Algimanto pamokomasis žodis – Priesaikos ir žodžio svarba – gyvosios pamaldos Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune, 2019 06 09

Spausdinti
Dokumentų sąrašas

Mylimieji, geras yra mūsų Gyvasis Kelias, nes jame yra Kūrėjas - Rojaus Trejybė - AŠ ESU. Ir nuostabiausia yra tai, kad Gyvajame Kelyje Rojaus Trejybė mums suteikia laisvą valią, ir mūsų veikimą taip, kaip veda iš vidaus Širdis. Bet visa Kūrinija, kada priima atitinkamus epochinius iššūkius, duoda priesaiką Kūrėjui, Priesaika, kuri yra sumanyta Kūrėjo ne prispausti savo sūnų arba dukrą, bet jį išlaisvinti, išlaisvinti iš baimės. Ir jeigu mes, būdami pačiam pakraštyje – jeigu žvelgsime iš centro, iš paties Rojaus – Kūrinijos Kūrėjo buveinės ir mūsų tikrųjų Namų - tai mes esame pakraštyje, mums sunku įsivaizduoti, kad mes galėtume Kūrėjui duoti priesaiką, bet mes turėtumėm duoti Ištikimybės Priesaiką. Net ir Sūnūs Kūrėjai, kurie iškeliauja kurti Vietinę Visatą kosminėje erdvėje, duoda priesaiką Kūrėjui – Rojaus Trejybei. O juk Sūnūs Kūrėjai, kaip ir jų Partnerės, Vietinės Visatos Kuriančiosios Dukros, jos taip pat kilusios iš Rojaus Trejybės asmenų, jos yra tobulos, atrodo nėra prasmės duoti priesaiką, kadangi vis tiek viskas bus tobulai atlikta, kaip Kūrėjas yra sumanęs. Ir vis tiktai jis prašo prisiekti – prisiekti visiems Trims Rojaus Trejybės Asmenims. 
Kodėl ta Priesaika reikalinga? 
Jinai pirmiausia sutelkia, bet kokio tvarinio, davusio priesaiką Kūrėjui, visus energinius resursus tos misijos įgyvendinimui, dėl kurios ir duodama Priesaika. Štai Sūnūs Kūrėjai ir jų Partnerės Dukros Kūrėjos gauna sklypą erdvėje – kosmose – ir jiems reikia sukurti visą tai, kas yra toje Vietinėje Visatoje – ir planetas, ir gyvybę. Štai tos misijos įgyvendinimui duodama priesaika ir tuo pačiu davusieji priesaiką jaučia atsakomybę – atsakomybę – kad turi būt prasmingai eikvojama energija būtent tos misijos įgyvendinimui. Visomis prasmėmis visas dėmesys skiriamas šitam milžiniškam iššūkiui įgyvendinti. 
Todėl ir mes dažnai girdime, kad duoda priesaiką. Kada paima į kariuomenę, duoda priesaiką mylėti tėvynę ir būti ištikimiems tėvynei. Bet kas yra tėvynė? Tai yra žemės teritorija. Juk mūsų visos tos priesaikos, jos neturi adresato, neturi to, kuriam prisiekiama. 
Ar galima prisiekti tėvynei? – Neprisieksi, nes tai yra žemės lopinėlis. Todėl tos priesaikos iš esmės neturi prasmės, nes turi būti prisiekiama aukštesniajam asmeniui arba asmenims. Todėl Sūnūs Kūrėjai ir duoda priesaiką Rojaus Trejybei – Tiems Trims Asmenims be Pradžios ir Pabaigos, sudarantiems Kūrėją. Mes dabar ir Visuminę Dievybę AŠ ESU taip pat turime – Tą Ketvirtąjį Asmenį, sudarantį Kūrėją. Ir štai ta Priesaika Kūrėjui mus taip pat mobilizuoja, mobilizuoja jos įgyvendinimui. Tuo pačiu mes gauname energinį užtaisą, jeigu tą Priesaiką stengiamės įgyvendinti, jeigu mes siekiame prasmingai sutelkt tą dėmesį nešvaistydami jo į šalutines, gretimas sritis, kurios gali patraukti tą dėmesį, tuo pačiu pareikalauti energijos iš mūsų, kurios tada stigs pagrindiniam iššūkiui, dėl kurio ir buvo duota ta Priesaika. 
Tas energijos ir dėmesio sutelkimas yra juk ne šiaip sau – tai yra mūsų pačių, davusiųjų priesaiką, labui, kad mes turėtumėm viduje tą pojutį, jog mes esame tie, kurie gavome pasitikėjimą įgyvendint tokį iššūkį. Ir kada mes vis daugiau esam gyvame ryšyje su Kūrėju, tada mes imame prasmingiau eikvoti savo energiją, imame ją branginti, nes energija, kada paprasčiausiai žmonės plepa be jokio tikslo, tai milžiniškas energijos švaistymas. Ir kada mes esame susaistyti Priesaika Kūrėjui, mūsų atsakomybė yra būtent dėl to, kad buvo ištarta ta Priesaika – atsakomybė save laikyti vertu to iššūkio įgyvendintoju, kuriam buvo parodytas pasitikėjimas. Ir tuo pačiu tas pasitikėjimas stimuliuoja mus iš vidaus – jis tarsi mus nukreipia pagrindiniu vektoriumi, nes mes jaučiame viduje tą mūsų pačių išreikštą Kūrėjui Meilę priesaikos išraiška – ir tada net yra tokie dalykai kaip žmogiški – nors iš tikrųjų tai viskas žmogiška – net ir pats Kūrėjas, suteikęs mums gyvybę šitame pasaulyje, neatėmė iš mūsų žmogiškumo, bet žmogiškumas yra tas mūsų gyvenimo lygis, kurį demonstravo Jėzus. 
Tai kas yra žmogiška? 
Jeigu mes ką nors pasakom kitam, susitariam dėl kažko – to susitarimo privalu laikytis, nes tai yra žymiai svarbiau nei pasirašytos įvairios rašytinės sutartys, nes susitarimas yra iš Širdies. Sutartys pasirašytos yra juridiniai dokumentai kuriomis siekiama gausybe įvairių punktų save apsaugoti, apginti, kad kažkas negalėtų surasti kažkokios landos ir pažeisti mano kokią nors teisę ar nuosavybę. Štai ta baimė neleidžia tiesiog susitarti žodžiu, nes žmogus gyvena iliuziniame baimės apimtame savo vidiniame pasaulyje. Jis gyvena ir mato išorėje taip pat iliuzijoje gyvenančius savo dvasinius brolius ir seses taip pat apimtus baimės. Ir štai va tie pilni baimės broliai ir sesės stengiasi save apginti iš baimės įvairiais popieriais, bet jie nepagalvoja, kad galima pasakyti žodį, kuris turi būt labiau galingas nei be koks iškaltas pažadas akmenyje, nes tą, ką pasako Širdis, tas yra nebeištrinama. 
Tai dėl to ir jūs, mano mylimieji, prieš tardami kokius nors žodžius, pagalvokite, ar tie žodžiai jums yra įgyvendinami. Jeigu ne, jūs neesate garantuoti, kad pagal tą žodį atliksite veiksmą, geriau to žodžio nesakyti. Bet jeigu jūs pasakėte, tada privalu jį įgyvendinti, nes jei jūs šitaip barstysit žodžius, kaip kažkokį fone sklindantį garsą, jūs prarasite pasitikėjimą, nes kiti žinos, kad jūsų žodžiai nieko nereiškia – tai yra žodžių infliacija, jie tiesiog dėl kažkokio plepėjimo fono. Tada ateina ir kita stadija, kai apskritai pradedi siekt prasmingo pokalbio, kad nebūtų – tuščiai – žodžių gausa, o minties stigtų. Bet svarbiausia yra tai, kad jeigu jūs, pasakęs kokį nors žodį jo nesilaikote, reiškia, jūsų viduje yra žemi energiniai virpesiai. Reiškia, jūs nekreipiat dėmesio į savo tariamus žodžius ir dėl to jūsų viduje tie virpesiai veda jus į susirgimus, į – mūsų supratimu – blogas pasekmes dėl kitų veiksmų, nes jūs priimat vis klaidingesnius sprendimus dėl viduje vyraujančių žemo dažnio virpesių, reiškia, jūs negalite priimti išmintingo sprendimo, kuris atitiktų Kūrėjo Šviesą, jūsų viduje esančią, bet nesuaktyvintą, dėl to jūs ir negyvenate ta Šviesa, jums tie žodžiai nereiškia nieko daugiau, kaip tik tuščią garsą. Bet jį reikia pripildyti tuo turiniu. 
Todėl aš ir akinu, kad sakydami žodžius, būkite atsakingi už jų turinį. Pasakėte žodį, laikykitės jo, įgyvendinkite jo turinį. Negalit to pasiekti, perspėkit tą žmogų, būtinai perspėkit, kad negalite šito įgyvendinti, kad jis žinotų, apie kokias nors pasikeitusias aplinkybes, žinotų apie tai, kas yra žinotina.


Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas


Dokumentų sąrašas
Spausdinti
Grįžti atgal