214. Algimanto pamokomasis žodis – Mes esam Bendrakūrėjai su Pačiu Kūrėju – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Vilniuje, 2019 02 23

Mylimieji, eidami Gyvuoju Keliu mes esame savimi tiktai tiek, kiek pajėgiame atsiverti Kūrėjui – nėra mūsų kito – esam be alternatyvos Kūrėjo atvaizdas. Jeigu mes šito nejaučiame, problema yra mūsų viduje. Kaukių balius – maskaradas – mums nereikalingas, ir Kūrėjui nereikalingas – mūsų Tėvui ir Motinai – kada mes vienaip bendraujam su draugais, kitaip bendraujam savo biologinės šeimos aplinkoje, dar kitaip – su bendradarbiais, dar kitaip – su visiškai nepažįstamais, sutiktais gatvėje, dar kitaip – kada mes patenkam į konfliktinę padėtį ir kada mūsų vidų apima tos gyvulinės išraiškos – pyktis, kerštas. Visa tai išnyksta – kas yra ne iš Tavęs – ydos išnyksta, kada mes atveriame save Tau. 
Ir įsivaizduokit, kokia yra Galia ir Šviesa, kada mes tariame tą teiginį – mes esam Bendrakūrėjai su Pačiu Kūrėju. 
Kada prieš keletą metų aš pradėjau šito teiginio mokyt, iš pradžių pats gavęs šitą teiginį virpesiais – buvo viduje keistas jausmas – kaip Bendrakūrėjas Kūrėjui – Visumos Šaltiniui ir Centrui? Bet iš tikrųjų, tai Gėrį mes ir kuriam tiktai drauge su Kūrėju. Mes negalim kurt Gėrio tų gyvulinio charakterio ydų pasireiškimu, kur yra savanaudiškumas nuolat, kur yra kito išnaudojimas ir niekinimas kasdien. Tiktai žmogus, kai neturi analitinio mąstymo, nes jo niekas nemokino mokykloj, šeimoje, tai jis mano, kad aplinkui yra vien gėris. Atsiranda tokių, kurie moko teigiamo mąstymo. Jie net žodžio – teigiamas – nevartoja, bet vartoja tarptautinį žodį – pozityvaus mąstymo – pozityvas – tai nėra visiems suprantamas žodis. Taigi štai, tas teigiamas mąstymas – jisai kaip toks neegzistuoja. Kaip tu gali mąstyt teigiamai, jeigu tavyje yra gyvulinės savybės – neapykanta, pyktis, kerštas, savanaudiškumas, siekis kitą nuskriaust bet kokia kaina ir užimt jo, pavyzdžiui, karjeros laiptelį. Jeigu šitaip nebūtų kasdienybėje, mes gyventume Brolystėje, nes priešinga iliuzijai Tikrovė yra Kūrėjo sumanytas Evoliucinis Planas, kad mes gyventume Šviesoje, turėtume tiktai vienintelę mūsų asmenybės išraišką – esame Bendrakūrėjai su Kūrėju. Mes esame Jo atvaizdas, atspindys – mes esam Jo tiesioginis aidas, kada Jisai mums suteikia tą nuostabų Meilės Garsą, mes atkartojame kaip aidas sumažinta Galia Gėrio veiksmais – kaip Bendrakūrėjai su Pačiu Kūrėju – ir visa tai paskirdami Meilei ir iš Meilės, kad Brolystė įsiviešpatautų aplinkoje. Štai kaukės nebėra ir nebėra tų gyvulinių savybių. Mes esam Bendrakūrėjai – ir mūsų negąsdina tas teiginys, kad esam Bendrakūrėjai su Pačiu Kūrėju. Tai nėra puikybės išraiška, priešingai, puikybė yra, kada tu bijai Kūrėjo ir nesiteiki Jam atverti Širdies, o puoli žegnotis ir kryžiumi gultis ant žemės, tarsi tai būtų jūsų nuolankumas. Tai ne nuolankumas – tai puikybės išraiška. Nuolankumas yra būti Bendrakūrėju būnant savimi su Pačiu Kūrėju. 
Štai mes ir turim tą Gyvąją Šventovę – Gyvąją Komuniją – ir palyginti tą komuniją, kuri yra bažnyčioje, kada minia išsirikiuoja, ypač ten, kur atvyksta popiežius kaip stabas, kada susirenka šimtai tūkstančių, šimtai tūkstančių aklų, kurčių jo kaimenės avelių, kurie ateina ne melstis, ateina pasižiūrėt į stabą – ir štai per komuniją susirenka ten daugybė eilių, jie nori gaut tą vaflį ant liežuvio – tai vadinama komunija. Tas simbolinis vaflio gabaliukas – ostija – Kristaus simbolinis kūnas – tai yra ritualas – Širdis – kieta kaip akmuo. Ar jie išdrįsta sau pasakyt – aš esu Bendrakūrėjas su Pačiu Kūrėju. Ne, jie šito bijo, bijo, kadangi jų niekas nemokė. 
Mes dabar esam tam tikra prasme jau drąsūs, kaip profesoriai, bet prieš kiek laiko jūs išmokot tą žodį ištart – esu Bendrakūrėjas su Pačiu Kūrėju? Tai nėra taip paprasta. Dabar atrodo paprasta, kai jau tapo tas teiginys artimas, savas, įsisavintas iki tam tikro laipsnio, bet gi pagalvokit, kiek jūs turėjot įdėt pastangų, kad pasiektumėt štai šitą Gyvosios Šventovės lygį, kuriame jūs dėdami pastangas per daugybę metų išaugot iki šito laiptelio. O pastangos buvo nuoširdžios, nuoseklios, bet buvo visada pastangos. 
Šventovė – tai yra tai, kas šventa. Jeigu jūs esat nušvitę, jūs be Šventovės gyvent negalit – jums reikalinga kolektyvinė dvasinė Komunija, kuri yra gyva – iš jos mes tą Galią semiam kolektyvinėje Komunijoje atverdami save Kūrėjui. Tai nėra ritualas, tai yra Kūrėjo sumanymas – Rojaus Trejybės-AŠ ESU – sumanymas. Per kolektyvinę Galią mes stiprinamės Kūrėjo Energija – Meile – tiek, kad patys vieni būdami šitos Meilės tiek negalim prisigert, neįmanoma – toks yra kūrinijos sumanymas Kūrėjo Širdyje. 
Kūrėjas sumanė, kad Jo sūnūs ir dukros būtų kolektyviškai garbinančios – ne po vieną – to neužtenka – kolektyviai. Net Rojuje yra pats galingiausias garbinimas, kai susirenka milijardai – milijardai sūnų ir dukrų į bendrą Komuniją Šventojoje Vietoje, kur vyksta garbinimas – speciali tam skirta Rojuje Vieta. Tai čia mes šitame žemės taške turime tą Gyvąją Šventovę. 
Mane žavi Kaunas – jie turi tokį namą, kuris vadinasi – Šviesos Namai – Šviesos, ir ten yra mūsų Šventovė. Tai nėra tas statinys mūsų, bet mes turim ten galimybę garbinti Kūrėją. Kaip simboliška – Šviesos Šventovė Šviesos Namuose. Kodėl nėra Vilniuj tokių Šviesos Namų, kodėl? – sostinė gi čia yra! Nėra. Prezidentė tamsi, dėl to ir sostinė neturi Šviesos Namų, ir mes negalim niekur garbint Kūrėjo Šviesos Namuose Vilniuje. Dėl to negalim mes žmonių ir mokyt, nes žmonės nieko nežino apie tą šviesų Šviesos sklidimą Gyvojoje Šventovėje. Štai kokia yra iliuzinė tamsa, kada bažnyčia – popiežius, kunigai – nemoko, kad mes visi esam Bendrakūrėjai su Kūrėju – nemoko. Reiškia, jie eina prieš Kūrėją, laikydami žmones baimėje, kadangi jie ir patys gyvena baimėje. Popiežius bijo gi – bijo To Kūrėjo, kad pasakytų – aš esu Bendrakūrėjas su Tavimi, ir visi katalikai mokykitės iš manęs, kad jūs esat irgi Bendrakūrėjai, kelkitės, parklupę, stokitės, laikas nušvist! Negali žmonija toliau būti paralyžiuota vergų žmonija – neveikli. Jeigu ji kariauna, jeigu ji išnaudoja, reiškia, jinai eina prieš Rojaus Trejybės-AŠ ESU valią. 
Aš šiandien per Pūko radiją išgirdau, važiuodamas mašina, spaudos apžvalgoje, kad Baltarusijos prezidentas pasakė – aš niekam nelinkėčiau šalies vadovo patyrimo. Jis gi ten savo mažą vaiką visur veždavosi – visuose renginiuose kartu su tuo mažu vaiku, ir jau buvo pradėję kalbėt, kad štai jisai ruošia savo tolimesnį valdžios perėmėją – dabar jis pasakė viešai – niekam nelinkėčiau šalies vadovo patyrimo – ir savo sūnui – sako – nenoriu, kad jis būtų šalies vadovas. Kodėl taip yra? O gi todėl, kad neatverta Širdis Kūrėjui, neatrastas Kūrėjas Širdyje. Sekina, sekina, kada iliuzinis aš ima vadovaut šaliai, kuriai taip pat yra daugybė sunkumų, nes prieš tai vadovavo iliuziniai vadovai – jie nieko nedarė vardan žmonių nušvitimo, nes jie patys buvo tamsūs – žmonės tamsūs, tada atsiranda milžiniškas prieštaravimas. Aš jau prieš tai jums sakiau – gyvulinis protas pasireiškia tiktai ydomis – pykčiu, savanaudiškais veiksmais, kerštu, agresija – ir tada vadovai turi derint tarp įvairių šalių ir savoj šalyje – visuomenėj – derint gyvulinio proto, kuris nėra analitinis protas, pastangomis visas tas iškylančias kaip neįveikiamos viršūnės Himalajų kalnuose problemas, kurias sukuria patys tie vadovai klaidingais sprendimais. Ir tada iš tikrųjų sunku tokiam vadovui, nes visur yra intrigos, visur – vienų šalių vadovai rezga intrigas prieš kitų šalių vadovus. 
Aš šiandien, štai, irgi per tą patį Pūko radiją išgirdau, pasirodo, Lietuvos prezidentė vėl gąsdina, vėl Rusiją, naujomis sankcijomis. Jinai kažkokia paranoja serga – visąlaik sankcijos, sankcijos prieš tą Rusiją! Kur Brolystė? Kur Meilė? Jinai gi yra pavyzdys, kaip turi elgtis eiliniai visuomenės nariai! Tai ką – jie turi nekęst Rusijos? Kodėl? 
Jėzaus išpažintojai – Jėzaus broliai ir sesės – atsikvošėkit! 
Štai dėl to Lukašenkai ir sunku, nes Putinas vis tiktai kažkuria prasme parklupdė Lukašenką ant kelių – jis sugebėjo kažkaip palaužt, ir tai laikoma paslaptyje. Paskutinis susitikimas Sočyje turi esminių pokyčių Baltarusijos ateičiai. Ir Lukašenka ko gero padarė tokių nuolaidų, kurios atsirūgs Baltarusijai, ir jam dėl to Širdyje skaudu, ką jis padarė. Dėl to jis nebeišlaiko ir viešai sako – nelinkėčiau vadovo pareigų niekam. Jam sunku. 
Kada bus urantai valdžioje, bus ne taip – o jie bus – tokia yra Kūrėjo valia. Visi tie kandidatai, kurie dabar eina į prezidentus, yra juokdariai, einantys prieš Kūrėjo valią, net nesuvokiantys, kas yra Kūrėjo valia, nors bažnyčioje užimantys pirmus krėslus pirmose eilėse. Kai tik išrenka prezidentu, taip ir užima pirmąjį krėslą bažnyčioj! O bažnyčia – ritualinė – ritualinė aplinka – ne Šventovė, ne Šventovė – ten švento nieko nėra. Šventa yra Širdyje. Tai jeigu ateitų atvėrę Širdis mūsų broliai ir sesės, ta visuomenė neturėtų konfliktų, ir vadovas vestų tą visuomenę Šviesos kryptimi drauge su Kūrėju kaip Bendrakūrėjas. Ir tada vadovo našta nebūtų sunki. Tai būtų Brolystė, pasireiškianti per tą vedlį – dvasinį vedlį, kuris ir rodytų kryptį – politikos, ekonomikos, vyriausybės kryptį, parlamento kryptį, mokyklos kryptį, visuomenės kryptį. Ir tada jis pasakytų – visiem norėčiau palinkėt šalies vadovo pareigų, nes ten yra mokykla – kiekvienas turi mokytis, kaip reikia vadovaut šaliai, kad jis suprastų, kokia yra priedermė padedant kitiems. O kaip tu gali išmokt nebūdamas tose pareigose? Reiškia, kažkas turi mokyt, apie tai kalbėt. Kas gali tą geriau padaryt negu buvę vadovai, kurie sukaupė jau patyrimą, kad žmonės atvirai žinotų, kokia yra kryptis, ne šitų iliuzinių, bet aš kalbu apie ateities urantų vadovus, kurie keis vieni kitus, ir niekas nenueis į užmarštį. Buvę vadovai turės savo asamblėją ir savo patyrimą išreikš tiems, kurie bus būsimieji šalies vadovai. Visa tai bus, bus mūsų – urantų – dėka. 
Lietuva bus laisva nuo baimės, kurioje šiandien ji pasireiškia kiekvieno Širdyje. Netgi ir urantai, yra posakis – būkim biedni, bet teisingi – ir urantai turi pilna baimės, bet ji ne tokia baimė, kokia yra visų kitų – jinai jau apvalyta, Įžvalga yra gilesnė, šviesesnė, iki kosminės erdvės pakyla. Štai dėl to mes ir žinom, kad yra po šitos planetos prisikėlimas, žengimas toliau į savo Gimtuosius Namus Rojuje. Mes nesam šitie materialūs pavidalai – mes esam asmenybės. Asmenybė – tai ne tas, kuris turi aukštų pasiekimų – tai yra gyvybės kategorija. Mes nesam gyvuliai, žvėrys – esam Kūrėjo sūnūs ir dukros – tai mums netinka elgtis taip, kaip elgiasi mūsų tamsūs broliai ir sesės būdami savanaudiški. Čia yra jau gyvulinis lygis – viską sau, sau, sau – nes toks menkas protas gyvulinis. Bet ir gyvūnai turi savo nuostabių veiksmų. Aš vakar mačiau YouTube, kaip varna duonos atkandusi su snapeliu, pribėgusiai žiurkei, kuri nedrįso prieit, pabėgo vėl į šalį, tai ji tą trupinį nunešė ir užklojo dar lapu, kad kiti nepamatytų, kad žiurkė ateitų ir pasimaitintų tuo trupiniu. Štai kokia yra išraiška varnos proto – padėt tai žiurkei. Štai taip turi padėt ir prezidentas visuomenei savąja Šviesa – Meilės – Meilės išraiška. 
Taip, mano mylimieji, štai mūsų Gyvasis Kelias – vektorius – dėl to, kad esam Bendrakūrėjai, mūsų priedermė – skleist Šviesą iš Širdies gyvai. Ir tam reikalingos jėgos – dvasios Šviesa, Galia, kurią mes ir geriam Rojaus Trejybės-AŠ ESU Gyvojoje Šventovėje. Amen. 


Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas. 

Algimantas