215. Algimanto pamokomasis žodis – Reikia mokytis visiems gyventi Brolystėje – pasakytas per gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Vilniuje, 2019 03 02

Mylimieji, mes Gyvajame Kelyje būdami tikri savo žinojimu, tuo pačiu patvirtintu patyrimo, galime pasakyti drąsiai, ryžtingai – esu Kūrėjo sūnus – ne mažiau – Kūrėjo sūnus. 
Kada mes einame Gyvuoju Keliu, einame vedami Kūrėjo Dvasios – Minties Derintojo, esančio mūsų viduje. Kūrėjas, mus mylėdamas visus be išskirtinumo, vienodai, ir neturėdamas jokio pavidalo, jokios formos, jokio kūno, ką mes suprantame kaip išorinį mums teikiamą apvalkalą, nepaisant viso šito yra Asmenybė ir Asmenybės Šaltinis. Mes gauname asmenybę iš Paties Kūrėjo, štai dėl to ir yra Tėvas ir Motina – Kūrėjas – tiek visiems kūrinijoje, tiek ir mums kiekvienam. Mes dabar galim savo patyrimu paliudyti, nors ir ne visi – kas yra mums žemiškoji, biologinė šeima – patiriant tėvystę ir motinystę. Taip, tai yra patyrimas tų mūsų brolių ir sesių, kurie patys yra sukūrę materialias, biologines šeimas, turi palikuonių, tačiau mums reikia mokytis visiems be išimties – mokytis Brolystės – mes nežinome, kas yra Brolystė. Štai šitas patyrimas, net ir motinoms ir tėvams, turintiems vaikų, Brolystės patyrimas yra naujas – nepatirtas. Net ir tie, kurie šeimoje gyvena ir turi brolių ir sesių, Brolystės nėra patyrę. Brolystė yra patiriama tiktai atradus Kūrėją savo viduje, atradus Tą Tėvą ir Motiną, kada tu jauti, jog broliai ir sesės yra visa žmonija – ne tie biologiniai broliai ir sesės – tai nėra dar Brolystė – Brolystė yra tik tada, kada tavyje yra Kūrėjo Meilės Galia visai žmonijai. Šito mums reikia mokytis – mokytis atrandant Kūrėją savo viduje ir patiriant Kūrėjo Meilę. 
Štai tos pastangos – kasdienės pastangos – surandant savo Tėvą ir Motiną savo viduje ir patiriant jų Meilę, štai ta Meilė ir ima skleistis kaip nuostabus Žiedas visai žmonijai. Yra klaidinga sakyt – jeigu tu myli visus, tai reiškia tu nieko nemyli, pamilk savo šeimą, bent jau tiek iš pradžių, o tada jau kalbėk apie Meilę visiems. Atvirkščiai – tu savo šeimos negali mylėt, kol nemyli Kūrėjo, o Kūrėjo negali mylėt, kol Jo nepažįsti, o Jo pažint negali, kol Jo neatrandi, o Jo neatrandi, kol nepradedi ieškot nuoširdžiai. Atlikt ritualą bažnyčioje, tai nereiškia ieškot Kūrėjo ir būt su Kūrėju. Bažnyčioje tarp tikinčiųjų vienetai yra, kurie nuoširdžiai ieško Kūrėjo, o atradusio Kūrėją ten nėra nė vieno, nes jeigu jie būtų atradę Kūrėją, jie būtų štai čia, Gyvojoje Šventovėje, o ne negyvoje ritualinėje bažnyčioje. 
Labai paprasta nustatyt, kas yra įtikėjęs ir kas yra tikintysis. Įtikėjimas – tai yra gyvenimas tikėjimu, o tikintysis – tik atliekantis ritualą, kurio atlikimo reikalauja bažnyčios hierarchija. Kūrėjas, neturėdamas kūno, neturėdamas formos, Jisai išlieja Save virpesiais – Jis pasiekia mus virpesiais. Mes Kūrėjo Galią – Meilę – galime pajausti virpesių dėka, niekaip kitaip, tik virpesiais, nes virpesiai yra Energija, ir šitoji Energija nuolat juda – ji nėra statikoj, jos negalima sulaikyt. Net ir savyje, kada mes turime Kūrėjo, atrasto viduje, Meilės virpesių antplūdį, mes jo negalime išlaikyt savyje – mes susprogsime nuo tos Meilės. Štai tada ir prasideda tos Meilės skleidimas visiems be išskirtinumo, tiesiog mes pulsuojame ja. Ir kada atliekame materialius veiksmus, jie atliekami visiškai kitokiu Ritmu – jie pilni Kūrėjo Šviesos ir Meilės – ir tada kiekvienas darbas tampa šventu, nes mūsų veiksmai yra sušventinti Kūrėjo Meilės – tos Gyvosios Energijos. Ir mes Meilės esame viduje prisipildę, kiek dedame pastangų patys gerti tą Gyvąjį Vandenį iš Kūrėjo, kąsti tą Gyvąją Duoną, iš Kūrėjo – visos Meilės paskleistos virpesių Vandenyno Bangos – kuri mus užlieja tiek išorėje, tiek aplinkoje. Kūrėjas atskirai po vieną nemyli – Jis myli Save, ir iš tos Savosios Meilės Sau, Jisai padalina Save visai kūrinijai virpesių, virpesių Vandenynu – Gyvu Vandeniu – o tada jau priklauso nuo mūsų pastangų, nuo mūsų kasdienio atsivėrimo, kiek mes iš To Vandenyno patys geriame Gyvojo Vandens – kuo didėja mūsų Gurkšnis, tuo mes stipriau pajuntame Kūrėjo Meilę. Kūrėjas mums dalina tą Vandenyną visiems kaip Visumą, pripildytą Kūrėjo Energijos Gyvų aukščiausio dažnio virpesių, o nuo mūsų dvasinio imlumo, nuo mūsų atsivėrimo gelmės priklauso, kiek mes save pasotiname tuo Gyvuoju Vandeniu, kiek mes maitinamės ta Gyvąja Duona. Tai yra mūsų pastangų dėka mes ir pajuntame, kad štai, Kūrėjas mus myli, kaip tą vieną išskirtinį visoje kūrinijoje patį mylimiausią sūnų arba dukrą. Tai yra atlygis už mūsų įdėtas pastangas – įdėtas, kurios grindžiamos mūsų nuoširdumu, o Nuoširdumas yra Kūrėjo Savybė. Reiškia, ir mes, būdami nuoširdūs, jau esame tame Gyvajame Kelyje demonstruojantys šitą Savybę iš Kūrėjo Charakterio daugybės Savybių Arsenalo. Štai tos pastangos – ir yra atlygis – atlygis Palaima, Ramybe. Net ir Gyvųjų Pamaldų metu, kada vyksta Gyvoji Komunija su Kūrėju ir tarpusavyje, mes iš tikrųjų pajuntame tų virpesių Galią būsena. 
Britanijos mokslininkai nustatė, nežinau, kaip jie tyrinėjo, bet nustatė, kad tie mirtingieji, kurie jaučia džiaugsmą, ir dažnai jaučia džiaugsmą, gyvena trumpiau, net ir mokiniai, kurie džiaugiasi, jie taip pat gyvena trumpiau. Kodėl? – Atseit jie džiaugsmingi, nekreipia dėmesio į aplinką, jie ieško pramogų, tada džiaugsmas užlieja juos, o dėl to praranda ir dėmesingumą, atsiduria įvairiose avantiūrinėse situacijose ir nukenčia. Iš esmės, tai nėra tiesa, iš dalies bent nėra tiesa. Kodėl? – Todėl, kad Kūrėjas mums dalina Savo aukščiausio dažnio Meilės virpesius, lieja be perstojo, ir kada mes juos pradedame patirti, mūsų vidų užlieja galinga Palaimos ir Ramybės Banga – Palaima, Ramybė – tai skiriasi nuo džiaugsmo. Palaima yra pakylėjanti būsena, pakylėjanti ir mus suliejanti dar stipriau su Pačiu šitos Palaimos Šaltiniu – Kūrėju. Džiaugsmo būsena, kai mes įgyvendiname kokį nors iššūkį, įsisaviname jį, mes patiriame pasitenkinimo akimirką – ji yra trumpalaikė. Ir tas pasitenkinimas, jeigu yra dėl pastangų, dėtų visumos Gerovei, tai tas Džiaugsmas iš tikrųjų yra tas, kurį suteikia Kūrėjas aukštesnio energinio dažnio virpesių Bangos patyrimu ir būsenos mūsų viduje paliudijimu. Ir štai tokia būsena gyvenimą kaip tik prailgina, nesutrumpina, nes mes nesileidžiame į avantiūras – mes nesiekiame save išaukštint kitų atžvilgiu, bet mes siekiame Gerovės visumos labui savo prasmingais veiksmais, savo prasmingu gyvenimu. Štai toks gyvenimas su Kūrėju, jis teikia pasitenkinimą, ir būsena dažniausia būna Ramybės – ne džiaugsmo, bet Ramybės prasmės giluminio suvokimo. O kada mes pajuntame, jog esame iš tikrųjų realiai orūs Kūrėjo vaikai – orūs sūnūs ir dukros, štai tada ir yra tas Kūrėjo veikimas per mus, nešokinėjant iš džiaugsmo, kaip adekvačiai nesuprantantiems, mažiems vaikams, aplinkos, bet oriai, tvirtai žengiant Gyvuoju Keliu ir gyvenant Gyvenimą pašvęstą Kūrėjui, o tuo pačiu ir Visumos Gerovei, kad paliktume geresnę aplinką ateinančiai kartai, kuri taip pat iš mūsų patirianti išmintingą gyvenimą, prasmingą gyvenimą mokytųsi ir galėtų mūsų dėka atrasti Kūrėją savo viduje kuo ankstesniame amžiuje, ir tada pradėtų gyventi prasmingą gyvenimą taip pat, kad paliktų geresnę aplinką naujai kartai. Ir visa tai reikia patirti bendradarbiaujant, o šito negalima patirti be Brolystės. Štai Brolystės mes ir turime mokytis. 
Brolystė – tai yra iš Vienovės atsivėrus Kūrėjui ir patiriant Kūrėją kaip savo Tėvą ir Motiną – ir aplinką – visos kūrinijos Šeimos aplinką. Štai tai Brolystė ir yra tas kūrinijos mums teikiamas Gyvenimas – Amžinybė – kurioje egzistuoja miriadai mūsų brolių ir sesių. Ir mes su daugybe jų kategorijų – gyvybės kategorijų – mokinsimės bendraut, o vėliau ir bendradarbiaut. Mes net Partnerystės iki visiškai neseniai nežinojome, kad egzistuoja tokia. Dabar mes jau imame suvokti, kad Partnerystė yra reali Brolystė tarp vyro ir moters – Brolystė – kadangi ir vienas, ir kitas turi tą patį Tėvą ir Motiną – Kūrėją. Ir bendrauti, ir bendradarbiauti Partnerystėje net ir toje pačioje biologinėje šeimoje mūsų niekas nemokė, ir mes šito nemokame. Štai mes turime šito mokytis, bet mes negalime mokytis be Kūrėjo. Tiktai su Kūrėju mes galime patirti tą virpesių Galią – tą Meilės Galią – ir mūsų pačių pasireiškimą toje pačioje Meilės Galioje ir Meilės Galia. 
Taip, kad mano mylimieji, mes einame Gyvuoju Keliu tam, kad atskleistume vis naujas sferas, kuriose turime pasireikšti oriai, galingai visumos labui Kūrėjo Meile tiek sau viduje, tiek Meilės virpesių išraiška išorėje – Brolystėje. Amen.


Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas