376. Algimanto pamokomasis žodis – Ar reikia garbinti Jėzų – Viešpatį? – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Vilniuje, 2021 04 10

Spausdinti
Dokumentų sąrašas

Mylimieji, mano vardas Algimantas. Sakau aš dvasinius mokymus mūsų vienintelėje pasaulyje, gyvojoje Rojaus Trejybės-AŠ ESU vardo šventovėje.
Nuostabus yra atsivėrimas per gyvąsias pamaldas, kada prabyla iš tikrųjų – metaforiškai kalbant – Širdis, liejasi malda, gimstanti tą pačią maldos akimirką. Kada mes garbiname Kūrėją, mes išreiškiame save iš tikrųjų, koks esame mes – tikrasis asmuo. Tai yra mūsų savastis. Ir mes garbiname Kūrėją nieko neprašydami, tiesiog su Juo susiliedami – susiliedami, kaip savosios asmenybės ir savojo asmens Šaltiniu ir Centru, kuris ir yra Energijos Šaltinis ir Centras visai kūrinijai, tuo pačiu ir mūsų asmenybei, nes asmenybė ir yra energiniai virpesiai, tik jie organizuoti į tokią gyvybės formą, kuriai Kūrėjas suteikia laisvą valią, kad šita gyvybės forma – asmenybės lygiu – priimtų sprendimą savo laisva valia. Štai šie Energijos Šaltinio energiniai virpesiai patalpinami į šitą materialų pavidalą, kuris gimsta iš moters įsčių materialiu bejėgiu kūdikiu – gimsta tam, kad mažylis – augdamas – atvertų tą amžinąją dvasios asmenybę, tą amžinąjį dvasios asmenį, koks yra Kūrėjo sumanytas kaip Jo atvaizdas visomis Kūrėjo Charakterio savybėmis.
Kada šiandien išgirdau garbinimo akimirką pasakant – Aš garbinu Tave ir Tavo kūriniją, garbinu visą kūriniją. – Ar reikia garbinti kūriniją? Dar kiti, sakykime, katalikai, garbina Viešpatį Jėzų. Ar reikia garbinti Jėzų – Viešpatį?
Aš turiu misiją, suteiktą Kūrėjo, ir toji misija yra labai konkreti – iškelti, išaukštinti Kūrėjo Vardą, Kūrėjo Asmenį! Taip, iš pradžių buvo Tėvas mums – tik Tėvas – vėliau buvo išplėsta iki Rojaus Trejybės Trijų Asmenų, ir dar vėliau papildant Visumine Dievybe – AŠ ESU. Štai Kūrėjas, kurį sudaro šitie Keturi Asmenys, Keturios Asmenybės, neturinčios pradžios, Jos ir yra Energijos Šaltinis ir Centras, Asmenybės Šaltinis ir Centras visai kūrinijai. Ir dabar, kada mes atveriame save Širdimi, tai reiškia nuoširdžiai, ne mechaniškai kažką išmokstame, atmintinai padeklamuodami, bet, atvėrę Širdį, savimi mes pradedame susilieti su Kūrėju – kaip asmenys susilieti. Mes esame asmuo, Kūrėjo padovanota asmenybė, ir mes bendraujame su Kūrėju kaip su Asmenybe, o kūrinija tai yra žaidimų aikštelė, kurioje Jis sumanė ir organizavo – šitoje žaidimų aikštelėje – Evoliucinį Žaidimą Saviesiems Vaikams. Kūrėjui Evoliucija nereikalinga - Jis yra Tobulumo Šaltinis ir Centras. Tuo tarpu Jo sumanymas – ta žaidimų arena – kūrinija – ir žaidėjai – Jo visi Vaikai – įvairaus statuso, įvairaus lygio – kaip ir pati kūrinija, yra sugraduota, yra segmentai, kurie sudaro dieviškąją amžinąją Havoną su milijardu pasaulių, apjuosiančių septyniais žiedais Rojų – visos kūrinijos geografinį centrą, tai ir Kūrėjo atitinkamo statuso buveinė – ir yra mūsų Likimas, kurį mums padovanojo Kūrėjas – pasiekti Jį Rojuje, stovėti Jo betarpiškoje energinių virpesių akivaizdoje – Rojuje. Ir pakeliui iki Rojaus, eidami nuo mūsų planetos, taip toli nuo Rojaus nutolusio taško – aguonos grūdelio – mes dabar žvelgiame į visus tarsi mažas mažylis žiūrėtų į jau subrendusį, suaugusį, didelį, aukštą tėtį, mamą. Jiems atrodo tėvai visa ko išminties šaltinis – atrodo nepasiekiamas. Mažylis net nesupranta, kas yra suaugęs žmogus – jis mąsto savuoju lygiu. Ir mes būdami fizine, žmogiškąja prasme visiškai subrendę, suaugę, bet dvasine prasme, esame kaip mažyliai vaikai, ir mes žvelgiame iš to žemiausio, išorinio taškelio, laiptelio, į kiekvieną dvasinę asmenybę aukštesnio statuso negu žmogus, kaip į tą, kurį reikia garbinti, dievinti, šlovinti, kadangi tai – daug aukštesnio statuso asmenys.
Kada po prisikėlimo mes eisime vis aukščiau, į vidurį, visos kūrinijos centrą – į Rojų – mes per įvairius aukštesnius segmentus pereisime, ir tai, kas vienu metu atrodė, kad tai - aukštas statusas, mes žvelgiame į jį iš apačios, iš savo mažyčio laiptelio, mes juos paliksime jau toli ir žemai už mūsų, mes žengsime, įgyvendindami savąjį Likimą, aukščiau, nes mūsų Likimas – pasiekti Rojų. Kiti turi kitokį Likimą, ir jie lieka tuose dariniuose, kur mes juos ir sutikome. Ir dažnai tie žmonės, kurie vadovaujasi, na, sakykime, Biblija, Mormono Knyga, dar kokiais nors šaltiniais, jie net angelą pašlovina, nes jie nesupranta, koks yra angelo statusas – jie yra šalia mūsų. Jų yra statusas toks pat kaip mūsų – Kūrėjo Vaikų. Vaikas vaiko gi nešlovina. Mylėti reikia visus, bet šlovinti, atiduoti visą save – Vieninteliam Kūrėjui. Kūrėjas, neturintis pradžios, yra Tas, Kuris yra visos kūrinijos centre – Rojuje. Visi kiti, net iš Jo tiesiogiai kilę Vaikai, ir tas pats Viešpats Kristus, jie yra dariniai, turintys pradžią iš Kūrėjo – jie nėra amžini. Tas, kas amžinas, jis neturi pradžios. Tai štai Kūrėjas yra net egzistencialus, ne tik, kad amžinas. Jis – yra Šaltinis visa ko. Tik Jie – Keturi Asmenys – yra egzistencialūs. Visi kiti gali būti amžini, bet ne egzistencialūs. Tai mes ir garbiname Kūrėją, kuris yra egzistencialus, yra Šaltinis ir Centras visa ko – Energijos, Gėrio, Grožio, Meilės, Begalybės, Amžinybės Šaltinis ir Centras, Kosmoso Šaltinis ir Centras. Ir visa kūrinija yra iš to Šaltinio ir Centro. Tai tos kūrinijos garbinti nereikia. Viešpaties Kristaus irgi nereikia garbinti. Jis yra mūsų brolis dvasioje. Ir čia yra subtiliausias momentas, į kurį aš norėčiau atkreipti jūsų dėmesį – ar visiems nereikia garbinti Kristaus? Šiaip tai - taip, visiems nereikia, bet ne visi išdrįs! Ir štai tie, kurie neišdrįs, o neišdrįs visi kiti, išskyrus urantus, kurių įžvalga ir supratimas yra nepaprastai išplėstas, tai visiems kitiems yra didžiulė padaroma nuolaida.
Net ir štai šitame Urantijos Knygos apreiškime – milžiniškame – čia – tiktai anglų kalba, aš dabar mašinoje palikau lietuvišką – tai štai šitame apreiškime paaiškinta aukštesnių negu žmogus dvasinių asmenybių, šitų Dokumentų Autorių, paaiškinta mums, kad toks kaip Jėzus – kokių yra septyni šimtai tūkstančių – tokio lygio Sūnų, tai štai jisai Vietinėje Visatoje, kurią jis su savo Partnere yra sukūrę ir vadovauja tai Vietinei Visatai, kadangi yra Vietinių Visatų septyni šimtai tūkstančių visoje kūrinijoje – ir tik šiuo metu – o kūrinija plečiasi – tai štai tokių ir Sūnų Kūrėjų yra septyni šimtai tūkstančių. Lygiai tiek pat yra ir Sūnų Kūrėjų Partnerių, nes Partnerės su Sūnumi Kūrėju drauge sukuria gyvybę – kiekviena pora savojoje Visatoje – o Sūnų Kūrėjų Partnerė savosios Vietinės Visatos ribas pažymi Šventosios Dvasios grandine. Šventoji Dvasia – tai yra Sūnaus Kūrėjo Partnerės pasireiškimas – Šventoji Dvasia nėra asmuo! Biblijoje tai yra supainiota! Jie Tiesos Dvasią arba Šventąją Dvasią laiko be jokio skirtumo - neatskiria vienos nuo kitų, ir laiko, kad tai yra asmenybės. Tiesos Dvasia yra Sūnaus Kūrėjo pasireiškimas. Šventoji Dvasia yra Sūnaus Kūrėjo Partnerės pasireiškimas, o pasireiškimas reiškia – Kristaus protas, jo Partnerės – Kūrėjos Dukters arba Dukros – išminties dieviškasis protas, išreiškiamas šituo pasireiškimu. Šventoji Dvasia kalba ne savo žodžius, bet tai, ką sako Dukra Kūrėja – žodžius tuos, kuriuos ji ištaria, Šventoji Dvasia kaip aidas atkartoja. Tiesos Dvasia atkartoja Sūnaus Kūrėjo žodžius – ne savo. Kaip ir Minties Derintojas atkartoja ne savo – Kūrėjo Žodžius – nes Minties Derintojas yra Kūrėjo pasireiškimas mūsų prote. Tai aš jums mėginu paaiškinti, kad pasireiškimas - tai nėra savarankiškai veikiantis asmuo, turintis laisvą valią, kad galėtų priimti savus sprendimus – ne. Tai yra atitinkama fragmentacija – Kūrėjo - Minties Derintojas, Sūnaus Kūrėjo - Tiesos Dvasia, ir Dukros Kūrėjos - Šventoji Dvasia.
Tai štai, kada kalbėjau apie tai, kad tie, kurie neturi tokio supratimo, kokį turi urantai, ir Urantijos Knygos Autoriai atskiru Dokumentu aiškina, kad Sūnus Kūrėjas yra Vietinėje Visatoje – kaip Tėvas, tai reiškia, jeigu ir garbinsite jį, nieko nebus blogo, svarbu, kad tai būtų iš Širdies. Urantus aš mokau, ir tuos pačius katalikus, musulmonus aš mokau, kad jie pakiltų aukščiau virš Viešpaties prie Paties Kūrėjo, ir kad nukreiptų savo Širdies spindulį į Kūrėją, o tuo pačiu pakeliui jie apgaubs savuoju Kūrėjo garbinimu ir Kristų, bet pats vektorius bus, ir virpesių sukoncentravimas, tik į Kūrėją, kad Kūrėjas būtų išaukštintas, kad Jis būtų kaip iškelta Vėliava – vienintelis Šlovės ir Garbės Šaltinis. Visi kiti šlovę ir garbę gauna jau iš to Šaltinio, ir Kristaus garbė yra iš Kūrėjo, kaip jis mokė – iš Tėvo.
Tai štai, toji akimirka yra dabar, kad mes, ko mokomės, mes dar neturime tokio patyrimo ir gyvojoje šventovėje, bet mes jau dabar suprantame, kas yra Gyvoji Šventovė, kas yra gyvoji komunija. Juk katalikams, jeigu pasakysi žodį – komunija – jie turės kitokią sampratą – tai tą ostiją, tą simbolinį Kristaus kūną, kurį kunigas uždeda ant liežuvio pamaldų ritualo pabaigoje. Mūsų gi komunija – tai yra pats bendravimas, visas procesas, tai yra amžinybė. Visą laiką mes turime būti virpesių gyvame tekėjime su Kūrėju - ir tai yra komunija. Ir štai, kada mes jau prabylame, ta gilumine prasme, Kūrėjui, mes ir galime tada atverti save ir garbinti Kūrėją. Kitiems - tegul jie išdrįsta atverti apskritai Širdį! Juk jie net neatveria Širdies – taip bijo į Kristų kreiptis! Sako – Jis, ką ten kreips į mus dėmesį, jis užsiėmęs, ir mes jam esame neverti tokie, menki labai, tai gal Marija užtars mus, gal kiti šventieji užtars? – tik šitaip drįsta prisiartinti.
Tai aš džiaugiuosi, kad urantai, jau atvėrę save, ir be baimės kabinasi į tuos Tėvo ir Motinos Rojuje atlapus, ropščiasi ant kelių, glaudžiasi prie Krūtinės – be baimės! Yra milžiniška kita kokybė! Tai yra gyvybinga! O kitiems mes taikome nuolaidą.
Aš šitą irgi sakau ne kaip kam nors taikomą priekaištą, bet kaip to požiūrio išplėtimą, kad jūs galėtumėte palaipsniui irgi augdami ir šviesėdami savo viduje, ir atsiverdami vis ryškesniu savosios tikrosios asmenybės potencialu, štai ir sukoncentruoti savo mintį, kryptį visų energinių virpesių į Kūrėją, o tai reiškia, kad jūs apimsite ir visą kūriniją. Bet jos garbinti nereikia! Tai yra mūsų veiklos Evoliuciniame Žaidime arena.
Mes garbiname tiktai gyvą Asmenybę – Kūrėją. Ir Šlovė, ir Garbė Kūrėjui! Aš šlovinu, garbinu Jį net ir šiuo pamokomuoju žodžiu, kuris ir yra iš Kūrėjo, tik jis pagarsinamas mano lūpomis, nes jis gimsta tą pačią akimirką, kai sakau jūsų Gerovei tuos pamokymus. Amen.


Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas


Dokumentų sąrašas
Spausdinti
Grįžti atgal