Algimanto pamokomasis žodis – Svarbiausia, koks vidinis turinys, o ne kokia kūno išorė – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune, 2020 09 06

Spausdinti
Dokumentų sąrašas

Mylimieji, šiandien – 2020-ieji metai, rugsėjo 6-oji. Iš tikrųjų, nuostabu – mes esam Gyvojoje Šventovėje, šįkart Kaune. Bet iš tikrųjų Šventovė yra Širdyje – kiekviename iš mūsų. Tai yra Gyvasis Kelias, jo negalima išmokt, jo negalima, be atrasto viduje Kūrėjo, apskritai, patirt. Visa Evoliucija – tai yra patyrimų Kelias. Patyrimai – tai yra patys nuostabiausi mūsų mokytojai – mes galim patirdami augt, ir augame pasitikėjimu ir Pačiu Kūrėju, Evoliucijos Sumanytoju ir Autoriumi, ir mūsų Tėvu ir Motina – visų – Tėvu ir Motina – visos kūrinijos Tėvu ir Motina. Štai tas pasitikėjimas Tėvais, ir mūsų patyrimas, teikia mūsų pačių pasitikėjimą – savimi pasitikėjimą – kad mes esam pajėgūs žengti į dar vieną naują iššūkį. O iššūkių aplinkui vis gausėja, jie stiprėja, ir jie iš tikrųjų tampa daugeliui gąsdinantys, nes žmogus neturi pavyzdžių prieš save, kad būtų ištisa karta nugyvenusi savąjį gyvenimą mūsų planetoje, atradusi Kūrėją savo Širdyje, kad ji rodytų tą kryptį, kur reikia žengti, kokia kryptimi eiti, kad gyvenime tai, kas vadinama Meile, pasireikštų mūsų patyrimu, kad Teisingumas viešpatautų visuomenėje, kad visuomenė gyventų Brolystėje, kad Brolystėje būtų bendradarbiavimo politika ir ekonomika visų Gerovei – ne vardan pelno, ne vardan savų, siaurų, grupinių interesų – bet visumos Gerovei – visos kūrinijos Gerovei. Štai nėra nė vienos kartos, kuri būtų patyrusi tokį gyvenimą per visą milijoną metų, kiek egzistuoja žmonija šitoje planetoje. Ir štai mes dabar, mažytė grupelė urantų, atradusių Kūrėją savo Širdyje, iš tikrųjų einame šituo Gyvuoju patyrimų Keliu, esam pirmieji – pirmieji. Bet mes dar nesukūrėm kartos, kad būtų ištisa karta urantų. Yra tarp mūsų ir vaikų – ir jaunų, ir vyresnio amžiaus žmogiškąja samprata, kokia egzistuoja šiandien, bet visos kartos, kurią išvystų visa Lietuva, visa planeta, tokios nėra. Tai mūsų iššūkis! Ir nuo jo mes galim pasitraukt – pasitraukt, jeigu mūsų viduje nors kiek ima rūdyt Širdies vožtuvas – jis nebegali atsivert pakankamai plačiai Kūrėjo Meilei. Kūrėjas suteikė Savo Dalelę – Savo Dvasią – apgyvendina mūsų prote mąstymo procese – apgyvendina tam, kad mus stiprintų Savaisiais Mokymais, Savaisiais Teiginiais, kad mes patirtume tų teiginių Šviesą savo viduje, ir tais teiginiais vadovautumėmės, ir tuo pačiu taikytume juos praktiškai mūsų aplinkoje savo kasdieniu gyvenimu. Štai tada tas pavyzdys bus kaip Kelrodė Žvaigždė mums iš vidaus, o patyrimas išorėje sustiprins mūsų pasitikėjimą, būsena paliudys, kad tai yra iš tikrųjų tikra, kad būtent šita yra vienintelė kryptis Gyvajame mūsų Gyvenime, štai tada mes galėsime augt savo tikruoju tapatumu vis labiau išsiskleisdami kaip toji asmenybė, kurią ir suteikė mums Kūrėjas kiekvienam. Juk asmenybė – tai yra tas mūsų vidinis Turinys, kuris yra patalpintas į šitą materialų kūną – žmonės to neatskiria, jie sutapatina kūną. Ir dėl to aš, kai klausau per Pūko radiją įvairių dainų – lietuviškų dainų – tai dabartinės dainos yra labai juokingos, ir liūdna, kad nebėra tų ankstesnių dainų, nėra tų gražių žodžių, malonybinių žodžių, ir kada ir dainose sutapatinama tas pavidalas – net ir mylint žmogų mylima už gražias akis, gražų vaizdą. O kad jūs suprastumėt, kad kūnas – tai nėra mūsų tikrasis gyventojas, čia yra laikinai Kūrėjo išnuomotas mums per materialų gimimą iš mūsų žemiškųjų tėvų-gimdytojų. Štai įsivaizduokit tokį dalyką – kada jauni žmonės tuokiasi, jie vienas kitam prisiekia ištikimybę, Meilę – amžiną Meilę – kuri nesibaigs, nors jie nežino, kas yra amžinybė. Bet labai dažnai būna, kad greitai šeimoje atsiranda įtrūkimai, įskilimai, ir tas bendras indas pradeda tą vandenį praleist, ir jie negali to vandens sulaikyt – nebėra to jausmo, kuris buvo prieš akimirką. O kodėl taip atsitiko? Todėl, kad jie vienas kitą vertino pagal tai, kaip jie išoriškai atrodo, o kada yra tas impulsas – susižavėjimo impulsas – tada yra daug nematomų vidinių ydų, kurios nepasireiškia taip, nes pakilimo emocijoje sušvelnėja vidus, tada pradeda trupučiuką kunkuliuot Kūrėjo suteikta asmenybė, tos tapatybės dar nesubrendusio daigelio lygiu. Ir štai jinai pajunta tą ir Meilę, bet ji pajunta tą Meilę tam asmeniui, kurį sužavi, bet viešpataujantis gyvulinio pradmens žmogiškasis protas, jis vis tiek įvertina pagal išorinį apvalkalą. O kada sukuriama šeima, ypač, kada atsiranda dar trečiasis žmogutis – mažylis – štai tada rūpesčių tiek pagausėja, o tas gyvulinis protas visuomet stengiasi nustumt rūpesčius, ir tada per didelė našta iškart atveria daugybę plyšelių tarpusavio santykiuose, ir dar įsiterpiančiam trečiajam tas dėmesys, iš esmės, tampa suskaidytas. Ir nori, nori tėvas ar motina pabėgt nuo tos kasdienės aplinkos, kurioje per sunki jiems ta našta – per sunki dėl to, kad Meilės nebuvo, buvo tiktai susižavėjimas – asmenybė nepažadinta, Kūrėjas neatrastas savo Širdyje – ir dėl to per sunki ta našta visą laiką sunkėja. O Kūrėjas sumanė, kad šeima – tai yra pati tvirčiausia ir teikianti gyvybinę Energiją, kurią kiekvienas iš šeimos narių geria iš Paties Energijos Šaltinio ir Centro – Kūrėjo – ir dalina vienas kitam, spinduliuoja. Ir tada yra įkrova ne tik iš Kūrėjo, bet ir iš kiekvieno šeimos nario – vyro – žmonai, žmonos – vyrui, motinos, tėvo – vaikams, vaikų – tėvams, ir vienų kitiems. Ir tada tėvai pradeda aiškint mažyliams – kas yra Kūrėjas – kad jie atrastų Kūrėją taip pat viduje, kaip jie atrado – kad jie rinktųsi sau partnerį ar partnerę ne žvelgdami į išorinį apvalkalą, bet į to apvalkalo Gyvąjį Turinį – į vidų – koks yra tikrasis vidinis gyventojas. Įsivaizduokit, jūs nusiperkate automobilį, vairuojate jį – automobilių yra įvairiausių modelių, įvairiausių rūšių – vieni senesni, kiti šviežesni, vieni blizga, kiti jau apšepę, vieni net ir aplankstyti, kiti nublizginti – ir dabar jūs žiūrite į tą automobilį, jisai patraukia jūsų dėmesį – štai koks nuostabus! Paklauskite dabar to, kuris žavisi automobiliu – O kas jį vairuoja, ar atkreipė dėmesį į tą vairuotoją, koks ten vairuotojas ar vairuotoja sėdi jame? – retas, kuris pasakys. – Oi, aš net neprisimenu, koks ten vairuotojas – nes jį visą žavi tas automobilis. Štai taip ir vertina žmonės vieni kitus – koks yra kūnas, koks yra drabužis. Ir jie nemato, kad šitas automobilis – jį galima išblizgint, jį galima išpuoselėt – o koks vairuotojas jame yra – čia jau yra ne kiekvienam įžvelgiama. O kadangi šito dar nemoko nei mokykloje, nei namuose – ateina vaikas į savąją brandą, tada ir renkasi pagal tai, kaip namuose girdėjo – Gausi prastą žmoną, štai gausi vyrą, kuris gers! Štai jis nežino, arba ji, kaip rinktis – draugės, draugai taip pat nesupranta. Ir tada mes turime iš tikrųjų didžiulę problemą, kurios dar nė vienas nežino kaip spręst, kol neatranda Kūrėjo savo viduje. O čia, vėl – kaip gi atrast Tą Kūrėją viduje? – niekas to nemoko, ir štai iškyla klausimas. Nėra Dvasinių Mokytojų – štai pats esmingiausias dalykas visai žmonijai, tuo pačiu ir Lietuvai – Dvasinis Mokytojas! Tą aš dabar ir rengiu – rengiu Dvasinius Mokytojus visam pasauliui – pradėjęs nuo Lietuvos, nes čia yra to užburto rato, kuriame dabar sukasi visa žmonija, perkirpimas, kad mes iš jo galų gale, kaip iš tamsos užburto labirinto rastume išeitį politikoj, ekonomikoj, moksle, šeimoje, visuomenėje, žmonijoje!
Štai nuo dvasinio mokymo dabar prasideda Kūrėjo pasireiškimas aukštesniu evoliuciniu naujos kokybės lygiu visoje žmonijoje. Dėl to ir yra šita Gyvoji Šventovė – Rojaus Trejybės-AŠ ESU vardo Šventovė – ir gyvoji, apreikštoji religija, kurioje nėra nė vieno ritualo. Šiandien, be šitos religijos, neegzistuoja nė vienos apreikštos religijos, visos yra žmonių susigalvotos, todėl jos yra laikinos. Ir visi, kurie atras Kūrėją viduje, Širdimi atverta Kūrėjui įsilies į šitą Gyvąją Rojaus Trejybės-AŠ ESU religiją, ir tada palaipsniui jie sužinos ir iš mano mokymų, kad religija yra viskas – viskas – visa Tikrovė – ir medžiai, žvaigždės – visa kūrinija – kiekvienas materialus objektas, tiek dangaus kūnas, tiek ir čia esantys pagaminti su Meile įvairūs daiktai, produktai išauginti javų, daržovių, vaisių pavidalu, atsidūrę ant mūsų stalo, kad pamaitintų mus Kūrėjo Gyvaja Energija – taip pat yra religija – nes visa tai yra iš Kūrėjo Energijos, transformuotos į augalus, į gyvūnus, į vaisius, daržoves, į mūsų sukurtus nuostabius kūrinius. Visa tai yra Kūrėjo Energijos begalinės transformacijos pasireiškimai. Tai kaip tada jie gali likt be Kūrėjo, jeigu juose yra Kūrėjo transformuota Energija? O mes ir sakom – aha, jeigu tu tiki į Kūrėją, tai tu esi religingas žmogus, Jam dėkoji, reiškia, čia jau religija. O dabar šitoje mano dvasinio mokymo mažytėje atkarpėlėje jūs sužinojote, kad religija yra Tikrovė, nes jos Autorius yra Pats Kūrėjas. Ir mes esam Jo pasireiškimas Kūrėjo atvaizdu, kada atrandam Kūrėją savo Širdyje, ir Širdimi, ir atiduodam save iš Meilės Kūrėjui, atiduodam visumai, vardan visumos Gerovės – ne vardan savosios gerovės, vardan visumos Gerovės – bet jeigu bus visumos Gerovė, bus ir kiekvienam Gerovė – kito kelio nėra. Toks yra Kūrėjo Evoliucijos sumanymas. Ir aš žinau, ką sakau. Amen.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas


Dokumentų sąrašas
Spausdinti
Grįžti atgal