231. Algimanto pamokomasis žodis – Urantijos Knygos du teiginiai, vienas kitą papildantys ir jokiu būdu neprieštaraujantys vienas kitam – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Vilniuje, 2019 05 11

Mylimieji, Gyvajame Kelyje mes studijuojame dvasinius Apreiškimus. Pats galingiausias – tai penktasis – Epochinis Apreiškimas – pavadintas – URANTIJOS KNYGA. Aš vėl gi pradėjau studijuot iš pradžių, tekstas iš tikrųjų yra labai galingas, kokio žmonija iki šiol nepatyrė. Tačiau kada žvelgi šios dienos požiūriu – uranto požiūriu – matau, kad urantams reikalinga URANTIJOS KNYGOS antra dalis – aukštesnis laiptelis – kad būtų įprasmintas URANTIJOS KNYGOS antroje dalyje. Studijuodamas Begalinės Dvasios, kaip mes dabar vadiname – Begalinės Motinos – aprašymą Jos savybių – charakterio savybių – Jos veikimo – aš priėjau vieną teiginį, kuris tvirtina, kad Begalinės Dvasios Gailestingumas nugali Teisingumą. Ir aš puikiai prisimenu kitoje vietoje, toli ten, už kelių gal šimtų puslapių esanti vieta, kuri man visą laiką buvo įstrigusi pasąmonėje ir dažnai iškildavo į sąmonės lygį. Ir aš vis mąstydavau – o tas teiginys buvo toks, kad ko negali padaryt Gailestingumas, tą užbaigia Teisingumas. 
Ir štai dabar, studijuodamas Begalinės Motinos aprašymą, aš matau tarsi priešingą teiginį, kad Begalinės Motinos Gailestingumas nugali Teisingumą, kad Teisingumas yra pavaldus Gailestingumui. Ar tai yra apreiškėjų klaida, kada vienas teiginys paneigia kitą? Jeigu tai būtų vienas šalia kito teiginiai, aišku, mes juos pastebėtume, kada jie dabar yra už kelių šimtų puslapių, niekas net neprisimena štai šito teiginio, kurį aš dabar pamačiau – dabar pamačiau – kada URANTIJOS KNYGĄ aš dešimt metų verčiau iš anglų kalbos į lietuvių kalbą – nemačiau to prieštaravimo – kada studijavau jau išvertęs, net ir kada redagavau savąjį vertimą – aš nepastebėjau tokio prieštaravimo. Tai tik dabar, esant jau Šventovei, pačiam priiminėjant Mokymus iš Rojaus Trejybės-AŠ ESU, tik dabar aš pamačiau tą prieštaravimą, ir pradėjau mąstyt – kaip reikia tuos du teiginius suderint? 
Kada aš studijavau Naująjį Testamentą, aš po kurio laiko – jis gi yra mažiukas, ta prasme na, keli šimtai puslapių, ką ten keli šimtai, aš nežinau, gal dviejų šimtų puslapių nėra, ir labai mažo formato tie puslapiai, ir dar daug tuščios vietos puslapiuose, tai, žodžiu, ten knygutė, ir ten daug prieštaravimų yra. Tai štai žmonės nepastebi tų prieštaravimų, kadangi jie nėra vienas šalia kito. Norint vieną evangeliją perskaityt, pereit prie kitos, tu jau užmiršti, kas toje pirmojoje, sakykim, evangelijos autoriaus yra teigiama atskirais teiginiais – ir kada tu skaitai antrąjį autorių, trečiąjį, ketvirtąjį, tai tau susimaišo, kuris ką ten teigia, jeigu yra tarp tų teigimų prieštaravimų. Ir kada aš vis tik pajausdavau, kad kažkur yra prieštaravimai, bet kur, tai nesurasdavau, bet kai pradėjau intensyviau studijuot, pradėjau matyt tuos prieštaravimus. 
Ir štai kada mane Forume puldavo įvairiais, sakykim, negražiais žodžiais, šmeiždami bažnytininkai-katalikai, aš nusprendžiau parašyt jiems atsakymą. Ir tas atsakymas pavirto į Knygą, kuri yra pavadinta – KRIKŠČIONYBĖS DUŽENOS – ir mūsų svetainėje jinai yra patalpinta. Materialia knyga jinai dar nėra išleista. 
Štai kada tie prieštaravimai yra vienas greta kito, ir dar su mano paaiškinimais, tada niekas negali paneigt, kad tie teiginiai vienas kitam prieštarauja. O dabar čia tokia milžiniška URANTIJOS KNYGOS teksto apimtis, natūralu, kad šie du teiginiai vienas kitam prieštaraujantys liks nepastebėti, kadangi įsiterpia milžiniška teksto dalis tarp jų abiejų. Ir skaitydami žmonės užmiršta, koks ten buvo teiginys, tuo labiau, kad tie teiginiai nėra paaiškinami šalia. 
Ir taip mąsčiau – ką gi reikia kitiems sakyt, jeigu kuris nors iš studijuojančių pastebėtų – taip, tai yra du skirtingi teiginiai – vienas iškelia Gailestingumą, kitas iškelia Teisingumą vienas kito atžvilgiu. Ir kada vis tiktai mano apmąstymai pasiekė Šviesos viršūnę iš Paties Kūrėjo, kokią aš galiu patirt šią akimirką savąja tapatybe viduje, aš pamačiau atsakymą – atsakymą – kad tarp šitų dviejų teiginių nėra prieštaravimo – čia priklauso nuo to, kokiu požiūriu žvelgi, ir kokioje padėtyje tu žvelgi. 
Kad jums būtų nors kiek aiškiau, pamėginkim panagrinėt du pavyzdžius. Jeigu, pavyzdžiui, jūs vairuojate automobilį – vairuojate, padarote kelių eismo taisyklių pažeidimą – policininkas jus sustabdo. Kelių eismo taisyklėse parašyta konkrečiai, kokios baudos yra skiriamos ar dar griežtesnės sankcijos už kelių eismo taisyklių atitinkamo reikalavimo pažeidimą. Ir policininkas mato tą pažeidimą, ir jisai turi tą dokumentą, kuris reikalauja bausti jus už tą pažeidimą – kokia bausmė nuo-iki – bauda nuo tokios sumos iki tokios sumos. Sakykim, policininkas yra Kūrėjo sūnus – gal Kūrėjo dukra – jis sustabdo jus, bet jūs jam paaiškinat, kokia jūsų vidinė būsena, paaiškinat, kokia jūsų gyvenimo padėtis šią akimirką. Jūs nesąmoningai padarydami nuodėmę, pažeidėte tą ženklo galbūt reikalavimą ar kokį nors kitą kelių eismo taisyklių pažeidimą padarėte toje vietoje. Ir štai policininkas, turėdamas taip pat ryšį su Kūrėju, atsižvelgia į jūsų būseną – atsižvelgia į jūsų gyvenimo aplinkybes, kurios jums sudaro milžinišką skausmą, kuris apsunkina jums vairavimą. Tai štai jo yra ne bausmė pateikiama jums, bet apraminimas – taip, tau sunku, bet tu turi būt atidus vairuodamas kelyje, ir aš suprantu tavo būseną, suprantu tavo sunkią padėtį, ir aš tau neskiriu jokios baudos, kurią reikalauja skirt kelių eismo taisyklės, tas dokumentas – formalus dokumentas – nes aš esu ne formalistas-robotas, ne užprogramuotas policininkas – esu tavo dvasios brolis. Ir jaučiantis Meilę, suprantantis tavo būseną, ir tavo pažeidimą, kokiom aplinkybėm jis įvykdytas. Aš matau, kad tu nesieki sąmoningo pažeidimo – tai yra visiškai kita kokybė – ir aš palinkiu Ramybės ir atidaus vairavimo, nenubausdamas nieko. 
Štai policininko – iš tikrųjų Kūrėjo per policininką – suteiktas Gailestingumas, kuris nugali Teisingumą – Teisingumą, kokį reikalauja įgyvendint tas kelių eismo taisyklių dokumentas. Ten parašyta – teisingumas, baudžiant nuo-iki. 

Kitu atveju, jeigu mes įsivaizduojame Liuciferio, Šėtono maištą prieš Kūrėją – maištą, kuris paneigia Kūrėją ir su panieka žvelgia į tuos, kurie išpažįsta Kūrėją, kuriuo netiki nei Liuciferis, nei Šėtonas. Ir kada galų gale maištą užbaigia mūsų Sūnus Kūrėjas – Jėzus iš Nazareto – prieš 2 000 metų įsikūnijęs žmogiškuoju pavidalu mūsų pasaulyje – štai Kūrėjai – Rojaus Trejybė-AŠ ESU – per Šeimininką Sūnų Kūrėją skleidžia Gailestingumą – skleidžia siūlydami tiems maištininkams, tarp jų yra ir mūsų planetos buvęs dvasinis Vadovas – Planetos Princas – Kaligastija – vėliau tapęs velnio prototipu įvairiose pasakose – štai siūlo Gailestingumą – jūs sukurstėte maištą prieš Patį Kūrėją, Mes jus nušalinam nuo jūsų pareigų, nes jūs jų neatlikot taip, kaip jos turi būt atliekamos, bet jums siūlome kitas pareigas, kad jūs vėl siektumėte savo pastangų ir ištikimo bendradarbiavimo su Pačiu Kūrėju, kurį jūs iki tol neigėte – pelnyti pasitikėjimą jumis. Tas Gailestingumas jau jums buvo pasiūlytas, kada jūs patirsite teismą, kada jūs nuoširdžiai pripažinsite savo maištą. Mes jums nesiūlome iškart bausmės, Mes jums dar siūlome Gailestingumą, kad jūs turėtumėt Širdimi pripažint Kūrėjo egzistavimą, o tik tada Mes svarstysime galutinį nuosprendį – kokią jums paskirti ateitį. Ir štai, kada tie maištininkai Širdimi pripažįsta Kūrėją – pripažįsta Jį esantį, kurį neigė 200 000 metų – dabar jie išpažino Kūrėją – ir tą siūlomą jiems Gailestingumą jie vis tiktai atstūmė su panieka – nereikia, nereikia. Perdaug sunku jiems vėl pažaboti savo ego, ambicijas, puikybę, kad vėl reikėtų pelnyti pasitikėjimą daug žemesnėse pareigose, kai visa kūrinija žengia nemaištaudama – o štai jie bus tie, kurie pažymėti maištu – jiems tai yra perdaug sunku psichologiškai – slegia maišto našta – ir jie atsisako savosios tapatybės. Todėl Dienų Senųjų Tribunolui – Trijų Dienų Senųjų Tribunolui – nelieka nieko kito, kaip priimti tą nuosprendį – patenkinti jų valią. Gailestingumas negali jiems, tiems maištininkams, suteikti Išminties – jis suteikia tiktai Meilę veikime – Meilę – pasireiškiančią iš Kūrėjo pusės per Dienų Senųjų nuosprendį. Bet gi jie atstumia tą Gailestingumą, ir tada nuosprendis patenkina šitų pagrindinių maištininkų laisvą valią – jų tapatybė yra sunaikinama. Štai taip įsigali Teisingumas, patenkinant jų pačių laisvą valią. Gailestingumas nepadarė to, ką turėjo sumanęs Kūrėjas – leisti jiems toliau tęst Evoliucinį savęs atskleidimą – tai Teisingumas užbaigė – užbaigė Gailestingumo pasireiškimą, uždėjęs savo antspaudą – maištininkų tapatybės išnyko. 
Štai ir yra abu teiginiai vienas kitą papildantys ir jokiu būdu neprieštaraujantys vienas kitam.


Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas