Algimanto pamokomasis žodis – Kūrėjas atranda mus pirmas, kada mes priimam pirmą moralinį sprendimą – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune 2020 06 13

Spausdinti
Dokumentų sąrašas

Mylimieji, garbinam mes Kūrėją Rojaus Trejybės gyvojoje šventovėje, šiandien, dvidešimtųjų metų birželio tryliktąją dieną. Nuostabus tas patyrimas, kada mūsų asmenybės yra atsivėrusios Asmenybės Šaltiniui ir Centrui, pačiam Kūrėjui, sudarytam iš Keturių Asmenų, Keturių Šaltinių ir Centrų, Rojaus Trejybės ir Visuminės Dievybės AŠ ESU.
Kada aš išgirdau šiandien garbinant, tariant – kada aš atrandu Tave, Tu atrandi mane, arba, Tu atrandi mane, kai aš atrandu Tave. Tai nėra teisingas teiginys. Kūrėjas mus atranda toli gražu ne tada, kada mes Jį atrandam. Kūrėjas mus atranda, kada mes priimam pirmą moralinį sprendimą.
Jūs prisimenate, kada vaikas priima moralinį sprendimą, tai būna penkerių-šešerių metų amžius, o kitam būna ir trejų. Įsivaizduokit, tokiam amžiuj Kūrėjas jau atranda tą savo mažylį, savo sūnų arba dukrą. Atranda dėl to, kad atradęs iš Meilės Jis pasiunčia savo dvasią į to mažojo vaikelio protą, Ir Jis atranda tą vaikelį tokį, koks nugyvens visą gyvenimą, augdamas šitame pasaulyje, bręsdamas, kurdamas gėrio, o gal blogio darbus, nes Kūrėjas suteikia laisvą valią. Bet prieš Kūrėjo Dvasiai apsigyvenant prote to vaikelio, žengusio pirmą moralinį žingsnį, savuoju lygiu, savoje aplinkoje, prieš pirmą šitą patyrimą, Kūrėjo Dvasia, pavadinta Minties Derintojo vardu, su to vaikelio proto modeliu susipažįsta savojoje Kūrėjo buveinėje, Rojuje, kuris yra visos kūrinijos geografinis centras ir į kurį mes turime padovanotą Kūrėjo Likimą žengti jau dabar patį pirmąjį žingsnį, ir pasiekti Kūrėją pačiame Rojuje, mūsų tikruose namuose, ir būtent to paties Minties Derintojo vedimo iš vidaus dėka.
Tai štai, tuo metu, kada vaikelio pirmasis moralinis impulsas, sprendimas, ir jo įgyvendinimas yra pasireiškiantis energiniais virpesiais ir pasiekia Kūrėją Rojuje, štai tada Jis ir atranda savo mažylį vaiką. O siųsdamas savo fragmentą, savo dvasią, Minties Derintoją, į to vaikučio protą, Jis leidžia jam susipažinti su šito vaikelio proto modeliu dar būnant Rojuje.
Įsivaizduokite, mes esame čia, pačiame kūrinijos pakraštyje, jis susipažįsta su to vaikelio proto modeliu Rojuje, ir susipažįsta tiek, kaip asmenybės protu, kuri neturi amžiaus apribojimų.
Štai, Minties Derintojas žino, kokiais motyvais nugyvens šitas mažasis – tuo metu mažasis – Kūrėjo sūnus ar dukra savo materialų gyvenimą pradiniame pasaulyje – mes jį gyvename šitoje planetoje, Urantijoje. Mes nežinom dar Kūrėjo, bet moralinį sprendimą jau esame priėmę. Kas yra moralinis sprendimas? – kada tu nusprendi, ką nors atlikt – ir atlieki – kito labui, ne savojo asmens labui, bet kito labui, ir iš Meilės. Dar gali nesuprast, kad tai yra sąmoningas Meilės sprendimas, bet pats apsisprendimas energiniais virpesiais rodo to vaikučio viduje aukšto energinio dažnio virpesius. Tai ir yra Meilės virpesiai. Čia žmogus pavadina juos Meilės išraiška, ir dar veiksmu, kada apglėbia, pabučiuoja, o iš tikrųjų tai yra aukšto energinio dažnio virpesių būsena, ji yra žmogaus sąmonės lygiu, tai yra žmogaus prote ir pasąmonėje. Todėl vaikas, atlikęs tokį moralinį sprendimo įgyvendinimą, patyrimu jisai stiprėja, kada susilaukia taip pat teigiamo atsako iš to, kuriam daro gėrį, bet jeigu susilaukia kokių nors iš tėvų priekaištavimų, pavyzdžiui, pasidalino žaislu arba skanumynu su savo draugais, jeigu tėvai sako – šaunuolis – jį sustiprina, kad jis atliko teisingą veiksmą, jis negali abstrakčiai mąstyt, plačiai, giliai mąstyt tiek, kiek suaugęs, turintis subrendusį protą, jis aplinką, visą kontekstą supranta daug giliau, jis numato perspektyvą, numato įvairių veiksmų pasekmes, vaikas to dar negali numatyt, jis turi per mažai supratimo, jis mažai subrendęs, bet virpesiais jis pajunta. Jeigu tėvai sako – ką tu čia dabar visiem dalini, čia mums ir patiems neužteks – štai vaikas tiesiog turi susitraukt, jis pajunta, kad padarė blogą darbą – jis dalinosi skanumynais su savo kiemo draugais. – Gal dabar šito ir nebedaro tie vaikai, nes į kiemą tėvai bijo išleist vaikų, nebėra tų draugų, su kuriais jis bendrautų ir bičiuliautųsi – tai jau tėvų yra baimės pasireiškimas, ir tai rodo, kad tėvai nėra atradę Kūrėjo, to Kūrėjo, kuris ir juos atrado, kada jie vaikystėje jau priėmė pirmą moralinį sprendimą.
Štai mums ir yra pati sunkiausia užduotis, kada mes iš tėvų, iš draugų, iš bendradarbių, iš valdžios gaunam nuolat vien žemo energinio dažnio virpesius, ir tada yra baimė, teršalai tada per žemo energinio dažnio baimės apimtą mūsų sąmonę ir pasąmonę išsilieja košmarų sapnais, kada sąmonė yra atjungta miego metu, o sąmonės lygiu tai yra ir blogos nuotaikos be priežasties kažkoks periodiškas pasireiškimas ir ligų kančios, ir įtampa dėl darbo. Visa tai yra baimės žemo energinio dažnio pasireiškimas jau sąmonės lygiu, bet jis jau yra nusėdęs dar stipriau į pasąmonės lygį, ir štai mes tada nežinom, kad galima Kūrėją atrast ne kažkur lekiant į Šiluvos atlaidus ir ant kelių einant aplink bažnyčią – savo Širdyje – savo Širdyje!
O iš kur tas suaugęs gali tokius dalykus žinot, jeigu nėra Dvasinių Mokytojų, jeigu aš juos tik pradėjau rengt, o daugiau niekas nerengia be manęs. Tai iš kur gali žmonės sužinot, jeigu aš negaliu patekt į televiziją, negaliu kalbėt per radiją – žmonės šito nežino, ir tada jie nuskriaudžia vaikus – neaiškina jiems, kad jie ieškotų Kūrėjo, nes Kūrėjas jau juos yra atradęs, nuo pat vaikystės, o dabar ir jie gali atrast Kūrėją. Tai būtų tokia milžiniška galia. Moraliniai veiksmai – tai yra nepakankamas gyvenimo motyvas būti moraliam.
Musulmonas supranta moralę turėt keturias žmonas, katalikas – vieną žmoną, bet ir tai ta moralė, ji nėra tikroji moralė, net nėra dieviškoji moralė. Reikia ne vieną žmoną turėt, o reikia mylėt tą vieną žmoną kaip savo partnerę, ir kurt bendrą šeimą, kad joje Meilės Galia gimtų vaikai – kiti Kūrėjo sūnūs ir dukros. Štai tada nebūtų skyrybų, tada nebūtų ligų, nebūtų karantino – būtų Brolystė, nes Meilė sklistų vienų kitiems, pranokstant šeimos aplinką. Negalima Meilės suvaržyt, kad štai jinai pasibaigtų ties šeimos gerbūvio sienomis, materialiomis sienomis. Ji neturi kliūčių, ją stabdo vienintelė kliūtis – baimė – čia – smegenyse. O kaltė tenka politikams, kunigams, mokytojams, daktarams.
Štai, baimės šaltinis – dabartinė vartotojiška civilizacija, kai verslas kuriamas pelno motyvu, naikinant kitus, kad užimt jų rinką, kad dar daugiau gaut pelno. Ir visi tie moraliniai sprendimai, kurie buvo priimti, įgyvendinti vaikystėje taip nuoširdžiai, išgaravo. Jie nebuvo sustiprinti tėvų, aplinkos. Jie buvo pasmerkti išnykimui. Ir suaugę, pradėjo net ir augdami, dar vaikais būdami, pradėjo meluot, mėgindami save iš baimės apsaugot, kad ant jų nešauktų tėvai, jeigu jis ką nors padarys taip, net ir gerai darydamas, bet kam nepritaria tėvai – kaip čia dabar, išeisi tu į kiemą ir pasidalinsi buterbrodu, leisi tą buterbrodą atsikąst kitam. Pabadykit dabar tą padaryt, daktaras šauks – apsikrės jisai paskiau iš to paties buterbrodo atkandus kitiems draugams – gal jie serga kažkuo!?
Štai, mano mylimieji, taip ir sunaikinama aplinka, kurioje galėtų atsirast Brolystė iš vaikystės. Juk tas posakis – vaikystės draugas yra iš tikrųjų stipriausias draugas. – Jis turi tą augimo proceso brandą, kur nebuvo iškreiptų santykių, buvo nuoširdumas. Dabar šito nebėra. Dabar vaikai net pačiame mažiausiame amžiuje jau yra užterštos pasąmonės ir sąmonės pilnų baimės virpesių. Šitai yra problema, ir tai yra – vėl – visų ligų šaltinis – baimės žemo energinio dažnio virpesiai. Štai ką reiškia net ir pats tas pasakymas – Tu atrandi mane, kai aš atrandu Tave – kokius duoda vaisius!
Mano mylimieji, aš tą jums aiškinu kaip būsimiesiems, ir dabar jau esantiems, dvasiniams mokytojams. Atrodo tas nėra didelis skirtumas, bet kada giliau pažvelgi, tada pamatai astronominį skirtumą – Kūrėjas atranda mus pirmas, mes dar Jo niekada nebūnam atradę. Užteks. Amen.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas


Dokumentų sąrašas
Spausdinti
Grįžti atgal