Algimanto pamokomasis žodis – Intelekto puikybė eina prieš dvasinį nuopuolį – Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvoji šventovė, Vilnius, 2019 02 16

Spausdinti
Dokumentų sąrašas

Apskritai, Gyvasis Kelias, mano mylimieji – tuo žavus, kad mes Širdimi garbinam Kūrėją. Ir jūsų – jūsų tie tariami žodžiai – jie yra nuostabūs. Nėra nė vienos bažnyčios, kurioje būtų tokie šviesūs žodžiai. Tai jūsų Širdis iš tikrųjų ir išreiškia Kūrėjo Atvaizdą, ir jūsų darbai, kurie atitinka jūsų tariamus teiginius, taip pat yra Kūrėjo Atvaizdas. Šitas kūnas nėra atvaizdas – jis tiktai mūsų bendravimui ir veiksmų atlikimui suteiktas labai laikinam naudojimui, o štai, kas yra tame kūne, yra Atvaizdas Kūrėjo – kiek mes suliejame savo valią su Kūrėjo valia. Ir vakar, mes naktį su Partnere kalbėdami telefonu tokį teiginį aptarinėjom – intelekto puikybė eina prieš dvasinį nuopuolį. Kada intelektas tiek išaukština save visiškai ignoruodamas Kūrėją, kaip Šaltinį ir Centrą, kaip Tą Asmenį, kuris suteikia ir tą patį intelektą – tai yra savęs išaukštinimas visiškai užmirštant Patį Šaltinį – Kūrėją – užmirštant, kas yra Tas Tėvas ir Motina. Tai yra puikybės apraiška. Puikybė visuomet pasireiškia prieš dvasinį nuopuolį, nes kada mes aukštiname save, mes nutolstame nuo Kūrėjo – nuo To Šaltinio, kuris yra Gyvasties, Išminties, Kosminės Įžvalgos Šaltinis ir Centras, ir tuo pačiu Nuoširdumo, Nuolankumo, Orumo Šaltinis ir Centras. Tai jeigu mes norime gert Šviesą ir būti orūs, mes negalime to padaryt savo intelekto dėka, kuris labai greit pasiduoda puikybei. Žiūrėkit, kada mes ką nors atliekame gerai ir aplinkiniai sako – štai, kaip jis gerai sugeba dirbt, kokius namus pasistatė. Palaipsniui taip giriamas žmogus praranda tą tikrumo jausmą – jis pradeda manyt, kad jisai yra pats geriausias, bet intelekto prasme arba atliekamų darbų prasme, o ne taip, kad jis pats geriausias yra Kūrėjo sūnus arba dukra, nes jis yra susiliejęs tiek, kad jis trokšta Gerovės visiems – šitai yra apsauga nuo puikybės – o kada iškelia žmogų, kaip tą, kuris iškeliamas dėl savo kažkokio talento, dėl savo gabumų, taip stimuliuojama puikybė, – o jeigu netalentingas, tai ką, jis jau nebeturi Širdies, nebeturi Gyvo Kūrėjo Atvaizdo? – na, aišku, ne. Tai Kūrėjo Atvaizdas, išreiškiamas metaforiškai, kiek yra tos Širdies toje asmenybėje, kiek sudėta tos Šviesos ir Meilės nuspalvintos savuoju patyrimu, nes Meilę ir kiekvienas gauna iš Kūrėjo – iš Šaltinio. Kaip labai dažnai žmonės sako, kad populiarus koks nors žmogus suserga žvaigždžių liga. Tai ir yra puikybės pasireiškimas. Nesvarbu, kas jis būtų – koks nors populiarus dainininkas, aktorius, mokslininkas gali būt populiarus, kur gauna įvairių premijų, ir tuo pačiu, visą laiką tampa dėmesio centre pasireiškiančiu asmeniu, nes visi nori pakviest, su juo pabendraut. Žiūrėkit, apdovanoja Nobelio premija mokslininkus, ir jie per akimirką tampa visam pasauliui žinomi – ir tada nori išgirst, ką jisai pasakys. Prieš šitą premiją nieks nežinojo, kad tokie gyvena žmonės pasaulyje. O štai, jeigu tas tapęs įžymiu, pradeda nutolt nuo Kūrėjo, o dar blogiau, jeigu jis Jo ir neieško – tai jau yra puikybės uždaryti vartai, užkeltos visos durys – užšautos durys puikybėje. Ir tam mirtingajam interesai yra patenkint savo intelekto puikybę įvairių kaprizų ir sąlygų tenkinimu, kad ateitų tas pasimėgavimas asmeniškai sau. Juk dauguma net ir mokslo viršūnių siekia ne vardan to, kad būtų geriau kitiems gyvent – nė iš tolo, nėra tokios minties – jie nori didesnių honorarų, geresnių pareigų, mokslinių laipsnių – jie nori įvertinimo, tuo tarpu Meilės su Kūrėju neieško, kad Kūrėjas atliktų tuos veiksmus – o jis būtų tik instrumentas, kuris materialia išraiška atliktų veiksmus susiliejusia Širdimi su Kūrėju. Štai visa tai ir yra tikra, kada žmogus tampa nuolankus – nuolankus Kūrėjui, nuolankus sau – puikybė išnyksta. Ir tai yra apsauga ir garantija, kad toks Kūrėjo sūnus ar dukra iš tikrųjų sau garantuoja Amžinybę jau dabar, nes tai yra vienintelis būdas apsaugot save nuo puikybės, tai save – asmenybę – padovanot Asmenybės Šaltiniui, tiesiog atiduot Kūrėjui. Ir tada nebus dvasinio nuopuolio, o bus evoliucinis žengimas taip, kaip veda Kūrėjas. Atidavus save, padovanojus save Kūrėjui, mes tampame nemirtingi – amžini – mes neprarandame asmenybės, bet gauname sustiprinimą iš Kūrėjo, nes Širdimi mes atiduodame save Kūrėjui – ir tada mes gauname apsaugą iš Kūrėjo Apvaizdos – mūsų kitų brolių ir sesių – ir tada mes pasireiškiame ryžtingai šitame savo kasdieniame planetos gyvenime. Šitaip mes galime parodyti ir kitiems vektorių – kur yra gyvenimo Prasmė, kur yra Teisingumas, kur yra Šviesa, kur yra Tikrovė, kur esam kiekvienas savimi – kur yra Kūrėjas? – Manyje, kaip ir kiekviename kitame Jis yra – bet tai priklauso nuo metaforos – Širdies, kuri yra štai čia, krūtinėje, bet viską kontroliuoja štai čia esančios materialios smegenys. Bet jos yra tiktai priemonė – materiali priemonė – asmenybei pažadintai, su Kūrėju susiliejusiai, kontroliuot šitą materialų apvalkalą, kad jisai atliktų tiktai Gėrio darbus, kad kasdien jis taptų geresniu – jis yra, kaip asmuo – Šviesa, nes Kūrėjas, būdamas Šviesos Šaltinis, negali dovanot tamsos – Jis dovanoja Šviesą – padovanoja asmenybę, kupiną Meilės, kupiną Šviesos, Tikrovės potencialo. 

Tai štai, mes ir turime nuostabų evoliucinį Kūrėjo sumanymą – atsiskleisti savimi – atsiskleisti nuolankumu, be puikybės, kuri žudo, kuri izoliuoja vieną nuo kito, kad mėgautųsi kaip povai savo pasiekimais, ir visiškai užmirštų, kad yra aplinkoje Tas, kuris myli visus, ir kiekvieną, ir visą kūriniją. Tai štai, tai yra puikybės apraiškos, kurios visuomet atves į prarają – į ligas, į kančias, į nesibaigiančias lenktynes. Tie išpuikėliai juk lenktyniauja politikoj – varžosi dėl prezidento krėslo – tai gi yra išpuikimo – puikybės – elementarus pasireiškimas. Jie negalvoja Širdimi, jie negalvoja, kaip būtų geriau jų broliams ir sesėms, nes jų viduje yra puikybė. O Kūrėjas – kupinas Meilės – Jis nepripažįsta lenktynių vardan titulų, vardan rangų, Jis laukia Širdies atvėrimo kiekvieno vaiko, ir štai, tada Išmintis pasklinda – pasklinda – ir žmogus tada suvokia, kad negali būt jokių rinkimų. Rinkimai – tai yra išpuikėlių pasirinkimas. Tie, kurie dalyvauja rinkimuose irgi puikybės pilni, nes jie nori vienus paneigt, kitus išaukštint – tai yra puikybė, ir jinai eina prieš dvasinį nuopuolį. Demokratija yra puikybės instrumentas, kaip išpuikėliai gali manipuliuot aplinkinių žemą protą – be Įžvalgos protą. Atrodytų tai nesuderinami dalykai – kaip gali būt demokratija puikybės išraiška? – Taip, mano mylimieji, nes reikia kažką tada išaukštint, paneigiant kitą, o kad pasiekt savo tikslą, tada panaudojamos visos nešvarios priemonės – apgavystė, melas – kad gautų tą postą būtent tas, kuris yra daugiausia išpuikęs ir paminantis Kūrėją. Mano mylimieji, Gyvasis Kelias yra tam, kad nebūtų nuopuolio dvasioje, kad visą laiką būtų ryškėjanti, stiprėjanti dvasinės asmenybės, kuri yra amžina, labai trumpalaikė tapatybė, net šitame pasaulyje trumpalaikė, nes šitas gyvenimas yra akimirka. Todėl ir garantija yra gyvent Tikrą, Orų, Didingą Gyvenimą tiktai su Kūrėju, ir atsidavus Kūrėjo vedimui iš vidaus – ne bet kokį gyvenimą, bet tokį, kurį suplanavęs kiekvienam iš mūsų Kūrėjas – Rojaus Trejybė-AŠ ESU. 
Pajauskime Kūrėją viduje, netrukdykime Kūrėjui, padėkime Jam, atsidavę Jo vedimui, Jo dvasios esančios mūsų viduje – Minties Derintojo – vedimui iš vidaus, kad Evoliucija neišnyktų šitoje planetoje, o būtų iš tikrųjų Brolyste žydintis Sodas, kad mes būtume verti Kūrėjo sūnūs ir dukros. Amen.


Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.
Algimantas


Dokumentų sąrašas
Spausdinti
Grįžti atgal