352. Algimanto pamokomasis žodis – Žmogus yra tik tada žmogumi, kada jis atranda Kūrėją savo viduje – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune 2020 11 01

Mylimieji, mano vardas Algimantas, esam Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, sekmadienį, dvidešimtųjų metų lapkričio pirmąją dieną. Rytas yra apniukęs, bet viduje yra dvasinė Kūrėjo Šviesa. Tai priklauso nuo vidinės būsenos, nuo atsivėrimo pačiam Šviesos Šaltiniui – Kūrėjui. Gyvas Kelias dėl to ir vadinamas – Gyvuoju – kadangi jame nėra ritualo. Jame yra atsivėrimas dvasine asmenybe. Žmogus įpratęs mąstyt, kad žmogus yra dėl to žmogus, kad turi tokį žmogiškąjį apvalkalą. Ne. Žmogus yra tik tada žmogumi, kada jis atranda Kūrėją savo viduje ir Kūrėjo charakterio Amžinosios savybės ima pasireikšti per to žmogaus dvasinę asmenybę, šito kūno, kaip laikinos priemonės šitame pasaulyje, gėrio veiksmais.
Štai tada šitame pasaulyje bus brolystė, o ji veiks tarpusavyje tarp visų žmonijos mūsų dvasinių brolių ir sesių Meilės Galia. Ir tik tada bus Teisingumas, užtikrintas visuose šito pasaulio kraštuose. Tik tada bus Gailestingumas pasireiškiantis kantrybe, vaikų charakterio ugdymu šeimoje, mokytojų supratingumu su mokiniais ir tarpusavyje su mokytojais. Politikų, atradusių Kūrėją savo viduje, bus priedermė dalintis Šviesa su visuomene, aiškinti visuomenei kokie yra Kūrėjo numatyti idealai šitam kraštui, šitai tautai, šitai visuomenei. Ir kadangi jie šituos Kūrėjo idealų siekius jau įprasmino savo Širdimi ir savo Širdyje, todėl jie yra tinkami tapti tos šalies Vedliais, Vadovais, prezidentais, premjerais, ministrais. Tik tada tokia šalis bus gyvybinga. Tik toje šalyje visuomenė pasitikės tokiais Vedliais, Vadovais.
Šiandien pasaulis yra pasimetęs. Jis yra tamsoje, tiesiog pelkės liūne. Žmonės apimti nerimo, kuris pavirsta į įvairius konfliktus kasdienėje aplinkoje, net ir šeimoje. Bet koks nesupratimas iškart įskelia kibirkštį nesantaikos. O ta nesantaika gali būt gatvėje, tarp draugų, tarp bendradarbių. Nebėra savitarpio supratimo nes nėra tos jungties, paties Kūrėjo atrasto viduje. Tik Kūrėjas kaip Šaltinis, visos Meilės Energijos Šaltinis, gali žmones suvienyt per save – per Kūrėją. Bet kokie intelektualūs išmąstymai, net ir idėjos, žmonių nesuvienija, nes žmonės turi skirtingą supratimą, skirtingą patyrimą, skirtingą auklėjimą, skirtingus charakterius. Ir jeigu nėra jungiamosios pagrindo dalies – o pagrindas ir yra Kūrėjas visai kūrinijai – tai jeigu ta Kūrėjo dalis nėra atrasta mūsų viduje – Kūrėjo dvasia, Minties Derintoju vadinama – žmonės negali intelektualių idėjų pagalba vieni kitų suvienyt – tai neįmanoma. Bet atradus Kūrėją savo viduje – dvasioje, yra suvienijimas per Kūrėjo Meilės pojūtį, viduje. Tiesiog tada žvilgsnis įgyja kosminę įžvalgą, tada mes žvelgiame į aplinką Kūrėjo žvilgsniu. Tie kurie nėra atradę Kūrėjo, jie žvelgia iš savo vidaus į Kūrėją tarsi Jis būtų kažkur toli nuo jų, aukštai nutolęs, ir jie nesupranta kaip galima žvelgt Kūrėjo žvilgsniu.
Nepatyrę to gimimo iš dvasios akimirksnio – jiems sunku suprasti, kad mūsų gyvenimas toli prasilenkiantis su Kristaus gyventu gyvenimu prieš du tūkstančius metų, kada jis buvo žmogiškuoju pavidalu tarp mūsų ir vienas iš mūsų. Tai toks gyvenimas ir yra žmogaus gyvenimas, bet jis įmanomas tiktai atradus Kūrėją savo viduje, kaip jį atrado ir Kristus. Jis neturėjo privilegijų. Jis taip kaip ir kiekvienas gimęs vaikas iš moters įsčių, turėjo du tėvus – Juozapą ir Mariją. Marija pagimdė tą mažylį kūdikėlį, bejėgį kūdikėlį Jėzų, patyrusi lytinę sueitį tarp Juozapo ir jos. Toks buvo Kūrėjo sumanymas. Ir būtent gimęs kūdikėlis patyrė kiekvienam to laikmečio gimusio kūdikėlio būdingus brendimo-augimo periodus. Jis nebuvo nieko išskirtinis. Jis turėjo patirti kiekvieno kūdikėlio augimo problemas ir tuo pačiu, priklausomai nuo tėvų, įgyti arba didesnę sampratą ir apie Kūrėją arba nusigręžti nuo Jo. Tai būtent Jėzaus kaip Sūnaus Kūrėjo, vieno iš dviejų mūsų vietinės visatos sukūrėjų, pats rizikingiausias savęs padovanojimas – ateiti bejėgiu kūdikiu tarp materialių mirtingųjų.
Štai bejėgis kūdikis, jis negali savęs pripildyti paties Kūrėjo Meilės teiginiais, nes jo protas yra dar nesubrandintas. Jis dar nemąsto, jis bejėgis, priklausantis nuo tėvų. Ir jeigu Juozapas ir Marija nebūtų buvę supratingi tėvai, Jėzus galėjo neigt Tėvo buvimą, visų Tėvo buvimą. Jis galėjo maištaut taip, kaip maištavo Liuciferis ir Šėtonas, mūsų vietinės sistemos abu vadovai. Vietinė sistema, Satanijos sistema, kuriai priklausė tuo metu šeši šimtai devynios planetos su žmonėmis. Ir mūsų planeta taip pat priklauso Satanijos sistemai. Tai štai Satanijos sistemos vadovai sukėlė maištą prieš Kūrėją, ir mūsų planetos dvasinis vadovas prie to maišto prisijungė, Kaligastija. Tai štai Kaligastija ir tapo velnio prototipu įvairiose žmonių kuriamose pasakose. Tai jau buvo daug vėliau.
Šiandien mes irgi turime aplinką, kurioje pasireiškia to maišto prieš Tėvą, prieš Kūrėją, palikuonys – palikuonys – per kartų kartas, ir jie kaip maištininkai, ir dabar veikia žmonių protą pripildydami juos baimės žemo energinio dažnio virpesiais. Dėl to visose šalyse prezidentai nėra Šviesos vedliai, jie nenori žmonėms Šviesos, Gerovės – jie siekia savų interesų. Šiandien yra susikirtimas ne tik tarp įvairių civilizacijų, bet ir tarp šviesos ir tamsos.
Pagrindiniai maištininkai, maišto kurstytojai – Liuciferis, Šėtonas, 1985 metais sulaukė nuosprendžio, kuris buvo paskelbtas Paukščio Tako galaktikos centre Uversoje. Jį paskelbė Trys Dienų Senieji, tai yra aukščiausio statuso dvasinės asmenybės. Jos kaip tik ir valdo, tiksliau – administruoja – visą šitą mums matomą dangaus skliautą, ir jie mums priims nuosprendį pažadinti mus trečiąją dieną, kada šitas energinis pavidalas, materialus žmogiškasis kūnas, išeikvos visą teikiamą Kūrėjo gyvybinę energiją, bet mes būsime pažadinti aukštesniame pasaulyje ir įgysime naują išorinį apvalkalą, būdami ta pati asmenybė, kokia esame šiandien šitame pasaulyje.
Tai štai, tie pagrindiniai maištininkai ir mūsų planetos, buvęs dvasinis vadovas – laukė – laukė, kad jų maišto gretas papildytų kuo daugiau mirtingųjų. Jie visaip kurstė, kurstė – per jiems prieinamas, įvairių, mums nematomų būtybių sprendimus – paveikti žmogaus protą. Ir tarpinės būtybės, kurios nematomos žmogaus žvilgsniui, tuomet buvo tie iki Jėzaus veikiantys demonai, kurie galėjo paveikti žmogaus silpnesnį protą arba gyvūno protą, ir pačios likdamos nematomos. Tai žmonės pavadino jas – piktosiomis dvasiomis, demonais. Jėzus užbaigė šitą maištą prieš Tėvą, kada atsilaikė Šėtono gundymams ant Hermono kalno.
Du tūkstančiai metų nuo Jėzaus – žmogus, nesupratęs Jėzaus mokymų, juos iškraipė. O tie maišto dalyvių palikuonys – jie nesulaukė jokios pasipriešinimo jėgos, save įprasmino dar daugiau, per kartų kartas, užvaldydami žmogų, engdami jį, panaudodami visas įmanomas jų protui priemones, kad save iškeltų kaip turtuolius, oligarchus, kuriems turi paklusti visi eiliniai žmonės – tai yra jiems uždirbantys milijardus dolerių. Iš esmės, tai pati aukščiausia, tų maištininkų palikuonių viršūnė, išlikusi. Jiems net pinigai nesvarbūs, nes jų rankose visi spausdinimo prietaisai. Pinigų jie gali sau prisispausdinti kiek tiktai nori. Jiems svarbu valdžia žmonėms, kad tie žmonės būtų lankstomi pagal jų nurodymus. Jie nori save patenkint, kad jie yra viešpačiai šitoje planetoje.
O mums, kaip Šviesos, iš tikrųjų – reiškėjams, šitame pasaulyje, dabar yra milžiniškas iššūkis. Kadangi, aš jau sakiau, 1985 metais buvo priimtas nuosprendis ir pagrindiniai maištininkai sunaikinti, jie atstūmė pasiūlytą Kūrėjo Gailestingumą – siekt iš naujo Kūrėjo pasitikėjimo savo veikla, bet daug žemesniu statusu vėl užsitarnaut savo sprendimais ir jų įgyvendinimu visumos gerovei, Kūrėjo pasitikėjimą. Jie šitą gailestingą nuosprendį paniekinančiai atstūmė. Ir jie buvo sunaikinti, patenkinant jų laisvos valios apsisprendimą. Jie nebenorėjo likti kūrinijoje. Ir štai dėl to šita planeta iki tol du šimtus tūkstančių metų patyrusi maištą ir buvusi izoliacijoj, dabar nuo tų metų, kada buvo paskelbtas nuosprendis, nebeturi šitos kategorijos apribojimų. Jinai yra kaip ir natūraliai besivystanti – evoliuciškai – planeta. O ką tai reiškia?
Ankščiau didžiulius konfliktus, kurie galėjo kilt tarp žmonių, apvaldydavo Apvaizda. Įvairius stichinius reiškinius apvaldydavo Apvaizda, nes šita planeta negaudavo dvasinių mokymų, kokius gauna evoliucinės planetos. O dabar mes būdami jau tokia nebeizoliuota planeta, turim savo pastangų dėka, dvasingėjant ir stiprėjant gyvu bendravimu su Kūrėju, kelt savo energinius virpesius į aukštesnį dažnį, ir savo pastangomis pašalint visas ligas, visus virusus, visus konfliktus, visus stichinius reiškinius, kurie niokoja gamtą, žmonių būstus, ekonomiką, sutrikdo tarpusavio bendravimą. Tai yra milžiniškas iššūkis, kai žmogaus vidus yra pripildytas tamsos, kuris pasireiškia baimės žemo dažnio energiniais virpesiais.
Todėl mes šiandien turim tą aplinką, kurią diktuoja – kol kas – tie palikuonys iš maišto įvairių kartų palikuonių. Bet nepaisant šito, Šviesa stipresnė už tamsą. Meilė Galingesnė už bet kokį melą, už bet kokią agresiją, už bet kokį griaunantį veiksmą. Meilė yra Kūrėjo sumanyta kaip vienintelis įstatymas visai kūrinijai, nes ji yra Gyva, ir ji yra patiriama būsena, paliudijama, kada atrandamas Meilės Šaltinis savo viduje – o Jis yra Pats Kūrėjas.
Štai dėl to mes turim tą Galią ir mes šitą tamsą įveiksime savo Meilės Šviesos Galia drauge su Kūrėju, kaip Gėrio Meilės ir Šviesos bendrakūrėjai.
Taip kad mano mylimieji, gyvenkite siekdami atrasti Kūrėją savo viduje, o Jį atradę veikite ryžtingai, Meilės ir Šviesos veiksmais ir darbais Tikrovėje. Ir būtent taip, kaip veda jus Kūrėjas iš vidaus. Nebijokite, kiekvienas impulsas – pirminis impulsas – tai ir yra iš Kūrėjo – neatstumkite jo! Kiekviena mintis, ateinanti į jūsų sąmonę – pati netikėčiausia – ji ir yra iš Kūrėjo perteikiama per Jo dvasią Minties Derintoją, į jūsų pasąmonę ir ji pasiekia sąmonės lygį.
Štai tik taip galima tada įveikt visus virusus. Ne šitais antsnukiais, kada jūs paslepiat veidą ir sulaikot kvėpavimą – kas prieš Kūrėjo Valią, bet kada jūs Meilės virpesius, paties aukščiausio energinio dažnio, siunčiat ir tiems šėtonistams, kurie dabar yra valdžioje, visuose kraštuose, ir parklupdę laiko – kol kas – visą žmoniją tamsos labirinte.
Aš esu tam, kad padėčiau žmoniją pakelt nuo kelių – kaip orų Kūrėjo sūnų ir dukrą – šitame pasaulyje. Amen.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas