Gyvosios šviesos mokymai Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune, 2020 03 01

Spausdinti
Dokumentų sąrašas

Algimantas:
Nustebau šiandien atėjęs, tiksliau pasakius, eidamas keliu, žiūriu – čia dabar kas per dyvai – visi privatizavo gi visas gatves, ir už automobilių stovėjimą, kaip niekur nieko, ima pinigus, tarsi ta žemė priklausytų ne visiems, o na, kažkokiai kompanijai – ne, pasiskirstę. Ir taip yra visame pasaulyje. Iš amerikonų gi mokosi lietuviai. Tai aš jau bent džiaugiausi, kad Kaune šito tiek nėra, žiūriu paskui, jie irgi tą patį pradėjo daryt. O šiandien nustebino ženklas, kadangi gobšūs gi, na, tie gyvuliniu protu gyvenantys, tai ženklų visų nepakeičia, tai ant popieriaus parašyta. Anksčiau buvo mokama už stovėjimą iki 18 valandos darbo dienomis, dabar – iki 20 valandos – štai reikia dar dvi valandas apmokestint – o pakeist tą visą ženklą, taigi iš savęs pinigus atimt, na, tai geriau atspausdint ant popierėlio, paskiau (pliaukštelėjo delnais Algimantas) priklijuot kaip blyną. Bet sarmata žiūrėt, kai aš matau tokį ženklą. Ir kita vertus, tai yra prieš Kūrėjo valią iš viso imt pinigus už bendrą naudojimą tų viešų kelių. Tai yra virusams kilti palankesnė terpė. Ir tas prailginimas valandų irgi viduje, reiškia, smuktelėjo virpesiai. Tai štai kelias į viruso ilgesnį ir stipresnį poveikį. Štai yra tas egoizmas, savanaudiškumas, ir jisai yra akivaizdus tarpusavio paskiau santykiuose. Bet kokia, bet kokia menkiausia mintis, kuri yra ne su Meile, o su pavydu, su noru kitą nuskriaust, sumenkint, pačiam pakilt aukščiau – tai ir yra tada pasekmė – ligos. Nėra Šviesos, nėra Išminties, nes Išmintis yra iš Kūrėjo, Šviesa – iš Kūrėjo. Tai kaip tu gali turėt tada tą gerą aplinką? Ir jeigu nebūtų atstūmę Jėzaus prieš 2 000 metų, mes dabar gyventume laimingesnį gyvenimą – turtų nebūtų tokių – nebūtų tokio atskyrimo tarp turtingiausių ir vargšų, bet būtų didesnis savitarpio supratimas – Brolystė labiau pasireikštų. Štai tada kiti interesai būtų, ir nesiektų žmonės tiek turtų. Štai ką reiškia vieno Pauliaus iškraipyta mintis – vienas žmogus, ką padarė – kad atsirado krikščionybė, ir atsirado prieš Kūrėjo valią, prieš Kristaus valią – Paulius štai tą impulsą suteikė. Ta klaida – kiekvieno – klaida taip brangiai kainuoja, ir ypač vedlio klaida. Jeigu tai būtų eilinis teiginį tą pateikęs, bet jis žvelgė į save kaip Kristaus apaštalą, kurio reikia klausyt – ir štai prasidėjo ta nuostata. Štai dėl to aš ir jums sakau – jūs ne manęs turit klausyt – manęs nereikia klausyt – jūs turit patyrimu liudyt mano teiginių Tikrovę. Ir jeigu jūs atversit savo Širdį Kūrėjui, atrasit Jį, mano teiginiai jums bus patyrimo paliudyti – ir tada jūs iš savęs jau kalbėsit, aiškindami savo patyrimą, o ne dėl to, kad aš sakiau. Dėl to ir yra gyvoji šventovė – tai patyrimų šventovė – gyvoji religija – Rojaus Trejybės-AŠ ESU – tai yra patyrimo religija – ne dogmos, ne ritualo – patyrimo religija – Širdies religija – Meilės religija – Kūrėjo religija. Mane liūdina, kada iš šventovės pabėga žmonės neištvėrę, net neatvėrę Širdies – Širdies neatvėrę. Kaip gali būt kažkas svarbiau negu šventovė? Ne, daržai svarbiau. Juokinga, deja, tokia yra dabartinė aplinka – daržai nusveria. Jeigu dar pomidoras kabo geras, agurkas, na, tai ką – malonu! O jie nesupranta, kad pomidorą ir agurką augina virpesiai, sklindantys iš Širdies, kurių tu prisigeri šventovėje. Visa tai taupo tavo energiją, kūnas tada yra kaip pilnai pakrautas akumuliatorius – jis yra darbingas. Tai va šventovėje mes pakraunam mūsų tą akumuliatorių – tiek smegenis, tiek Širdį – iki pat pakraščių, kad net lietųsi. Pamatytumėt Vilniuj, ateina devyni, dešimt, septyni – susitraukę, bijodami – tai štai Vita atvažiuoja su savo visa aplinka, tai iškart pagyvina. Dabar nebėra iš Pakruojo atvažiavusių. O taigi yra sostinė! Tai kur ta sostinė? Pšššš – reiškia, tokia ir sostinė. Ten yra savanaudžių miestas. Tai yra viršūnė – Lietuvoj pati savanaudiškiausia viršūnė – tai yra Vilnius. Ir tai yra virusui pati palankiausia dirva – ne Šiauliuose ten, kur nuskrido per klaidą į Italiją, bet Vilnius gi laksto ten kaip bepročiai po visą pasaulį. Jiems reikia ten kažko – na, kaip narkotikų – pasižiūrėt vienoj, kitoj, trisdešimtoj vietoj, kad pasigirt kitiem – ooo, buvau ten, kur niekas dar nebuvo. Ojojojojoj, baisus dalykas... O tu savyje nepasižiūri, kas tu esi, net nežinai, kur pasiklaust, kas tu esi. – Kaip? taigi aš Jonas, Petras, Antanas. – Ne, ne, bet, kas tu esi? – Na, žmogus. – Na, koks tu žmogus, štai paklausk savo vidaus. – Štai šito, per tą visą lakstymą, nėra kada – daržai, atostogos na, ir paskiau kelionės, dar gimtadieniai, oho, reikia pažymėt kaip reikiant! – Penktadieniai – pasakė urantas. – Na, penktadieniai, (juokiasi Algimantas) tai čia jau net nuobodu! Aš šiandien važiuoju į geležinkelio stotį, tai ten po nakties jau – veikia per visą naktį ten vienam pusrūsy kažkokia girdykla – na, ir ten visi išropoja, kaip kurmiai, ir traukia cigaretes, ir panelės ten, na, sulinkusios. – Pavargo per naktį – pritarė urantė. – Nu, taip, aišku, pavargo. – Algimantai, nutrūko transliacija, man parašė, neišsikrovė tavo telefonas? – paklausė urantė. – O čia iki 18 metų negalima klausyt – linksmai pajuokavo Algimantas. – Violeta parašė, kad nutrūko skaipu transliacija – dar kartą patikslino urantė. – Tai Kūrėjas pareguliuoja – pasakė Algimantas ir patikrino telefoną – aha, na, tai gal ir baigt reikia tą. Žodžiu, mane nustebino, aš iš pradžių nesupratau, iš kur ten yra, kadangi aš jau tą stebiu – tą vietą – jau daug laiko, ir paskiau taip eidamas pasižiūrėjau, kad ten pasirodo gi yra alkoholio girdykla. Aš tai maniau, kad ten šiaip jaunimas eina, na ir susitiko, maža kas, paskiau žiūriu ir kitą kartą važiuojant taip pat, ir trečią kartą, na, tai sakau jau – ką čia per visą naktį siautė? Tai, deja, ir yra degradacija, ir tuo pačiu gera aplinka, kad būtų tas ir Vilnius, virpesių – žemų virpesių – irštva. Tik Kaunu irgi nereikia per daug džiaugtis. Jie gi nors ir stengiasi būt savo tam tikra išraiška, bet nežiūri štai, kad ateitų čia. Va čia yra irgi tam tikras, na, sakykim, degradavimas. Jie nori, kad būtų kitaip negu Vilniuj, bet ne į Šviesą, bet sava prasme degradavimui žengt tolyn arba žemyn. Tai va, mano mylimieji, vienintelis Gyvasis Kelias visoj kūrinijoj yra Kūrėjo nutiestas, į jį gali įžengt kiekvienas, bet ne kiekvienas į jį įžengia – ne kiekvienas įžengia. Čia Širdis turi būt atverta, ir jinai turi įvest, o ne kokie nors ten prašymai, maldavimai, ir gąsdinimai – jų negali būt. Bet yra priežasties-veiksmo-pasekmės dėsnis. Tai jeigu nori save nuskriaust, tada tu ieškok klystkelio – jis bus lengvesnis, bet – tai yra saviapgaulė – ir ta saviapgaulė paskiau po kurio laiko pasireikš tokiais virpesiais, kad žmogaus organizmas bus sustingęs, ir ligos, na, apglėbs iš visų pusių – apglėbs tam, kad paliudytų – kažkada padarei pirmą klaidingą žingsnį, nusigręžęs nuo Gyvojo Kelio, nuo Šventovės, ir štai pasekmė. Bet ta pasekmė ne dėl to, kad kažkas iš mano lūpų pasklistų jus gąsdinant – ne – aš tiesiog faktus teigiu, o jūs jau patys tada sprendžiat štai pagal savo Širdies atvėrimą, kas jums priimtiniau. Bet jeigu jūs negirdite mano teiginių aido savo viduje, nepasiklausote dar kartą, įjungę savąjį imtuvą, kad išgirstumėt tuos teiginius, tai atitinkami faktai taps jūsų gyvenimo palydovu. Taip, kad mylimieji, skanių pietų. – Aš galiu pasidalint, pratęst Algimantą, ką jis sakė – pasakė kita urantė – pas mane gimė priežastis, kai man buvo 19-20 metų, o pasekmės sulaukiau virš 50. – Taip – pritarė Algimantas. – Ir kada tu atseki savo visą gyvenimą, tai žinokit, šiaip aš džiaugiuosi, kad tai supratau, kada atsekiau – tai labai gera patirtis – bet jinai tiktai po kiek laiko pasireiškė, ir dabar būtent, atėjus į šį Gyvąjį Kelią, pas mane vis mintys grįžta – kodėl, kaip, kas – sau keli tuos klausimus, ir pradedi ieškot, ir pradedi, išėjus į tylą, pradedu peržiūrėt savo visą gyvenimą – gyvenimą nuo tada, kada atsimenu – atsimenu gal nuo trejų metukų, nes tai buvo gyvenimo įvykiai, ir tie įvykiai tave atgamina, ir taip ir seki etapais, ką atmintis leidžia, tą ir randi, ir randi tą savo pirmąją priežastį, o pasekmė yra tada, kada jau atrodo randi. O jeigu giliau pažvelgsi, tada pasižiūrėk, kokie buvo tėvai, kaip jie tarpusavyje bendravo, ko jie mokė, ir ko siekė, ten tada bus ir priežastis. Aš trejų metų apsisprendžiau Tiesą gint, ir gyniau visą laiką nuo trejų metų, ir visur – ir mokykloj, ir universitete, ir televizijoj – visur – ir toliau tęsiu tą, bet dabar jau kitu kampu ir kita jau daug platesne prasme.
Tai štai, Minties Derintojas ir leidžia mums pajaust tą mūsų praeitį, kur mes galim iš tikrųjų atrast tą pradinį tašką, kada mes pasukom, kokiu nors teigiamu pasisukimu, nuo kurios akimirkos. – Aš norėjau vieną klausimą paklaust? – paklausė urantė. – Taip. – Iš anksčiau žinau, ką tėvai padaro, kažkokius, na, blogus pasirinkimus, klaidas, ir paskui, atseit, tęsiasi iki vaikų, iki septintos kartos, yra ar ne? – Ne, ne, čia jau yra iš žmonių tam tikrų nesupratingo išmąstymo, kada žmonės sugalvojo – čia iš Vedų, jau per lūpas perduotų teiginių, kad žmogus turi karmą, ir štai, ką ten ankstesnės kartos nepadarė, mes turim atidirbt tą karmą, kad išvalyt ją, ir kol mes jos neišvalysim, tol mes kartosim ir savo reinkarnacijas čia. Kada aš štai sakau jums – nėra kitokio visuminio apimančio teiginio, kuris išreikštų visuminį mokymą, kaip vienas vienintelis teiginys – tapkite Dievu kiekvienas – tapkite Dievu kiekvienas – tapkite Dievu kiekvienas. Reiškia, jis negali būt visumine prasme Dievas, bet tai, ką suteikia, kaip Dovaną, savo asmenybę – kiekvienam – unikalią, nepakartojamą, ir pripildęs dar savo dvasia, tai štai tada mes ir turim tą potencialą, kad esam – kiekvienas – Dievas – Jo Charakterio Savybėmis. Pirmiausia mes esam, kaip asmenybė amžini, jeigu mes tomis Kūrėjo Charakterio Savybėmis pasireiškiame. O pasireiškiame tiktai tada, kada atrandame Kūrėją savo viduje. Tai čia yra jau mano Evangelija, kad Kūrėjas yra gyvas, realus, tikras – Jį galima atrast – nes Jis gyvena kiekvieno viduje. Ir kada mes Jį atrandame, štai tada, kokios bebuvo ten mūsų tėvų, protėvių per ne tik septynias, bet ir septyniasdešimt septynias kartas – nuodėmės, blogi veiksmai – staiga tampa mūsų vidus nušvitęs – nušvitęs Tuo Pačiu Dievu – Tuo Pačiu Kūrėju – Rojaus Trejybės trijų Asmenų, ir Visuminės Dievybės AŠ ESU Charakterio Savybėmis, nes jos jau buvo į tą amžinąją dvasinę Dovaną – asmenybę – Kūrėjo sudėtos. Tiktai jų niekas nemokė atskleist – tėvai nemokė, nes patys negavo tokio mokymo, seneliai nemokė tėvų, nes seneliai taip nebuvo šito mokomi – šito pradėjau mokyt aš – niekas be manęs nepradėtų mokyt, ir iki šiol niekas nemoko. Štai jūs, ką dabar girdit iš manęs, esat tie pirmieji, kurie šitą gaunate Mokymą. Todėl tą aš jums sakau, atstovaudamas Rojaus Trejybei-AŠ ESU, tą gaudamas iš Rojaus Trejybės-AŠ ESU – iš Kūrėjo – sakau, kad jūs tą suvoktumėte, ir tuo pačiu taikytumėte mano mokymus savo betarpiškam gyvenime. Daug buvo Šviesos Mokytojų, daug, per visą Evoliuciją daugybė, bet kiekvienas nešė savo atitinkamą Šviesos laiptelį. Ir nė vienas iki šiol nemokė, net Sai Baba nemokė, nors jis sakė, kad aš esu Dievas, ir žinau, kad esu Dievas, kiti taip pat yra Dievas, bet jie šito nežino. Tai štai, ką aš dabar jus mokau – atraskit Kūrėją savo viduje, atraskit – ir jūs tampate Viena dvasioje. Jūsų savybės – tai yra ne jūsų pačių susigalvotos – o Kūrėjo suteiktos kiekvieno asmenybei, ir jos pradeda skleistis, kada gimstate iš dvasios. Tada ir ateina tas – visiškai kita kokybė – mirtingasis – kuris sužydi tuo žiedu – pilnaviduriu žiedu. O patyrimai mums suteikia galimybę paliudyti to charakterio savybių pritaikymą savo aplinkoje. Nereiškia, kad tu gimęs iš dvasios staiga tu visą laiką būsi išskėstom rankom priimamas ir sutinkamas – ne – tu galėsi sulaukt karčių žodžių, nusigręžimo, išdavystės, bet tu vis tiek stiprėsi, atsirėmęs į Kūrėją – stiprėsi savo charakteriu. Net ir sunkiausiomis akimirkomis – nenusigręžt nuo Kūrėjo, nenusigręžt, nuo šventovės, nepasitraukt, iš Gyvojo Kelio – vardan ateinančių kartų po tūkstančių-tūkstančių metų, kad jiems būtų lengvesnis gyvenimas, kad mes galėtume pasakyt – kiekvienas sau – viską dariau, kad būtų geriau kitoms kartoms – viską – atsirėmęs į Kūrėjo vedimą iš vidaus, stengiausi, kuo giliau patirt tą vedimą, kad nepadaryčiau klaidų savo sprendimais, nes tik Kūrėjas yra Visaišmintis – ir dėl to, kuo bus glaudesnis ryšys su Kūrėju, tuo aš būsiu irgi išmintingesnis, nes Jis yra Išminties Šaltinis. Tai štai mums yra pagrindinė užduotis – pajaust tą kuo gilesnį ryšį, ir jam atsiduot – o ne sau kurt fantazijos planus – kur, ką reikia ten šeimoje padaryt, ir panašiai. Čia klaidų kelias, jis – neteisingas. Bet kas gi tais žodžiais tiki? – Ką tu čia dabar šneki, aš žinau, ko mano šeimai reikia. – Nieko tu nežinai. Kūrėjas žino. Štai tu atsiremk į Kūrėją, ir savo šeimoje tada išmintingai pasireikši, arba reikės šeimą palikt, jeigu ta šeima taps kliuvinys, kad tu nebegalėsi su Kūrėju būt. – Štai tokia yra aplinka, ji reikalauja savo, savo kąsnio nuo jūsų dvasinių siekių – užkerta kelią – jeigu nėra atsivėrimo iš abiejų. O spręst – pagal savo Širdies atvėrimą Kūrėjui. Tai štai dėl to man buvo irgi tas apsisprendimas, kai reikėjo pasakyt savo žmonai – tarp Tėvo, Urantijos Knygos tu negalėsi stovėt, aš pasirenku Tėvą, atsisakau tavęs. Ir tą aš padariau. – Bet jai sukėlėt skausmą – pasakė urantė. – Taip, sukėliau, bet tai ne jai sukėliau, o jos ambicijoms – gyvuliniam protui – atsakė Algimantas. – Bet jeigu jinai nėra su Kūrėju, jai skauda – vėl pasakė urantė. – Ne, skauda tam ego, tai aš ir sakau, tai čia nėra, nėra skausmas – atsakė Algimantas. – Čia jos pasirinkimas – pasakė kita urantė. – Tai taip, jos pasirinkimas, kaip ir aš turiu laisvą valią rinktis. Bet aš iškėliau Tėvą, ir aš atsidaviau tam Keliui. Taip, buvo skausminga, bet aš iki to pasirinkimo, ten buvo gi daug konfliktinių situacijų, ir mūsų bendram vaikui aiškinau – štai aš einu šituo Keliu dėl to, kad nebūtų tokios šeimos pasaulyje, kokia yra mūsų šeima, kur pykčiai yra, ir pykčiai dėl smulkmenų, ne dėl esminių dalykų, nes tada esminių dalykų dar nebuvo išskirta, kas yra esminiai dalykai. Tai štai, kada prasidėjo dėl esminių dalykų, jau tada nebegali taikstytis. Dėl smulkmenų tu gali taikstytis, ir gyvent tose konfliktinėse situacijose, nors tu jų vengi, bet tau užkrauna tas konfliktines situacijas. Tai tu iš jų gi negali pabėgt, o kada tu jau privalai pasirinkt, tai kai yra pasirinkimas ultimatomu. Kodėl, pavyzdžiui, Lietuvos vyriausybė pardavė Lietuvą? Smetona tame pačiame Kaune pardavė gi Lietuvą – dėl to, kai rusai pateikė ultimatomą – mes įvedam kariuomenę, jūs suformuojat vyriausybę, kuri vykdys susitarimą su Rusija tokį. Jis pabėgo, viskas, priėmė tą Urbšys, nuvažiavęs į Maskvą. Tai štai, jeigu būtų nepriėmę, čia būtų Suomija. Tai ir man tada pasirinkimas – jeigu aš būčiau pasirinkęs kompromisinį kelią – kompromisinį – tai tada šito viso nebūtų. (Algimantas nuo stalo paėmė į rankas visas Šviesos Mokymų knygas, ir parodė visiems) visų šitų knygų nebūtų, šventovės nebūtų. Aš tada turėčiau derintis prie jos užgaidų – nebūtų tada ateities kitoms kartoms, tada jūs čia nebūtumėt pažįstami vieni su kitais, ir tas virusas jau būtų seniai apėmęs ne tik Vilnių, bet ir Klaipėdą ir Kauną, bijotumėt liežuvį iškišt už durų. Mes gi gelbstim žmoniją nuo virusų – mes – atverdami save. Kodėl, aš jums jau ne kartą aiškinau, kodėl tankai sustojo ir neužgrobė seimo devyniasdešimt pirmaisiais metais per sausio tragiškus įvykius. Dėl to, kad žmonės meldėsi ir Apvaizda apsaugojo. O paskiau pradėjo Landsbergis ordinais dekoruot krūtines, pats tapęs pirmuoju. Na, tai sarmata. Apvaizda tą – Kūrėjas – sustabdė, ir ne šiaip sau sustabdė, bet tam, kad Urantijos Knyga – Urantijos Knyga anglų kalba, patektų į mano rankas – į mano asmeniškai rankas – nes kol kitiems siūlė iš Amerikos atvežtą Urantijos Knygą anglų kalba, tai tie purtėsi nuo tos Knygos, kai pateko į mano rankas, aš pradėjau skelbt ją, o tada verst. Nors buvau vienintelis, kuris sakiau, nes aš baigęs anglų kalbos mokslus universitete, ir dar vertimo grupę, aš žinojau, kad šitos Knygos išverst neįmanoma – vienintelės knygos neįmanoma išverst. Bet Kūrėjas taip sudėliojo viską, kad pradėjau tą daryt net nesuvokdamas. Tūkstantį puslapių išvertęs, aš nesuvokiau, kad aš verčių tą Knygą, vis tiek aš sakydavau – neįmanoma šito išverst. Bet Urantijos grupei, kiekvienai savaitei, aš išversdavau po dviejų valandų skaitymo porciją. Tai štai ta porcija buvo nedidelė santykinai su visa Knyga, ir tada ramiai aš tą porciją versdavau per visą savaitę, kad penktadienį skaityčiau. O paskiau atėjo pasitikėjimas – palauk, taigi galima ją pradėt galu gale verst – pradėt – o ne išverst – pradėt verst. Ir kai tiktai priėmiau sprendimą – viskas, verčiu Urantijos Knygą – ir tada iškart buvo tokia galia suteikta – pagalba tokia ėjo. Aš tada nieko nežinojau apie tą pagalbą teikiamą, bet tokia galia ėjo. Ir kada man priekaištavo Urantijos Fondas, kai aš rašiau jiem – tai aš verčiu Knygą, pripažinkit oficialiai kaip verčiamą į lietuvių kalbą, ir neieškokit daugiau vertėjų, aš išversiu šitą knygą. Tai jie nereaguodavo į tai ilgai. Tada aš rašiau – atsiųskit man antrą knygą, man ji per sunki nešiotis į darbą kasdien, ir namuose reikia antros knygos. Galu gale atsiuntė antrą knygą. Ir aš slapta verčiau. Taigi man reikėjo irgi dar nuo žmonos slėpti, kad ir jau tie aštrūs santykiai buvo įvardinti, bet aš vis tiek dar anksčiau turėjau patyrimą, kai manęs klausdavo – tai kur buvai? – o aš knygą skaitau šitą, pasislėpęs darbe. Ir kada aš tiek susižavėjęs ta knyga pasakoju kitiems nuvažiavus į svečius, taigi žmona klauso, ir ką tu čia kalbi, pasimaišė tau protas, ar ką? Ir štai tada jau buvo jos vis neigiamesnė nuostata. Nuvažiuojam į kitą kompaniją, vėl klausia – na, ką darai? – Oi, skaitau įdomią knygą. Vėl klausia – tai papasakok. Tai jau ji antrą kartą girdi tą patį, kitoj – trečioj – vietoj vėl tą patį, dėl to ir buvo tie ultimatumai pareikšti. Bet visa tai – Evoliucija – tai yra vystymasis – Kelias – ir aš tai, pavyzdžiui, suvokiu, kaip ir Kūrėjo tą mano išlaisvinimą, kad man niekas nevadovautų. Ir dėl to, kai Fondas pasakė, galu gale paskambino man – sako – tai atvažiuok į konferenciją. – Sakau – nėra kada man važinėt, aš verčiu Urantijos Knygą nuo ryto iki vakaro, be išeiginių, be atostogų. Ir tada jie man irgi nieko nepadėjo, o aš vis sakydavau, na, registruokit kaip oficialų mano vertimą, ir vis tiek jie nereaguoja į mano tuos parašymus, o tada nebuvo dar interneto, taigi laiškais reikėjo rašyt – fiziškai – tai kol nueina, ateina – visą mėnesį lauki. Ir paskiau man parašė taip – tu negali verst vienas, turi būt vertėjų komanda, kad jūs galėtumėt pasitart. – Tai galvoju – iš kur aš gausiu kitus vertėjus? Ir galu gale, aš jiems parašiau – jeigu jūs nepripažįstat mano vertimo, aš vis tiek šitą knygą išversiu – surasiu lėšų, ir išleisiu pats ir be jūsų – be jūsų paramos. Aš gi tada su tušinuku verčiau, momentais tik pieštuku rašydavau – kompiuterio neturėjau – tada iškart jie man paskambino – sako – atvažiuok į Paryžių. – Sakau – neturiu kada važinėt į Paryžių, dirbu – verčiu Urantijos Knygą. – Tai su žmona atvažiuokit. – Sakau – ji nusiteikusi prieš tokį Kelią. – sakau – atvažiuokit jūs į Lietuvą, pamatysit Urantijos grupę, va, pamatysit kaip yra. – Atvažiavo su balalaikom – bandžom – koncertą surengė – trise jie suvažiavo. Man kompiuterį nupirko – štai vienintelis geras darbas, tai buvo kompiuteris. Tada pamačiau, kaip gera, kai tu gali ištrint, o aš gi ten pritaisydavau na, neturėjau net vietos, kur ten surašyta, kur taisymai. Aš skaitydavau Urantijos grupėje su pataisymais, tai nesurasdavau, kur tą žodį įspraust. Tai ten tie, kurie klausėsi, ten jiems buvo neredaguotas tekstas – abstraktus toks, sunkus – tai ne veltui ir pabėgo, ten buvo penki šimtai iš pradžių, paskui liko ten kokie penkiasdešimt – bet, aišku, čia juokaujam – pabėgo dėl kitų dalykų. Tai štai, žodžiu, visur reikalingas – aa, dar man iškilo prisiminimas – kada buvo organizuota vertėjų – verčiančių Urantijos Knygą vertėjų – tarptautinė konferencija, ji vyko netoli De Golio oro uosto prie Paryžiaus, ir tokiam viešbutėlyje nedideliame, o tas viešbutėlis – lauke – nėra daugiau pastatų – gal ten už puskilometrio yra kažkokia estakada, šalia kažkoks irgi pastatas, ir mes ten beveik savaitę praleidom visi. Tai aš tada ir susipažinau su vertėjais į kitas kalbas, tada buvo labai nedaug dar tų išverstų knygų į kitas kalbas, ir man tada sako – Urantijos Fondas sako – tu negali verst vienas, tu turi, vėl, susirast vertėją. – Sakau – tai kur man susirast, ant Gedimino kalno? – pats aukščiausias Vilniuje – užlipt ir šaukt – auuu, kur tas vertėjas antras? – sakau – galu gale, aš ne vienas ir verčiu. – O su kuo tu? – Sakau – su Tėvu – visų Tėvu. – Na, ir pasakei – su Tėvu. – Na, taip. – Bet tada buvo būsena, kai man padeda tiesiog. Štai sakiniai ilgi, įsivaizduokit, galvoju – na, šito jau neįmanoma išverst. Kaip viskas išrutuliojama, kaip gražiai su Meile viskas padaroma. Paskui, kai buvo redagavimo procesas, tai galvoju – reikia kaip nors palengvint, kad būtų – aš gi baigęs vertimo specialią grupę – tai stilius, kad būtų jau žaismingesnis, lengvesnis suprast protui – tai aš galvoju – reikia dar pamėgint padėt tam skaitytojui. Na, ir vėl, imu redaguot, sakiniai gi ilgi, ir kada redaguoji jau – ne – tas variantas netinka. Vėl iš naujo redaguoji. Trečias variantas netinka, ketvirtas variantas netinka, penktas variantas – o – šitas tinka – palyginu – tas pats, kuris buvo pirmas variantas! Na, taip ratais – ratais – ir vis tiek pirmas buvo visada geriausias dėl to, kad tai buvo Tėvo suteikta. Tai štai šita Knyga išversta Tėvo, tik aš buvau instrumentas ją materialiai.. – Bet į rusų kalbą nėra tos Knygos vertimo? – paklausė urantė. – Yra, yra, yra – atsakė Algimantas. Tai štai aš sakau, kad visur buvo vedimas – manęs vedimas nuo trejų metų – dėl to aš ir prisimenu. Štai tie epizodai, ir plius, toliau gi sekė ta šventovė, kur tai, ką mes turime, kad Urantijos Knygos teiginiai taptų gyva, gyva aplinka – Brolyste, kad pavirstų planeta – tai ne Urantijos Knyga tą padarys, bet kiek Urantijos Knyga taps gyva. O ji taps gyva tiktai, kada yra jau šventovėje atverta Kūrėjui Širdis, ir atrastas Kūrėjas. Urantijos Fondas gi nepripažįsta šitos mano sukurtos religijos – ne. Jie sako – tebūna kiekvienas savo konfesijoje nuoširdus tikintysis. – Tai ką, ritualus atlikit tada toliau. O tai kurie, pavyzdžiui, štai kaip jūs, ieškot giliau, kur jums dėtis? Urantijos Fondas sako – ne, ne, ne nepriimam, ne, ne, eikit į savo tą bažnyčią, užsidarykit už sienų – sinagogą, mečetę – kokie jūs bebūtumėt, būkit tenai. O aš sakau – ne, ateikit visi pas mane, ateikit – skaitot Koraną – ateikit, skaitot Bibliją – ateikit, skaitot Sai Babą – ateikit, Mormonų knygas – ateikit, Urantijos Knygą skaitot – ateikit, Mokymų kokias nors knygas kitas skaitot – ateikit čia, į gyvąją šventovę, atverkit Širdį. Štai tada yra visiem ta patyrimų gyvoji religija. Štai tokie dalykai. – Garbė Tau, Kūrėjau, už tokį nuostabų vedimą – su pagarba pasakė dar kita urantė. – Taip, tiktai Jam gali Garbę išreikšt, taip štai tą Meilę. Padėka ir yra ta gyvoji komunija, ir dėl to ir mes turim tą Lietuvą, kurią ir gelbėjo nuo tankų, kada jau buvo sumanyta, kad generolai puls seimą, kad nebūtų to ir simbolio. Tai sustabdė generolus. Įsivaizduokit, pabandykit sustabdyt Putiną, kad Sirijoj nebombarduotų, nieko neišeis, o jeigu Apvaizda įsikiš, viskas bus sutvarkyta. Tas pats ir čia, mes esam mažyliai, na, Lietuvėlė, tam ir esam mažyliai, jeigu mes būtume, kaip imperija – didžioji kunigaikštystė – taigi dabar dar daugiau mes vieni kitiems į gerklę kibtume, kad va, reikia čia dabar arklius pagirdyt Juodojoj jūroj, nors ten sūrus vanduo gi. Iš kur ten girdė tuos arklius, kibirus nusinešė iš Lietuvos vandenio? Tai, žodžiu, kai imperiniai yra plotai, tai yra galvoj imperinis mąstymas, tada reikalinga ne štai šitas Gyvasis Kelias, o gi tie grandioziniai planai, kad jie būtų įgyvendinti – o mažyčiam kraštui, tai jis nesiekia tokių hegemonistinių ambicijų. Tai čia yra lengva juos tada pasiekt, nes vienam krašte sušauki, kitas girdi jau. Rusijoj pabandyk žinią perduoti, štai, kai caro laikais ją pasiuntiniai veždavo, tai kol nuveždavo į Sibirą, jinai visiškai kitokia jau būdavo ta žinia. Taip, kad mažam krašte Šviesa greičiau pasklis, ir tvarka atsiras greičiau, nes dideliam krašte tu negali jo aprėpti viso iš karto. Įsivaizduokit, dabar rusai bijo to viruso – sako – ką, taigi su Kinija mums didžiausia siena – 6 000 kilometrų – kaip ten subėgiot, kad kinai ten na, kaip zuikiai nebėgtų per tą sieną su tuo virusu. Aa, jau yra nerimas. Mažas kraštas, nėra ko ir saugot, Apvaizdai pasakei – va, saugokite. Apvaizda taip pat sako – kelkit virpesius į aukštesnį dažnį. Viskas, rami galva. Kai aš sakau jums, kad nereikalinga nė vienas kareivis Lietuvai, tai aš sakau tą, kad taip ir bus. Kai mes būsim valdžioje nebus nė vieno kareivio – visi pinigai eis žmonių labui. Va dabar Bernis Sandersas na, išmintingiausias iš tų kandidatų tarp demokratų partijos siekiančių, kad būtų su Trampu, kaip su respublikonų partijos atstovu per rinkimus – už prezidento krėslą – tai jis pasakė tą, ką aš jau sakau daugybę metų – mokymas, gydymas turi būt nemokamas. Jį iškart apšaukė – socialistas nelaimingas – mes už laisvę, už demokratiją, jis nori, kad nebūtų šito. Jis gi nesako, kad nebūtų demokratijos ir laisvės – sako – gydymas ir mokymas turi būt nemokamai, prieinamas visiems beturčiams. Ir kada aš pasiklausiau to Sanderso kalbų, tai jis ir sako – tokia atskirtis dabar tarp milijardus turinčių ir vargšų, kokios niekada nebuvo Amerikoj, kokia dabar yra. Tai Lietuva, tiktai išsiritęs viščiukas, ir tai jau skirtumai – daugiau negu pačioj Amerikoj. Europos Sąjungoj mes tarp turtingiausių ir beturčių atotrūkiu, aplenkiam Europos Sąjungoj – Bulgariją ir Rumuniją – paskutinės, taip, na, abu ten čigonų kraštai. Tai štai mes galim tik šituo pasigirt. Todėl Sandersas – tai labai gerai. Bet, deja, prezidentu bus ir toliau trumpas Trampas.
Taip, mano mylimieji, nuostabu, kad yra Gyvasis Kelias, Gyvoji Šventovė, kad esat jūs. – Kad esi tu – pasakė urantė. – Kad esu aš, kad yra Kūrėjas, nuostabu, kad mums suteikia tokią šitai kartai galimybę, pasirūpint kitų kartų geresne aplinka. Tai dėl to mes ir turim šviesint save, ir tuo pačiu aplinką, kaip ir sumanyta Kūrėjo Evoliucijos Planu.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas


Dokumentų sąrašas
Spausdinti
Grįžti atgal