Algimanto pamokomasis žodis – Pasaulį apjungt gali tik Kūrėjas, nes Jis yra Visagalis – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Vilniuje, 2019 06 22

Spausdinti
Dokumentų sąrašas

Mylimieji, gera būti kartu su Kūrėju, kuris yra mūsų kiekvieno viduje – padovanojo Savo Dvasią, pavadintą Minties Derintoju. Mes turim nuostabią galimybę derinti savo mintis ne patiems, bet atiduot jas suderinti Pačiam Kūrėjui – Rojaus Trejybei-AŠ ESU. Minties Derintojas triūsia visą laiką – jis neturi išeiginių, dirba išsijuosęs. Tai, įsivaizduokit, jisai yra Kūrėjo Dvasia, To Tobulumo Šaltinio ir Centro, ir jis nereikalauja poilsio akimirkų – nereikalauja, kad jį būtų būtina papildyt Energija – jis nepavargsta. Tai jis, būdamas Tobulumo Šaltinio Dalelė, tobulai dirba mūsų viduje tam, kad palengvintų mūsų gyvenimą, įsivaizduokit, jis siekia visomis išgalėmis palengvinti mūsų gyvenimą. Kodėl mums sunku? Todėl, kad mes esam tą gyvenimą sujaukę visose sferose, visose srityse jis yra sujauktas, todėl mums sunku. O kas gi iš mūsų nenorėtų, kad būtų aplinkoje Darna, Ramybė, Gėris, Grožis, Meilė, savitarpio supratimas, pagalba, kūryba? Kas gi nori atsisakyt gerbūvio? O aplinkui yra tokia tamsa – iliuzija – kiekvienas individualiai nori, o apskritai, šito negali pasiekt. Kaip taip gali būt tokia sujaukta aplinka? Dažnai net politikai sako – štai su juo, kai kalbi atskirai, individualiai, asmeniškai, tai jis viską supranta, ir jis pritaria, bet kai tiktai sueina draugėn visi, viskas, sutarimo nebegali būti. Štai mes ir turim visų problemų kilmę, kada yra nebe vienatvė, bet kolektyvas. Mes nemokam bendraut ir tuo labiau bendradarbiaut, nes mūsų niekas nemokė, net ir dabar mokykloje niekas nemoko nei bendravimo, nei bendradarbiavimo, šeimoje – taip pat, deja. Tai yra visų ir dar rimtesnių ateityje kilsiančių problemų priežastis. 
Aš vakar per vieną Rusijos televizijos kanalą išgirdau per žinias, kad Amerikos prezidentas Trampas buvo davęs jau įsakymą kariškiams pradėt vėl Sirijoj bombarduot, kad būtų parengtis karinių struktūrų. Ir tos karinės struktūros Sirijoj buvo, na, ne Sirijoj pačioj, bet karinėse bazėse, iš kur lėktuvai pakyla, buvo duota karinė parengtis, beliko tiktai sulaukti štai to starto komandos, ir pats, tas Trampas, pakeičia savo nuostatą. Ir aiškina jis preskonferencijoje prie Baltųjų Rūmų, sako – aš pamaniau, jeigu jie pradės bombarduot tuos teroristinius tinklus – centrus – taigi žus tiek daug žmonių, ir aš atšaukiau tą sprendimą. Pats jis vienas priėmė, vienas atšaukė – iš kur tokia minties transformacija? Ogi iš To Paties Kūrėjo Fragmento – Minties Derintojo – impulsų, kurie prasiveržė iš jo pasąmonės – į kurią ir suteikti tie impulsai – iki sąmonės lygio, ir jis nepabijojo, kad nukris jam karūna – štai priėmė vieną įsakymą, dabar jį panaikina. Kiti gali apkaltint – štai jisai pats nežino, ko nori, tai vienaip sako, tai kitaip. Bet jeigu mintis yra išmintingesnė, šviesesnė ir jeigu jinai pakeičia ankstesnį tamsos, ir iš tikrųjų prieš Kūrėjo valią sprendimą, tai verta jį atšaukt. 
Dvi mintys iš prezidento – viena prieštaraujanti Kūrėjo valiai, kita įgyvendinanti Kūrėjo valią. Štai to paties prezidento augimas – augimas – labai trumpa akimirka, trumpas laiko tarpsnis, ir jis ūgteli – ūgteli, kadangi tai yra Šviesa, kuri jo viduje pasireiškia – ne puikybę nugalėjo – bet kokia kaina įsiteikt tokiems karinio pramoninio komplekso maitvanagiams, kad jie uždirbtų dar daugiau turtų, kada bus perkamos naujos bombos vietoj šitų numestų ir nužudžiusių daugybę žmonių nieko dėtų. Tai štai Kūrėjas veikia visus, bet ne visi išgirsta tą poveikį, nepajunta to poveikio. Mes, būdami Gyvajame Kelyje, jeigu būdami Šventovėj suprantam, kokia yra Šventovės virpesių Galia, tai net jeigu Amerikos prezidentas, Lietuvos prezidentas, Rusijos prezidentas, Prancūzijos, Baltarusijos, Ukrainos prezidentai sėdėtų mūsų Šventovėj ir nieko jie nedarytų – nei melstųsi, nei garbintų, tik sėdėtų – jų sprendimai būtų visiškai kitokie, nes jų viduje būtų tų virpesių, kuriuos mes skleidžiame, Pamatas – jų pasąmonėje. Ir jie nežinodami apie virpesius nieko, vien tiktai praleisdami laiką – valandą – čia Šventovėje, jie turėtų milžinišku laipsniu apvalytą pasąmonę, ir sprendimai jų būtų daug šviesesni. 

Aš klausiausi Putino Forumo, kada jis atsakinėjo per tiesioginę televizijos laidą į klausimus iš įvairių Rusijos kraštų – keturias valandas, dvi minutes vyko tas Forumas – ir aš jį visą išklausiau. Matau, kad Putinas jau nebe tas, kuris buvo anksčiau, daug ką užmiršta, nebe toks pasitikintis, visas tas šou daug prastesnio lygio negu ankstesni, jau dabar septynioliktas buvo. Mane sujaudino vienas epizodas, kada paklausė jo – ar jums kada nors buvo gėda? Jo atsakymas buvo – aš niekaip negaliu užmiršt vieno epizodo. – Tuo metu jis dar buvo premjeras, tik neseniai Jelcino pakviestas į premjero postą, Jelcinas tuo metu buvo prezidentas Rusijos. 
Ir štai jis sako – aš neprisimenu kur, kokiam krašte tai atsitiko, bet aš tada labai daug po Rusiją važinėjau, ir prisimenu – sako – tai buvo ruduo, dargana, šlapias sniegas, ir mes einam, jau sutemę, einam prie automobilių, ir viena moteris prie manęs priėjo, nežinau, kaip ji ten atsidūrė, parpuolė ant kelių ir ištiesė raštelį. Aš paėmiau iš jos rankų raštelį, pasakiau, kad būtinai susipažinsiu, ir atidaviau savo padėjėjui, o jis raštelį… pametė – sako – šito epizodo niekada gyvenime neužmiršiu. – Ir net buvo tokia akimirka, kad jo akyse buvo ašaros. 
Tai štai, kiek jisai bedarytų klaidingų sprendimų, klaidingų veiksmų, bet kada yra iš tikrųjų Gailestingumo akimirka, jis jaučia, kad tai buvo padaryta štai prieš tą moterį veiksmas, kuris iki šiol jam neduoda ramybės – primena, kad jis neperskaitė, kas ten parašyta, nors jis vėliau pakomentavo, sako – galbūt ir ten buvo prašymas toks, ką aš vėliau gaudavau – daugybę raštelių – kai motinos prašydavo sušvelnint bausmę kalėjime sėdintiems jų vaikams, galbūt – sako – ir tai buvo panašus prašymas. Bet vis tiek, tie virpesiai, jie visą laiką jį persekioja – jis pažadėjo perskaityt, susipažint su prašymu, ir neįgyvendino šito prašymo – šito pažado neištesėjo. Galima sakyt, ne jis pametė raštelį, bet jis turi numatyt, kad gali pamest, ir tokią akimirką raštelio negalėjo patikėt kitam. Neišmintingas sprendimas – klaida – ir dėl to yra toks pojūtis, kuris duoda poveikį priimant kitus sprendimus. Būtent ta klaida, ji gi atsiliepia, atsikartoja kaip aidas kituose sprendimuose, nes žemesniais virpesiais vyksta mąstymas, nes to epizodo aidas atsiveja, kartas nuo karto viduje pasigirsta, ir ta pati yra išraiška – kartėlis, nusivylimas – savo paties asmenybe. Todėl mes irgi turime suvokt, kad Gyvajame Kelyje mes turim atramą – Kūrėją – o Įtikėjimas mūsų gilėja irgi nuo tos Galios virpesių, kuriuos mes juntame. O patys galingiausi yra kolektyviniai virpesiai, tai yra Šventovėje. Tai jeigu mes pajuntame tą poreikį prisipildyti tų virpesių, mes tampame stipresni Įtikėjimu, tuo pačiu – ir Pasitikėjimu – tada mūsų sprendimai yra teisingesni, ir įgyvendinimas jų yra būtent šviesesnis, išmintingesnis, ir veiksmų rezultatai yra daug geresni. 

Štai kodėl mes turim suvokt, kad Šventovė sumanyta Paties Kūrėjo mūsų labui, mūsų pagalbai. Tai kodėl mes kenkiam sau patys neidami į Šventovę, o surasdami, kad kiti interesai yra svarbesni? Valandos, pusantros – šito intervalo praleidimu Šventovėje – mes galime save tiek sustiprinti, kiek niekada nesustiprinsime kitom priemonėm. Ir šito nesuprast, reiškia, save nuskriaust, ir ne tik save, visus urantus, nes mes irgi negauname ta Galia virpesių, kokius galėtume gaut, jeigu būtų daugiau mūsų čia, Šventovėje! Įsivaizduokit, ar jūs pastebit, kada mes dabar meldžiamės, nuo sienų atsimuša aidas? Tai yra kaip nuogos sienos. Kada būna mūsų daugiau, to aido nėra – mes sugeriam tuos virpesius – dabar nėra kam sugert – keliolika mūsų čia sėdi iš daugiau negu pusės milijono mieste. Net ir tų urantų, kurie yra čia – lankančių – Širdis yra kaip tos sienos – atšoksta virpesiai, ir tada jie nenori, nenori eit – bet jie daro meškos paslaugą sau, tada jiems darbai nebus sėkmingi tokiu laipsniu, kokiu būtų sėkmingi čia užsukus – bent valandai ar porai valandų. 
Žodžiu, mes savęs negalim apgaut, ir Kūrėjo negalim apgaut – jeigu Kūrėjas sumanė Šventovę visoje kūrinijoje – kiekviename pasaulyje yra Šventovė, net ir Rojuje yra Šventovė – ir jeigu mes sumanėm apgaut Kūrėją – patinginiaut – mes nukentėsim patys. Tai tiktai jūsų laikinas tarsi savęs pamaloninimas, iš tikrųjų gyvulinio proto tinginiavimo pasireiškimas, kad mažiau įdėsi pastangų tarsi ne taip pavargsi – na, čia sau atleidi vadeles. 
Tai štai mes, kada einame Gyvuoju Keliu, turime suvokti prioritetą – kas yra svarbiausia? Todėl ir yra mūsų mokymasis. Mes nemokam – urantai – mes nemokam bendraut tarpusavyje, tai aš jau nekalbu apie tai, kad mes galėtume mokėt bendradarbiaut – mes kol kas nesimokom bendradarbiavimo – bendraut šiek tiek mokomės – va, kai liekam prie bendro stalo – bet tai čia yra tiktai mėginimas ištart raidę iš abėcėlės visos sekos – A – mes dar tos raidės – A – neišmokom, o dar visa abėcėlė yra – bendravimo abėcėlė – tai ką kalbėt, kad pasaulis nemoka bendraut ir bendradarbiaut, kad jie kariauja tarpusavyje? 
Aš užbaigiau skaityt knygą apie budizmą, ir tiesiog turiu pasakyt – tokio chaoso, koks yra budizmas, na, nėra jokioj kitoj religijoj. Tai ir ne religija, ir ne filosofija – tai yra tiesiog eklektinis teiginių perteikimas. Ir tiek žmonių vertina budizmą, kur apskritai neegzistuoja to budizmo – kiekvienas vienuolynas turi savo nuostatas ir savaip interpretuoja tą budizmą, todėl to budizmo atšakų yra gausybė. Bet dabartinis budizmas – tai apskritai yra eklektika iš įvairių kitų religijų, paimta ritualine prasme. Ir va tas siekimas pasiieškot čia tokio modernumo, kokį maždaug supranta tie, kurie save laiko dzenbudistais – tai yra chaoso išraiška tiek jų viduje, tiek išorėje. Ir štai man liūdniausia, kad tai, kas iš tikrųjų dabar vyksta pasaulyje, tai yra va tų visų dzenbudizmo, arba to vakarietiško budizmo, arba naujojo amžiaus budizmo, nes tų dabartinių budizmo pakraipų yra daugybė, kurios nebeturi nieko iš esmės tiesioginio susiejimo su Sidharta Gautama, kuris buvo žmogus, ir nuo kurio prasidėjo tas budizmas. Čia tas pats kaip krikščionybė neturi tiesioginės jokios sąsajos su Jėzaus Mokymais – vieni yra negyvi, o tiek Budos mokymai buvo moraliniai mokymai – jie moralės atžvilgiu iš tikrųjų buvo verti dėmesio, bet tik moralės, o dvasios jie nesuteikė, taip pat ir Jėzaus Mokymai – gyvi, o visos likusios biblinės nuostatos – tai yra negyvos, o bažnytinės nuostatos dar mažiau gyvos, kadangi apipintos ritualais, apeigomis. 

Tai štai, kai yra toks pasaulis, kuriame daugybė yra susiskaidymų, susiskaldymo – bendravimo negali būt, tuo labiau bendradarbiavimo. Todėl pasaulį apjungt gali tik Kūrėjas, nes Jis yra Visagalis. O kadangi mes vieninteliai Kūrėją esam atradę viduje, ir Jį patiriam, mes galim suvokt, kad net ir patiriantys Kūrėją ir tai neateina į Šventovę – kadangi kiti interesai nustelbia – reiškia, tas bendravimas tarpusavyje ir bendradarbiavimas atitolsta, atsideda ateities kartoms.

Štai mes ir esam tie žinantys, kad nepaisant mūsų mažų gretų vis tiek pasaulis turės nusilenkt savo nuolankumu Kūrėjui, atrastam savo viduje, ir tuo pačiu išaukštint Kūrėją, ir iškilt patiems – patiems iškilt Brolystėje, Meilėje Amžinųjų Vertybių Siekiu. Ir štai tik tada prasidės mokymasis bendravimo. Kada išmoks žmonija bendraut, prasidės bendradarbiavimas. Ir štai tada nebebus ginklų, nebereikės Trampui keist savo sprendimo, nes sprendimai bus tokie, kokius diktuos Širdis, Kūrėjo pripildyta Meilės virpesių. 
Štai mes turim kiekvienas savyje Išmintį, teikiamą Kūrėjo, ir mes galim suprast, kiek taip prireiks kartų, kad toji Kūrėjo Išmintis pasireikštų kiekviename iš septynių milijardų mūsų dvasios brolių ir sesių dabar gyvenančių šitame pasaulyje, kada mes jau turime patys patyrimą, kaip mums Gyvajame Kelyje lengva žengti tuos žingsnius, sakau – lengva – turėdamas minty – sunku.


Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas


Dokumentų sąrašas
Spausdinti
Grįžti atgal