Algimanto pamokomasis žodis – Meilės Galia – Šviesos mokymų knyga, pasitarnaujanti kaip Kūrėjo Šviesa – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Vilniuje, 2020 12 12

Spausdinti
Dokumentų sąrašas

Mylimieji, mano vardas – Algimantas. Aš teikiu dvasinius mokymus tiek lietuvių kalba, tiek anglų kalba – jie patalpinami Youtube. Lietuviški mokymai daugiausia pateikiami mūsų gyvojoje Rojaus Trejybės-AŠ ESU šventovėje – vienintelėje pasaulyje tokioje šventovėje, kur nėra ritualų, yra Širdies kalba – atsivėrimas Kūrėjui – Rojaus Trejybei – Trims Asmenybėms ir Visuminei Dievybei AŠ ESU. Štai šie Keturi Asmenys – Kūrėjas – gyvi, realūs, atrandami savo Širdyje. Tada gyvenimas tampa nebeiliuzinis, o tikroviškas – gyvenimas savimi.

Kada žvelgiu į aplinką, aš matau iliuzinę tamsą – baimę, pasimetimą, ir piktavalį valdžios, aš turiu minty, tos valdžios, kuri yra visuose pagrindiniuose postuose visame pasaulyje, piktavalį ėjimą prieš Kūrėją, prieš Šviesą, prieš Tiesą, prieš Teisingumą. Gyvulinis protas negali eiti Tiesos Keliu – jis nepajėgus! Pirmiausia turi būti atrandamas Šviesos, Tiesos, Meilės Šaltinis ir Centras – Kūrėjas – savo Širdyje ir savo atverta Širdimi. Tik tada atsiranda Teisingumas, Gailestingumas, Meilė, Įžvalga, Išmintis, ir tada įmanoma tokiam vadovui būti visuomenės vedliu. Dabar tokių vadovų pasaulyje nėra.

Štai nauja knyga pasirodžiusi – Meilės Galia. Tai Kūrėjo perduoti apreiškimai-mokymai, kuriuos aš priėmiau per ne vienerius metus. Tai jau trečioji Kūrėjo apreiškimų knyga.

Prieš keletą dienų Panoramos centre, Vilniuje, vykstančioje mugėje aš nusipirkau kaimiškos duonos. Parsinešiau namo – nedidelį gabaliuką pirkau, gal 250 gramų, ir aš nustebau – duonos tešla nuostabaus skonio, tiktai ruginiai miltai, vanduo, ir pabarstyta iš viršaus ant susidariusios plutos kmynų, tačiau pati duona yra šlapia – šlapia, kad neįmanoma jos perpjaut, neįmanoma valgyt – tai yra košė. Ir aš mąstau – štai tas žmogus kepa duoną, jis greit ją iškepa aukštoj temperatūroj, susidaro pluta, ir atrodo, kad duona iškepusi, o viduje yra žalia tešla, tačiau jis jau yra pašovęs kitą bakaną. Štai taip galima greitai prikept duonos, kuri yra neiškepta. Jeigu jis tą darytų su Kūrėju, atrastu savo Širdyje, tuomet ta duona būtų kepama žemesnėje temperatūroj ilgesnį laiką, ir pluta susidarytų palaipsniui, ne taip greitai, ir vidus iškeptų, ir duona būtų tokia, kaip mano močiutė sakydavo – Tokia gardi, kaip ragaišis!
Žodžiu, aš mąsčiau, ar man pasakyt tam žmogui, nuvažiavus į tą pačią Panoramos centro mugę, kad jisai pardavinėja žalią duoną, ar tiesiog palikt – tegul taip būna, kaip yra. Savo pamąstymuose aš nepriėjau galutinio sprendimo, tačiau po trijų dienų aš atsidūriau vėl Panoramos centre, ir išeidamas iš jo aš nusprendžiau – reikės man pasakyt, kadangi jau esu čia atėjęs, vis tiek reikia pasakyt žmogui. Bet dabar dirbo moteris, jo nebuvo. Aš atėjau prie jos ir sakau – Čia prieš maždaug trejetą dienų aš nusipirkau duonos nedidelį gabaliuką, man perpjovė ketvirtį to bakano apvalaus – sakau – tik čia pardavinėjo vyras – labai skani tešla, labai skani duona, bet jinai yra tokia šlapia, kad net gręžk, ir – sakau – dėl to, kad iškepta per aukštoj temperatūroj – pluta susidaro, jau pradeda ir degt, o žalias lieka vidus. – Ta moteris, kaip ji puolė atsiprašinėt, man visą kepalą duoda duonos. – Sakau – Ne, nereikia. – Sako – Čia kaip kompensacija, kiek jūs sumokėjot, grąžinsiu. – Sakau – nereikia man grąžint pinigų, aš tiktai noriu pasidalint, kad kepant tiesiog sumažintų temperatūrą, ir tada iškeps ir vidus, ir pluta nesudegs. – Oi, kaip jinai dėkoja. Ir galų gale jinai vis tiek man įsiūlė mažytį mažytį gabaliuką, būtent tą dalį, kurią aš buvau palikęs iš to ketvirčio atpjautą. – Sakau – Man vienam, tai tikrai nėra kaip ir valgyt tiek daug. – Ir paskiau aš jos paklausiau, sakau – Ar jūs skaitot knygas? – Sako – Taip, skaitau. – O dvasines? – Sako – Labai mėgstu. – Ir štai aš jai padovanojau šitą knygą (Algimantas parodė visiems naujai pasirodžiusią knygą – Meilės Galia), kaip tik buvau pasiėmęs keletą knygų – aš jas išsiunčiau į Gargždus, ir dar turėjau papildomų, ir aš jai šitą knygą padovanojau. Jai pasakojau ir apie šitą Knygą – Urantijos Knygą. Tai ir yra štai tas originalas anglų kalba, koks jis buvo išleistas (šią Knygą Algimantas taip pat parodė visiems). Tai štai pasakojau apie tą Knygą ir sakiau, kad ta Knyga vadinasi – Urantijos Knyga – ir ji jau yra lietuvių kalba išleista – Urantijos Knyga. Tai ją labai sudomino. Pasakojau, kaip veikia Kūrėjas, kokia yra struktūra Visatos, kaip Energija paskleidžiama kuriant planetas, gyvybę, ir pasakiau, kad yra mūsų svetainėje šitas vertimas įdėtas. Žodžiu, kada aš vėl sugrįžau prie šitos knygos – Meilės Galia – jinai pasakė -- aš nueisiu pas savo dvasinį vadovą pasiklaust. – Sakau – Žinot, katalikų kunigai šitos knygos net nėra matę ir jie jos nepriims, kadangi jiems dvasinė literatūra yra nurodoma vyskupų konferencijos, kokią galima studijuot ir kokios nevertėtų, tai – sakau – štai šita knyga, kaip ir Urantijos Knyga, vyskupų konferencijos nėra patvirtintos knygos, todėl jos nerekomenduojamos studijuoti. Štai tas dvasinis vadovas ir nepritars šitai knygai, kad skaitytumėt. – Ir aš pamačiau visiškai kitokias akis negu prieš tai. Prieš tai buvo akys – pilnos, atvertos, nuoširdžios – po tokių mano paaiškinimų jos akys susiaurėjo, prisipildė baimės virpesių. Ir aš mačiau jau tą žmogų iš vidaus, kad jis nėra ryžtingas, jis nėra tas, kuris galėtų stovėt susigrūmus su tamsa, kaip Šviesos stulpas – jos stuburas yra per daug minkštas, nėra tvirtos dvasinės Širdies – jai reikalingas dvasinio vadovo nuosprendis, ar šita knyga skaitytina, ar ne skaitytina, vietoj to, kad ji pirmiausia perskaitytų, ir tada pasakytų net ir savo dvasiniam vadovui – Štai aš perskaičiau įdomią knygą, aš siūlau jums su ja susipažint. Tada jau susiformuotų tam tikrą savo nuostatą net galbūt ir savo gilesnę nuomonę, kas gi čia yra rašoma, ir kaip tas, kas parašyta šitoje knygoje, veikia jos Širdį, kaip ji pati jaučia skaitydama ir perskaičiusi. Štai tada tos baimės siauros akys būtų ištirpusios nuoširdžiai atvertose akyse apsilankius nuostabai – kokia yra nuostabi Šviesa! tai -- Gyvoji Knyga! Ir ji galėtų tada paaiškint ir tam dvasiniam vadovui.

Dabar, kol kas, grįžtant man iš Panoramos centro, mintys buvo ne tokios kupinos Šviesos, kad ta moteris išdrįs skaityt šitą knygą. Tai štai aš dabar noriu mintis kreipt link to, kad tamsa, kokia dabar egzistuoja dabartiniame pasaulyje, kadangi yra visa žmonijos lavina – visa masė – tai jai lengva tą masę visą valdyt, tuo tarpu Šviesa, kuri remiasi į nematomą Kūrėją, ir asmeniškai kiekvieno viduje esantį, bet jeigu visa iliuzinė tamsa, kaip masė nemąstanti – be įžvalgos, be išminties – atsiduoda vien tik materijai, natūralu, tokią masę paveikt Šviesa neįmanoma. Visuomeninė masinė sąmonė nekinta per akimirką – tai kartų kartomis labai palaipsniui keičiama sąmonė, kada apvaloma pasąmonė. Ir tokioje tamsos aplinkoje, toje butaforinėje iliuzijoje, Gyvoji Šviesa yra patiriama individualiai. Kol individualiai nepatirsi Gyvo Kūrėjo atradimo Širdyje, tol net ir tie tvirtinantys, jau atradę Kūrėją savyje, nebus tokie tvirti jų teiginiai -- kad tai yra tikra, kad tai yra gyva – reikalingas patyrimas, paliudijantis tų teiginių gyvybingumą savuoju asmeniu. Ir kada mes neturime aplinkoj daugybės nušvitusių mūsų brolių ir sesių dvasioje, mums yra atrama tiktai ta saujelė, kuri ir yra Gyvajame Kelyje, pavadinta – urantai. Mes esam mažytė saujelė, ir tai dar turintys įvairių savo baimės apraiškų, įvairių nuostatų, įvairių klaidžiojimų, patyrimų, dėl to mes nesam tokie tvirti, kad stovėtume kaip Uola ant to Kūrėjo dvasinio Pamato.
Kada tik iškyla įvairios krizinės aplinkybės arba kada reikia priimti esminius sprendimus ir kažko atsisakyt, ateina abejonės, ir dėl to daugybė urantų pasuko lengvesniu keliu. Tačiau nepaisant tokių sprendimų mes esame teisūs išlikdami Gyvajame Kelyje, ir Gyvajame Kelyje esame tiek tvirti, kiek veikiame drauge su Kūrėju aktyviai.
Ir kada šitai moteriai parodžiau tą knygą, ir padovanojau, aš pasakiau, kad ji tik už aukas dalinama, o auka – tai pasidalinimas iš Meilės ir visų Gerovei, kiekis nesvarbu tos aukos, svarbu, kad tai būtų nuoširdu. Jinai man padavė 1 eurą – sako – Čia mano auka – sakau – Ačiū.

Žodžiu, aš noriu ir jums patart – nešiokitės po vieną egzempliorių, kuris gali praversti sutikus dvasinį brolį ar sesę, kuris ieško, bet dar neatrado Kūrėjo viduje, ir jam tokia dvasinė knyga, arba ir Kristaus – Kalbu Jums Vėl – arba Rojaus Trejybės mokymų kitos dvi knygos – Akimirkos Amžinybė, Gyvoji Tyla – jos gali pasitarnaut – pasitarnaut, kaip Šviesa. O po ranka kada yra tokia knyga, tai jus taip pat sustiprina ir kalbantis su tuo žmogumi. Ir kita vertus, viduje yra džiugu, kad štai pateko į kito dvasinio brolio ar sesės rankas ta Šviesa, ir gal ji sujaudins jį ar ją. Koks jau bus tos knygos likimas jų rankose, jūs nesat atsakingi. Tegu Kūrėjas veikia per Apvaizdą, per Minties Derintojus, o mes įnešėm savo mažytį impulsą ir atlikom nedidelį vaidmenį – suteikėm jiems tą ryškesnę Šviesą.
Gyvenkim su Kūrėju Šviesoje savyje, o veikime išorėje, ir būtent taip, kaip veikia Kūrėjas mus iš vidaus. Amen.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas


Dokumentų sąrašas
Spausdinti
Grįžti atgal