Ką turi atsakyti mirtingasis, kada jam kyla klausimas - kas yra jis? 2019 07 05

Spausdinti
Dokumentų sąrašas

Žiūrėdamas filmą į vieną tėvo ir sūnaus pokalbį atkreipiau ypatingą dėmesį, nes jis buvo prasmingas, kad man net kilo mintis parašyti mokymą.

Tėvas, tarp 40 ir 50 metų – rašytojas, bet pasimetęs, kad neturi pragyvenimui lėšų, neuždirba iš savo kūrybos tiek, kad pragyventų, todėl nebeturi jokio tikslo ir energijos, orų požiūrį į save apleidęs, kaip ir savo kūno priežiūrą, todėl fizine išraišką atrodo jau pasenęs. Sūnus, priešingai – pilnas energijos ir vilčių įstoti į prestižinį Amerikos Jeilio universitetą, kur mokslas labai brangus, o jis – baigiantis vidurinę mokyklą neturtingas aštuoniolikmetis jaunuolis – nori surinkti pinigų mokslui. Tad jo draugas sukuria jam pasimatymų paslaugų svetainę, kurioje šis sūnus pasiūlo už pinigus turtingoms merginoms savo asmenines pasimatymų paslaugas be jokio fizinio intymumo, ir siekia joms įtikti savo elgesiu ir mintimis, kad jos liktų patenkintos tokiu pasimatymu ir sumokėtų pinigus. 
Tėvas apie tokius sūnaus siekius nieko nežino. Jie gyvena dviese, nes neseniai žmona-motina paliko tokį, jos supratimu, jai netinkamą vyrą. 

Kartą vakare sūnui anksti grįžus iš tokio nepasisekusio pasimatymo tėvas nusistebėjo, kad sūnus taip anksti grįžo namo, ir pasiūlė sūnui pasikalbėti, jeigu šis to norėtų.
Sūnus pasisako tėvui, kad jis siūlo tokias mokamas pasimatymų paslaugas turtingoms merginoms – iš esmės tai šokių vakarėliai mokykloje, parodų lankymas, rodeo pasirodymų stebėjimas, ar dalyvavimas šiaip kokiame nors privačiai suorganizuotame vakarėlyje. Tėvas nustebo, kad sūnus šitaip parodė turįs net verslininko gyslelę, ir paklausė – Ir visa tai dėl Jeilio? Aš nieko nežinojau, geriau būčiau pardavęs kokį savo organą. Dievas davė mums du inkstus, vienas – tai tiesiog pinigai. Iškilus reikalui galima parduoti. 
Sūnaus reakcija buvo daug gilesnė negu galėjai tikėtis – Reikalas ne tik piniguose. Aš eidavau į visus tuos pasimatymus ir apsimetinėjau tuo, kas patinka merginoms, ir aš mėginau išsiaiškinti, kas aš toks. Bet tai nepadėjo.
Štai tėvo atsakymas ir yra mano šio mokymo tema – Parodyk man tą, kuris žino, kas jis yra. Mes visi aiškinamės šitą viso gyvenimo metu. Viskas, ką mes galime suvokti, tai kuo mes buvome praeityje ir kuo norime būti ateityje, ir tuomet reikia nustatyti šį skirtumą. Tai ir yra , kas tu esi dabar.

Kas tu esi? 

Paprastai mirtingasis visiškai nesusimąsto tiek giliai, kad sau dar iškeltų tokį klausimą, nes jam ir taip viskas aišku – koks kvailas klausimas, aišku, esu žmogus, negi gyvulys, tuo labiau žvėris, aišku, kad žmogus. 

Tačiau filme šis klausimas yra gilumine prasme pateiktas. Tai rodo, kad ir filmo autoriai tokį klausimą kelia sau, o štai atsakymo nežino, todėl ir lieka konstatuoti tėvo mintį – Parodyk man tą, kuris žino, kas jis yra. Mes visi aiškinamės šitą viso gyvenimo metu. 

Kada Satja Sai Baba buvo planetoje ir teikė savo mokymus, visada jis pradėdavo nuo šio klausimo. Jis visada siūlydavo savo pasekėjams atsakyti į šį klausimą, siūlydavo patiems nuoširdžiai pirmiausia savęs paklausti – kas aš esu? Ir visada jis tuoj pat pabrėždavo atsakymą – aš esu Atma – aš esu Siela. Aš esu ne šis matomas materialus pavidalas, bet esu dvasinis Atma, esu to kūno viduje, materialaus ir matomo kūno viduje. 
Toks Satja Sai Babos mokymas dabar atrodo urantams paprastas, akivaizdaus ir teisingas, kad net nekyla jokios abejonės, jog kas nors galėtų su tuo ir nesutikti – juk aišku, kad nesu tas materialus ir matomas kūnas, o esu to kūno vidinis dvasinis gyventojas, esu dvasia, dvasinė, ir dar net amžina, asmenybė.
Taip, tą gali teigti urantas, einantis Gyvuoju Keliu, tačiau, kiek yra tokių urantų dabar? Saujelė, dvi saujelės, trys? O kur gi kiti, ką jie laiko teisingu atsakymu į tokį klausimą – kas yra jis ar ji? Absoliuti dauguma irgi pasakytų, jog tikrai sutinka, kad jis yra žmogus, bet kad jis yra dvasia ir dargi asmenybė – tai jau perdaug ryšku – na, kokia jis asmenybė, nieko gyvenime išskirtinio ar ypatingo nenuveikė, tai koks gi jis asmenybė? 
Žmogus save laiko žmogumi tik dėl to, kad jis turi žmogaus kūną. Save jis sutapatina su kūnu. Apie protą jis nemąsto labai daug, tiesiog kūnas skiriasi nuo gyvulio, nuo žvėries, tai tuo viskas ir pasibaigia, ko čia sau sukti galvą dėl to, kad kažkam paklausus – kas tu esi? – dar reikėtų ieškoti kokių nors didelių argumentų, kai ir taip aišku pasižiūrėjus į kūną. Kadangi tėvai – tokių labai jau riboto mąstymo vaikų žemiškieji tėvai – dvasiškai yra nepabudę – kaip asmenybės miega giliu miegu tamsos iliuziniame pasaulyje, tai ir jų vaikai jokios Šviesos šeimoje nesulaukia, vietoje šito jie gauna nuolatines porcijas pamokymų, draudimų, priekaištų, kas visomis prasmėmis spartina jų dar netgi nesubrendusio proto degradavimą ir artina dar didesnius streso ir pergyvenimų, nerimo ir baimės pasireiškimus tarpusavio santykiuose, kol galiausiai tai pavirsta į visišką nesusikalbėjimą ir santykių iškreipimą ir išsigimimą. Tą mirtingieji dėl savo tamsos ir neišmanymo – net mokytojai ir psichologai – apibūdino kaip natūralią nesusikalbėjimo ir prieštaravimų problemą tarp skirtingų kartų. Tačiau tokios problemos tarp kartų būti tiesiog negali, nes kiekvieno dvasinė asmenybė savyje turi visas Rojaus Trejybės-AŠ ESU – charakterio savybes. Tereikia tik asmenybei pabusti, ir apvalyti pasąmonę, kuri dabar yra pilna baimės virpesių, ir jie veržiasi į sąmonės lygį kaip gyvų kareivėlių formuotės, kad naikintų bet kokias kitokio negu savanaudiško mąstymo nuostatas, tad savaime suprantama, kad miegančios dvasinės asmenybės protas taip pat miega, o jo vietoje reiškiasi gyvulinis protas, kuris pilnas ydų, ir siekia savo sprendimais naudos vien tik sau, ir dargi bet kokia kaina, net savo artimųjų nuskriaudimo kaina. Tačiau toks mąstymas ir elgesys nėra žmogaus tikrasis pasireiškimas., nes toks elgesys – tai gyvulinio beždžionės lygio proto veikimas tik asmenybės kategorijos gyvybės lygiu, kada Meilė ir Gėris sumaišomas su naudos sau pasireiškimu, kai tokie gražūs žodžiai yra vartojami ir taikomi savanaudiškai mąstančio mirtingojo gyvenime tik savajai gerovei užtikrinti. Net ir tas, kuris krovė turtus savo šeimai, iš esmės siekia taip pat naudos sau, jis nori viešpatauti savo galia šeimoje, jis nori, kad šeimoje būtų taip, kaip sako jis, aišku, taip gali elgtis ir ji – šiuo atveju aš kalbu apie savanaudiškumą ir baimę, kuri valdo abi lytis vienodai. Juk teigti savo vaikams, kad jie yra asmenybės neteigia jokie žemiškieji tėvai, nes jie patys bijo sužinoti, kad ir jie yra asmenybės – jeigu nebijotų, tai ir sužinotų, ir savo vaikus apšviestų, jog nuo pat mažumės jie būtų orūs ir žinotų, jog yra asmenybės ir amžini, nes yra Dvasios. Kas gi to moko savo vaikus? Niekas. Apskritai, dabartiniam mirtingajam, tiek vaikui, tiek ir suaugusiam, dvasia – tai tolygu vaiduoklis, šmėkla, kurios reikia bijoti – bijoti…savęs, nes gi ir tu esi Dvasia. Pasakyk tą savo darbe viršininkui ar direktoriui, tuoj sulauksi įvertinimo, jam pasukiojant pirštą prie smilkinio – beprotis. 
Tad ir urantai, žinantys daug daugiau Tikrovės Šviesos taip pat jaučia baimę save atskleisti kaip Dvasią, bijo dėl savo kūno kokios nors kančios – praras tariamai gerą viršininko požiūrį, negaus didesnio atlyginimo, negalės kūnui aprūpinti aukštesnio lygio materialaus komforto, nenuvažiuos kur toliau paatostogauti, viskas siejasi vien tik su kūno patyrimais – to bijo dar nieko neįvykus, o jau pasiduoda baimei be jokio savosios Dvasios-Asmenybės pasireiškimo savimi – ne, geriau pasislėpsiu po stalu, nieko nedarysiu, kad tik būčiau nepastebėtas, ką nors kitokio darant.
Tad taip jau išeina, kad atsakyti į klausimą – kas aš esu? – galima tik teoriniu lygiu, bet gi jį dar būtina paversti praktiniu, ir ne bet kokiu, o iki galo įsisavintu, kad savo būsena realiai pajaustum, jog esi Dvasia-Asmenybė – ne vien tik liežuvis taria, bet ir pats asmenybės vidus visas pilnas tvirto Žinojimo – esu Dvasia. O tada bus ir veikimas drauge su Kūrėju, ir be jokios baimės – o ko gi bijoti, kokios nors nesuvokiančių giminių pašaipos, ar priekaišto dėl kokio nors veiksmo ar dėl kokių nors santykiu su kitu žmogumi – juk dvasinė Asmenybė baimės nejaučia, o į bet kokius priekaištus nereaguoja niekaip kitaip, kaip tik savo Šviesa iš Kūrėjo. Ir veikimas bus būtent taip, kaip Kūrėjas veda iš vidaus, ir bus atsidavimas šiam vedimui. Ir tada patirsite Meilę savo vidine būsena, ir pasitenkinimą, kad pradėjote gyventi prasmingą gyvenimą visų labui. Tai Asmenybės lygio pasireiškimas. Ir tada Asmenybės Dieviškasis Protas atsiduos tam, kad savo valią sulietų su savo Šaltinio ir Centro Valia, ir tą darys su Meile ir Ryžtu. Ir tada drąsiai paliudys – esu Dvasia-Amžina Dvasia-Asmenybė, net ir kaip Kristus, suliejusi savo valią su Tėvo ir Motinos Valia, ir šitame pasaulyje gyvensiu ne vieną šimtą metų, bet daug šimtų metų, bet visą laiką siekdama vis stipresnio susiliejimo su Kūrėju ir Kūrėjo Patikėtos Misijos įgyvendinimo iki galo, ir sėkmingai, nes su Tėvu ir Motina jokio nepasisekimo net šešėlio būti negali. Aš žinau, ką sakau, ir žinau kas aš esu – Kūrėjo Sūnus – dabar, ir amžinai. 

Kaip būtinai reikia tokios Mokymo Šviesos – dabar – ir amžinai – Urantijos Šeimoje ir Mokykloje.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas


Dokumentų sąrašas
Spausdinti
Grįžti atgal