapatybių išsiskleidimu, kad jie įgytų kuo ryškesnę Kūrėjo Išmintį.
Kada Valdas garbindamas pasakė, kad – Tu iškeli virš priežasties-veiksmo-pasekmės dėsnio – tai negali Kūrėjas iškelti virš priežasties-veiksmo-pasekmės dėsnio. Visagalis yra Kūrėjas, bet Jis negali iškelt virš tokio dėsnio, nes visa kūrinija Jo paties sumodeliuota taip, kad pats Jis, būdamas dėsnio Šaltinis ir Centras, negali nė vieno iš mūsų iškelt virš Savęs – Jis negali iškelt mūsų virš Meilės, Jis gali mus atskleist kuo ryškiau kaip tapatybes, atskleist Meilėje ir Meile, bet virš Meilės Jis nepajėgus to padaryt net būdamas Visagalis. Jis negali iškelt virš dieviškumo mūsų – Jis Pats yra Dieviškumo Šaltinis. Jis negali mūsų iškelt, būdamas Visagalis, virš Savęs, todėl Kūrėjas – Rojaus Trejybė-AŠ ESU – visur mus atskleisdamas iki begalinės asmenybės tapatybių raiškos, Jis negali net ir asmenybių atskleist iki galo, kad štai būtų padėtas taškas ir pasakytų – finišas – nėra šito. Ir Visagaliui Kūrėjui neįmanoma tiesiog asmenybę užbaigt.
Todėl kalbėdami apie Kūrėją kaip Visagalį, mes čia būdami žemiausiame laiptelyje, pradiniame pasaulyje – ir dar materialiu pavidalu – tai mes ir apie Jo Visagalystę kalbame kaip apie tai, kas mums atrodo tokia jau milžiniška Galia iš mūsų žemo laiptelio lygio žvelgiant.
Tačiau štai, ką aš dabar sakau, čia yra aukštesnis laiptelis išminties, supratimo – Visagalis Kūrėjas nėra Visagalis absoliučia prasme. Beprasmybės Jis negali mums paskleist, kad ir kaip mes norėtume, kad Jis vieną ir tą pačią akimirką žaidžiančioms dviems komandoms sugebėtų įmušt tiek įvarčių, kad abi laimėtų nugalėdamos priešininką – lygiųjų negali būt, o turi laimėt abi komandos – šito Kūrėjas negali padaryt būdamas Visagalis. Ir ta komanda, kuri laimi – o meldėsi prieš varžybas abiejų komandų žaidėjai – štai ir sako – Kūrėjas mus labiau myli, mums Jisai padovanojo pergalę – bet Visagalis Kūrėjas negali ko nors mylėti labiau. Tiesiog Jam tai neįmanoma, ir mes jau vis daugiau atskleidžiam daugybę teiginių, kurie iš tikrųjų yra tokie prasmingi ir kupini Išminties gelmės. 
Kada mes susirenkam į gyvąją šventovę, kokia liejasi mūsų Širdžių malda, tiesiog reikėtų, kad tuos įrašus leistų bažnyčiose, tegu kunigas sėdi ir klauso kartu su kitais, tegu mokosi – kokia sklinda Meilės Širdies malda iš kiekvieno, kuris prabyla, o kiek dar Širdys neprabilusios balsu, spinduliuoja tų gyvų Kūrėjo virpesių, kuriuos mes nudažome savuoju patyrimu, kiekvienas unikaliu, nepakartojamu, ir kaip visa ta gama virpesių, gyvų virpesių padarytų milžinišką poveikį bažnyčiose, jeigu tokie įrašai būtų paleidžiami per pamaldas. Taip jie mokytųsi irgi melstis, mokytųsi atverti save Širdimi, be ritualo, be kaltės išpažinimo, ir pripažinimo, esant nekaltam. O jeigu iš tikrųjų esi net ir nusidėjęs, tai Širdį atvėręs tu tampi jau iškart Kūrėjo sūnus ar dukra, kada tu pajauti savo viduje – esu Kūrėjo sūnus ar dukra – štai ir tu esi tas nekaltas. Tavo virpesiai, esantys Širdyje, jie Kūrėjo suteikti, kad tu būtum šviesus, ryžtingas, drąsus, kupinas Meilės, kad dalyvautum savuoju indėliu Evoliuciniame Gyvajame Procese.
Tam ir yra Gyvoji Komunija, kad mus sustiprintų. Ir aš šiandien jaučiu nepaprastą sustiprinimą, viduje. Tie virpesiai nėra nuolatiniai ir pastovūs. Štai šiandien aš jaučiu, kad jie yra pakylėjantys daug stipriau negu paprastai aš jausdavau anksčiau. Ir tai yra džiugu, kad mes stiprėjame.
Tik kaip ir laukinis visuomet bijodavo, kada ateina laimės periodas, jis žino, kad jinai ilgai netruks ir ateis nelaimė, tai jis tada pergyvena, kad ta laimė jį aplankė, nes po jos bus nelaimė. Tai ir čia džiaugdamasis tuo pakylėjimu, kurį jaučiu Širdyje, tarsi nuliūstu – taigi va, kitą kartą gali būti daug liūdniau. Ir nepaisant šitokio bangavimo, Evoliucijos tėkmėje, mes vis tiek turim tą Gyvąjį Kūrėją viduje, ir išoriniame mūsų aplinkos veikime pasireiškiančią Apvaizdą, kuri mus irgi stiprina.
Todėl tik nuo mūsų atsivėrimo mūsų Tėvams priklauso, kiek mes turime viduje Ramybės, ar priešingai – liūdesio ir skausmo. Aišku, kada yra skausmas ir liūdesys viduje, nepaprastai sunku net ir bendraut su Kūrėju tokiais virpesiais, kokie yra kada tu jauti viduje pakylėtą būseną. Tai yra Gyvas Kelias. Jeigu būtų galima tik atlikt ritualą, tai jį mechaniškai atlikai ir tu save apraminai, bet Kūrėjas yra Gyvas ir gali pajausti Jo virpesius tiktai kada tu nuoširdžiai kreipiesi į Jį, o apimtam skausmo ir liūdesio tą padaryt labai sunku, nes liūdesį ir skausmą jaučia gyvulinis protas – asmenybės protas yra Šviesos dieviškas protas, o jeigu liūdesys užima didesnę – didesnę – dalį tos asmenybės tapatybės vidaus, reiškia, tą akimirką tas materialus žemasis protas turi didesnę įtaką ir asmenybės tam gležnam dar nesubrendusiam protui.
Todėl mes ir mokomės, net ir gyvojoje šventovėje, atvert save Širdimi, kad ir skausmo ir liūdesio akimirką mes galėtume vis tiktai gert tą Gyvąjį Vandenį, nors ir mažesniais gurkšneliais, bet vis tiek tai būtų Gyvasis Vanduo, kuris ir numalšina troškulį, atstato tą fizinio kūno gyvybingumą. Kitokio kelio nėra, kitoks kelias yra tamsos iliuzijos kelias ir vidinio skausmo, kuris negydant gali apimt vėl visa – visa – vidų ir tada Gyvasis Kelias apauga piktžolėm. Štai jums ir garantija, kad juo mes žengsime ryžtingai, drąsiai, ir jame nebus piktžolių, priklauso nuo mūsų kiekvieno nuoširdumo bendraujant su Tėvais, net ir skausmo ir liūdesio akimirkos išraiška.
Taip, mano mylimieji, jūs žinot tą vektorių, žinot, kad be pastangų nieko nebūna, todėl tik nuo mūsų, kiekvieno, ryžtingo indėlio ir vis stipresnio atsivėrimo priklauso, kada šie mažyliai esantys šventovėje, turės savo aplinkoje daugiau Šviesos, daugiau Teisingumo ir įneš savo stipresnį indėlį visų Gerovei. Nėra kito kelio – ir tai ir nuostabu, kad mes kiekvienas esam bendrakūrėjas, nesam menkesnis nė už vieną, net ir už tiesiogiai iš Tėvų sutvertą asmenybę ir turinčią apvalkalą energinį dvasinį apvalkalą. O mes dar nepatyrę prisikėlimo, netekus materialaus apvalkalo, būdami pradiniame pasaulyje – nesame menkesni už juos.
Jau aš minėjau – Kūrėjo Meilė neišskiria nė vieno ir Jis negali mylėt labiau tų, kurie tiesiogiai kilę pačiame Rojuje iš Jo paties, ir mūsų, kurių kilmė – kaip asmenybės – yra iš Kūrėjo, tuo tarpu apvalkalas – iš materialių gimdytojų, o patyrimai skausmo aplinkoje ir ašarų pakalnėje šitame pasaulyje yra mūsų tik patys pirmieji žengiant į tobulumą Evoliuciniu Gyvuoju Keliu, todėl kuo stipriau mes jausime Kūrėjo Meilę, tuo mes būsime oresni sūnūs ir dukros, ir tuo mūsų indėlis bus ryžtingesnis, kad visų gerovė būtų artimiausiomis kartomis. 
Nuo mūsų priklauso viskas, nes Kūrėjas taip sumanė, kad Jis, būdamas Visagalis, ir mus kaip bendrakūrėjus panaudotų taip pat, kad mes savo paties atžvilgiu kaip pasireiškia mūsų valia, būtume visagaliai. Amen.


Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas