Algimanto pamokomasis žodis – Mes turim daug galimybių aiškint kitiems apie Gyvąją Šviesą – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune, 2019 10 13

Spausdinti
Dokumentų sąrašas

Turim Gyvąjį Kelią visų labui, visų Šviesai – taip Kūrėjo sumanyta. Jame, kaip jūs jau puikiai žinot – Meilės Įstatymas – kuris turi tą milžinišką Galią, ir Meilės Įstatymo Galia mes tampame panašūs į Kūrėją, nes dingsta savanaudiškumas. Savanaudiškumą sukelia baimė – baimė, kuri glūdi pasąmonėj. Tie, kurie turi milijardus, jie bijo, kad tų milijardų nepapildys, tokie milijonai, jiems yra beverčiai pinigai, turi būt jų milijardais papildoma. Reiškia, ir tas, kuris turi nepaprastų turtų, mūsų samprata, jisai – pilnas baimės. Konkurencija – irgi baimės išraiška. Kada žmogus konkuruoja, kad turėtų didesnį pelną, tada jis motyvuoja savo darbuotojus, kad jie dirbtų tik tai kompanijai, nesvarbu, kas bus su kita kompanija – bankrutuos – o juk ten irgi yra dirbantieji, kurie turi savo šeimas, savo problemas – nesvarbu – svarbu – mūsų kompanija turi didžiausią pelną.

Aš šiandien užėjau – atvažiavęs į Kauną anksti – pusę devynių – į Šilo naują parduotuvę Laisvės alėjoje. Malonu, kad yra maisto prekių parduotuvė Laisvės alėjoje, netoli Įgulos bažnyčios, ir dar jinai neseniai atidaryta, tai išvis naujas dalykas toj vietoj. Žmonių nėra, nuo septintos valandos dirba, ir štai man mintis – labai anksti, žmonių mažai kas užeina, vienas-du, ir natūralu, kai ateini į tokią parduotuvę, tu nori, kad su tavim bendrautų ir pardavėja, bet jinai nenori bendraut, nenori – šilumos ji nejaučia – ji baimę jaučia. Aš pasisveikinau, ji taip nerišliai atsakė, na, aš einu toliau, žvalgausi, tai prisipirkau prieskonių – įvairiausių prieskonių – na, tiesiog įvairių žolelių. Tada toliau einu, žiūriu – bandelės yra. Anksčiau, žinot, būdavo kainuodavo tarybiniais laikais tris kapeikas – paprastos – vanduo, miltai, ir druska – iškeptos gražiai – Vilniuje neiškepa, Vilniuje pusžales pardavinėja.
Tai štai – aš paėmiau dvi bandeles, tuo labiau, kad mane nustebino kaina – dvidešimt vienas centas už vieną bandelę. Vilniuje pardavinėja tokias bandeles – penkiolika centų, čia – dvidešimt vienas. Šilas, tai nėra tokia didžiulė kompanija – prekybos tinklas – bet jie brangiau pardavinėja negu MAXIMA, negu IKI, negu RIMI. Bet paskiau matau užrašas didžiulėmis raidėmis – šitos kepyklos gaminiams taikoma trisdešimt procentų nuolaida – tai aš paėmiau dvi, galvoju – na, va, dvidešimt vienas centas, trečdalį sutaupysiu – paimsiu dvi bandeles. Žodžiu, dar ten pasižiūrėjau kitur, dar šį tą pasiėmiau, ir kada aš kasoje atėjau prie tos pačios pardavėjos, jinai man skaičiuoja – dvidešimt vienas centas už bandelę, dvi bandelės – keturiasdešimt du centai. Sakau – bet ten parašyta nuolaida – trisdešimt procentų. – Tai šaukia ten kitai pardavėjai – ar čia yra nuolaida? – sako – yra nuo dvidešimtos valandos! – Tai – sakau – kodėl jūs tada nenuimat šito ženklo, kuris ten didžiulėmis raidėmis parašytas – trisdešimt procentų nuolaida šitos kepyklos gaminiams. – Tai – sako – skaitykit, ten yra iki galo parašyta. – Sakau – bet ten taip jau smulkiai parašyta. – Bet gi jūs čia matot, kad dvidešimt vieną centą reikia mokėt, tai va, reiškia, sugebat perskaityt. – Sakau – aš ne apie tą kalbu – tada jūs pažiūrėkit, į kur žmogaus dėmesys skiriamas – į tą, kas yra svarbiausia, bet tai, kad valandos nenurodyta, kada galioja šita nuolaida, taigi yra lygiai tokia pati svarbi informacija, jos negalima sumažintu šriftu rašyt, arba jeigu jau jūs rašot sumažintu šriftu, tada pradėkit nuo jos, kad ji būtų viršuje, o ne ten pačioj pabaigoj užrašyta, kur paprastai informaciją gali pateikt, tai kokia parduotuvė čia, tai čia koks tinklas, ir panašiai, čia, kiek kilogramas miltų kainuoja, ir dar kažkas panašaus, žodžiu, ne tokia reikšminga informacija be kurios gali apsieit, o čia, be šitos informacijos negali apsieit. – Tai – sako – čia ne mano reikalas, valdžia tą sprendžia. – Sakau – tai jūs štai ir perduokit savo valdžiai, kad yra apgaudinėjamas pirkėjas, kai jų dėmesys nukreipiamas ne į tą esminį dalyką, arba – sakau – jūs nuimkit tą ženklą išvis iki dvidešimtos valandos, o tada jūs galėsite išdėstyt jau dvidešimtą valandą, nes aš buvau suklaidintas. – Tai jūs imsit ar ne šitas bandeles? Sakau – paimsiu, tuo labiau, kad – sakau – aš į Vilnių gi vežuosi. – Prieš tai sako – tai jūs tada vadovams tą sakykit, čia ne mūsų reikalas. – Tai – sakau – aš iš Vilniaus atvažiavau, kur tą vadovą surast? – Šiandien sekmadienis, jis nedirba. – Na – sakau – tai, ką daryt, tada aš per jus perduodu šitą mano prašymą – kaip pirkėjo. – Šalia manęs stovi jauna panelė, gal kokia aštuoniolika sulaukusi jau, na, suprantu, kad čia aštuoniolika turi, nes jai parduoda cigarečių pakelį, aš jai sakau – tu išvis nerūkyk, tu gi būsimoji motina. – Ir sakau tai pardavėjai – būtų gerai, kad jūs kiekvienam perkančiam cigaretes pasakytumėt, kad cigaretės – tai yra nuodas. – Tai mano darbas ne tą daryt. – Sakau – taip, bet tai bus geras įspėjimas kitiems. – Sako – tai parašyta ant pakelio. – Sakau – taip, aš sutinku, bet tai bus ir jūsų indėlis perspėt. – Jinai sako – tai čia man nepriklauso. – Ir šalia, dar toliau, stovinti moteris – tai, kas čia ir bus, jeigu pardavėjos dar bus apkrautos tokiu darbu? – Žodžiu, aš matau, kad jos net nesupranta, ką aš noriu sakyt. O ta pardavėja man sako – na, jūs esat labai vienišas, ir vienas, jeigu taip prie visų kabinėjatės. – Sakau – aš nesikabinėju, aš aiškinu jums platesnį kontekstą, aš jums noriu suteikt požiūrį platesnį, kad jūs tą suprastumėt – ir palinkėjau geros dienos, ir išėjau. O tada jau kilo tas pokalbis tarp tos likusios pirkėjos ir šitos kasininkės. Natūralu, štai aš, kai atėjau į parduotuvę, net nemaniau, kad su ja šitaip vyks bendravimas toks, ir dar ne tiktai tarp pardavėjos ir manęs, bet ir tarp kitų eilėje stovinčių – štai tos būsimosios motinos, perkančios cigaretes, tos, kuri užstojo – ką čia pardavėja turi primint, kad čia reikia jiems nerūkyt, kad čia žaloja?
Tai štai, kokia yra civilizacija! Jeigu tu nori skleist Tiesą, Šviesą, piestu stoja net ir kiti, kurie nesuvokdami stovi eilėj, ir tu jau jiems tampi nebepriimtinu – sako – jūs priekabiaujat taip prie kiekvieno – sako – dabar nuo vienuolikos metų vaikas turi savo laisvą valią pareikšt, ir jo valios klausoma – sakau – tai bet ją reikia dar pripildyt Šviesa – tą vienuolikmetį vaiką, o tai jis irgi tada nori cigarečių. Štai mes turim tokią civilizaciją, kada Meilės vienintelis Įstatymas negalioja – negalioja, kadangi tik iš Kūrėjo mes gaunam šitą Meilę. Vėl mes atsiduriam toje padėtyje, kad turi būt atrandamas Kūrėjas – Pagrindas. Kaip gi be Pagrindo tu galėsi gaut tą Gyvą Meilę, o kaip tu sukursi įstatymus be Meilės? Na, niekaip nesukursi, tiktai – jovalą – kas dabar ir yra visam pasaulyje, sujaukta viskas – jovalas. O kas jį iškuops? Urantai – nėra kitų kuopėjų, kiti tiktai puls – puls ir sakys, kad – taip, yra įstatymai, ir gerai. Einu toliau, žiūriu, tokiu rytmetiniu laiku, ten jau marširuoja šauliai su vėliavom, su karine uniforma. Tai jau jie tokiuose metuose – pensininkai – ir jie su karinėm uniformom.
Štai, mane stebina – koks yra nemąstymas, kokia yra tamsa!
Ir kada pradedi vis giliau žvelgt aplinkui, tu vis tiek ir jų negali pakeist niekaip, tiktai Meile, pasimelst – pasimelst už juos – nėra kito kelio, kaip tu galėtum įtvirtint Kūrėjo Šviesą. O kada visas pasaulis užsiima iliuzija bet kokioj sferoj, bet kokioj šalyje, tada viskas atrodo, na, neįtikėtinai sunku – kaip tu gali išjudint septynis milijardus Meilės Galia, kai jie užsiėmę, žvelgdami į kitą pusę, iliuziniais interesais.
Aš čia buvau Juodkrantėje nuvažiavęs užvakar, ir parvariau mašiną iš Juodkrantės – sūnaus. Mašina tokia jau su ta navigacija elektronine, bet aš jos nemokėjau įjungt, tai Klaipėdoj išlipu iš tos mašinos ir klausiu žmogaus – ar pasakytumėt, kaip į autostradą išvažiuot? Tai štai dvidešimt pirmame amžiuje mašina, kur yra navigacija, aš klausiu žmogaus, tas žmogus – moteris – bėga, ji bijo. Paskiau pamačiau ateina jaunas vyras, priėjo, žiūriu, kad jisai jaunuolis visiškai, klausiu – kaip į autostradą išvažiuot? Jis sako – tiesiai, ten pasuksite į dešinę, iki pat žiedo, ir ten žiede išvažiavimas į autostradą. Sakau – ačiū. – Jis sako – ar jums aišku, ar aš gerai paaiškinau? Sakau – taip, tiesiai, paskiau į dešinę, žiede išvažiavimas į autostradą. – Taip – sako – žiede trečias – išvažiavimas, ir geros jums linkiu kelionės. –
Man buvo nuostabu – tas jaunuolis dar pasitikslino, ar aš gerai supratau, palinkėjo gero kelio. Tai yra Minties Derintojo sėklos bundantis tam tikras vaisius – jis dar neprinokęs, jam reikia dar štai atrast Kūrėją, išgirst apie Kūrėją, kad jis gali atrast Kūrėją savo viduje, kad jis susidomėtų, kad palaikytų tą nuoširdumą. Tai visiškas kontrastas tam, ką aš patyriau šitoj parduotuvėj šįryt.
Žodžiu, mes turim Gyvąjį Kelią tam, kad juo eitume, ir patys turėtume Gyvą ryšį, kad nepasitrauktume iš šito Gyvo Kelio, nes mes esam žmonijai tas gelbėjimosi šiaudelis. Per šitą mūsų mažą saujelę žmonija gauna deguonį, kad ji visiškai neužtrokštų. Tai štai mes turim mąstyt gyvendami savo gyvenimą, priimdami savo kasdienius sprendimus, mes turim jaust žmoniją už mūsų – vardan žmonijos ateities kartų mes turim iš tikrųjų būt patys ryžtingi šitame Kelyje.

Mano žemiškasis sūnus yra labai nuoširdus, ir aš džiaugiuosi tuo. Jo žmona irgi – ir nuoširdi, ir tokia švelni. Jų anūkėlė, aš dabar su ja bendravau – ji nuostabus mažylis – ir man rūpi jai aiškint apie Kūrėją, bet aš pasižiūriu į jos tėvus ir jau žinau – bus neigiama reakcija. Aišku, aš negaliu pretenduot, kad galėčiau tam vaikeliui paaiškint apie Kūrėją, jis dar labai mažas – devyni mėnesiai – galbūt aš turėsiu progos paaiškint, tai aš dabar nenoriu užvert tų vartelių, kad išvis būčiau atribotas nuo to mažylio vaikelio. Bet tą gi gali jau tėvai dabar duot, bet jie nežvelgia į dvasinį Kelią – jie nori išlikt dori, sąžiningi, nuoširdūs, bet gi be Kūrėjo šito negalima padaryt, nes Kūrėjas yra Nuoširdumo Šaltinis ir Centras. Štai vėl, ta saujelė urantų gelbsti pasaulį, kad nuoširdumas nepranyktų. Aišku, galia, kurią teikia Minties Derintojo Mokymai į pasąmonę, ji išlaikys žmogų dar ir tam tikra prasme altruistą, bet nepaaiškins, kad žmogaus protas suprastų, nes žmogui reikia kažkokio pavyzdžio. Jam, jeigu kažkas iš vidaus kažkokią mintį paliks, jis nesupras, iš kur ta mintis, ir išsigąs dar, tai Minties Derintojas turi mažiau galimybių aiškint negu mes – mes turim daugiau galimybių. Tai dėl to mus ir saugo, kaip akies vyzdį – Kūrėjas – kad išliktume Gyvajame Kelyje tvirti, ryžtingi – išliktume Kūrėjo sūnumis ir dukromis. Tad ir būkime, ir sūnumis, ir dukromis, būdami savimi visų Šviesos labui.


Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas


Dokumentų sąrašas
Spausdinti
Grįžti atgal