272. Algimanto pamokomasis žodis – Kūrėjo vedimo pajautimas yra mums milžiniška apsauga ir garantija, kad mažiau klysime – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune 2019 11 10

Spausdinti
Dokumentų sąrašas

Mylimieji, kada mes kalbam Širdimi, kalbam virpesiais, ir šie virpesiai sklinda. Mūsų žodžiai yra gražūs, bet jeigu virpesiai yra žemesnio dažnio, tai sklinda virpesiai, žodžiai yra tik materija, materiali išraiška.
Kūrėjas mus moko suderint protą, materiją, ir dvasią, kad būtų suvienyta į asmenybės harmoningą darną-vienovę, nes asmenybė yra su visais Kūrėjo suteiktais potencialais, per visą amžinybę. Ir natūralu, potencialai – gražūs, tai yra Amžinųjų Kūrėjo Vertybių sankaupa, bet gi jas mes turime paversti iš potencialo į aktualus, per mūsų veiksmus, per mūsų teiginius, mintis, kad mintys, žodžiai, ir darbai sutaptų, kad tai būtų harmoninga vienovė. Tą galima padaryt tiktai atradus Kūrėją savo viduje. Tą galima padaryt tiktai patenkinus vienintelę sąlygą – pajautus Kūrėjo vedimą iš vidaus, ir jam atsidavus.
Štai tada mes pradedam daugiau patirt Kūrėją savo viduje. Mes Jo negalim matyt, bet Jį galim pajaust. Ir štai jeigu mes šitame pradiniame pasaulyje pradėsime jaust Kūrėją, ir vis stipriau, mes padarysime mažiau klaidingų sprendimų. Mes jausime Kūrėjo vedimą iš vidaus, o juk Kūrėjas – nedarantis klaidų.
Štai Jo vedimo pajautimas yra mums milžiniška apsauga ir garantija, kad mes mažiau suklysime savo sprendimais ir, natūralu, patirsime mažiau skaudžių pasekmių.
Kada aš girdėjau Vytautą, garbinantį ir sakantį, kad šitas kelias yra kančių kelias, bet daugiau yra palaimos ir ramybės jame – aš noriu patikslint. Kančių nėra šitame Kelyje. Kančios iškyla tik tada, kada susilpnėja mūsų įtikėjimas ir gyvas ryšys su Kūrėju, nes Kūrėjas, kaip ir kita sesė garbindama sakė, Jisai gi yra Meilės Šaltinis. Tai Meilės Šaltinis negali sukelti mums kančių. Kančias sukelia tik mūsų šiek tiek požiūris prasilenkiantis su Kūrėjo vedimu iš vidaus. Tai gali būti įvairios aplinkybės, kurios diktuoja mums tą požiūrį, bet jeigu mes save vis giliau, stipriau suliejame su Kūrėju, esančiu mūsų viduje, tuomet mūsų Įtikėjimas sustiprėja ir kančia nustoja kelti tą aštrų skausmą. Tą įgyvendint praktiškai nepaprastai sunku, bet vis tiek vektorius išlieka – tik per Kūrėją mes galime kančią paversti į Meilės pasireiškimą Palaimoje ir Ramybėje.
Kada man draugas, na, pirmiausia jis nustebino, kad sako jis – jau seniai meldžiuosi vienas. – Na, man buvo džiugu girdėt tokias mintis. Aš jį kviečiau, sakau – ateik į šventovę. Tavyje yra daug nerimo, baimės, skausmo – sakau – tu šito negali niekaip nuimt pats, savarankiškai. To neįmanoma nuimt nė vienam mirtingajam be Kūrėjo, be Jo Meilės patyrimo. – Ir sakau – tau bus lengviau, ateik į šventovę – Ne, ne, ne. – Tai sakau – vienas pasimelsk tada. – Sako – aš meldžiuosi, meldžiuosi. – Reiškia, jisai neigia mano tą dvasinį veikimą, nenori apie tai girdėt, bet vis tiek pradėjo melstis. Reiškia, tas poveikis vis tiek į pasąmonę buvo paskleistas, ir dabar pradėjo duot vaisius. Tai ir yra Evoliucijos Gyvasis Kelias – užmegzt ryšį Širdimi, be ritualo – Širdimi.
Ir kada aš girdžiu mūsų tariamas maldas iš Širdies, jos iš tikrųjų pakylėja, pakylėja, nes yra nuoširdžios. Jos harmonizuojasi su Kūrėjo perteikiamais mums mokymais. Jos yra iš Kūrėjo, tiktai ištartos mūsų balsu, bet jos nuspalvintos Kūrėjo Širdies ritmu, kuris sutampa su mūsų jau atverta Širdimi Kūrėjui.
Todėl ir malonina tie, kurie atlieka ritualus bažnyčioje, jie viską derina su ritualu – ar tas ritualas leidžia tokius, sakykim, laisvus požiūrius? Juk net bažnyčią lankančiam tikinčiajam sunku melstis savais žodžiais iš Širdies, nes jų nemokino šito. Nemokina kunigai, patys bijo melstis iš Širdies.
Štai nėra tų dvasinių lyderių. Mes esam tie vieninteliai, kol kas, prieš save neturėję pavyzdžio, kad galėtume štai sakyt – prieš mus buvusi karta gyveno šitaip, ji mokė mus ryškiau suspindėti Kūrėjo Šviesa. Štai – nebijokite suspindėt ryškiau negu tėvai spindėjo. Neužtenka sakyt, kad štai ką gavau iš tėvų, iš senelių, iš protėvių, tą aš turiu išsaugot ir palikt savo vaikams, anūkams, ir ateities kartoms. To neužtenka – taigi Evoliucija sustos, subyrės. Kūrinija negali šitaip egzistuot. Ji visą laiką ryškėja Kūrėjo Meile, Šviesa, visom Kūrėjo Amžinosiomis Vertybėmis stiprėja. O tai reiškia, kad mes turime palikt geresnį gyvenimą – to gyvenimo šitame pasaulyje aplinką – labiau suderintą, harmonizuotą su Kūrėju. Be ritualų. Ritualų nėra šitame suderinime, yra gyvas veikimas savo gyvenimu, savo veiksmais visumos labui. Tai girdint tokius teiginius, atrodo paprasta, bet žmogus išsigąsta daryt Gėrį kitiems.
Štai šiandien aš atėjau į Akropolį, ir su viena pardavėja kalbu, o ji pagyvenusi, ir ant rankos, jau prie riešo, virš riešo – tatuiruotė didžiulė. Tai aš jos klausiu – kam jūs subjaurojot savo kūną? Kūrėjas – sakau – sumanė šitą žmogaus kūną gražų. Jo nebereikia papildomai margint. Tai sako – ką aš jums turiu sakyt? – Sakau – jūs galit nieko nesakyt, bet aš jums aiškinu, kad tatuiruotė, tai jau liudija jūsų viduje didžiulę baimę. – Iš kur jūs žinot? – Sakau – Taip, pasąmonėj didžiulė baimė yra, tik gal nepasireiškia šią akimirką ir – sakau – tai ligų kelias. – Tai jūs man pranašaujat, kad aš sirgsiu? – Sakau – ne dėl to, kad jūs padarėt tatuiruotę, jūs sirgsit, bet dėl to, kad jumyse yra tokie virpesiai, kai jums kyla noras tą tatuiruotę daryt. Reiškia, tas noras atitinka tuos baimės virpesius. O ten, kur yra baimė, ten yra ligų pasireiškimas. – Sakau – Ir laukiniai, ir jų gi yra pradžia, kai save tatuiruodavo iš baimės, kad jų nesunaikintų kitos gentys. – Aš irgi skaičiau, nenoriu šito klausyt.
Štai nori per trumpą akimirką, net ir su Kūrėju nesusietą kokį nors reiškinį paaiškinti, iškart yra pašiaušiama kaip spygliais, milžiniška nematoma siena. Štai kokia baimė pasireiškia. Jeigu žmogus būtų nuoširdus, jisai išklausytų. Tas, kuris iškart puola neigt, net ir nesuprasdamas, reiškia, jame yra daug baimės. Tai yra aksioma, jos įrodinėt nereikia – tai yra faktas. Ir tada su tokiu žmogum beprasmiška kalbėt apie tai.
Vakar man buvo malonus patyrimas, kada aš taip susitikau, tiesiog namuose atvažiavo – kadangi mes norim parduot butą – tai atvažiavo iš Estijos pasižiūrėt. Mes su tuo estu kalbam angliškai, ir jo, ar ten palydovė, ar žmona, aš nežinau – lietuvaitė – tai šneka su mano buvusia žmona per langą – mes stovim kieme, buvusi žmona – bute, per atdarą langą. Tai jos abi šnekasi, o aš su šituo estu šnekuosi. Jis klausia manęs – angliškai mes su juo šnekamės – klausia, iš kur tu moki taip gerai angliškai? Tai aš jam sakau – studijavau anglų kalbą universitete, paskiau radijuj dirbau, laidų užsieniui redakcijoj, ten buvo anglų kalba laidos, paskiau televizijoj su įvairiausių kompanijų televizijos filmavimų grupėmis dirbau. Daug patyrimo turiu šitoj sferoj. O dabar – sakau – aš dvasiniame kelyje. – Ir aš pradėjau aiškint ir apie Kūrėją, apie Urantijos Knygą. Sakau, kad estų kalba išversta – vadinasi – Urantija – atrodo – kirk – žodis, estiškai – knyga. – Sako – taip, taip – kirk. – Ir, žodžiu, mes pradėjom kalbėt, o mano buvusi žmona jau žaibus leidžia. Aš jau tyliai, kad neišgirstų, taip įsitraukiau į diskusiją apie Kūrėją, kad man tas butas jau nuėjo į antrą planą, svarbu Kūrėją atskleist. O estas sako – labai įdomu, labai įdomu.
Tai vat, visiškai kitaip sureagavo estas negu šita pardavėja. Ir tai kita tauta visiškai. Kitas mentalitetas. Aš pradėjau juos girt. Sakau – vat jūsų yra laisva tauta palyginus su lietuviais. Lietuviai turi katalikų priespaudą. Sakau – katalikai yra kaip pažaboti bažnyčios, o bažnyčia turi milžinišką įtaką politikai, o politika, na, yra kaip tas anstatas, kuris valdo visus. O estai – ten – sakau – tikinčiųjų beveik nėra. Tai ten yra liberalus požiūris. Ir štai dėl to – dėl to – yra Estija pirmaujanti, ir mes niekaip jos negalim pasivyt – ir pavydim Estijai. – O jis sako – mes lietuviam pavydim, kad jūs labai ekonomiką vystot. – Sakau, kad čia nėra ekonomikos.
Ir paskiau, kai mes išsiskyrėm, jis man sako – aš tą knygą surasiu. – Jau man nepriminus. Jam užsifiksavo, ir man džiugu. Galbūt jisai pargrįžęs į Taliną, suras tą knygą.
Štai, žodžiu, noras, kuris yra nuoširdus, jis leidžia tada – net išgirdus trumpai – įsidėmėt, ir vėliau ieškot to, ką išgirdo.
Kai nėra nuoširdumo, tai net ir tas pats lietuvis ar lietuvė, su kitu lietuviu ar lietuve – nesutars.
O Gyvasis Kelias mums numato sutarimą – ne tiesiogiai – horizontaliai tarp visų – nes to neįmanoma suderint, bet per Kūrėją viršuje, esantį viduje.
Štai mes tada ir galime pajaust tą dvasinę brolystę ir vienovę. Štai tokia yra Evoliucija. Gyvasis Kelias ir yra numatytas, kad per Kūrėją mes patirtume brolystę.


Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas


Dokumentų sąrašas
Spausdinti
Grįžti atgal