257. Algimanto pamokomasis žodis – Kūrėjo sumanyta Evoliucija, kad mes suprastume, jog turime visas priemones būti nenuodėmingi – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Vilniuje, 2019 09 07

Spausdinti
Dokumentų sąrašas

Mylimieji, patyrimų kelias – tai yra Gyvasis Kelias. Jis skirtas mums. Kada mes atveriame save Širdimi Rojaus Trejybei-AŠ ESU – Kūrėjui – mes patiriame tą Palaimą, Ramybę viduje. Tai yra tas pats, kai važiuoji nuostabiu, geru keliu su mašina, tu jauti pasitenkinimą, ir kada reikia iš to kelio išsukti į duobėtą kelią, staiga mes ir pajuntame, kai mums reikia pereiti iš tos garbinimo būsenos, kurioje nori likti visą laiką, pereiti prie tos sąmonės būsenos, nes ryšys su Kūrėju, ta Gyvoji Banga, kurią mes patiriame iš Kūrėjo Meilės virpesių, Palaimos virpesių, nutiesta per viršsąmonę. Viršsąmonė žmonėms iš esmės negirdėtas dalykas. Jie kalba apie pasąmonę, kurios irgi negali tyrinėti, nes tu negali ištyrinėti to, kas yra neveikiant sąmonei – atjungus sąmonę – ir tuo labiau neįmanoma ištyrinėti viršsąmonės, kuri yra kanalas gyvajam ryšiui su Kūrėju. Taip Kūrėjo sumanyta. Aišku, čia – pavadinimas, tas terminas, tai yra žmogiško proto, bet tai yra tas kanalas, kada mes atveriame save, mes pranokstame tą aplinką.
Mes esame gyvajame kūrybos pasiruošimo veiksmui drauge su Kūrėju būsenoje, ir tai būsenai gimti, mes turime turėti tą kanalą, kurį sumanė Kūrėjas, kad Jis galėtų lieti virpesius. Ir štai ta malda, ta Gyvoji Komunija, Kūrėjo mums suteikta, kad mes galėtume patirti, kokia yra virpesių galia, kada sąmonė mūsų, iš esmės, yra būdravimo būsenoje, pasąmonė nuslopinta, ir mes turime tą nuostabų kanalą, kuriame trūksta žodžių žmogiškosios kalbos žodyno, kad mes galėtume išreikšti būseną. Jeigu mes atveriame save visa nuoširdumo gelme – atveriame tam, kad trokštame – trokštame – susiliejimo su tuo Šaltiniu, iš kurio mes geriame, semiame Gyvąjį Vandenį, mes malšiname tą dvasinį troškulį, kurio trokšta asmenybė – dvasinė asmenybė. Štai dėl to mes ir turime tą viršsąmonę, kad joje tekėtų Kūrėjo milžiniškas srautas paties aukščiausio dažnio virpesių, ir būtent per viršsąmonę mes galime išgirsti tą, ką mums sako Kūrėjas – išgirsti Jo mokymus, patarimus. Mes patys, atsiverdami Jam, išsakome save ne žodžiu, mintimi – virpesiais mes išsakome per viršsąmonės kanalą. Dėl to ir Kristus savo apaštalams sakė, kad Tėvas žino, ko jums reikia, net ir jums dar nepaprašius. Nes iš jūsų – jis šito nesakė, bet aš jums paaiškinu – nes iš apaštalų – kaip ir iš mūsų – sklinda virpesiai – jie pralenkia mintį. Dėl to ir man ateina iš Kūrėjo mokymai dažnai tiktai fragmentu – fragmentu – nesuvoktu iki galo – ateina virpesiais, bet vėliau jie ateina vis ryškiau, ir pavirsta į teiginius, dar vėliau pavirsta į atskirus mokymus. Virpesiai, einantys per viršsąmonę, pralenkia mintį. Jie yra greitesni.
Štai kokia yra Kūrėjo Evoliucinė sumanymo išraiška, kad virpesiai, skleidžiami Paties Kūrėjo, ir Paties Kūrėjo suteikta mums, gyvenantiems šituo dar materialiu pavidalu, suteikta priemonė – viršsąmonė – tiems virpesiams kaip kanalas, per kurį mes galime palaikyti gyvą ryšį su Kūrėju, su mūsų Tėvu ir Motina. Mes turime žinoti, kad turime šitą galingą priemonę. Todėl ir reikalinga nuoširdi malda, nes machaninei maldai šis kanalas nereikalingas.
Štai, bažnyčioje, nueikite – pilna žmonių per šventes, per Kalėdas, per Velykas – pilna, bet viršsąmonė ten nepanaudojama nuoširdžiai maldai. Ten yra ritualo – išorinio materialaus ritualo – atlikėjai. Jie apramina tiktai savo intelektą, bet jie neatveria Širdies, ir nepripildo asmenybės Gyvuoju Vandeniu, kad numalšintų ir jų viduje esantį sielos troškimą – amenybės-dvasios troškimą – bendrauti su savo Šaltiniu – Dvasios Šaltiniu – kuris ir yra Kūrėjas. Štai mes ir turime tą viršsąmonę – be viršsąmonės mes negalėtume atlaikyti tokių milžiniškų Kūrėjo skleidžiamų energinių virpesių.
Ritualas neatstoja mūsų Širdies atvėrimo, o Širdį atverti reikalingos pastangos – pastangos būti savimi, būti nuoširdžiam, pasireikšti Kūrėjo Charakterio savybėmis.
Šito reikia mokyti pačius mažiausius vaikus. Šitą reikia demonstruoti tėvams šeimoje, kad vaikai dalyvautų šitame Gyvajame Komunijos ryšyje su Kūrėju, atverdami savąjį viršsąmonės kanalą. Vaikai – labai imlūs. Jie greitai išmoksta atverti save. Kalbėti nemoka, bet jau atveria save, ir virpesiais jau jie pranoksta savo tėvus, ir jie tėvams gali daug ką pasakyti, ko tėvai dėl įvairių pasąmoninių baimių srautų negali pajausti, ką jiems perteikia Kūrėjas. Štai, būtent vaikai ir yra ta mūsų tikroji – prieš mus esanti – mokykla, iš kurių mes turime mokytis, su sąlyga, jeigu tie vaikai nėra apimti baimės iš bijančių ir agresyvių tėvų veiksmų. Jeigu tokių veiksmų nėra iš tėvų pusės, vaikai tikrai auga šviesūs, be baimės, kol tėvai nepradeda jų muštruoti.
Tėvai sugadina vaikus – tėvai. Vaikai – jie be nuodėmės, jie tyri kaip tas švarus, skaistus krištolinis indas, bet jeigu į jį įpilsime purvino vandens, nebebus to spindinčio krištolo atspalvių. Turinys bus nebe tyras, nebe skaistus kaip ir vaikas, kaip tuščias indas – gyvas indas – kuris jau turi asmenybės gyvybės kategoriją, jis turi savo laisvą valią, tik ji dar nepasireiškia kūdikystėje, bet pasireikš.
Tuomet kūdikį reikia pildyti nuo pat pradžios, net nuo pačios pirminės sueities tarp vyro ir moters, drauge su Kūrėju kuriant gyvybę.
Štai ta gyvybė užmegzta, ir ji nebesunaikinama. Moteris mano, kad abortą padariusi, neleidusi gimti kūdikiui, sunaikino asmenybę – ne, teks jai grįžti prie šito mažylio auklėjimo po prisikėlimo. Tas mažylis niekur nedingo. Jis kaip asmenybė bus pagimdytas – pagimdytas – Kūrėjo Galia. Asmenybė nesunaikinama. Jūs galite sunaikinti fizinį pavidalą, bet tai nėra asmenybė, o Kūrėjo suteikta gyvybės kategorija – asmenybė – kiekvienam jau pradėjusiam funkcionuoti, jinai yra Kūrėjo dovana, ir mes esame bejėgiai ją sunaikinti. Kas iš Amžinojo Kūrėjo, tas yra amžinas, jeigu jisai eina Gyvuoju Keliu suliejęs savo valią su Kūrėju.
O mažyliai, jeigu jie būtų ištikti mirties – tragiškai – šitame pasaulyje, ar negimę, jie visi bus pažadinti, ir tie tėveliai, kurie prisidėjo prie jų tragiško išėjimo iš šito pasaulio, būtent jie turės užbaigti jų ugdymą, charakterio atskleidimą iki pilnametystės, kad tie vaikai galėtų pasirinkti savo laisva valia gyvybės ir amžinybės kelią – Gyvąjį Kelią – arba priešingai, jį atstumti, bet tas pasirinkimas turi būti galutinis. Todėl ir motinos, kurios atlieka – prieš Kūrėjo valią – veiksmus, nužudydamos embrioną, tą užsimezgusį vaisių, nuo asmenybės – kūdikio asmenybės – gimsiančios – niekur nepabėga, nebent pati motina apsispręstų, galutinai, nusigręžti nuo Kūrėjo – nusigręžti nuo Kūrėjo, nusigręžti nuo Gyvojo Kelio, nusigręžti nuo Šaltinio, savo Šaltinio – Tėvo ir Motinos.
Aš dabar nemažai bendrauju su įvairiais žmonėmis, man skambina – skambina vienas – iš Klaipėdos – ir kaip jis pradėjo lieti tiradas prieš Kūrėją, bet tokių aš nesu girdėjęs. Aš nemaniau, kad tokių žmonių gali būti – gyvų. Šiaip tai aš manau, kad žmogus gali pykti ant Kūrėjo dėl neišmanymo, bet tas žmogus tris aukštuosius mokslus baigęs – inžinerinės pakraipos – jis kaltina Kūrėją nebūtais dalykais, ir taip aršiai, taip agesyviai, taip energingai. Sakau – Štai, kad tu, Jonai, galėtum savo energiją panaudoti visų gerovei. Kiek tu turi energijos! Ir dabar ją taip nebrangini, švaistai. Štai ir yra tas neišmintingas jo tėvų – kūdikystėje – pradėtas ugdymas. Tėvai kalti, kad toks yra dabar subrendęs vyras, kaltinantis visus, ir Kūrėją kaltinantis, ir net ultimatumą paskelbiantis, kad jis nusižudysiąs, jeigu negausiąs savo kaprizų patenkinimo. Aš jam išsiunčiau visus dvasinius šaltinius, kad jis galėtų susipažinti, ir suprasti, kad Kūrėjas negali daryti nieko pikto, kas jį suerzintų ar kurį nors kitą mūsų brolį ar sesę – nėra tokio Kūrėjo!
Esame mes Gyvajame Kelyje, panaudojame savo viršsąmonę Gyvai Komunijai šioje kolektyvinėje ar asmeninėje komunijoje su Kūrėju – panaudojame – kad žinotume jog turime tokią priemonę, turime tai, ką mums Kūrėjas suteikia. Todėl mes turime būti aktyvūs, ryžtingi Gyvajame Kelyje, panaudoti visas įmanomas priemones, kurias mums suteikia Kūrėjas, kad Šviesa skleistųsi mūsų viduje – mūsų viduje – ir tada ryžtingai pasireikštų išorėje mūsų gyvenimu. Mes gyvename visumos labui, ne savo labui, nors gyvename, kiekvienas, savo gyvenimą, bet jo prasmė yra visumos labui, visumos Gerovei. Jeigu taip nėra, reiškia, jumyse yra siauras požiūris, gelmė yra sekli, Širdis užsisklendusi nuo Kūrėjo. Kūrėjas atiduoda Save, padovanoja net Savo dalelę, kad gyventų mūsų viduje – Jis atiduoda Save. Jis nekuria nė vieno blogo veiksmo, nes šito negali – negali – šito daryti, o mes esame Jo atvaizdas. Reiškia, ir mes negalime atlikti nė vieno blogo veiksmo.
Aišku, mes esame tiktai pačioje pradžioje evoliucinių kopėčių, nesame tobuli – einam link tobulumo, kurį pasieksime tiktai Centrinėje Dieviškojoje Visatoje – Rojaus-Havonos Visatoje. Iki tol mes darysime klaidas, ir blogis mus lydės, bet blogis tai – ne nuodėmė. Blogis – tai yra nežinojimas, ar dar nesugebėjimas, atlikti veiksmą taip, kaip tas veiksmas turi būti atliekamas. Ir kada mes tą veiksmą atliekame taip, kaip jis turi būti atliekamas, mes gauname kitą iššūkį. Šitas veiksmas jau yra įsisavintas, ir mums nebepateikiamas kaip iššūkis, o nuodėmė – kada mes sąmoningai apkabinam blogį. Žinom, kad tai blogis, ir vis tiek tą veiksmą atliekame. Ir štai mes galime išsilaisvinti iš nuodėmės, atsiverdami Kūrėjui, patirdami Jį vis stipriau, giliau, ir iš mūsų dingsta tas sąmoningo blogio veiksmas.
Tokia yra Kūrėjo sumanyta Evoliucija, kad mes suprastume jog mes turime visas priemones būti nenuodėmingi, būti be nuodėmės, jeigu mes atsiduodame Kūrėjo vedimui iš vidaus, atveriame save visa savo gelme, ir tuo pačiu esame ryžtingi savuoju gyvenimu, gyvendami jį visų Gerovei, visų labui, nes Kūrėjas gyvena mūsų labui – visų labui.
Štai, mano mylimieji, tam ir turime pasąmonę, į kurią mums sutalpina Minties Derintojas Šviesą, kuri ir prasiveržia iki sąmonės lygio, bet turime ir viršsąmonę, kurią taip pat panaudojam Gyvai Komunijai su Kūrėju mokymams priimti iš Kūrėjo. Taip, kad atverkime šitą Gyvąjį Kanalą, Kūrėjo mums suteiktą, visu savo Širdies nuoširdumu – gyvai – ne intelektualiai, mechaniškai, bet dvasiškai, kaip dvasinė asmenybė, ir jūs patirsite gyvenime pokyčius.


Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas


Dokumentų sąrašas
Spausdinti
Grįžti atgal