282. Algimanto pamokomasis žodis – Gyvasis Kelias – tai nėra fantastika, tai nėra svajonė – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Vilniuje, 2019 12 28

Spausdinti
Dokumentų sąrašas

Mylimieji, Gyvasis Kelias yra patyrimų Tikrovės Kelias.
Aš visuomet buvau realistas – niekada nebuvau fantastas, niekada nebuvau tas svajoklis, kuris kurtų tokius planus, kurie negali būti įgyvendinti.
Gyvasis Kelias – tai yra ta Tikrovė pačių aukščiausių energinių virpesių lygiu – tai nėra fantastika, tai nėra svajonė.
Aš prisimenu, prieš daugelį metų – jau gal ir buvo įkurta šventovė, o ji prasidėjo nuo dviejų tūkstančių antrųjų metų – mane pakvietė į fantastų sambūrį atvykti į Kauną, ir aš tiems, kurie domisi fantastika, pasakojau apie Urantijos Knygą. Jiems buvo tai tokia nesuprantama fantastika, kad jie neigė tai, išsigando patys fantastai – išsigando tos Tikrovės. Jie pripažįsta fantastiką, o Tikrovės bijo, nes jiems atrodo, kad ta Tikrovė – nereali. Ir tada man kilo mintis – Tikrovėje nėra fantastikos, apskritai nėra fantastikos. Jeigu yra kokia nors mintis, kurią kiti vadina fantastine mintimi, tai yra dėl to, kad ta mintis, perteikta iš Minties Derintojo – iš Kūrėjo dvasios, esančios mūsų prote – aplenkia dabartinės akimirkos laikmetį, bet ji yra Tikrovės mintis. Juk kada rašė knygas Žiulis Vernas, jis kalbėjo apie povandeninius laivus, ir niekas negalėjo patikėti tokiais dalykais, ir tai buvo fantastinės literatūros kūrinys, o šiandien tai yra akivaizdi tiesa dar daugiau, nes žmogiškoji galia sugebėjome sukurti tokias mechanines priemones, kurios iškelia į erdvę kosminius laivus.
Tikrovė Gyvajame Kelyje – tai yra mūsų pačių gyvas ryšys su Kūrėju. Jeigu mes jį giliname, jeigu mes atsiveriame Širdimi, tada imame patirti, kad toji prieš akimirką buvusi fantastika tampa Tikrove.
Aš šiandien per garbinimą išgirdau tokį teiginį, kad – aš esu medžiaga. Ne, nė vienas iš jūsų nesat medžiaga. Jūs esate Kūrėjo vaikai – Kūrėjo sūnūs ir dukros. Medžiaga – tai yra negyva materija, nors ji turi savo gyvasties laipsnį, nes yra iš Kūrėjo Virpesių Energijos, bet medžiaga – tai nėra asmenybė. Mes kiekvienas esame asmenybė, turime laisvą valią, ir mes nesusiliejame su kosmosu, mes susiliejame su Pačiu Šaltiniu, su Centru – viso kosmoso Šaltiniu. Kosmosas – tai yra erdvė. Mes susiliejame su tos erdvės Šaltiniu, su Kūrėju, ir mes tampame tada Tikrovės bendrakūrėjai. Tai yra ne fantastika, tai yra Tikrovė, bet reikia patirti Širdimi, patvirtinti būsena, ir tuo pačiu liudyti – liudyti – savimi kasdienybėje – savo gyvensena.
Kam reikalinga šventovė? Ta Gyvoji Šventovė – Rojaus Trejybės-AŠ ESU Šventovė? Tam, kad mes galėtume gyventi Tikrovėje, nes šventovė mums suteikia tą dvasinį užtaisą, kada sustiprina, kada mes esame kolektyve, tų energinių virpesių galią, kokią mes ir taip atsivėrimu Kūrėjui pajuntame, bet kada ji yra sustiprinta nuo maldoje atsivėrusiųjų skaičiaus pakelto kvadratu, tokios virpesių galios mes negalime niekaip pajausti būdami pavieniui. Štai dėl to ta galia reikalinga ir šią pradinę akimirką šitame pasaulyje žengiant į amžinybę, ir bus reikalinga per visą mūsų kelionę iki paties Rojaus – Kūrėjo Buveinės – energinių virpesių sankaupos Centro, ir mūsų likimo, nes Kūrėjas mums sumanė likimą – jį padovanojo – pasiekti Kūrėją, esantį Rojuje. Ir ta Šventovė bus reikalinga per visą amžinybę. Ji yra ir Rojuje – kolektyvinis garbinimas, kai jame dalyvaus trilijonai mūsų brolių ir sesių. Kokia tai galia! Švytėjimas – energinis švytėjimas – pasiekia net Supervisatą. Švytėjimas – kaip mes matome tą švytėjimą Šiaurės pašvaistėje. Tai – jonizuota dalelių kosminėje erdvėje juosta – banguoja – o Rojuje tos bangos – energines bangos – bus iš mūsų atvertų asmenybių, ir tai nėra fantastika, tai yra Tikrovė. Ir šitą Tikrovę mes jau lyžtelėjame – jau dabar, atvėrę save, ir būdami savimi. Aplinkui putoja, tiesiog putoja, neteisingumas, puikybė, melas klesti, o mes turime išlikti savimi, su Kūrėju – išlikti dori šviesūs, gaivūs, ryžtingi.
Nejaugi Tiesa turi prisiderinti prie melo? Juk Tiesa yra Kūrėjo Savybė. Ji yra galingesnė, kaip ir Gėris galingesnis už blogį.
Šią akimirką viešpatauja blogis. Dėl to vyksta karai, dėl to vyksta žmonių apgaudinėjimas, engimas, ir atrodo, kad dabar žmonija – tai yra iš tikrųjų tada ta medžiaga, iš kurios lipdo sau turtingieji ir esantys valdžioje, reikalingas pilis ant jų prakaito, ir kančių, skausmo – jie sau kuria gerbūvį. Bet vis tiek mūsų Gėris, nors ir mažytis, yra iš Kūrėjo, ir jis yra galingesnis už visą tą žmonijos skausmą, kurį sukuria tie nusigręžę nuo Kūrėjo, ir kurie yra valdžioje ir priima įstatymus prieš žmogų, kad tiktai žmogui būtų blogiau, nors žodžiais jie kalba apie visuomenės suartėjimą. Kaip gali suartėti visuomenė, jeigu ji nėra mokoma pačių pradmenų – atrasti Kūrėją savo viduje. Šito nemoko kunigai, nes jie patys yra kaip ta medžiaga, instrumentai, įrankiai, blogio, Šėtono pasekmių rankose.
Aš anksčiau, kada skaičiau ir verčiau Urantijos Knygą, ten dažnai suminimas žodis – įrankis – kad žmogus yra Dievo įrankis kurti Gėrį. Ne, žmogus nėra įrankis. Jis yra sūnus arba dukra Paties Kūrėjo, o Kūrėjas nėra koks nors stalius ar šaltkalvis, kuriam būtų reikalingi instrumentai ar įrankiai. Jis yra – Šaltinis – Tėvas ir Motina - ir Jis turi Šeimą, turi savo Vaikus – Sūnus ir Dukras. Jie nėra tie, kurie tarnautų vieni kitiems. Ir žodis – tarnauju – yra perdaug grubus. Mes kuriame Gėrį drauge su Kūrėju visumos gerbūviui, visumos gerovei, visumos labui – ne tarnaujame – kuriame Gėrį iš Širdies. Tai – visiškai kita kokybė. Atrodytų, taip, galima sakyti tarnauju, bet tarnauja tarnas savo šeimininkui, savo ponui, o mūsų Tėvas ir Motina nėra ponas mums. Jis yra Meilės Šaltinis. Tėvas ir Motina myli Savo sūnų ar dukrą, net klystantį, net ir tuos, kurie yra nusigręžę, net ir tuos, kurie yra valdžioje ir engia žmones. Jis myli juos vienodai, kaip ir tuos, kurie yra engiami – dėl to, kad jie yra Jo visi vaikai. Mes galime klysti, bet svarbu nelikti klaidoje, pakilti, paimti Kūrėjo – Tėvo ir Motinos – ištiestą ranką, ir lipti ant aukštesnio, ryškesnio Šviesos laiptelio.
Štai tam ir yra mūsų šventovė, tam ir yra Gyvasis Kelias, tam ir yra Tikrovė, kad mes joje būtume tikri, ne fantastai. Mes galime pranokti laiką, bet tai nebus fantastika. Mes galime matyti mūsų ateitį, planetos ateitį, bet irgi bus nebe fantastika, bus Tikrovė. Tiktai mūsų įžvalga bus gilesnė ir apimanti tiek plačiau, tiek toliau nuo mūsų erdvę, net ir kitus pasaulius. Mes galime matyti tuos pasaulius, kurie dar laukia mūsų ateityje. Tai yra Tikrovė. Ir aš žinau, ką sakau. Amen.


Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas


Dokumentų sąrašas
Spausdinti
Grįžti atgal