Algimanto pamokomasis žodis – Nuostabiausia mums Dovana – Kūrėjo atradimas – pasakytas per gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Vilniuje, 2019 03 16

Spausdinti
Dokumentų sąrašas

Mylimieji, Gyvajame Kelyje mes turime tiktai patyrimų ir įtikėjimo vienintelį ramstį. Nėra mūsų aplinkoje į ką mes galėtume pažvelgti ir pasakyti - štai mes norime būti tokie, kokie aplinkoje yra mūsų broliai ar sesės. O tą, ką mes skaitome apreiškimuose, kad Kūrėjas yra mūsų viduje, mes intelektualiai galim suprasti, tačiau kaip asmenybė mes iš pradžių turime įtikėti. 
Mes tikime apreiškimais, tikime dėl to, kad tie argumentai, kurie pateikiami, teiginiai, kurie mums aiškina ir Kūrėją, ir Tikrovę leidžia suprasti, remiantis mūsų logika – tai yra Tiesa – tuo pačiu ir Širdis patvirtina – taip, tai yra Tiesa, mes tuo tikime. – Tačiau stinga dar vienos detalės – tikėjimą paversti Įtikėjimu, kad tie teiginiai taptų mūsų gyvenimu, kad mes juos įprasmintume kasdieniame gyvenime. Štai tada mūsų Įtikėjimas ir leidžia mums atrasti Kūrėją, atrasti kaip realų, tikrą Asmenį mūsų viduje. Štai ir yra ta nuostabiausia mums Dovana – Kūrėjo atradimas. Atradimas kaip ir kiekvieno daikto, kurio mes ieškome – kada mes atrandame tą daiktą, mes matome, kad jis yra surastas – arba mes juo naudojamės, arba žinome, kad jis jau yra surastas ir tinkamu metu mes juo pasinaudosime. Lygiai taip pat ir Kūrėjo atradimas viduje – tai yra tas vidinis žinojimas, patyrimas – taip atradau Kūrėją, atradau Jį, ne Dievą, atradau Tėvą ir Motiną, ir tada imi patirti Meilę. 
Kada žmogaus klaustume – o kas gi yra Dievas? – jis negalėtų atsakyti. Samprotautų kažką sakydamas – tai, kas – aukštai, kas – galinga, stipru, gera, kas reiškia Meilę – bet tai yra idėja. Ypač aktyviai idėjos laikėsi žydai. Žydai puoselėjo Dievo sampratą, Jahvės sampratą, bet idėja, atradus Kūrėją viduje, pavirsta Asmenybėmis, kurias patiri – patiri viduje.
Štai kas nuostabiausia. Žmogų mokė bijoti Dievo, ir žmonės net kitą apibūdindavo – štai jis yra dievobaimingas - reiškia, geras. O kodėl laikyt dievobaimingą geru? Nieko panašaus – dievobaimingas – tai tas, kuris bijo Dievo. O juk Rojaus Trejybė-AŠ ESU – tas Kūrėjas - yra Meilės Šaltinis. Kaip gali bijodamas būt geras? Bijoti Meilės Šaltinio, tai lygiai tas pats kaip bijoti to, kurį myli, kuris tave myli. Gali bijoti, bet tada nebus nuoširdūs ryšiai tarpusavyje. Jau kažkas yra netikra, todėl jau net ir Meilėje atsiranda baimė – baimė tada, kada tu bijai kažką prarasti – ir tada įsiskverbia netikrumas, netikri ryšiai. Bet Kūrėjas, kuris bet kada yra prieinamas, ir vien tik Meile pulsuoja – Jo bijoti negali – Jį gali tiktai pamilti. Bet kaip gi pamilti, jeigu aplinkui tamsa, jeigu aplinkui yra skausmas, kančia, jei aplinkui yra agresija? Sunku žmogui pamilti. Jeigu daug žmonių serga, toje sunkioje būsenoje žmogus pasimeta, o Meilę reikia gerti iš Kūrėjo, štai tada jos visa gyvybinė energija ir galia pulsuoja toje asmenybėje, kuri ir geria šitą Gyvąjį Vandenį iš Kūrėjo ir vis stipriau kanda Gyvąją Duoną, maitinasi ta Gyvąją Duoną. Štai Kūrėjas tampa realiais, tikrais Asmenimis, kurie vadovauja tai Asmenybei kasdieniame gyvenime, atliekant savus darbus. 
Negali būti jokio darbo, kurio nemėgtum, nė vieno darbo nėra, kurio nemėgtum. Dar daugiau – reikia mylėti tą darbą. 
Mes sakom, kad mylim žmogų, mylim gyvūną, bet reikia pamilti ir darbą – pamilti. Ką tai reiškia? Tai reiškia dirbti su Kūrėju. Ta Kūrėjo Meilės virpesių melodija, tais ritmais, taip, kaip veda Kūrėjas, atlikti kiekvieną veiksmą su Meile, ir nesvarbu kokį darbą bedirbtum. Visame darbo veiksmo procese bus vien tik Meilės gyvi virpesiai ir Meilės galia – ir to darbo kokybė bus dieviška – dieviška, nes tą darbą atliks Kūrėjas, panaudodamas jūsų rankas – ir tos rankos bus šventos, dieviškos. 
Štai Kūrėjas mums suteikia Save, kad palengvintų mūsų gyvenimą, kad palengvintų kiekvienam kasdienybę. Mes manom, kad tai yra niekam verti svaičiojimai, nereikia į juos kreipti dėmesio. Be Kūrėjo žmogus agresyvėja, jis degraduoja, ir tas, kuris – dievobaimingas, jis taip pat degraduoja, degraduoja visa bažnyčia, visi tikintieji degraduoja, nes jie be Įtikėjimo, be atvertos Kūrėjui Širdies, neatradę Kūrėjo, nepatiria Meilės, yra našlaičiai, nors sueina į bažnyčią, tarsi ir meldžiasi, bet jie nesimeldžia Širdimi. 
Todėl, mano mylimieji, Gyvasis Kelias yra skirtas jums visiems – ir vaikams, ir tėvams, prezidentams ir premjerams, karaliams ir monarchams, vargšams ir turtuoliams, nes jie visi yra dvasioje nuogi. Jie neturi tų prabangių drabužių, jie nėra išskirtiniai prieš Kūrėją, nes Kūrėjas žvelgia į kiekvieno Širdies motyvus, kokiais motyvais jūs gyvenate šitą kasdienį gyvenimą – nuo ryto iki vakaro, kokiais motyvais – Meilės, ar kokiais nors kitais? Jis reaguoja tik į Meilės motyvais atliekamus jūsų veiksmus, tik tada jūs esate Kūrėjo atvaizdas, tik tada jūs esate gyvas, ir tuo pačiu esate tikras, kad gyvensite sveiką, ilgą gyvenimą Kūrėjo Prasmėje, skirtoje visų Šviesos labui. Kūrėjo Prasmė yra vienprasmė – kurti Brolystę Širdyje ir planetoje.


Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas


Dokumentų sąrašas
Spausdinti
Grįžti atgal