Algimanto pamokomasis žodis – Kūrėjo Gyvoji Šventovė yra toji vieta, į kurią aš jus kviečiu – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune, 2020 03 29

Spausdinti
Dokumentų sąrašas

Mylimieji, šį pamokslą sakau Rojaus Trejybės-AŠ ESU Gyvojoje Šventovėje, kuri egzistuoja jau 19-ka metų – Kristus mane paprašė ją įsteigti. Ir aš labai smarkiai priešinausi, aš maniau, kad bažnyčia nereikalinga – ji yra tamsos aplinka, kur yra intrigos, apkalbos, davatkiškumas, baimė, ritualai, dogmos – ir aš nenorėjau, kad būtų tokia bažnyčia. O man atvežė australas tą žinią iš tolimo kontinento. Pirmą kartą aš jį sutikau tarsi atsitiktinai Jungtinėse Valstijose, o vėliau, po poros mėnesių, atvažiavo jis į Lietuvą ir vėl kartoja – tu turi steigt bažnyčią. Ir Kaune, būtent Kaune, kur dabar aš ir esu – Gyvojoje Šventovėje – dabar 2020-ųjų metų, kovo 29-ąją dieną – štai čia, mums susitikus su keliais šimtais studijuojančių Urantijos Knygą – tiksliau ne Urantijos Knygą, bet klausančių mano paskaitų-pokalbių apie Urantijos Knygą, nes tuo metu dar nebuvo išversta Urantijos Knyga į lietuvių kalbą – štai tuometinėje Žinijos Draugijos salėje, Laisvės alėjoje, mūsų susirinko gal apie keturis šimtus didžiojoje salėje. Ir tas australas nustebo, kad tiek ateina norinčių pasiklausyt – šimtai. Australijoj tiek neateina, Amerikoj tiek neateina – Lietuvoj, Kaune ateina tiek, Vilniuje – panašiai. Štai kada aš tam australui, Robertui, sakiau – ne, ne, nereikia tokios bažnyčios, tiktai dvasinės mano paskaitos įvairiuose Lietuvos miestuose, kur aš jau pradėjau tas paskaitas Vilniuje – prieš dvidešimt šešerius metus – tai štai mums vakarieniaujant, jau po susitikimo su kauniečiais – vakarieniaujant apie dešimtą valandą nakties lauko kavinėje, Savanorių prospekte – ir aš, jam pasakęs, kad nereikia tokios šventovės, staiga pajutau iš vidaus, kaip mano mintys buvo patrauktos į šalį, ir man buvo pasakyta – gerai garbint Tėvą vienam, gerai melstis vienam, bet šito neužtenka, būtina Tėvą garbinti ir melstis dar ir kolektyviai.
Ir mano viduje nušvito viskas, tiesiog per tą pačią akimirką aš ištariau Robertui – bažnyčia jau įsteigta. Jis mane pasveikino, mes pasimeldėm, parvažiavom į Vilnių, važiavom su mašina – buvo vėlus metas – mes vėl prieš išsiskirdami pasimeldėm, o aš dar parvažiavęs išėjau vienas melstis į skverą – buvo apie pirma valanda nakties, jau gal po pirmos. O ryte prieš šešias aš pabudau, ir iškart – baimė – ką aš padariau, kas mane traukė už liežuvio pasakyt – taip – bažnyčiai? Niekas gi, kodėl aš pasakiau? Ir ką reikia dabar daryt, kad tas ištartas žodis pavirstų kūnu? kaip ta bažnyčia turi atrodyt, kur ji turi prasidėt? Ir mintis buvo – taigi bažnyčiai ir pavadinimas reikalingas. Ir vėl mano mintys buvo patrauktos į šalį, ir man buvo Tėvo pasakyta – tu ją pavadinsi Dievo Tėvo ir Jo Sūnaus Jėzaus vardu. Aš vėl išsigandau, sakau – gal nereikia taip aukštai, gal galima apsieit be Tėvo vardo, gal galima arčiau žmogaus, prie žemės? – O man Tėvas atsakė labai švelniai, bet tvirtai – seniai laikas, kad bažnyčioje būtų Tėvo vardas. – Štai ir buvo toji bažnyčia įsteigta, ir jau su pavadinimu, Tėvo suteiktu – Dievo Tėvo ir Jo Sūnaus Jėzaus vardo bažnyčia. O juk aš nežinojau nė kaip pamaldas vest – aš žinojau, kaip žmonėms pasakot apie Kūrėją – apie Tą, ką žmonės vadina Dievu – aš žinojau, kaip pateikt tą nuostabią Šviesą iš Urantijos Knygos, bet kad būtų skirtumas, kuo skiriasi šventovė – dar tada nevadinau šventove – bažnyčia – gyvosios pamaldos nuo užsiėmimo paskaitų metu – mano paskaitų metu įvairiose Lietuvos vietose – štai šito aš nežinojau, kaip padaryt, bet aš žinojau, kad aš turiu tą padaryt.
Buvo vasaros pabaiga – pati rugpjūčio pabaiga – aš ieškojau, kur Vilniuje susirinkt mes galėtume – patalpų mes, ne mes, bet aš, neturėjau patalpų, kur galėčiau pakviest mano brolius iš seses dvasioje iš Urantijos grupės ateit pasimelst. Ir aš ieškojau tada atokaus kampelio mieste, kokiam nors skvere, prie Trijų kryžių, prie Neries upės. Ieškojau ir parinkau visiškai netoli seimo, šalia tų, kurie priiminėja įstatymus – labai klaidingus įstatymus. Iki šiol nėra priimto Lietuvoje nė vieno teigiamo įstatymo, tik visi draudžiantys, draudžiantys – draudžiantys ir žmogų suvaržantys – kad jis nebegali kvėpuot. Bet taip yra visame pasaulyje.
Ir štai aš tada pakviečiau mano dvasios brolius ir seses ateit į skverą prie seno Žvėryno tilto, prieš rusų cerkvę, prieš Znamenskoje cerkvę – ir ten buvo pamaldos. Nežinojau, kaip vest tas pamaldas, bet aš žinojau, kad turi būt kažkokia muzika, tai irgi tiktai iš to, ką aš esu matęs per pamaldas bažnyčioje. Ir muzika man buvo suteikta – suteikta nuostabi muzika – nors angliškos dainos, bet mes nežinojom, ką reikia daryt, bet tai buvo vis tiek perėjimas prie mūsų gyvų maldų.
Tai štai, aš atėjau pačią pirmą dieną, kuri buvo ryte devintą valandą, tai aš atėjau apie pusę devynių, atsisėdau skvere ant mano atsineštos sudedamos metalinės kėdutės, panarinau galvą ir kreipiausi į Tėvą – nežinau, kaip melstis, ką sakyt mano broliams ir sesėms dvasioje, atsiduodu į Tavo rankas visiškai.
Ir kada mūsų susirinko aštuoni, pirmąkart žmonijos istorijoj buvo Gyvoji Malda, sklindanti iš Širdies. Ir būtent tada buvo toks vedimas, paskleisti buvo kvapai – tai buvo gyvas patyrimas, kad po pamaldų ir sako – tai buvo tokia nuostabi tikrai Dieviška Malda – tada meldžiausi aš vienas, kiti nedrįso, nes irgi nemokėjo melstis. Bet aš melsdamasis jutau – kas čia yra, kad aš tarsi pajutau, kai versdavau sinchronu iš anglų kalbos į lietuvių kalbą, ir iš lietuvių kalbos į anglų kalbą įvairiose konferencijose, kai per ausines girdi vieną tekstą, o tau reikia išverst į kitą kalbą – į mikrofoną suspėt pasakyt, ir išgirst, kai yra sakoma per ausines tas kitos kalbos tekstas. Ir aš tada jutau, kad man ateina žodžiai, tik aš turiu spėt juos pagarsint mano broliams ir sesėms Gyvojoje Šventovėje – štai tas viduje esantis kažkoks pojūtis, kad svarbu spėt išsakyt tuos žodžius. Ir tie žodžiai buvo gyvi. Štai ir buvo ta Kelrodė Žvaigždė viduje – reikia atiduot viską Tėvui. O vėliau buvo Rojaus Trejybė, dar vėliau buvo ir Visuminė Dievybė AŠ ESU. Štai ir pavadinimas Šventovės, arba tuo metu, kai pradėjom – bažnyčios – vadinom Dievo Tėvo ir Jo Sūnaus Jėzaus bažnyčios – buvo pakeistas į Šventovę, nes Šventovė – tai yra tai, kas yra šventa, kas pakylėja, kas išaukština, bažnyčia – kas prislegia. Štai dėl to ir atsirado nesąmoningai tas mano pakeitimas iš bažnyčios į Šventovę. Ir dabar yra Gyvoji Šventovė – Rojaus Trejybės-AŠ ESU Šventovė. O Rojaus Trejybėje yra ir Tėvas, ir Amžinoji Motina, ir Begalinė Motina.
Štai mes ir dabar esam čia, gyvosiose pamaldose, susirinkę, kiti per skaipą prisijungę ir kitose šalyse esantys. Štai kuo skiriasi Gyvoji Šventovė! Bažnyčios užrakino duris tikintiesiems – Gyvoji Šventovė – ji yra gyva – ji nepavaldi materialiam jokiam įsakymui – ji yra Kūrėjo. Ir aš atstovauju Kūrėjui, visai šitai planetai – tiek Lietuvai, tiek kitiems kraštams – Australijai, Amerikai, Europos kraštams, Afrikai – atstovauju dėl to, kad Rojaus Trejybė-AŠ ESU parinko, nuo pat vaikystės ruošė mane – ruošė, kad ir galėčiau jums tart Gyvą Kūrėjo Meilės Žodį, Tiesos Žodį, Tikrovės Žodį, kad jūs suvoktumėte – jeigu jūs atversite savo Širdį – ne ritualą atliksite, ką bažnyčia jus moko – bet atversite savo Širdį Kūrėjui, atrasite Kūrėją savo viduje – nebus jokio kunigo kaip tarpininko tarp Dievo ir tikinčiojo! Bet aš jus mokau atverti save Širdimi, nes viduje – kiekviename – yra Kūrėjo Dvasia – Minties Derintojas. Ir nieks negali atsistot tarp Kūrėjo ir įtikėjusiojo sūnaus ar dukros, tiktai pats sūnus ar dukra gali tą vožtuvą užvert.
Štai kunigai, jie neatvėrę savo Širdies vožtuvo, dėl to jiems neskauda, kad žmonės palikti, o iš tikrųjų atstumti, ir bažnyčios užrakintos.
Štai Gyvoji Šventovė yra toji vieta, į kurią aš jus kviečiu – būsite apsaugoti nuo visų virusų. Atverkite savo Širdį – ir tai yra didžiausia apsauga, kurią suteikia jums Pats Kūrėjas – Pats nuostabiausias apsaugos Garantas. Nėra visoje kūrinijoje didesnės, aukštesnės, stipresnės apsaugos, ir ji yra Kūrėjo padovanota jums – kiekvienam – viduje Jo esanti Dvasia. Atsiverkite savo Širdimi Kūrėjui ir atraskite Jį savo viduje, kaip ir aš Jį atradau, kaip ir mano broliai ir sesės, kurie yra šiose gyvosiose pamaldose, atrado gyvą Kūrėją, todėl ir nebijo. O baimė smukdo kiekvieno net ir materialaus organizmo imuninę sistemą. Žinokite – bijote – tai ir atsitinka, tai, ko bijote. Čia yra dėsnio pasireiškimas. Jūs savo virpesiais pritraukiat tokius pat virpesius. Baimė yra žemo energinio dažnio virpesiai. Tėvo Meilės virpesiai yra paties aukščiausio dažnio. Atverkite save, kad jūsų viduje pritekėtų milžiniškas aukščiausio dažnio virpesių potvynis. Ir tada nebėra terpės jokiam virusui, dar daugiau, nebėra terpės ir blogam maistui, blogoms mintims, yra Meilei nuostabus ir gaivus pasireiškimas jūsų veiksmais visų Gerovei. Ir štai ikitolinės jūsų ydos – pavydas, pyktis, neapykanta, siekimas valdžios, engimas – pavirsta į nuostabią Meilę, Gailestingumą, Teisingumą, Tiesą, Šviesą, Tikrovę, ir nuostabų troškimą – daryti Gėrio darbus be jokio atlygio visų Gerovei – visų – visos kūrinijos dvasinei Šeimai – ne tik šio pasaulio žmonijos mažytei Šeimos dalelei, bet visos kūrinijos Šeimai. Ir tai yra jūsų – kiekvieno – indėlis į Kūrėjo Gyvąjį Banką aukštai, ir tas indėlis neprapuls. Dabartiniai bankai, jie gali, būdami milžinai ant molinių kojų, subliūkšt, jūsų indėliai prapult – Kūrėjo Banke išlieka kiekvienas jūsų Meilės veiksmas – net mintis – jeigu yra iš Širdies. Liežuvis gali daug pasakyt gražių žodžių, bet juos turi patvirtint Širdies atsivėrimas.
Štai, mano mylimieji, aš jums atveriu platesnį kontekstą dėl to, kad aš žinau šito konteksto Tikrovę ir Galią, kurią man suteikia Kūrėjas, kaip ir jums – kiekvienam – suteikia, tiktai priimkite šitą Galią, atverdami savo Širdį ir būsite sveiki, gyvybingi, darbingi. O jeigu tą darysit jūs ne karantine – baimėje drebėdami – bet atvėrę Širdį – niekada neprireiks jokio karantino nė vienam šito pasaulio kraštui – nė vienam – nes jūsų Meilė kunkuliuos viduje. Brolystė sužydės nuostabiu, gyvu Sodu kiekvieno bendradarbiavimu visų Gerovei.
Štai toks yra gyvenimas, sumanytas Kūrėjo, ir pavadintas gražiu, gyvu vardu – Evoliucija. O jūs gi Evoliuciją pripažįstat net ir tie ateistai.
Tai štai – jūs net nežinot, kas yra Evoliucija.
Bet pagarbinom Kūrėją, pasakiau jums pamokomąjį Žodį, dabar sakau – ačiū už dėmesį – nes toliau bus nuostabi gyvoji prašymų Malda. Prisijunkit. Amen.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas


Dokumentų sąrašas
Spausdinti
Grįžti atgal