223. Algimanto pamokomasis žodis – Koks milžiniškas skirtumas tarp žmonijos ir mūsų, atradusių Kūrėją - Rojaus Trejybę-AŠ ESU savyje – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Vilniuje, 2019 04 06

Mylimieji, kokia Šviesa sklinda iš mūsų Širdžių, kada mes gyvai palaikome dvasinę, gyvą Komuniją su Kūrėju, su visa kūrinijos Šeima. Įsivaizduokite, kokie liejasi šviesūs žodžiai, kada mes kreipiamės į Tave, kreipiamės savąja Širdimi. Ir mes garbinam Tave, garbinam, kalbam apie Tave, kaip Tėvą ir Motiną, kaip visos kūrinijos Energijos Šaltinį, mes kalbame apie Evoliuciją, ją suprasdami, kaip kilusį reiškinį iš Tavęs. Ir mes taip pat esame Tavieji atvaizdai, kada pasireiškiam Meile, Gėriu, Grožiu savo kasdieniais veiksmais. Įsivaizduokit, kokia tai yra ryški – kitus akinanti – Šviesa, kada iš mūsų Širdies liejasi tokie teiginiai. Nė vienas mirtingasis tokių dalykų savyje nepatiria – jie nesupranta, kas esi Tu, jie vartoja žodį apibūdinant Tave kaip idėją – Dievas – bet jie negali atskleist to turinio, kurį atskleidžiame mes, jau atradę Tave savyje. 

Įsivaizduokit, koks milžiniškas kokybinis skirtumas tarp žmonijos ir mūsų, atradusių Tave savo viduje, gyvai patiriančių Tave, realiai liudijančių Tave Gyvą esantį viduje. Kokia tai milžiniška nauja kokybė visai žmonijai! 

Atrodo taip paprasta pasakyt tokius žodžius, bet tu negali jų pasakyt, kad atradau Tave savyje, jeigu tu Jo neatradai ir nepatiria tavo vidus, nepatiria šios būsenos. Ir tu kiek nori aiškink tiems, kurie nėra Tavęs atradę, jie neišdrįs pasakyt tokių žodžių. Štai tai yra gyva skirtybė tarp tų mūsų dvasinių brolių ir sesių, kurie gali pasakyt daug gražių žodžių, bet būsena nepaliudija tų žodžių, tų teiginių gyvybingumo, todėl jiems ir neišeina tart tos gyvosios maldos teiginių, kokius taria mūsų Širdis, atverta Tau. 
Urantai – tai yra žmonijos Šviesa – Gyvoji žmonijos Šviesa – nes mes šitą Šviesą gauname iš Tavęs. Įsivaizduokit, net ir pasakymas – gauname Šviesą iš Tavęs – kaip žmogų apakina – jisai klumpa, kryžium gulasi prieš Tave iš baimės, jis save laiko nuodėmingu nuolat, jau gimusiu nekaltu kūdikiu ir jau turinčiu prigimtinę nuodėmę. O mes – mes – sakom – esam Bendrakūrėjai su Tavimi Gėrio, Šviesos, Meilės motyvu. Koks milžiniškas Šviesos akinantis blyksnis liejasi iš mūsų Širdies! Bet tai reiškia – mūsų sąmonėje tie teiginiai jau yra giliai įsišakniję – Minties Derintojas jau mums realiai perteikia Gyvus Apreiškimus, Mokymus, kad mes, eidami Gyvuoju Keliu, vis ryškiau patys šviestume kitiems – be baimės, su Meile. Štai tas milžiniškas skirtumas tarp žmonijos tamsos ir mūsų Gyvosios Šviesos, kurią mes geriam tiesiai iš Tavęs – iš Kūrėjo – iš Rojaus Trejybės-AŠ ESU. Net ir šitų Trijų Rojaus Trejybės Šaltinių ir Centrų – Trijų Asmenybių, ir Visuminės Dievybės AŠ ESU – Ketvirtosios Asmenybės – atskleidimas, kaip Kūrėjo Asmenybių Bendros Sąjungos – tai yra milžiniškas kokybinis skirtumas, ko žmonija ne tik, kad nežinojo – ji niekada nepatyrė to Gyvo Tavęs atradimo, kaip Keturių Asmenybių. Juk prieš 4 000 metų, kada mūsų planetoje buvo įsikūnijęs Makiventa Melkizedekas, kuris dabar yra Planetos Princas, tada jis mokė tuos mirtinguosius, daug daugiau pažengusius į priekį, Dievo idėjos sampratoje – jis mokė Trejybės, bet tesugebėjo atskleisti, kas yra mūsų Žvaigždyno – Norlatiadeko – vadinamieji Tėvai – Trys Patys Aukštieji – Vorondadekų kategorijos Asmenybės. Štai tai buvo padaryta Makiventos milžiniška nuolaida žmogiškajam protui, kaip paaiškint Trejybę – ir jis pakėlė žmogaus žvilgsnį nuo planetos iki Sistemos ir dar lyžtelėjo Žvaigždyno. 
O mes gi dabar pranokstam ir Žvaigždyną, ir tuos Pačius Aukštuosius, suvokdami, jog tai nėra Kūrėjas, tai nėra Tėvas ir Motina. Mes kylam net į aukštesnius lygius, pranokdami Vietinę Visatą, nors Urantijos Knyga ir teigia, kad Sūnus Kūrėjas yra, kaip Tėvas Vietinėje Visatoje, bet gi mes žinom, kad jis nėra Tėvas. Kaip Tėvas – tai nereiškia būt Tėvu, Nebadonija – kaip Motina Vietinėje Visatoje, bet tai nereiškia, kad ji yra Motina, nes mes turim Vienintelius Tėvus – Rojaus Trejybę-AŠ ESU. Ir tai yra Rojaus Asmenybės-Asmenys be Pradžios ir Pabaigos, pranokstantys ir Supervisatą, pranokstantys Havoną. Štai čia mes dabar, neturėdami įsikūnijusio Rojaus Trejybės Sūnaus mūsų planetoje, mes išdrįsome atsiverti Tau ir priimti tą dvasinę Šviesą iš Apreiškimų, kokius mes gavome, kaip Epochinį Apreiškimą URANTIJOS KNYGĄ, ir iš Kristaus Apreiškimų Knygos KALBU JUMS VĖL, iš Tavo, mylima Rojaus Trejybe-AŠ ESU, Mokymų Knygos AKIMIRKOS AMŽINYBĖ ir GYVOJI TYLA. Štai tas mūsų Įtikėjimas ir Tavęs Gyvas atradimas ir paliudija tų teiginių Tiesą, kad mes juos net galime ir išplėsti. Ir jie mūsų neakina – jie tampa mums savi – savi – ir mes trokštame būti Tavieji sūnūs ir dukros Gyvajame Kelyje, trokštame eiti Gyvuoju Keliu, kad kitiems nušviestume tą Kryptį, kur jie taip pat turi pasukti vietoj to, kad siektų savanaudiško gyvenimo įvairiausių tikslų, kurie prasižengia su Tavo valia, kurie iš tikrųjų veda tolyn nuo Tavęs – veda į susvetimėjimą, konfliktus, karus tiek kiekvieno viduje, tiek šeimoje, tiek gatvėje, tiek tarp šalių, kur net žūsta mūsų mirtingieji broliai ir sesės materialia išraiška – žūsta nuo kitų mūsų brolių ir sesių. Štai kokia mūsų yra milžiniška kokybinė skirtybė, kada mes rodom jiems kryptį, rodom, bet apvaldytas savanaudiškumo, aistrų mirtingojo gyvulinis protas, jis negali patikėt, kad gali būt tokia Šviesa, kurią mes patiriam. Jiems tai atrodo beprotybė, negali šitokių dalykų būt, jie tiki, kad karai neišvengiami – jie amžinai buvo praeityje ir liks ateityje. Jie nemato ateities Tavojoje Šviesoje ir Meilėje, ką mes jau dabar patiriam. Tai įsivaizduokite, koks yra milžiniškas skirtumas tarp to, kas yra mūsų viduje patiriama Širdies – Meilė, Brolystė, savitarpio pagalba ir supratimas – ir tų iliuzinių – klaidinančių teiginių, kad žmogus visą laiką turi būti aršus, agresyvus, nes taip buvo iki šiol. Su Kūrėju – su Tavimi – yra tik Meilė ir Brolystė tarpusavyje su visa Šeima – Kūrinija. Vėl koks yra milžiniškas akiračio išplėtimas, kada mes kalbame ne tiktai apie žmoniją, kaip šitos planetos visumą, kalbame apie kūrinijos Šeimą. Įsivaizduokite, kokia tai milžiniška protui Šviesa, kad pats tas mirtingasis, kuris ir kariauja, ir agresyvus, ir pavydi, ir pyksta, keršija, jisai nuo tokių teiginių pavargsta – jam sunku mąstyt tokių teiginių kategorijomis – o mums malonu, ir teikia Palaimą, Ramybę tokie teiginiai. Mes trokštame, kad ta kūrinijos Šeimos Meilė pasireikštų ir mūsų planetoje, kad apimtų visus Tavoji Meilė ir Šviesa. Štai koks yra milžiniškas skirtumas tarp urantų ir kitų besimeldžiančių bet kur – ar budistų pagodose, ar musulmonų mečetėse, ar judėjų sinagogose, ar stačiatikių cerkvėse, ar katalikų bažnyčiose – milžiniškas skirtumas tarp to, kas yra Gyva ir negyva. Tai lygiai tas pats, kaip kvepinti nuostabiai kvepiantį gėlės žiedą ir lygiai taip pat į tokį žiedą, žiūrėt nutapytą drobėje – atrodo gražiai, bet gi tai negyva. Štai mes ir turim tą kokybinį skirtumą tarp Dievo idėjos ir Tavęs – Gyvo Kūrėjo – atrasto savyje. 

Štai, mano mylimieji, Gyvasis Kelias yra Gyviesiems, ne iliuziniams baimės šešėliams, bet kupiniems Tavosios Meilės ir Šviesos vaikams – sūnums ir dukroms – žengiantiems į vis ryškėjančią Šviesą savyje ir pasireiškiantiems ta Šviesa visų Šviesos labui išorėje materialiais veiksmais taip, kaip vedi Tu iš vidaus ir Meilės motyvu. Amen.


Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas