Algimanto pamokomasis žodis – Vienovė yra tik per ryšį su Kūrėju – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune, 2020 01 05

Spausdinti
Dokumentų sąrašas

Mylimieji, aš kartais užsimenu, kad šitas mano Mokymas yra pateikiamas per Gyvąsias Pamaldas Rojaus Trejybės-AŠ ESU Gyvojoje Šventovėje. Mokymas gimsta tą akimirką, kada aš sakau. Kada garbinimas vyko – Kūrėją mes garbinam kolektyviai – Kūrėją, kurį sudaro Keturi Asmenys – Trys Rojaus Trejybės Asmenys ir Visuminė Dievybė AŠ ESU – tai štai garbindami Kūrėją mes nieko neprašom – išreiškiam savo dėkingumą, Meilę – išreiškiam Širdies balsu. Ir kada aš išgirdau, nebe pirmą kartą, kada urantas sako, kad mano valia tebūnie sulieta su Tavąja ir partnerės valia – aš jau esu jums sakęs – nesuliekit valios su partnerės valia, nes ji gali pasikeist – partnerė nėra Kūrėjas. Kol jinai nėra dvasinėje Vienovėje su Kūrėju, tol jos valia skiriasi nuo Kūrėjo – jai pačiai dar reikia suliet savąją valią. O tada, jeigu ji dar nesuliejusi su Kūrėju savosios valios, o jūs sakot, kad manoji valia tebūna sulieta su jos valia – tai jinai prieštarauja Kūrėjo valiai – kuris veda, padovanojęs savo Gyvą Dalelę – Gyvą Dvasią – veda kiekvieną, kad sulietų savąją valią su Kūrėjo valia. O partnerei dar to nepadarius, išeina taip, kad jūs sakot – tie, kurie šitą sako – suliejat valią su ta partnere, kuri nėra tos valios reiškėja, kurią suteikia Pats Kūrėjas. – Bet tu juk pats tą pradėjai ir neseniai tą darei – pasakė viena urantė. – Taip, taip, tai dėl to, dėl to, mano mylimieji, aš tą dariau, kadangi buvo mūsų – Partnerės ir mano – dvasinė Vienovė sulieta su Kūrėjo Vienove. Aš tą irgi pradėjau sakyt ne iš karto, ne tą pačią akimirką – kada Širdis prisipildė, ir mūsų valia buvo sulieta į vieną, kuri susiliejo su Kūrėjo valia. Štai tai truko, deja, neilgai – baimė apėmė Partnerę, ir jos valia pradėjo išsiskirt nuo Kūrėjo – ir atėjo ta akimirka, kada ji atsisakė ir Partnerystės, nes baimė nugalėjo.
Tai štai, tas patyrimas, kuris išaukštino Partnerystę, juk iki to laiko nebuvo Partnerystės, kaip tokio reiškinio tarp urantų, dabar jis yra, ir tai yra nuostabu, bet taip pat, tas mano kartus patyrimas, parodo, kad net ir tokiom akimirkom gali įvykt nusigręžimas, nes kiekvienas turi laisvą valią. Štai dėl ko mes, suliedami savąją valią su Kūrėjo valia, kuris yra Nekintantis – Nekintantis – reiškia, mes su Tuo galim save suliet. Niekada nebus taip, kad Jisai pakeistų savo valią, ir mes vėl, su Juo sulieję savąją, atsidurtume tarsi negyvenamoj saloj apleisti visiškai, ir nežinantys, kur nukreipt savo žvilgsnį, į ką atvert savo Širdį.
Štai dėl to aš jums ir sakau – taip, gali pasikeist kiekvieno iš mūsų valia, kol ji nėra sulieta su Minties Derintoju, kol neįvykęs tas susiliejimas tokiu laipsniu, kad nebegali būt sugrįžimo – sugrįžimo į savosios valios atskyrimą nuo Kūrėjo valios – štai tada, susiliejimas su Minties Derintoju yra garantija, kad šitoji valia nebeišsiskirs su Kūrėjo valia.
Žodžiu, aš tą jums sakau pats perėjęs tokį skaudų patyrimą, kuris dar Širdyje man skausmingas yra iki šiol.
Bet nepaisant to, tada aš turiu tą patyrimą jums ir atskleist plačiau, kad jūs patys vidumi – Širdimi – jau žinotumėte, kad šitoks skubotas, arba kitaip pasakius, žvilgsnis, pasinėrus vien tik į tuos virpesius, nepažvelgus iš aukščiau į tolimesnę perspektyvą, gali brangiai kainuot ne vien tik man, bet ir jums. Tai ir yra taip, ta kaina yra skausminga visiems.
Žodžiu, mano mylimieji, mes gi mokomės, mes esam šitam Kelyje pirmieji, nėra į ką mums atsiremt, kad mes matytume prieš save ėjusiųjų kartų patyrimą, kad mes žinotume – štai šitas žingsnis yra jau kitų milijonų, o gal milijardų atkartotas – štai kaip mums yra suprantama, aišku, ir gera žengt šituo Keliu. Deja, mes, o gal laimei, esam pirmieji, todėl mums leidžiama daugiau klyst, kadangi mes nežinom – neturim patyrimo. Todėl mūsų Atrama yra tik Pats Kūrėjas – Pats Kūrėjas, esantis mūsų viduje. Visos ritualinės bažnyčios mums nėra atrama arba vedlys – mes patys esam vedlys kiekvienam esančiam ir ieškančiam nuoširdžiai. Štai dėl to ir ateina žmonės į Gyvąją Šventovę, bet nėra garantijos, kad jie išliks šitoje Gyvojoje Šventovėje.
Vakar man Vilniuje, jau kelintą kartą iš eilės, ima priekaištaut urantai. Ir aš taip matau, dėl ko aš visąlaik jums sakydavau, kad man Kaune mieliau – aš jaučiu nuoširdžius žmones – Vilniuje aš matau intelekto viešpatavimą – Širdies viešpatavimo ten nėra, todėl ir atsiranda priekaištai. Jau kada trupučiuką prasikala viščiukas iš kiaušinio, jis dairosi aplinkui, ir mato pasaulį, ir sako – pasaulis turi atrodyt toks. Ir kada girdi iš manęs, kad jis atrodo kitoks – deja – sako – ne tavo pasaulis, mano pasaulis yra tikresnis. O susiliejimas gali būt tarpusavyje tik per Kūrėją, tiesiogiai mes negalim susiliet – tik per Kūrėją – kadangi Kūrėjas yra Visumos Šaltinis, o mes kiekvienas tą Visumą savaip suprantam, ir turim savo asmeninius patyrimus, kurie kiekvieno skiriasi. Ir tą, ką aš sakau, ne visiem tikriausia priimtina, kitiems – tai atrodo puikybė. Na, valia galvot tam. Aš vakar pasakiau – tai išpuikit iki manęs visi, puikite, kas jums trukdo? Aš žinau, ką darau, žinau, ką man reikia daryt, tą aš ir jums sakau, mano mylimieji, mano Mokymų jūs galite neklausyt Širdimi, tada jūs jų nesuprasite – intelektas be atvertos Širdies, jisai iškart ieškos priešginiavimų, ieškos ir suras, kad save pateisintų – savo baimę apgintų. Tačiau nepaisant tokios būsenos, kokią junta absoliuti dauguma urantų, aš kompromisų vis tiek nedarysiu, nors man vakar sakė, kad aš turėčiau čia prisiderint, nes daug kas dėl to ir nustoja lankyt Šventovę.
Ne, mano mylimieji, čia yra Gyvasis Kelias – padarius vieną kompromisą, atsiras antrasis, padarius antrąjį, atsiras trečiasis – ateis laikas, kada Pauliaus padarytos klaidos prieš du tūkstančius metų, ir atkartotos po dviejų tūkstančių metų, pasireikš naujom kompromisų ritualinėm apeigom – o tai nebebus Gyvoji Šventovė, nebebus Gyvoji Religija, nebebus Apreikštoji Religija. Todėl tegu aš liksiu vienas su Kūrėju, bet bus prie ko kitiems – nuoširdžiai ieškantiems – ateit ir garbint Kūrėją – ateit į Gyvąją Šventovę.
Iš esmės, tai gal ir gerai, kada atsisijoja žmonės palaipsniui – atsisijoja iš Gyvojo Kelio – tada kiti šitame Gyvajame Kelyje įgyja tvirtesnį pasitikėjimą Kūrėju – Kūrėju – sustiprėja Įtikėjimas, o per Įtikėjimą ir savosios Širdies atvėrimą atsiranda ir tarpusavio ryšys. Jis yra tikresnis, nes Širdimi pajunta tą artumą. Intelektas neprisileidžia – intelektas šaltas – Širdis apglėbia. Todėl ir yra Gyvoji Šventovė tam, kad mes atvertume Širdį, intelekto neužtenka čia, būtinas tas – tikrasis – atsivėrimas Kūrėjui, ir Įtikėjimo visą laiką stiprinimas, esant pavieniui, kad Gyvajame Kelyje žingsnis būtų tvirtas, kad mes neieškotume lengvesnės išeities, o tuo pačiu, tai būtų kitiems atrama – atrama matant mūsų gyvenimą – nes gyvenime sunkiausia išlikt savimi, kada aplinka diktuoja – dėvėk kaukę, aš dėviu kaukę, ir iš tavęs aš noriu, kad tu dėvėtum kaukę. – Kūrėjas sako – būkite savimi, nebijokite, būkite Mano sūnūs ir dukros, nesigėdykite šito. – Bet jūs patys suprantat, kad jūs nedrįstat pasakyt savo vaikams ar savo tėvams, kad aš esu Kūrėjo sūnus arba dukra, nes nėra tokios kartos, kuri būtų nugyvenusi tokį gyvenimą savo biologinėje šeimoje be tokios kaukės, kad nebijotų pripažint, kad aš esu Kūrėjo sūnus ar dukra. O Kūrėjas visuomet viduje – per Minties Derintojo virpesius – pateikia būtent šitą nuostatą – nebijokite, būkite savimi. – Juk ir šiandien, garbinant, aš girdėjau, kaip pasakė – mes visi sugrįžtam į savo Namus Rojuje – sugrįžtam – tiesiogine prasme gal nesugrįžtam taip, kaip Kūrėjas Evoliuciją yra sumanęs – Kūrėjas mums tiktai padovanojo Asmenybės Dovaną – Asmenybės Šaltinis ir Centras yra Kūrėjas. Bet mes dar neturim to patyrimo, kokį mums suteikia tas Gyvasis Kelias iki Šito Šaltinio, iš kurio yra mūsų asmenybė, nes šitas kūnas – be tai, kas gyvena viduje, pagal Kūrėjo valią, su visomis Kūrėjo Charakterio Savybėmis. Bet kada mes pasieksime patį Rojų, mes pasakysime taip – mylimas Tėve, Amžinoji Motina, Begaline Motina, Visumine Dievybe AŠ ESU, aš Tavo priesaką įgyvendinau – visą Kelią nuėjau taip, kaip vedei Tu mane iš vidaus – taip, aš parėjau pas savo Tėvą ir Motiną, į Jų Gimtuosius Namus, kurie yra ir mano Gimtieji Namai, bet aš čia patiriu – šitą akimirką – jau Amžinybėje – patiriu, niekada jos iki tol nepatyręs, tiktai lyžtelėjęs, kad yra tokia akimirka, kada aš vis stipriau pajuntu susiliejimą su Tavimi tame Gyvajame Kelyje, nuo pradinio pasaulio, Urantijos, eidamas per daugybę milijardų pasaulių, per Visatas, kol pasiekiau šitą nuostabų Gimtųjų Namų Slenkstį, ir stoviu čia, Tavojoje akivaizdoje, įvykdęs, įgyvendinęs Tavąjį priesaką – būk tobulas, net toks tobulas, koks esu Aš.
Štai mano mylimieji, mūsų Kelias yra Gyvas, ir jame mes esam gyvi tiktai tiek, kiek esame gyvajame Širdies ryšyje su Kūrėju – ne vienas su kitu. Ir vienas su kitu jūs sutarsite tiktai tiek, kiek būsite vienas ir kitas, ir visi, gyvame Širdies ryšyje su Kūrėju, priešingu atveju, sutarimo tarpusavyje nebus, nes tada viešpataus intelektas su savais interesais, savais principais, ir išsiskirs Vienovė. Todėl Vienovė yra tik per ryšį su Kūrėju, kito kelio nėra. Tai yra ir Brolystės Pamatas – ryšys su Kūrėju, atverta Širdimi – kitaip Brolystė negali įsiviešpataut, net prasidėt šitame pasaulyje, arba kituose pasauliuose, kur yra evoliuciniai tvariniai, einantys nuo pakraščių link Kūrėjo.
Kada, vėl, aš girdėjau garbinimo akimirką, kad mes turim Likimą, Kūrėjo padovanotą – visiems vaikams pasiekt Rojų – tai yra taip – Kūrėjas padovanoja Likimą visai planetai, ir visi gyvenantys mirtingieji toje planetoje turi tą Likimą, tačiau ne visos planetos turi tokį patį Likimą, kokį turi mūsų planeta – Kūrėjas nesuteikia visoms planetoms vienodo Likimo. Todėl jeigu mes apimam visus vaikus visoje kūrinijoje, tada tas teiginys nėra teisingas, kad visi turi tokį padovanotą Likimą pasiekt Rojų – nevisi. Mūsų gi planetai – taip, visi.
Žodžiu, mes turim Gyvąjį Kelią, kuriame yra mūsų Įžvalgos gilinimas – Tikrovės platesnis pažinimas, atsivėrimas Širdimi Kūrėjui vis plačiau, ir tuo pačiu patyrimai – patyrimai net ir kolektyvinio garbinimo akimirką, kuri pavirsta į Amžinybę – į tą, kas laukia mūsų Gyvajame Kelyje visą laiką vis naujais patyrimais, ir nauju Kūrėjo atradimu vis giliau ir giliau, kad Jis mus stebintų, tuo pačiu pamalonintų, ir dar kartą mes patvirtintume – Evoliucija nėra besikartojantis automatinis mechanizmas – Evoliucija yra Gyva – Gyva savo reiškiniais – Gyva dvasine Šeima, Gyva Brolyste – nes visa tai yra kilę iš Kūrėjo Meilės. Amen.


Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas


Dokumentų sąrašas
Spausdinti
Grįžti atgal