314. Algimanto pamokomasis žodis – Ką taria liežuvis, tą turi patvirtinti Širdis ir paliudyti gyvenimas – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune 2020 05 17

Spausdinti
Dokumentų sąrašas

Mylimieji, šitą mokymą, kaip ir kiekvieną kartą, sakau gyvojoje Rojaus Trejybės-AŠ ESU šventovėje – vienintelėje pasaulyje. Šiandien du tūkstančiai dvidešimtieji metai, gegužės septynioliktoji. Čia sakau tiems, kurie žiūri mano mokymus Youtube ir kad žinotų, kur jie sakomi ir kokią dieną.
Kada mes einame Gyvuoju Keliu, kada mes bendraujame su Kūrėju, mes bendraujame ne ritualo atlikimu, bet savo nuoširdumu – Širdimi. Tas atsivėrimas yra būtinas mums. Kūrėjas visus mus laiko savajame glėbyje ir glaudžia prie krūtinės. Žinot, kaip mažas vaikas, kuris yra pilnas kaprizų ir tėvas ar motina nori priglaust vaiką prie krūtinės, o jis stumia, nes jis tuose emociniuose žemo energinio dažnio virpesiuose yra valdomas to kaprizo, užgaidos.
Tai štai, Kūrėjas, mūsų Tėvas ir Motina visai kūrinijai, kiekvieną savo vaiką glaudžia prie savosios krūtinės, bet mes Jį stumiame, stumiame pilni kaprizų, užgaidų, todėl mūsų maldos yra ritualinės, mechaninės – nėra Širdies atvertos. Tas, kuris atveria Širdies gyvąjį vožtuvą, iš tikrųjų pradeda rimt – malda ramina todėl, kad į maldą patenka aukštesnio energinio dažnio virpesiai iš Kūrėjo – iš paties Energijos Šaltinio.
Vita dirbo šiandien naktinėj pamainoj degalinėje ir ji atėjusi po darbo. Tai jinai man užsiminė – bijau, kad neužmigčiau per maldą, kada ji apramina.
Tai štai, man dabar, begarbinant, buvo suteiktas mokymas – taip, virpesiai apramina, bet jeigu jūs gyvą atveriat savo Širdies vožtuvą, kad pajaustumėte dar aukštesnio energinio dažnio virpesius, tada jūs esat iškeliami iš tos būsenos, kurioje yra toji migdanti ramybė, bet atsiranda būsena, kuri jus traukia į dar aukštesnio energinio dažnio virpesių dar galingesnį lauką, kuris jus pačius žadina, žadina siekt dar aukštesnių energinių virpesių, ir tada apie miegą ir minties nebėra. Tada tu tiesiog trokšti glaustis kaip tas mažylis glaudžiasi prie tėvo ir motinos krūtinės – tu glaudiesi, tu panyri į Kūrėją. Ir štai toji vis ryškėjanti ir stiprėjanti antplūdžio banga aukštesnių energinių virpesių visą laiką kyla į dar aukštesnius tos pačios gyvosios komunijos metu.
Štai kodėl ritualai – tai yra didžiausia stabdžių lavina, kad būtų gyvas ryšys tarp Kūrėjo ir kiekvieno iš mūsų. Reiškia, bažnyčioj jūs negalite užmegzti gyvos komunijos, nes įsiterpia per pamaldas negyvi materialūs ritualai.
Ir kada aš girdėjau per garbinimą sakant, kad štai mes suvaržome save – vėl, tai yra kada viduje dar nėra iš Kūrėjo aukščiausio energinio dažnio Meilės virpesių vis stiprėjančio potvynio, tada dar lieka ir tie pasąmoniniai teršalai, kuriuos virpesiais pagarsina mūsų sąmonė sakydama – suvaržo meilė, tikėjimas.
Meilė nieko nevaržo. Meilė yra toks Kūrėjo mums suteiktas asmenybei, atsivėrusiai Meilės Šaltiniui, milžiniškas, galingiausias apdovanojimas, kada suvaržymų nebelieka. Juk Kūrėjas lieja visai kūrinijai vien tiktai Meilės gyvus virpesius. Nėra nė menkiausio žemų virpesių pasireiškimo, kurie galėtų išsilieti į blogį, į kažkokias nelaimes, stichines nelaimes, į bausmes. Tai jau yra mirtingųjų gyvensena, bet Kūrėjas negali liet blogio – bet savęs Jis nevaržo, nė menkiausia dalele! Jis savęs nevaržo, kad Jisai turėtų liet tiktai Meilės virpesius, o negalėtų išliet blogio virpesių! Nevaržo dėl to, kad Jame nėra tokių virpesių, yra tik Meilė – ką turi, tą ir atiduoda – ką sukūrė, tuo dalinasi!
Tai ir mes, kada Įtikim ir vis giliau pasitikim Kūrėju ir geriam tą Gyvąjį Vandenį – tai yra Kūrėjo Meilės virpesių potvynio bangą, kuri vis stiprėja ir mus vis labiau skandina šitame Gyvajame Meilės Vandenyne – anksčiau buvę mūsų suvaržymai, tam tikros savybės, kurios pasireikšdavo ir susierzinimu, nekantrumu, kokiu nors troškimu, kad tiktai man būtų geriau, jos išgaruoja – išnyksta – Meilės virpesiuose – bet tai nėra suvaržymas! Tiesiog Meilės virpesiai savo milžiniškais aukščiausio dažnio energiniais virpesiais, kurie visą laiką aukštėja, priklausomai nuo mūsų gyvos komunijos su Kūrėju, štai tie virpesiai ir leidžia mums su pasimėgavimu pasireikšti Meilės Galia, visų Šviesos labui, visų gerovei, nevaržant savęs!
Juk mes ateinam į šventovę, kada jau esam atsivėrę, nevaržydami savęs, kad štai, aš galiu, ką nors kita dabar veikt – ne, ta Meilės trauka iš vidaus, jinai ir patenkina tą poreikį, kokį jaučia atsivėrusi asmenybė – ateit – ji trokšta ateit į šventovę, ji trokšta gyvosios kolektyvinės komunijos su Kūrėju ir tarpusavyje! Štai tas troškimas ir yra tikrasis Meilės pasireiškimas visų gerovei, bet tai nėra savęs suvaržymas, kad aš tą laiką turėčiau paskirt savo pomėgiams. Taip, gali paskirt savo pomėgiams, tada tie pomėgiai tave labiau įtraukia, bet tai nėra irgi suvaržymas, tu tiems pomėgiams atiduodi save, o į šventovę neateini dėl to, kad nėra tos traukos. Tu savęs nevaržai, kad štai, na, aš suspausiu save dėl to, kad dabar atlikčiau kokį nors darbą, kuris man patinka, o į šventovę neisiu. Tiesiog neatvertas pakankamai gyvasis Širdies vožtuvas nepripildo tiek Meilės viduje, asmenybėje, kad ji pajaustų tą trauką ateiti į šventovę.
Aš kartais sakau, kad pati didžiausia drausmintoja yra – Meilė. Tai aš sakau ta žmogiškąja prasme, kad žmonės suprastų – bet kokie suvaržymai, apribojimai, net ir tas karantinas – jie yra beprasmiai. Reikia leist žmogui – mylėt – ir tada bus aplinka darni. Štai tada be jokių suvaržymų žmogus pasireikš ir savo aplinkoje – tai, kas teikia jam malonumą ir kas sudaro gerovę visumai – ir tuo pačiu jisai turės Širdyje tą galingiausią atvertą Meilės energinį lauką – susiliet su Kūrėju, ir susiliet gyvojoje dvasinėje kolektyvinėje komunijoje.
Kai yra gyvas atsivėrimas Kūrėjui ir kada tai atliekama ne mechaniškai, bet visa asmenybės nuoširdumo gelme, štai tada atsiranda darna per Kūrėją šeimoje – tarp vyro, žmonos, ir vaikų, bet darna yra iš Kūrėjo – ne iš vyro žmonai, ne iš žmonos vyrui, ne iš vaikų žemiškiesiems tėvams, ne iš tėvų žemiškiesiems vaikams – Centras visiems yra šeimoje Kūrėjas, nes gi mes turim skirtingą protą, skirtingą patyrimą, skirtingą išsilavinimą, kiekvienas, mes negalim vienas su kitu darniai sutart be Kūrėjo, kuris yra Širdyje ir veikia iš vidaus. Jo dvasia veikia mūsų mąstymo procesą, bet veikia Širdies impulsais, gyvybingumu. Juk ir Kūrėją mes vadiname – Kūrėjas, kurį sudaro Keturi Asmenys. Tai yra Keturi Centrai ir Šaltiniai, bet jie veikia taip vieningai absoliučioje dvasinėje suvienijimo amžinybėje, ir tas suvienijimas yra toks, kad gali įvardint Kūrėją kaip Tą Vieną Esantį.
Taip pat ir žmogiškoji šeima – ateis tokia akimirka šitame pasaulyje, kada vyras, žmona, ir vaikai bus viena dvasioje, per Kūrėją – viena – ir nebus jokių konfliktų šeimoje, nebus jokių konfliktų! Bus darna ir Meilė, plūstanti iš Kūrėjo į kiekvieno atvertą Širdį, ir tada ta Širdis ir norės daryti Gėrį kitiems! Tuo pačiu ir šeimoje – vienas kitam! Štai tada ir bus Brolystė šeimoje! Ir tada ateis akimirka, kad išnyks visos tos dabartinės gyvulinės ydos. Tada bus supratimas ir šeimos funkcija, kad vaikai gimtų, kuo stipresni, biologine prasme, sustiprinti gyvu genu per atsivėrimą Kūrėjui! Ir tada vaikai gimstantys bus laikomi ne savo nuosavybe, kad štai mano vaikas – mano vaikas – jis yra Kūrėjo vaikas, kartu sukurtas su Kūrėju! Ir visas tas vystymosi procesas visą laiką kiekvienoje kartoje augs. Ir tada bus savaime suprantama, kad šeima – tai ne šiaip sau užgaida savo kažkokius poreikius tenkint ir eksperimentus daryt ir su tais pačiais vaikais – vaikai gi yra lygiaverčiai dvasiniai broliai ir sesės tiems patiems tėvams, žemiškąja prasme tėvams.
Todėl viskas vyks drauge su Kūrėju ir pagal tuos Kūrėjo mokymus, kuriuos gauna asmenybės atverta Širdis, žemiškųjų tėvų Širdis, ir vaikų Širdis. Jie bręs daug anksčiau negu dabar. Dabar vaikai išvis – infantiliški, jie nežino, kas yra gyvenimo Prasmė. O iš kur jie žinos? – nėra Dvasinių Mokytojų. Net mokyklos mokytojai nežino, kokia yra gyvenimo Prasmė, kokia jų darbo Prasmė. Šito nežino nei politikai, nei filosofai. Tarp kitko, dabar filosofų ir nėra, yra tik filosofuotojai, kurie cituoja ankstesnius filosofus iš tolimosios praeities.
Filosofija – tai yra gyvenimas savo teikiamais ir teigiamais teiginiais, o ne citavimas. Tai štai dabar aplinkui yra vien tiktai pamėgdžiojimas stipresniųjų. Tada ir šeima – šeima – yra pasimetusi, be kompaso! Ir bažnyčia neturi kompaso! Ką taria liežuvis, tą turi patvirtint Širdis, ir tą turi paliudyt gyvenimas – štai tada bus Dvasinis Mokytojas, rodantis kryptį savuoju ir teoriniu mokymu, ir gyvenimo patyrimu. Ir bus tada tos šeimos, kuriose iš tikrųjų Kūrėjas bus Šaltinis ir Centras, ir tėvai žinos, kad nori vaikų ne šiaip, kad turėtų šeimoje, bet kad būtų kūrinijos sūnus, gimtų kūrinijos sūnus ar kūrinijos Kūrėjo dukra, kad būtų jos ar jo indėlis į Evoliucinį Kūrėjo Sumanymo įgyvendinimą, į Evoliucinio Plano įgyvendinimą šituo indėliu. Tai yra visiškai nauja kokybė, tai visiškai nauja karta, tai visiškai nauja žmonija – ir tokiai žmonijai valstybės sienos nereikalingos! Jie išmintingesni, bet jie savęs nevaržys, jie Meilės Galioje skleis Brolystę! Meilės Galioje Brolystė pasireikš visumos gerovei, ir nebus kalėjimų, nebus nusikaltimų, nebus policijos, nebus kariuomenių! Pasakysiu dar – nebus pinigų, kurie žmogų pavergia. Brolystė pasireikš bendradarbiavimu visumos labui! Amen.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas


Dokumentų sąrašas
Spausdinti
Grįžti atgal