Algimanto pamokomasis žodis – Nustokim priešintis Kūrėjo suteiktam Likimui – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune, 2020 07 26

Spausdinti
Dokumentų sąrašas

Mylimieji, sako – Video įrašas per tamsus. Dabar madinga būt negrais (pajuokauja Algimantas) – beprotybė, aišku, yra tie negrai – sukėlę maištą, nors ir Amerikoj jau yra negrų, kurie sako – Čia yra ne mūsų organizuoti įvykiai, tie protestai.
Iš tikrųjų tai jie yra organizuoti nusiteikusių žmonių prieš dabartinį Amerikos prezidentą Trampą. Aišku, tai daugiausia demokratų partijos kyšo ausys. Bet problema, kad blogis neturi partinės priklausomybės. Blogis – tai yra ėjimas prieš Kūrėjo Valią.
Aš per Pūko radiją klausau lietuviškų dainų, ir viena dainininkė plyšauja – Aš nepasiduosiu likimui!
Na, iš tikrųjų, štai mes dabar šypsomės, juokiamės iš tokio pasakymo. Ką reiškia žmogaus neraštingumas, nesuvokimas, ką jinai dainuoja? Nepasiduosiu likimui – ji nesuvokia, kad Likimas yra Kūrėjo suteiktas kiekvienam žmogui – patekt į Rojų, pasiekt Kūrėją, ir stovėt betarpiškoje Kūrėjo akivaizdoje, kaip amžinajam sūnui, ar amžinajai dukrai – dvasinei asmenybei. Tai štai dabar, jeigu ta asmenybė, tos dainininkės, būtų pažadinta, natūralu, ji trokštų sužinoti daugiau apie savąją asmenybę – kas yra tokia, iš ko ji kilo, kokia jos gyvenimo prasmė šitame pasaulyje, kokia jos ateitis? – o tai dabar jinai prispausta – prispausta įvairių vargų. Ir dėl to žmogus klaidingai sako – Jo labai sunkus likimas. Jeigu ten yra kažkokios negandos, ir tas žmogus iš paskutiniųjų kovoja ten su kažkokia negalia, arba su nelaimėm – nelaimėm, kurias jie laiko, kad yra nelaimės – jeigu iškeliauja iš šio pasaulio artimi žmonės, štai tada ir sako – Sunkus jo likimas, toks jo likimas. Ir tada, natūralu, dėl to nežinojimo žmonės dainuoja – Na, aš priešinsiuos tokiam likimui. Tarsi nori pasakyt, kad būsiu ryžtinga, nepasiduosiu tokiems sunkumams. Bet jeigu jinai iš tikrųjų būtų, kaip asmenybė pabudusi, natūralu, kad ji tada surastų tuos Šaltinius, kurie yra visiem prieinami – Urantijos Knygą – Jėzaus Kristaus apreiškimų knygą – Kalbu Jums Vėl – Paties Kūrėjo apreiškimų knygas – Akimirkos Amžinybė, ir Gyvoji Tyla – mano mokymus surastų – surastų ir kitų mūsų urantų pateikiamus mokymus mūsų svetainės Forume. Ir man gera klausyt, kada mes patys jau tomis sampratomis dalinamės, ir tokios šviesios mintys taip kontrastuoja su aplinkoje net ir profesorių tariamomis tamsos mintimis, nes ir profesoriai, kokie jie bebūtų, jie nesupranta nei savasties, nei savo gyvenimo prasmės. Bet jie nenori dėl savo didžiulio egoizmo, savanaudiškumo praplėst savojo požiūrio, atsiverst svetainę ir studijuot Urantijos svetainę – studijuot tuos mokymus, kurie yra pateikti – ten visam gyvenimui užteks skaitymo. Bet turi būt tas troškimas nors kiek dvasinei asmenybei bust, bust, nes gyvulinis protas, tas žemasis, materialus protas, jisai viešpatauja žmonių galvoje. Žmonės mąsto gyvuliniu protu, dėl to visą laiką klysta. Ir juk pasakymas yra – Vėl atsistojo ant to paties grėblio, vėl užlipo ant tų grėblio dantų, ir gavo kotu į kaktą – skauda. Ir taip iš kartos į kartą. Dabar grėblio nebėra, čia, sakiau, sūnui reikia man nupjaut žolę, kai aš kalbėjau su Asta telefonu, sakau – ten tvora yra, ten gi viskas dabar kotedžuose gardais padalinta – pievutės ten du metrai, bet jie aptverti tvora, šalia – kitas plotelis irgi du metrai aptverti, ir trečias – irgi aptverta. Jeigu juos sujungtų Brolystėje, jie galėtų jau turėt bendrą kiemą, bet, ne – privati nuosavybė, ir tada – tos tvoros. Na, reikia tą žolę nupjaut, nes jo šeima gyvena vasarą pajūryje, tai aš sakiau, na, kaip aš tą žolės pjovimo mašiną negalėsiu perkelt, nes ji perdaug sunki, per tą tvorą. Galvoju – aš gi turiu dalgį, va, aš jį pasipustysiu, pasigaląsiu ir ateisiu, ir nupjausiu. Tai Asta sako – Tai tu pateksi į Instagram, ten tave filmuos. – Sakau – kaip filmuos, ko čia filmuot? – Taigi dalgis – dalgis – tavo rankose, žmonės jau nebežino, kas yra dalgis (pasigirsta urantų balsai, sakantys, kad žino). – Aa, sako urantai – žino. Urantai žino, bet visi pjauna nebe dalgiais jau, pjauna, kad būtų pagal liniuotę – dviejų milimetrų aukščio žolytė – ir ne aukštesnė!
Taip, mano mylimieji, tai štai kaip mes nežinom, kas yra Likimas, kad jis yra suteiktas – suteiktas Kūrėjo – tada mes priešinamės daug kam, kas yra iš Kūrėjo. Mes priešinamės net būti savimi – štai tam vedimui iš vidaus, tam norui. Juk kiekvienas, pažvelgęs į aplinką, mato, kad aplinkoj jis negali būti savimi taip, kada jis būna, pavyzdžiui, vienas – kai nereikia dėvėt jokios kaukės. Tada jis elgiasi trupučiuką kitaip, o gal net ir labai stipriai kitaip – čia priklauso nuo žmogaus charakterio, nuo mąstymo gelmės, bet vis tiek visi nedrįsta būti savimi – geru – nes Kūrėjas sumanęs asmenybę būti gera – dalinti Gėrį, mylėti visus! O dabar štai vakar, aš filmuoju savo anglišką mokymą Vilniaus senamiestyje, ir eina ten išsipustę, aš manau žinot tą žodį, čia liaudiškas, bent jau Utenoj sakydavo – išsipustęs, na, pasidabinęs gražiai – ten su kostiumais žengia, kostiumai kreminės spalvos, vyrai tokie – barzdos gražiai nuskustos, solidaus amžiaus – va, eina ten šeimynėlė visa. Bet aš pasižiūriu į jų veidus – manekenai negyvi, o žvilgsnis aršus – plėšrūno žvilgsnis!
Kada eini Gyvuoju Keliu, tu atsiduodi Kūrėjui, tavo viduje švinta – švinta daugiau Šviesos – ir tada tu matai kontrastą, koks yra aplinkoje, nors kostiumas yra šviesus tų žmonių, o suknelės tai šviesios irgi – o veidai kontrastingi, plėšrūs! Nėra suformuotų bruožų, kurie būtų be įtampos, be nerimo – o tai visiškai kitokie bruožai! Todėl tada ir, žiūri, kad taigi jie priešinasi tam Kūrėjo Likimui! Priešinasi savo gyvenimu! Kūrėjo Valiai! Priešinasi, kadangi niekas jų neapšvietė – kaip reikia atsiduot Kūrėjo vedimui, kaip reikia vykdyt Kūrėjo Valią, iš pradžių mėginant atpažinti, kas yra Kūrėjo Valia, o dar geriau, atrast Patį Kūrėją savo viduje, ir savo valią suliet su Kūrėjo Valia! O tada įvyks gimimas iš dvasios. Tai yra nuostabiausias – nuostabiausias patyrimas – dar šitame materialiame kūne, šitame pasaulyje! Gimimas iš dvasios – tai palaima nuo ryto iki vakaro, nuo vakaro iki ryto – visą laiką! Kas gali būt geriau? Na, nebent keltis pusę penkių. Geriau aš pasakiau? Aš turėjau minty, kas gali būt blogiau? (juokiasi Algimantas) Joo, aš šiandien atsikėliau anksti – po penkių šiek tiek – bet tai gerai, nes kiti keliasi saulei tekant, aš dar to ritmo neturiu, bet turi būt natūralus va, tas ėjimas. Bet viskas yra dabartinėj civilizacijoj sureguliuota ne pagal saulės šviesą, ne pagal Kūrėjo Valią, bet pagal komerciją – renginiai – daugiau į vakarą visi – į naktį!
Tai štai, mes ir turim tokias gyvulinio proto sprendimų pasekmes, turim tą sujauktą, ir vis labiau sujaukiamą aplinką, kurioje mes gilumine Įžvalga matom, kaip viskas kontrastuoja su mūsų vidumi, ir apsunkina mūsų pačių buvimą savimi, kai mums ir taip nepaprasta – mes gi esam pradiniame laiptelyje į amžinybę, dar turim šitą pavidalą materijos išraiška – tai yra Kūrėjo Energijos atitinkami virpesiai pačia grubiausia forma – materija. Ir mes tada, dėl mūsų neraštingumo, bijom – bijom – tos artėjančios akimirkos, kada turim palikt šitą pasaulį! Ir visą laiką tokioje nerimo būsenoje gyvendamas žmogus, jis prisišaukia ligas sau, o ligos – prieš Kūrėjo Valią!
Štai, mums sunkiausia dėl to, kad mes neturim kitokio patyrimo – aplinkui vien skausme gyvena žmonės – per kartų kartas! Tai vergovė, dabar negrai kyla Amerikoj – mokėkit pinigus už tą buvusią vergovę! Beprotybė, aišku! Tai baudžiava – baudžiauninkai irgi dabar iškilo, kad kostiumus dėvi, bet jie turi žvėrišką bruožų išraišką – ir nėra Brolystės, nėra Meilės! O kas gali būt geriau už Meilę? Tiktai gilesnė Meilė iš Kūrėjo! Nėra kitos trokštamos aplinkos, tiktai Meilėje – Brolystė! Bet gi reikia tada, kad būtų tie žmonės, kurie aiškintų, o dabar į tokius aiškinančius žiūri su įtarimu, kad čia – o sektantai – kada visos religijos yra susiskaidžiusios į sektas! Nėra nė vienos religijos – evoliucinės kilmės religijos – kurios nebūtų vien sektos, vien sektos – budistai, musulmonai, krikščionys! Katalikai gi yra sekta, bet jie savęs nelaiko sekta, bet vadina – bažnyčia. Tai štai ir yra daug tų bažnyčių, ir jos yra sektantiškos. Kristus gi nesiūlė jį laikyt popiežiumi, ir Vatikano viršininku, o dabar, ką katalikai turi savo viršininką? – popiežių, sėdintį Vatikane! Taip, o urantai turi Kūrėjo apreikštąją religiją. Tai yra ne urantų sukurta, kaip visos kitos religijos žmonių sumąstytos ir sukurtos – urantų yra Kūrėjo – Rojaus Trejybės-AŠ ESU – religija – šlovinanti, aukštinanti Kūrėją iš Širdies, be ritualų! Milžiniškas skirtumas! Nors kiti sako – Tai čia jokio skirtumo nėra, tas pats ir bažnyčioj. Yra, čia yra Širdis atverta, ir gyva komunija su Kūrėju – Tėvu ir Motina – Tėvu ir Motina – ne Jėzumi – Tėvu ir Motina! Bažnyčioje yra tik Jėzus, o Tėvas yra nustumtas – nustumtas į kampą, o mūsų viduje Jis iškeltas, ir Motina – taip pat, ir Visuminė Dievybė AŠ ESU! Va, čia musulmonams jau patiktų – Alachas – Visagalis, Visaapimantis – Tas Galingasis – ir Rojaus Trejybė be pradžios ir pabaigos. Štai ir Kūrėjas – Keturi Absoliučiai Dvasioje suvienyti Asmenys ir yra Asmenybės Šaltinis. Iš Kūrėjo mes gaunam savo asmenybę, kuri yra šitame kūne – asmenybę – va, tą mūsų tikrąją savastį. Ir kada net ir tarp urantų girdžiu – Na, mūsų pradinis laiptelis – kada sako – Siela amžina – siela ne amžina, ji yra potencialiai amžina, bet ji negali kaip siela savo tapatybe išlikt, ji kaip iš vikšro išsirita drugelis, taip iš sielos tampa dvasia – ta pati asmenybė. Juk yra ir sielos tapatybe, ir dvasios tapatybe – ta pati dvasinė asmenybė, kuri ta pati yra ir šitame materialiame pavidale – štai šitame pasaulyje, pradiniame! Mes esam dvasios, bet mes save klaidingai sutapatinam su materijos matomu žmogiškuoju pavidalu – išoriniu, materialiu pavidalu – kurį vadina žmogaus kūnu. Tai va, ta dvasinė asmenybė yra Kūrėjo suteikta mums Dovana. Ir mes turim tada Likimą, kad ta dvasia po prisikėlimo per mokymus, tų mokymų taikymu praktiškai, pasiektų Patį Kūrėją, Jo Paties Gyvenamojoje Buveinėje, ir stovėtų Jo akivaizdoje energiniais virpesiais atpažindama Kūrėją, nes Kūrėjas neturi jokio kūno, jokios formos, bet Jį energiškai kaip Asmenybę gali atpažint, kada tie virpesiai – paties aukščiausio dažnio Meilės virpesiai – yra Rojuje. Ir kada mes per visą žengimą nuo šito pasaulio per kitas Visatas ir pasaulius vis daugiau tapsime tuo mažiau iškreiptu Kūrėjo atvaizdu štai tada to aukščiausio energinio dažnio virpesius mes ir pajausime savo viduje, kad jie sutampa. Džiaukitės tuo, bet nesipuikaukite dėl to, nes ne visi iš karto gali atpažint net ir po tokių patyrimų Patį Kūrėją, stovint Jo Paties betarpiškoje, energinėje akivaizdoje Rojuje – ne visi atpažįsta! Tada pataisą gauna – vėl sugrąžinami į Erdvės ir Laiko Visatą mokymų papildyt!
Taip, mano mylimieji, egzaminai laukia visų! Taip, kad rašykite tą dailyraštį, apie kurį aš kalbėjau vakar Vilniuje, mūsų Šventovėje, kad nebūtų tuščias sąsiuvinis, o turi būt Gėrio darbų, ir gražia koligrafine rašysena užrašyti mūsų Gėrio darbai, kuriuos mes – kiekvienas asmeniškai – turim ir atlikt ne šiaip sau, o Meilės motyvu – ir taip, kaip Kūrėjas veda iš vidaus – ne kaip mes sumąstom – kaip Kūrėjas veda! Štai dėl to ir reikalinga gimimas iš dvasios, nes tai palengvina gyvą ryšį su Kūrėju! Gera būt Kūrėjo sūnumi ar dukra! Na, aš žinau tiktai sūnystę, dukterystę gali žinot jau moteris. Amen.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas


Dokumentų sąrašas
Spausdinti
Grįžti atgal