Algimanto pamokomasis žodis – Aš atstovauju Kūrėjui, kaip Kūrėjo ambasadorius ir Jėzaus apaštalas – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Vilniuje, 2021 04 17

Spausdinti
Dokumentų sąrašas

Mylimieji, mano vardas – Algimantas. Aš sakau dvasinius mokymus. Šie mokymai iš esmės yra Kūrėjo Gyvasis Žodis, nes aš atstovauju Kūrėjui, kaip Kūrėjo ambasadorius ir Jėzaus apaštalas. Daugumą tokie žodžiai nustebina, paprastai žmogus linkęs manyti, jeigu jis turi menką supratimą, kas yra Biblija, kas yra apaštalas, bet lanko vis tiek bažnyčią, todėl yra girdėję, kad apaštalai gyveno kartu su Jėzumi. Bet apaštalai galėjo būti tikri, realūs, gyvi prieš du tūkstančius metų, o čia dabar dvidešimt pirmajame amžiuje, koks gali būt apaštalas? O dar labiau nepriimtina jiems, kad yra kažkoks Rojaus Trejybės-AŠ ESU ambasadorius. Kas čia per susigalvojimas?
Taip, mano mylimieji, šitas nuostabus rangas - statusas - suteikia man galimybę panaudoti savo Įžvalgą su gilesniu atsivėrimu Kūrėjui, ir pasakyti tvirtesnį, ryžtingesnį, galingesnį Kūrėjo Šviesos ir Meilės gyvąjį Žodį. Šitas statusas, šitas rangas nėra taip dalinamas nepelnytai, neužtarnautai – tai yra daugybės metų pastangos tikrinant mane Kūrėjui – Rojaus Trejybei-AŠ ESU – Jėzui nuo pat vaikystės – nuo pat vaikystės ruošiant mane šitam statusui. Štai kodėl pasiekus tą dvasinį gyvą atsivėrimą Kūrėjui aš ir galėjau išdrįsti imtis tokios užduoties, kaip įkurt Šventovę – Gyvąją Šventovę – įkurt gyvąją, apreikštąją religiją. Atrodo, tai yra paprastas dalykas – įkurt, kas čia yra - ėmei pakvietei tuos, kurie nori ateiti pagarbinti Kūrėjo, bet pasakyt tą pakvietimo žodį, reikalingi dešimtmečiai sąmonės, pasąmonės apvalymo, gyvo bendravimo su Kūrėju, kad kaip aguonos maži grūdeliai Širdyje Kūrėjo virpesiai vis giliau kauptųsi, stipriau apvalytų teršalus, kad pulsavimas Kūrėjo Šviesa, kaip atitinkamas dvasinio augimo laiptelis, taptų tokia kasdienybe, kad tas ištartas žodis iš tikrųjų pavirstų į Gyvąjį Kūną.
Žodis – tai yra virpesiai. Kada žmogus meluoja, jisai sako daug gražių žodžių, bet viduje nėra tų žodžių, pripildytų virpesiais gyvojo Turinio – jis skamba, kaip tuščias indas. Nėra to galingo, gyvo garso, kuris iš tikrųjų leistų kitiems patirti – patirti - kad tie žodžiai yra Tikrovės žodžiai, nėra vardan to sakančiojo naudos tariami žodžiai, priešingai, jie tariami to besiklausančiojo šitų žodžių labui. Todėl ir šitame Gyvajame Kelyje, būnant Rojaus Trejybės-AŠ ESU ambasadoriumi ir Jėzaus apaštalu, tu turi Įpareigojimą, kada duodi Priesaiką, kaip aš daviau - iš pradžių Visuotiniam Tėvui, vėliau Rojaus Trejybei, o dar vėliau ir Visuminei Dievybei AŠ ESU - atsirado vienintelė Pareiga – susiliejus su Kūrėju save atiduoti visiems – viską, kas yra tavyje išskleisti, ir tuo pačiu Meilės Galia veikti, kaip veda Kūrėjas iš vidaus. Tai irgi sudėtingas ir, sakyčiau, daug energijos reikalaujantis dvasinis sprendimas. Pavyzdžiui, kada aš ėjau su Urantijos Knyga, išleista lietuvių kalba, į viešumą, turiu omeny viešumą gatvę – realią gatvę – ne savo užsiėmimus Mokytojų Namuose, kur ateidavo tenai norintys išgirsti ryškesnį Tikrovės Žodį, bet kada aš išėjau į gatvę – o gatvė yra bendra aplinka visiems. Kada tie žmonės atėjo į mano paskaitas, jie atėjo pas mane, nes jie norėjo išgirsti iš manęs sakomus Tiesos, Tikrovės, Šviesos žodžius, tuo tarpu, kada aš išėjau pas tuos, kurie visiškai nieko nežino apie šitą Šviesą, nes ja galbūt visiškai nesidomi, tai tu tada patenki į jų aplinką. Ir toks žingsnis, kada jis yra neįprastas, reikalauja milžiniško Įtikėjimo, gyvos būsenos su Kūrėju – kaip tu dabar atsistosi gatvėje, tarsi būsi išrengtas, kaip į tave pažiūrės, ką pasakys, kokia reakcija bus? Štai tas sprendimas, jis ateina irgi per nuolatines, dvasines pastangas. O jos dedamos metų metais, nors tas sprendimas priimamas per kokį akimirksnį, prieš tai turint abejonių, apmąstymų, bet tai jau yra šito sprendimo link – konkretaus sprendimo – kai tu jau turi konkretų daiktą - atspausdintą Urantijos Knygą lietuvių kalba. Tu žinai dėl ko tu nori išeit – tu nori išeit į gatvę, kad atneštum štai šitą Šviesos Knygą tiems, kurie nieko nėra girdėję apie ją, ir tave veda Kūrėjas Meilės Galia iš vidaus. Ir kada tu turi tą atsivėrimo Kūrėjui gyvą būseną – tai yra susiliejimas su Kūrėju – ir tada priplūsta viduje tas Kūrėjo teikiamas virpesių išraiška realus, gyvas ryžtas žengt tą žingsnį, nekreipiant dėmesio į pasekmes, kurios gali būti. Lygiai tas pats, kada tu jau įgyji vis didesnį patyrimą stovėdamas gatvėje, tau kyla viduje noras tą patį padaryt kituose miestuose, tas pats kilo noras ir nuskridus į Jungtines Valstijas - tą patį padaryt anglų kalba Amerikos miestuose. Bet vėl, iškyla tas vidinis abejojimas, koks yra visiškai kitoks kontekstas Jungtinėse Valstijose, kur viskas yra tolima, tu esi tenai svečias, palyginus su tuo pojūčiu, kurį aš jutau Lietuvoje, lankydamasis ir kituose miestuose. Ir štai kada sprendimą priėmiau – einu į gatvę ir Amerikoj! Koks skirtumas, kokioje vietoje tu gali skleisti tą Žodį, jeigu jisai įmanomas paskleisti! Ir aš sulaukiau reakcijos tų praeivių, kurie iš tikrųjų atrodė neturtingi, materialia prasme. Tie, kurie buvo turtingesni – apsirengę su kostiumais, kaklaraiščiais – jie žiūrėjo su panieka į mane, tuo labiau, kad mano apranga jiems nekėlė pasitikėjimo – gelsvi trikotažiniai marškinėliai trumpomis rankovėmis, trumpi šortai, ir basnirčia įsispyręs į vasarines tokias, na, kaip pavadint, nepasakysi – batai – nes atviri, tiktai yra odinis tam tikras dirželis, kad laikytų tokius, sakykim, atvirus sandalus. Bet aš studijavau žmones – tai yra žmonių psichologinės studijos – kurios patvirtino – Jungtinėse Amerikos Valstijose žmonės elgiasi labai panašiai, kaip Lietuvoje – tie, kurie turi, materialia prasme, daug brangesnį drabužį, dėvimą jų aplinkoje, iš jų sklisdavo paniekos reakcija, žvilgsniai, tuo tarpu paprasti, ir aš na, sakyčiau, nuoširdesni žmonės, susidomėdavo. Štai augo pasitikėjimas, kad galima iš tikrųjų ir gatvėje skleisti Gėrio darbą net ir tiems, kurie nieko nėra girdėję nei apie Urantijos Knygą, nei vėliau štai, kada pasirodė Kūrėjo jau priimti Apreiškimai Knygos pavidalu, čia paskutinioji (Algimantas ją ir kitas Knygas parodė visiems) – Meilės Galia – prieš tai buvo – Akimirkos Amžinybė, Gyvoji Tyla, Jėzaus Kristaus Apreiškimų Knyga – Kalbu Jums Vėl. Štai tos Knygos žmones ypač sudomindavo, nes neįprasta, kad lietuviškai gali būt tokie dalykai prieinami. O kas čia gali Lietuvoje atsirasti tokio vertingo? – kažkur Amerikoj - taip, bet Lietuvoje, na, nepanašu. Tai štai, ir lietuviškame, mažyčiame gintaro lašelyje – Lietuvos krašte – atsirado Gyvoji Šventovė - vienintelė pasaulyje be ritualų, be dogmų, tik atsiveriant savo Širdimi betarpiškai Kūrėjui gyvojoje dvasinėje komunijoje. Ir toji apreikštoji, gyvoji religija, Kūrėjo vardo religija – Rojaus Trejybės-AŠ ESU religija – taip, čia, Lietuvoje atsirado! Ir tai priklausė nuo mano gyvo atsivėrimo Kūrėjui, nuo tos gelmės, kad aš išdrįsau – išdrįsau tą Žodį ištart Robertui, kuris iš Australijos atvažiavo čia, perduodamas Jėzaus Žinią – Įkurk bažnyčią. Aš ilgą laiką priešinausi tam, bet tada išdrįsau sakyt – Taip – kada mano viduje Kūrėjas, nustelbęs visas mano mintis, man ištarė Apreiškimą – Gerai garbint Tėvą, gerai melstis Tėvui vienam individualiai, bet šito neužtenka, dar reikia garbinti Tėvą ir melstis Tėvui kolektyviai. - Štai šitas Kūrėjo Teiginys savo virpesių impulsais tiesiog tarsi pažadino mano asmenybę, ir aš tą pačią akimirką Robertui tariau – Bažnyčia jau įkurta! – Tik prieš akimirką aš tam priešinausi, bet užteko Kūrėjo teiginio, mano viduje energiniais virpesiais paskleistą, ir ta asmenybė, jau per tą daugybę metų visą laiką stiprinta dvasine prasme, ji jau buvo prinokinta, subrandinta iki tokio sprendimo pasakyti – Taip.
Ir štai, mes dabar turim šitą patyrimą Gyvojoje Šventovėje, kada Gyvoji Šventovė tapo neatsiejama mūsų gyvenimo dalis. Ji atrodo tokia sava, tokia įprasta, be jos mes negalim ir įsivaizduoti savo gyvenimo! Taip - tai yra Tiesa – tai yra ta pati Kūrėjo Evoliucijos Tikrovė, kurioje mes ir esame tie gyvieji Jo sūnūs ir dukros, kada iš tikrųjų atveriam save ir leidžiam per tą kanalą pritekėti Kūrėjo gyviems virpesiams, kaip ir į mane tada įtekėjo Kūrėjo teikiamas tas Teiginys, kad mano vis atkaklų atsisakymą įkurt bažnyčią, ištirpintų Kūrėjo Meilės Galios energinių virpesių tame impulse, kurį ir pajuto mano atsivėrusi asmenybė, ir priėmė tą sprendimą.
Štai mes ir turime tuos virpesius iš Kūrėjo pajausti viduje – pajausti, kad būtume ryžtingi Gyvajame Kelyje, atlikdami veiksmus visumos Gerovei. Tiktai šitaip Gyvoji Šventovė gali gyvai pasireikšti per mūsų gyvenimus, tik šitaip Šventovė gali plėstis net ir kituose kraštuose, tik šitaip gyvoji ir apreikštoji religija apims visą planetą, nes ji yra kūrinijos gyvoji religija. Ji nėra mano sugalvota – ji yra Kūrėjo Tikrovės apraiška visai kūrinijai – ir mes nesam išimtis. Mes turime būti Kūrėjo visos dvasinės Šeimos neatsiejama organiška dalele, kurios negalima atplėšti nuo Kūrėjo. Ji yra gyva Kūrėjo pasireiškimo, kaip sūnaus ar dukros, Tikrovės dalelė. O kiekvienam iš mūsų, atvėrusiame save Kūrėjui, tai yra Širdis – gyventi Kūrėjo virpesiais, ir būti Gyvojoje Šventovėje gyvame, gyvybingame komunijos ryšyje su Kūrėju, kad mes prisipildę tos energinės Meilės Galios gyvybės, pamaitintume ir kiekvieną fizinio kūno ląstelę, ir tuo pačiu pajaustume asmenybės pakylėjimą, kad mes priimtume sprendimus visada būtent tokius, kokius mums iš vidaus pasiūlo Kūrėjas, juos pajausdami realiai. Štai dėl to mums tas gyvasis komunijos pasireiškimas kolektyviškai yra nepaprastai svarbus, nes jis ypatinga Galia apvalo mūsų teršalus, kurie per dešimtmečius buvo sukaupti į mūsų pasąmonę, ir dar daugiau, per kartų kartas perduoti iki mūsų kartų. Ir šitie teršalai yra pavergę kitus, kurie neina Gyvuoju Keliu.
Štai mano yra priedermė, kaip Kūrėjo ambasadoriaus ir Jėzaus apaštalo – ryžtingai nešti šitą Šviesą visur, kur bebūčiau. Tai yra ir priedermė, ir privilegija, nes gera būti su Kūrėju, jausti tą vidinę būseną nuolat nuo ryto iki vakaro – tai yra neapsakoma Palaima. Dėl to ta Palaima ir suteikia tą Galią – Galią – kad tas gyvenimas tampa visumine švente, net visu savo procesu jis yra šventė – jis teikia asmenybei pamaloninimą, pasitenkinimą, atgaivą, ir dar didesnį troškimą būti aktyvesniam Gyvajame Kelyje, ryžtingesniam taip, kaip veda Kūrėjas iš vidaus. Amen.


Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas


Dokumentų sąrašas
Spausdinti
Grįžti atgal