Algimanto pamokomasis žodis – Jeigu mes nusigręžiame nuo Kūrėjo, Kūrėjas Amžinybės mums nedovanoja – pasakytas gyvojoje Rojaus Trejybės-AŠ ESU šventovėje, Vilniuje, 2021 05 08

Spausdinti
Dokumentų sąrašas

Mylimieji, iš tikrųjų čia, mūsų Šventovėje, kuri turi Kūrėjo Vardą - Rojaus Trejybės-AŠ ESU vardą - mes išsiliejame gyvojoje komunijoje – išsiliejame, garbindami iš Širdies Kūrėją - nieko neprašydami, išreikšdami dėkingumą, ir savo kiekvieno asmeninį susiliejimą su Kūrėju virpesiais. Tą patvirtina mūsų būsena – vidinė – dvasinė būsena. Mes ją patiriame materialių smegenų dėka šitame pradiniame pasaulyje.
Mano bičiulis – kartu su juo dirbau radijuje, televizijoje – iškeliavo prieš keletą dienų į morontinius pasaulius. Vakar aš buvau – kas įprasta mūsų aplinkoje – atsisveikinti su juo, kaip mes sakome – įprastai - tačiau ne su juo aš atsisveikinti atėjau. Tiesiog aš atlikau tą pareigą jo šeimos nariams, kadangi mes bendravome su bičiuliu iš tikrųjų dvasinėmis temomis, jis nuoširdžiai gerdavo mano žodžius, klausydavosi, net ir meldžiantis visuomet prisijungdavo, kai mes būdavome drauge. Jis nuoširdžiai norėjo sužinoti daugiau. Tačiau vis tiktai gyvulinės kilmės protas neleido iki galo išsilaisvinti dvasiniam – Kūrėjo suteiktam – Šviesos ir Išminties protui. Todėl jam ir stigo pastangų pačiam studijuoti. Ir kada aš atėjau vakar į laidojimo namus, Olandų gatvėje, Vilniuje, išreiškiau tą – kas įprasta mūsų aplinkoje – sustiprinimą, ne užuojautą, bet sustiprinimą, nuraminimą, apkabindamas kiekvieną, ir prašiau žmonos leidimo pagarbinti Kūrėją, deja, ji išsigando ir paprašė nedaryti šito, bet sako – Ateis kunigas! – nes tokia buvo jos vyro – mano bičiulio – valia, kad būtų kunigas. O juk tas bičiulis yra pažadintas trečiąją dieną! Jisai turėjo, nors ir silpną, bet vidinį įtikėjimą - o įtikėjimas yra raktas į prisikėlimą. Štai aš tikėjausi, kad galėsiu tarti žodį, sustiprinantį ir tuos nusiminusius – materialios biologinės šeimos narius, ir tuo pačiu tuos, kurie buvo negausiai susirinkę – bent tuo metu – prie palaikų urnos. Deja, vieno žmogaus baimė užkirto kelią Šviesos žodžio paskleidimui.
Ir taip kiekvieną akimirką, kada mes priimame sprendimą, ir kam nors užkertame kelią pasireikšti Šviesa, Gėriu, Meile, Tiesa, mes užkertame kelią Pačiam Kūrėjui. Kūrėjas gali pasiekti Savąja Meile ir Šviesa tiktai per savuosius vaikus. Jis negali Vaikų stebuklingai apšviesti, kad jiems taptų viskas akivaizdu, ir jie staiga pasikeistų. Toks veiksmas būtų prieš Kūrėjo Evoliucinį sumanymą, kad pats sūnus ar dukra turi savo nuoširdžių pastangų dėka užsitarnauti, nusipelnyti tos Šviesos, kuri yra iš tikrųjų Kūrėjo jau suteikta kiekvienam iš mūsų, bet jeigu mes pastangų nededame, vienkartinis nušvitimas charakterio nepakeičia.
Ir tas mano bičiulis – pažadintas – lygiai taip pat bus tokių pat charakterio savybių, kokios buvo paskutinę akimirką šitame pasaulyje. Jis dar buvo komos būsenoje – gal porą savaičių – tai kokios buvo jo vidinės nuostatos – nuostatos – kūnas galėjo būti paliegęs – bet kokios buvo vidinės būsenos nuostatos, tokių nuostatų energinių virpesių būsena ir bus sugrąžinta – po prisikėlimo – jo paties tai pačiai asmenybei, kuri turėjo šitą materialų pavidalą, ir jis išeikvojo visą Kūrėjo teikiamą energiją, todėl jis turi likti šitame pasaulyje, o asmenybė nuoširdžiu įtikėjimo impulsu – tegul ir silpnu – ji nusipelnė pažadinimo jau trečiąją dieną po gyvybės užgesimo šitame materialiame pavidale.
Tie, kurie neina Gyvuoju Keliu, nuoširdžiai neišpažįsta Kūrėjo, atlieka ritualus, jie bus pažadinami tiktai, kada šitoje planetoje bus skelbiama nauja Dieviškoji Tvarka, o Dieviškoji naujoji Tvarka skelbiama tik atėjus kitam Kūrėjo Sūnui, įsikūnijus šitame pasaulyje žmogiškuoju pavidalu. Štai toks intervalas tarp vienos Dieviškosios Tvarkos – pasaulyje – skelbimo iki kitos gali užtrukti keletą tūkstančių metų. Todėl mirtingasis, iškeliavęs iš šito pasaulio, praradęs jau materialų pavidalą, naujojo dar neturėdamas, nes nėra dar nuosprendžio jį pažadinti, jo ne sąmonės būsenos asmenybė yra angelo serafimo globoje. Jis tuos virpesius – energinius virpesius – kurie priklauso tai asmenybei, saugo savyje. Jis turi tokią kvalifikaciją – energinius virpesius saugoti savyje. O, kadangi tie, kurie yra žadinami, kada skelbiama nauja Dieviškoji Tvarka, tai paprastai jie būna žemesnio išsivystymo – dvasine prasme, todėl angelas serafimas tokių globojamų asmenų turi nuo penkių šimtų iki dešimties. Jis turi tokią kvalifikaciją – gali išsaugoti tų, jau iškeliavusių iš šito pasaulio, bet dar nepažadintų aukštesniame pasaulyje, asmenybių ne sąmonės būsenoje virpesius – kelių šimtų. Ir visą laiką jame tie virpesiai bus nepamesti, nesufalsifikuoti, ir prisikėlimo akimirką, praėjus net tūkstančiams metų, bus pažadinti lygiai tokios pačios būsenos, kokioje tą asmenybę ištiko materialaus kūno – na, sakykime taip – mirtis – materialaus kūno mirtis. Ir tas laikas, praleistas nesąmonės būsenoje – ar be sąmonės būsenoje – po pažadinimo tam mirtingajam atrodys, kad jis ką tik buvo užmigęs. Tie tūkstančiai metų, jie tarsi ir neįsiterpia. Štai kodėl, eidami Gyvuoju Keliu, mes turime įtikėti iš vidaus – ne atlikti bažnytinį ritualą, kad mums nereikėtų prarasti tūkstančių metų mūsų Gyvojo Kelio naujų patyrimų įgijimo, nes kiekvienas naujas patyrimas diktuoja mums naują sprendimą, kurį reikia įgyvendinti, o per tuos tūkstančius metų, kuriuos praleidžia asmenybė be sąmonės savojo angelo serafimo globoje – neveiksni – ji yra, bet ji savosios tapatybės dar nėra atvėrusi aukštesniu lygiu, nėra gavusi aukštesnio energinio pavidalo – išorinio pavidalo – kad galėtų sąmonėje pradėti savo veiklą. Reiškia, mes, lankydami net ritualines bažnyčias, cerkves, mečetes, pagodas, įvairius kitus maldos namus, jeigu neatveriame savo Širdies, neatveriame savo tikros asmenybės, o atliekame tiktai mechanistinį ritualą, kai daugybę kartų skaitomos maldos – mechaniškai – jos pasąmonėje nusėda ir tiesiog automatiškai atkartoja žodžius, o Širdis – nesujudinta – nėra būsenos.
Štai tuomet tas raktas į pažadinimą – mirtingajam – nėra suteikiamas. Raktas nuo pažadinimo yra – įtikėjimas būsena – būsena.
O tam reikalinga atrasti Kūrėją savo viduje, o atrasti Kūrėją savyje – na, kas gali atrasti, jeigu jis nežino, jeigu jis save laiko dievobaimingu, reiškia, bijančiu Dievo. Bijantis Dievo, jis negali atrasti – atrasti Dievo, kuris yra idėja, o juk reikia atrasti Asmenį. Dar daugiau – Asmens Šaltinį ir Centrą – Patį Kūrėją – esantį Keturiuose Asmenyse – Keturi Šaltiniai ir Centrai, kuriuos mes vadiname Tėvu – visų Tėvu – Amžinąja Motina, Begaline Motina, ir Visumine Dievybe AŠ-ESU. Štai, Asmenis norint atrasti, turi būti Dvasiniai Mokytojai, kurie aiškintų, kad yra Kūrėjas realus, tikras, gyvas, ir yra kiekvieno viduje, nes mums suteikia Kūrėjas Savo Fragmentą, Savo Dvasią – Minties Derintoją. Dėl to šita Dvasia yra atrandama, nes mūsų asmenybė irgi yra Kūrėjo padovanota amžinoji dvasia – amžinoji potenciale, nes jeigu mes nusigręžiame nuo Kūrėjo, Kūrėjas Amžinybės mums nedovanoja. Jis kviečia, Jis aiškina, Jis pateikia visas priemones, kad mes priimtume sprendimą eiti į Kūrėjo – mums padovanoto – Likimo įgyvendinimą, o tai reiškia eiti į Kūrėjo visų virpesių sukauptą Centrą – Rojų – kuris yra visos kūrinijos Šaltinis ir Centras – materialia prasme. Energine prasme – jis yra visos kūrinijos geografinis traukos Centras. Štai toji buveinė – yra mūsų tikrieji namai. O kadangi mūsų asmenybė turi milžinišką pojūtį tos dvasinės traukos iš Paties Kūrėjo, dėl to mes ir atsiveriame, susirenkame į Gyvąją Šventovę, Kūrėjo Vardo šventovę, Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvąją šventovę, garbinam Jį, atsiverdami visu savo tos akimirkos tapatybės nuoširdumu. Štai toks įtikėjimas mums garantuoja prisikėlimą trečiąją dieną, kada šitas kūnas išeikvos visą teikiamą jam energiją. O mūsų gyvenimas įgauna prasmę, kada mes pajuntame atrastą Kūrėją savo viduje, ir atsiduodami Kūrėjo vedimui iš vidaus, darydami taip, kaip daro Kūrėjas – per mus – Gėrio darbus visumos Gerovei. Štai – prasmė – gyventi visumos Gerovei. Kada šituo imi realiai pulsuoti, tada tavyje yra tokio aukšto energinio dažnio virpesių būsena, kad tu tiesiog nebijai nieko, kas vyksta aplinkui.
Ramybės būsena yra nenuperkama – ji pripildoma mūsų asmens iš Kūrėjo, kada mes atsiveriame - tai kaip intakas įtekame į Vandenyną, ir mes susiliejame su Vandenyno vandeniu, o Vandenynas – Pats Kūrėjas – yra Ramybės Šaltinis ir Centras, ir dėl to mes tampame ramūs susiliejimu su Kūrėju.
Ir kada čia dabar žmonės įbauginti dėl pandemijos, dėl viruso, mes esame ramūs, nes joks virusas tokioje vidinės būsenos terpėje, kokią jaučiame mes – urantai – Gyvojoje Šventovėje, štai tokioje būsenoje joks virusas negali veikti. Virusai yra žemo energinio dažnio virpesių pasireiškimas – ypač žemo – ir jie pasireiškia ypač žemo energinio dažnio apskritai žmonijoje ir visuomenėje. Kada žmonija nušvis, nebus tų ligų! Bet laukia labai ilgas, ir kančių kelias, kol mano šitais žodžiais patikės, ir ne tik patikės, bet šituos teiginius pritaikys savo kasdienėje aplinkoje, ir prasmingai gyvens gyvenimą kiekvienas. Ir bus tokia žmonija, nes toks yra Kūrėjo Evoliucinis sumanymas, kad Šviesa viešpatautų šitame pasaulyje – be melo, be apgaulės, be išnaudojimo, be prievartos, be karų, be konfliktų, net vidinių konfliktų nebeliks! Štai tokioje terpėje ligoms nėra kur pasireikšti. O tada išnyks ir pinigų vaidmuo. Brolystėje viskas atliekama Meilės Galia! Materialūs akstinai-paskatinimai – jie nebereikalingi. Toje Šviesoje gyvenantis, jis visada veikia tik su Kūrėju. Štai kokia perspektyva žmonijos laukia tolimoje ateityje. Artimoje ateityje – deja, kartūs – kartūs – ankstesnių kartų mums palikti vaisiai, kuriuos, tarp kitko, mes dar stipriau apkartiname savo nusigręžimu nuo Kūrėjo, savo Širdies vožtuvo dar stipresniu užspaudimu, atlikdami ritualus bažnyčioje.
Mylimieji, išgirskite mano šituos žodžius – Širdimi. Tai padės jums patirti Ramybę, apsaugos jus Kūrėjas, kai Širdis bus jūsų atverta Kūrėjui. Visi kiti metodai yra bergždi. Amen.


Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas


Dokumentų sąrašas
Spausdinti
Grįžti atgal