Algimanto pamokomasis žodis – Mes turim amžinąjį gyvenimą – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Vilniuje, 2021 05 01

Spausdinti
Dokumentų sąrašas

Mylimieji, einam Gyvuoju Keliu tam, kad būtume patys gyvi ir amžini. Keista, kada mes kalbame, jog esame amžini – visi skaičiuoja metus, fizine prasme, ir sako – šimtametis – tai jau, na, jau ilgalaikį gyvenimą nugyvenęs, o kad jis - amžinas, neužsimena niekas, net ir bažnyčia.
Dabar mano bičiulis yra komos būsenoje – ir jo žmona, dukros apsipylusios ašaromis. Ir natūralu, žmonės, neinantys Gyvuoju Keliu, nepaprastai pergyvena tokiomis aplinkybėmis, kai reikia vis tiktai tą kūną kažkuria prasme sutvarkyt, palaidot. Jis dar nėra iškeliavęs, bet jau sąmonės nebeturi – dirbtinai palaikomas. Aišku, nuoskauda yra žmonai, sako – Net numirt neleidžia, ir neprikelia. – Problema yra ne tai, kad kūnas yra laikomas, problema - kur tą kūną padėt – vietos stinga – žemėj vietos nebeužtenka, štai problema, bent Vilniuje! Ir kada aš pradėjau ieškot vietos kapinėse, pasirodo, visos jau vietos užimtos. Jeigu neturi tenai kitų giminaičių, kurie būtų anksčiau iškeliavę ir užėmę tau vietą kapinėse, menki šansai gaut vietą. Ir aš prisimenu, kada mano gimdytojas iškeliavo, aš net neprisiliečiau prie jo – viską atidaviau laidojimo kompanijai. Sudegino tą kūną, man atidavė urną, jokių laidotuvių neorganizavau, nieko! Tą urną po pažastim parsinešiau, o paskiau kitą dieną išbarsčiau pelenus į upę, ir jokių kapinių - jokių! Taip aš ekologiškai apsaugau žemės gaublį, kad nebūtų plečiami milžiniški užimami laukai materialiomis kapinėmis. Bet čia iškyla problema – tradicijos – tradicijos, ir tos tradicijos yra, deja, ne žemės apsaugos labui, ne žmogaus apsaugos labui – visi nori net ir sudegintą kūną laidot pagal savo apeigas. Geras, geras būtų sprendimas išsilaisvint iš tokių tamsuoliškų apeigų, leist tam, kuris jau galbūt ir bus netrukus pažadintas, kaip amžinasis Kūrėjo sūnus arba amžinoji dukra, žengti toliau. Įsivaizduokit, jis jau žengia toliau, o čia žmonės vargsta dėl to, ką daryt su jo kūnu, jeigu sprendimas yra paprasčiausias – sudegint, ir išbarstyt pelenus, kur tau patinka, arba laikyt namuose – bet tai čia menkas malonumas laikyt materialius daiktus, ir pelenus.
Mes turim amžinąjį gyvenimą. Amžinasis gyvenimas numatytas mūsų tikrajam asmeniui, kuris turi šitą laikiną kūną. Ir mes nesirūpinam savo amžinybe, o pergyvenam dėl kūno, kuris yra toks trumpalaikis, nors tas trumpalaikiškumas, jeigu mes atrastume Kūrėją savo viduje, gyventume Kūrėjo vedimu, tas trumpalaikiškumas būtų pailgintas iki penkių šimtų metų – vidurkis – apie penki šimtai metų šito prasmingo gyvenimo visų Gerovei, ir būtent bendrai kuriant gyvenimą su Pačiu Kūrėju – Keturiais Rojaus Trejybės-AŠ ESU Asmenimis. Keturi Šaltiniai ir Centrai – Jie mums dovanoja ir asmenybę - štai viduje esančią dabar, ir kalbančią jums šituo materialiu balsu. Materialus balsas – tai tiktai priemonė šitame pasaulyje - pradiniame į amžinybę - išreikšt mums kaip asmenybėms savo teiginius, savo mintis, savo sprendimus, o kūnas taip pat dar atlieka veiksmus, įgyvendinant šituos sprendimus - bet viską daro vidinis, dvasinis, tikrasis ir amžinasis gyventojas – mūsų kiekvieno asmuo. Ir deja, niekas nesirūpina šituo asmenimi – nei tėvai, nei mokytojai, nei politikai – tarsi to asmens nebūtų – visi pergyvena dėl šito kūno. Kančias patiria kūnas, jeigu asmenybė – vidinis gyventojas – yra nepažadinta, kad siektų gilesnio Kūrėjo atradimo patyrimo, ir žinių apie kūriniją – žinių, kurios pravers ir šitame pasaulyje, ir po prisikėlimo, jau aukštesnio energinio dažnio virpesių pavidalu - bet tas pats asmuo, esantis dabar šitame pradiniame apvalkale, kurį žmonės vadina žmogaus kūnu.
Tai štai, kada mes žengiame Gyvuoju Keliu, jau atradę Kūrėją, atradę mūsų gyvenimo prasmę iš Kūrėjo mums teikiamą, tada mes iš tikrųjų visas pastangas nukreipiame į tos vidinės asmenybės, esančios šitame kūne, kuo ryškesnį pasireiškimą nuosekliais, nuoširdžiais, ryžtingais veiksmais išmintingus sprendimus, priimtus pagal Kūrėjo Valią, įgyvendinant visumos Gerovei – ne savo paties gerovei – visumos Gerovei! Štai kokia yra šito gyvenimo prasmė, nes jeigu jūs paklausit bet kur gatvėj sutikto žmogaus – Vardan ko tu gyveni? – tai jis atsakys – Taip, gyvenu vardan šeimos, vardan vaikų, vardan žmonos, vyro, bet nepasakys – vardan visos kūrinijos Kūrėjo, vardan visos kūrinijos Šeimos – ir jos mažytę dalelę sudaro žmonija – jis nepasakys, kad gyvena vardan žmonijos – o turėtų - jeigu būtų atitinkami Dvasiniai Mokytojai, kurie apšviestų visus – ir politikus, ir mokytojus, ir tėvus – kad kuo anksčiau vaikai atrastų Kūrėją savo viduje. Ir tada Kūrėjas kaip tik diktuoja impulsus, ir suteikia patarimus kiekvienai asmenybei dar šitame materialiame kūne esančiai – Nebijok, priimk naują iššūkį visumos Gerovei, priimk tau Mano skiriamą išbandymą, nebijok išbandymų, būk visą laiką su Manimi, būk Šviesoje, ir skleisk Šviesą Meilės Galia! Štai tada nebūtų ašarų, kada mirtingasis turi palikt šitą pasaulį. Ir šitas kūnas turi likti čia, nes jis yra vis tiktai kilęs iš materijos – jis turi į materijos kitą formą pavirst. O jau tuo metu, kada jo giminaičiai rūpinasi šito kūno tam tikru palaidojimu, tas buvęs jo gyventojas yra angelo-serafimo globoje – virpesiai – štai ta virpesių forma, nebeturinti sąmonės, ta sankaupa virpesių - ir yra angelo-serafimo globoje.
Angelas-serafimas – tai tas angelas sargas, ką žmonės yra girdėję, ir jis nugabens saugiai šitą asmenybę į prisikėlimo salę aukštesnio lygio kūrinijos darinyje negu šitas pasaulis. Bet ar tas prisikėlimas įvyks trečiąją dieną, ar po tūkstančio metų, priklausys nuo sprendimo, kurį priims Trys Dienų Senieji, esantys Paukščių Tako Galaktikos Centre – Uversoje. O kad Trys Dienų Senieji priimtų teigiamą sprendimą – ir angelas serafimas, ir Kūrėjo fragmentas – Minties Derintojas – gyvenęs toje asmenybėje, tame dieviškajame asmenybės prote, ir fiksavęs kiekvieną virpesį, pateiks Dienų Seniesiems paliudijimus, kokiais motyvais nugyveno tas mirtingasis gyvenimą – ar gyvenimas buvo prasmingas – Šviesos, Gėrio darbų Meilės Galia, ar priešingai – savanaudiškas – kupinas tamsos darbų, ir visi nukreipti prieš visumos Gerovę, net prieš Patį Kūrėją. Štai neprasmingas gyvenimas uždels prisikėlimą tūkstančiams metų! – o galbūt tas mirtingasis sukėlė maištą prieš Kūrėją ir visiškai atsisakė tolimesnio žengimo Kūrėjo numatyto Šviesos ir Meilės Keliu – Tikrovės Gyvuoju Keliu. Natūralu, kada jeigu, tai toks sprendimas galutinis, priimtas dar šitame pasaulyje, Dienų Senieji priims Trijų Dienų Senųjų Tribunolo nuosprendį – patenkinti jo valią – ir jis niekada nebebus pažadintas, nieks apie jį nesužinos.
Išlieka Gėrio darbai, tačiau vien Gėrio darbų neužtenka, jie turi būt pripildyti Kūrėjo Meile, atitinkančia Kūrėjo Valią. Ir mums, kaip mirtingiesiems šitame pasaulyje, tą būtina žinot, kad mes paliktume geresnį gyvenimą ateinančiai – ateinančiai - kartai negu mes gavome šitą gyvenimą iš praeities kartos. Ir taip kiekvienai kartai yra priedermė! Ar mes anksčiau turėjom geresnį gyvenimą iš praeities kartos, ar blogesnį, spręst tik mums, nes tos praeities kartos nebėra, bet mes galim įvertint savo nugyventą gyvenimą Kūrėjo Žvilgsniu – ar mes savo pastangomis gerinam, pirmiausia, save, palyginus su ankstesniais metais, ar mes tapom geresni savo viduje, ar tai atsispindi mūsų šviesesnėse pastangose kurti Gėrį visumos Gerovei? Ir taip po aguonos grūdelį, po kruopelytę mes savąjį gyvenimą pripildom Kūrėjo Meilės Galios pasireiškimu visumos Gerovei – mūsų motyvacija yra Kūrėjo Meile pripildyta. Štai motyvas nulemia ir Dienų Seniesiems priimti nuosprendį – suteikti pažadinimą tam mirtingajam sielos tapatybe, ar nesuteikti – kokiais gi motyvais nugyveno savąjį gyvenimą šitame pradiniame į amžinybę pasaulyje tas mirtingasis, kurio dabar svarsto bylą šitame Paukščių Tako Galaktikos Centre – Uversoje – Trijų Dienų Senųjų Tribunolas – Teismas. Tą žmogus žino kaip Paskutinį Teismą – iš esmės jisai turi tą Žodį, kurį ištaręs, niekas nebegali pateikt apeliacijos. Tai labai svarbu kiekvienam žinot. O kas gi žino? Štai tam reikalingi Dvasiniai Mokytojai, ir dėl to aš Dvasinius Mokytojus ruošiu – ruošiu visam mūsų pasauliui – visai Urantijos planetai – pradedant nuo Lietuvos, kad nebūtų laidotuvių, kad nebūtų ašarų, kad būtų amžinasis gyvenimas jau šiandien, pradedant šituo pasauliu, kad žmonės žinotų – šitas kūnas yra laikinas, bet jie nėra laikini, jie yra amžini Kūrėjo sūnūs ir dukros!
Kristus buvo atėjęs į pasaulį, kad parodytų šitą - ne tiktai patį gyvenimą, demonstruodamas Tėvo Meilę visiems, bet tuo pačiu pademonstravęs ir prisikėlimą po nukryžiavimo, kad visi suvoktų – ir jų laukia prisikėlimas – prisikėlimas aukštesniu sielos tapatybės pavidalu.
Kristus buvo Dvasinis Mokytojas. Jo gyvenimą sudarė trys dalys – pradinė, ta materialioji dalis – įvairių galingų darbų darymas, net stebuklingų darbų, antroji dalis buvo gydytojo, bet pati vertingiausia dalis, kurią jis pats vertino Kūrėjo Žvilgsniu ir Meile – Dvasinio Mokytojo. Šita jo gyvenimo dalis buvo pati stipriausia, galingiausia, nes jis pats teigė – Nebijokite tų, kurie gali sunaikinti jūsų materialų kūną, bijokite tų, kurie gali sunaikinti jūsų sielą.
Štai aš jums taip pat dabar sakau, papildydamas Kristų – nebijokite nieko, niekas negali sunaikinti jūsų sielos, tik jūs pats galit nusigręžti nuo Kūrėjo – Rojaus Trejybės-AŠ ESU – nuo visų Tėvo, nuo visų Motinos, ir šitaip užverti vartus į amžinybę – o iš išorės, niekas negali jums sunaikinti sielos, nes ji yra amžina potencialiai. Bet tą, ką Kristus pasakė, jūs nesuvokiat – ir šiandien nesuvokiat – kad siela gali būt pražudyta tų klaidingų vedlių, kurie formuoja klaidingas nuostatas! Ir jos būtent gali turėti įtakos, kad jūs priimtumėt sprendimą – sukelt maištą prieš Kūrėją, atsisakyt amžinojo gyvenimo, arba jūsų gali neišmokyt tie apsimetėliai, dvasiniai mokytojai dėti nuoseklias, nuoširdžias, ir labai atkaklias pastangas Gyvajame dvasiniame Kelyje, dabartiniame materialiame pasaulyje, priimant materialius sprendimus, ir įgyvendinant juos materialiais veiksmais. Štai šitų įgūdžių stiprus suformavimas dar šitame pasaulyje, siekiant ryškesnės Kūrėjo Šviesos ir savais darbais vis stipriau susiliejant su Kūrėjo vedimu iš vidaus, ir viską nukreipiant visumos Gerovei, ugdomas charakteris, ir įgyjamas patyrimas, kaip gi dėti tas pastangas, kad paskiau neatrodytų - po pažadinimo - per sunku eit tokiu Keliu. Ir tada ateis tas neišmintingas sprendimas, kuris prilygs beprotybei – atsisakyt Gyvojo Kelio – atsisakyt – ką ir daro iš mūsų pasaulio labai didelė dalis mirtingųjų - jiems per sunku - per daug savanaudiškai nugyveno šitame pasaulyje visą savo gyvenimą – materialūs turtai juos prislegia, ir jie negali išsilaisvinti iš jų psichologiškai – negali pakilt kaip laisvi Kūrėjo sūnūs ir dukros, kad patys išsiskleistų ta asmenybe, kokią suteikia Kūrėjas, kaip savajam sūnui arba dukrai – brandinti charakterį darbais visumos Gerovei, save ištirpinant Kūrėjo Meilėje!
Štai, kada šitame pasaulyje yra Dvasiniai Mokytojai, ir šitaip apšviečia žmogaus protą, tada gyvenimas taps prasmingu, brolišku-seserišku – išnyks nusikalstamumas, išnyks bet koks išnaudojimas, apgaulė, melas išnyks, bus aukšta moralė – Dora – ir gyvas pasitikėjimas tiek Kūrėju, tiek savimi Brolystėje. Amen.


Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas


Dokumentų sąrašas
Spausdinti
Grįžti atgal