Begalinės Motinos atsakymas-mokymas apie Nobelio premijos paskyrimą už Visatos tyrinėjimus, 2019 10 10

Spausdinti
Dokumentų sąrašas

Algimantas:
Mano mylimas Tėve, Amžinoji Motina, Begaline Motina, AŠ ESU, aš garbinu ir šlovinu Tave ir meldžiu Meilės ir Gėrio visiems – visai žmonijai, ir kūrinijos visai Šeimai.
Aš prašau tavęs mokymo-atsakymo – kodėl šiais metais paskirta Nobelio premija už tariamus tyrinėjimus Visatos atsiradimo tema, kada jau nuo 1955 metų yra Tavasis apreiškimas – pirmasis toks – Urantijos Knyga – ir kur viskas nuosekliai ir smulkiai paaiškinta, kaip formuojasi Visata, ir tada tie pseudotyrinėjimai yra tiesiog vaikiški ir beprasmiai, dargi vedantys tolyn nuo Tiesos Fakto – tai kaip gali už tai dar paskirti tokią premiją, ko verti tie, kurie ją skiria, nejaugi jie nesusipažįsta su tokiais šaltiniais, kad nors jau patys turėtų supratimą, koks tų tyrinėjimų tvirtumas ir Tiesos laipsnis?

Begalinė Motina:


Mano mylimas sūnau, Aš esu Trečiasis Šaltinis ir Centras – tavo su Meile vadinamas Begaline Motina, o Urantijos Knygoje esu apibūdinamas dar ir Veiksmo Dievo vardu.
Aš tau tariu padėkos žodžius už tavo siekį ir realias pastangas, suliejus savo valią su Manąja, platinti ir skelbti Mano Gyvą Žodį, atspindintį Manosios Visatos Šviesą tavojoje Širdyje, į kurią ir suteka Manosios Gyvos Meilės Virpesiai ir Žinios. Aš džiaugiuosi tavo atsidavimu ir ryžtu dar tvirčiau žengti Gyvuoju Kelių visų Šviesos labui, kad visa žmonija nušvistų Manimi, tada jums nebebus reikalingos jokios premijos, jokie išskirtiniai epitetai, užteks Man tarti – Šituo Savo Sūnumi esu patenkinta. – ir toks apibūdinimas išreiškia patį Faktą, kurio pripažinime yra mus apjungusi Manoji Meilė, be jokių išskirtinių epitetų.

Fakto pripažinimas ir pagarsinimas ir yra pats tikrasis Epitetas.

Dabartinis jūsų civilizacijos lygis, pasiektas be Manęs, iš jūsų reikalauja vis didesnių ir vis daugiau streso sukeliančių pastangų, kurios pačios civilizacijos Turinio nė kiek nevysto, nes Gyvasis Turinys yra Manyje, todėl būtent Manimi jūs ir turite pripildyti kiekvieną savo veiksmą, kiekvieną savo mintį, kiekvieną savo kvėpsnį, tik tada jūs ir tegalėsite būti Manuoju Atvaizdu, kuriuo tu dabar esi Žmonijai – tai Kristaus Širdies ir Balso civilizacijos aidas tavosios asmenybės tapatybėje šitoje kartoje, bet skirtas visoms ateities kartoms. Mokslininkams toks Gyvas Turinys nėra suprantamas, ir nėra be Manes prieinamas, todėl jiems reikalingos išorinės pripažinimo regalijos, įvairūs laipsniai, rangai, ir vardai, kad patys galėtų pradėti jausti aukštesnę – net išskirtinę – savivertę, sulaukus pripažinimo – nesvarbu kokiu lygiu – savo kolektyvo, savosios sferos, savosios šalies, ar net viso pasaulio mastu, kaip yra suteikiant Nobelio premijos laureato vardą. Savaime suprantama, kad išskirtines premijas gauna vienetai mokslininkų, tuo tarpu svajojančių apie bet kokį pripažinimą yra milijonai mokslininkų. Tad priklausomai nuo tos aplinkos, kur dirba mokslininkas, net nuo šalies prestižo, ir atsiranda didesnis pasitikėjimas savo jėgomis ir didesnėmis, ryškesnėmis, ir aukštesnėmis svajonėmis. Tačiau net ir prestižinėse, jūsų samprata, laboratorijose dirbantieji mokslininkai negali tikėtis aukštų įvertinimų be atitinkamų ryšių ir palaikymo iš daugybės šalutinių grandžių, kada tokių premijų skyrimas tampa dėmesio centru ne vien tik patiems mokslininkams, bet ir įvairių kitų sferų jūsų broliams ir sesėms. Todėl bet kokių premijų ar vardų skyrimas taip pat priklauso ir nuo tarpusavio santykių ir su mokslų nesusijusių ryšių. Savaime suprantama, kad nedidelėje šalyje dirbantieji mokslininkai nedrįsta svajoti apie pačias prestižiškiausias pakopas, bet jų svajones galima būtų pavadinti susiaurinto mastelio, sumažinto mastelio, kuris neleidžia išskleisti savosios mokslinės kūrybos ir kūrybiškumo laisvės sparnų iki galo, nes tam trūksta ne tik ryžto, palaikymo, ir drąsos, bet ir mokslinių laboratorijų teikiamų galimybių. Tačiau pats principas tarp mokslininkų vis tiek veikia vienodai – jie vadovaujasi tik pripažintų autoritetų darbais ir tyrinėjimų rezultatais, tuo tarpu Dieviškasis Šviesos apreiškimas, kokį sudaro Urantijos Knyga, nėra jiems autoriteto sudaryta knyga, kad net ir žinodami tos Knygos Turinį, išdrįstų ir galėtų ją pagarsinti viešai – ir kuo drąsiau ir ryžtingiau tą darant, tuo didesnė rizika būti nesuprastam tarp savo bendradarbių ir tarp savosios kolegų šeimos net viso pasaulio mastu. Tai koks gi mokslininkas išdrįs atsistoti ant tokių aukštų barikadų ir iškelti Dieviškąją Vėliavą Urantijos Knygos viešu pripažinimu ir dargi jos įvardijimu tar kandidatų Nobelio premijai gauti. Nė vieno tokio mokslininko, kuris sutiktų šitokiu būdu pasiaukoti, nėra, o tarp gausybės mokslininkų yra ir susipažinusių su Urantjjos Knyga, tačiau jie savo nuostatų neviešina, jas laiko savo viduje ir aptaria šios Knygos Gyvąją Vertę ir Prasmę tik su pačios Knygos skaitytojais, šitaip išvengdami tos rizikos, kuri sužlugdytų jo visą žemiškąją materialią karjerą. Štai kodėl nė vienas dabartinis mokslininkas ir nedrįsta nurodyti Urantijos Knygos, kaip patikimo Šaltinio ir Argumento savo mokslinei veiklai sustiptrinti, ar net tyrinėjimų Vektoriui pakeisti. Lygiai tokioje pačioije padėtyje yra ir tie, kurie premiją skiria – jie negali būti tie, kurie išdrįstų stoti prieš visą dabartinį – ir praeities – pripažintų autoritetų panteoną ir save sudeginti ant dvidešimt pirmojo amžiaus mokslinės inkvizicijos laužo – kiekvienas – tariamai – blaivaus mąstymo mokslininkas turi savisaugos instinkto pojūtį daug stipresnį negu bet kurios kitos profesijos mirtingasis, nes jo pasaulėžiūra yra labai tvirtai atremta tiktai yra grynos logikos argumentus ir įrodytus faktus, moksliniais eksperimentais ne kartą patvirtintus, arba autoritetų aprašytus.
Būtent dėl tokių priežasčių Gyvasis Kelias niekada nesulauks mokslininkų – šių laikų – pritarimo, dargi priešingai, visada turės papildomų keliamų kliūčių ir pseudo argumentų bet kokiose diskusijose su mokslininkais – ypač kolektyvinių diskusijų metu, kada baimė ir savojo – tariamo – veido praradimas tarp savųjų – tarp mokslininkų – mirtingojo ego paverčia nesukalbamu ir priešišku, jiems tariamų, faktų atžvilgiu. Dėl to jūs dar ilgai skirsite daugybę premijų ir mokslininkams ,ir gydytojams net ir tuomet, kada jų pateikiamos – ir garsinamos kitų – nuostatos prieštarauja Manosios Evoliucijos Tikrovei – Tikrove, ir net Manimi – Tikrovės Šaltiniu ir Centru – jie netiki, o jiems priimtinais klaidingais argumentais vadovaujasi ir kitiems juos pateikia kaip vienintelius teisingus.
Štai kodėl energijos, resursų – piniginių – ir ypač paties Vektoriaus propagavimas tarp mokslininkų be Manęs, ir net Mane paneigiant, yra jūsų egoistinės, negailestingos, ir agresyvios civilizacijos pragaištingas pasireiškimas, kuris jums atneš ne naudos, bet daugybę nelaimių, kurios jau dabar ima pasireikšti vis stipresniu mastu tiek stichinių gamtos anomalių proveržių padažnėjimu ir sustiprėjimu, tiek gausėjančių ir jaunėjančių ligų ir apsigimimų mastu, tiek ir tarpvisuomeninių reiškinių smarkumu ir žiaurumu.
Ateitį jūs modeliuojate kitoms kartoms patys, jums dabartį sumodeliavo jūsų praeities kartos – Ar jūs jaučiate dėl to pasitenkinimą? Vargu. Štai kodėl būtinas mirtingųjų – Mano vaikų – švietimas ir mokymas, kad jie sužinotų net daugiau negu žino jūsų dabartiniai tariami mokslininkai, kurie skina net Nobelio premijos laurus. Tad jūs – Mano patys patikimiausi ir mylimiausi vaikai, kurie atradote Mane savo viduje, likite su Manimi ir toliau, stiprindami gyvąją Komuniją su Manimi ir pajausdami tvirtesnį ryšį, kad galėtumėte patys Mane atspindėti savuoju Gyvenimu Gyvajame Kelyje visų Gerovei. Tik su Manimi ir mokslas taps orus ir veiklus visumos labui – Meilės motyvu mokslininkams tyrinėjant Mano kūriniją.

Algimantas:
Ačiū Tau, mylima Begaline Motina, už šį atsakymą-mokymą dėl Nobelio premijos skyrimo mokslininkams už Visatos susiformavimo tyrinėjimą.


Dokumentų sąrašas
Spausdinti
Grįžti atgal