385. Algimanto pamokomasis žodis – Mes turime Gyvąją Šventovę, turime Gyvąjį Kelią dėl to, kad Kūrėjo Evoliucinis sumanymas neužgestų – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU šventovėje, Vilniuje, 2021 05 22

Mylimieji, esame Gyvajame Kelyje. Mano vardas Algimantas. Aš sakau dvasinius mokymus mūsų Gyvojoje Šventovėje – Dvasinėje Šventovėje – turinčioje Kūrėjo Vardą – Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje. Tai – vienintelė pasaulyje Gyvoji Šventovė – be ritualų, tiktai atveriant save – savo Širdį – ne protą – bet Širdį. Protas yra dvigubas – jis turi iš Kūrėjo suteiktą amžinąją asmenybę ir dieviškąjį šviesųjį mąstymą tų pačių materialių smegenų dėka, bet žmonės, neturėdami prieš save ėjusių kitų kartų, kurios rodytų savo gyvenimu, kad pagrindas – Centras – yra Pats Kūrėjas, jų Širdyje atrastas, štai tokių kartų mes prieš save nematėme – nematome tikro pavyzdžio, todėl reikalingi Dvasiniai Mokytojai, kurie aiškintų – aiškintų – kokia yra gyvenimo prasmė, kokia yra šitos planetos prasmė.
Visa kūrinija nėra atsitiktinumas! Kosmosas nėra atsitiktinumas! Skrenda kosminiai laivai – yra tos tarptautinės kosminės stotys – planuoja skristi į Mėnulį, yra planai skristi į Marsą! Tai yra veltui švaistomi pinigai! Bet kūrinija matuojama milijonais šviesmečių! Ji nėra atsitiktinė! Ji yra Kūrėjo Sumanymas paskleisti – Meilės Galia – Evoliucinį Procesą – vystymąsi – Kūrėjo Vaikams – Sūnums ir Dukroms – kad vyktų bendradarbiavimas visumos labui – visos Kūrinijos labui. Kūrėjas, ką betarpiškai kuria Pats, viskas yra amžina ir tobula! Bet ribine prasme – ne visumine – ribine – tai yra turinti pradžią, bet galinti neturėti pabaigos asmenybė – asmenybės tapatybė – su viena sąlyga – jeigu toji asmenybė atranda Kūrėją, ir sulieja savąją valią su Kūrėjo Valia. Tai štai, tiesiogiai kilę iš Kūrėjo Jo Vaikai turi tokią dieviškąją Išmintį, kad jie savo valią būna sulieję. Jie gimsta jau būdami subrendę, būdami tomis dvasiomis – tai – aukščiausio lygio gyvybės forma – dvasia – todėl Išmintis yra Kūrėjo perteikta tiesiogiai. Mes gi esame tokiame tolimame atstume nuo Paties Kūrėjo, ir to Kūrėjo gyvenamosios buveinės – Rojaus – kuris yra visos kūrinijos geografinis centras, todėl mūsų priedermė – tapti dvasia, patiriant šito kūno materialią mirtį, patiriant mūsų dabartinės asmenybės – kuri gyvena šitame kūne – pažadinimą, pereinant per sielos tapatybės ilgą vystymosi ir mokymosi, bei tų išmoktų žinių pritaikymo praktikoje, etapą, tampant amžinąja dvasia. Bet lygiai ta pati asmenybė, kuri yra štai dabar čia – šitame mano pavidale – ir sakanti šitą pamokomąjį žodį Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, ta pati asmenybė bus ta amžinąja dvasia – ta tapatybe – ir mes savosios asmenybės sunaikinti nepajėgūs – negalime. Mes galime sunaikinti tiktai asmenybės tapatybę. Štai skirtumas tarp asmenybės ir asmenybės tapatybės, kad tapatybė turi laisvą valią priimti sprendimus – priimti Gėrio arba blogio kryptimi, ir jeigu ji sulieją savąją valią su Kūrėjo Valia, ji savąja tapatybe, kuri kinta visą laiką - auga, gilėja požiūris, Išmintis - bet tapatybė tampa taip pat amžina. Bet jeigu mes sukeliame maištą prieš Kūrėją, atsisakome Gyvojo Kelio, tuomet Kūrėjas patenkina mūsų valią – patenkina – kadangi Jis kviečia visus Meilės Galia – eik ten, kur Kūrėjas sumanė. Jeigu tu ten nenori eiti, Kūrėjas neverčia tavęs eiti, ir jeigu tu galutinai priimi sprendimą neiti tuo Keliu, tavoji valia patenkinama.
Paukščių Tako Galaktikos centre – Uversoje – yra – štai šito dangaus viso skliauto – trys Administratoriai – tobulos dvasios – Dienų Senieji – ir štai tie trys Dienų Senieji priima nuosprendį – nebepažadinti to asmens. Tapatybė – tarsi išmontuotas mechanizmas. Asmenybė yra Aukščiausiosios Būtybės Krūtinėje. Aukščiausioji Būtybė – tai yra vienintelė patirtinė Dievybė. Ji dar iki galo nėra įsiasmeninusi. Ji įsiasmenina ir mūsų – kiekvieno – patiriamu gyvenimu. Gėrio darbai visi užfiksuojami būtent šitoje patirtinėje Dievybėje – Aukščiausioje Būtybėje.
Tai šta,i visa ta asmenybė, nebeturinti laisvos valios pasireiškimo tapatybės lygiu, yra per amžius išmontuota, ir niekada daugiau nebebus surinkta - vienas galutinis apsisprendimas atmesti Kūrėją – tavo valia bus patenkinta. Tai – labai pavojingas kelias. Štai dėl to iš mūsų planetos, kuri patiria daug vargo, kančių, tamsos dėl mūsų dvasinio vadovo nuklydimo prieš du šimtus tūkstančius metų į tamsos bedugnę, prisijungus prie Liuciferio ir Šėtono maišto, šita planeta, gyvendama be tų Šviesos kartų – kurios dar bus ateityje – yra pasimetusi, ir po pažadinimo labai didelė dalis mūsų planetos gyventojų atsisako Gyvojo Kelio – jiems yra per sunku. Įpratę gyventi savanaudišką gyvenimą, jie negali patys savo tapatybės lygiu transformuotis – transformuotis į tą dalinantį Gėrį – Meilės Galia – į šalia esančią aplinką. Dabar mes sukaupiame Gyvajame Kelyje patyrimus – patyrimus, kai reikia priimti sprendimą – tu esi su Gėriu ar prieš Gėrį, su Kūrėju ar prieš Kūrėją. Absoliuti žmonijos dauguma gyvena prieš Kūrėją. Jų valia, deja, nesiremia į Kūrėjo vedimą iš vidaus, nes neturėjo žmonija tokių Dvasinių Mokytojų, kurie būtų mokę atrasti Patį Kūrėją savo viduje – atrasti, ir būsena – Širdimi – pajausti tą atradimą, ir tuo pačiu gyventi gyvenimą būtent taip, kaip sumanė Kūrėjas, ir atsiduoti Kūrėjui, Jo vedimui iš vidaus.
Juk, prisiminkite, kada Kristus savo apaštalams, kada jis juos pasirinko, sakydavo kiekvienam – Eik paskui mane. – Ir tas būsimasis apaštalas pajausdavo šito pasakymo energinę galią. Taip jis suprasdavo – ne protu – Širdimi suprasdavo, kad reikia eiti paskui šitą žmogų – Jėzų – tą staliaus sūnų, ir patį stalių, ir baldų dirbintoją. Tie virpesiai leidžia pajausti, kas yra Tiesa, kas yra Tikrovė, kas yra Gėris. Dabar žmonija yra pasimetusi. Ir nėra tų Dvasinių Mokytojų, kurie paaiškintų, kokia yra iš tikrųjų Gėrio ir blogio takoskyra. Viskas yra sujaukiama! O sujaukiama dėl to, kad tie žmonės, kurie sujaukia, neturi atrasto savo viduje Kūrėjo, nėra Brolystės – yra savanaudiški sprendimai ir siekimas netgi užimti Viešpaties vietą, užimti Viešpaties sostą, jiems patiems tapus Viešpačiu! Šito neįmanoma padaryti! Bet jie siekia! O kad galėtų tuos žmones valdyti, reikia sujaukti visą aplinką, kad žmogus pasimestų.
Aš dabar kurį laiką globoju balandžius kieme, ir aš mokausi iš tų balandžių, ir labai smagu, kada tu ateini į kiemą, ir balandžiai už kitų kiemų tave pajunta ir suskrenda į kiemą – suskrenda – ir jie prie tavo balso jau įpranta, prie tavo eisenos. Tie virpesiai jiems tampa ne baimę keliantys, kad jie iškart nuo kiekvieno naujo žingsnio išsigąstų ir nuskristų. Ir aš stebėjau, kada dirbo kieme buvusi žmona, ir ji pamatė balandžius šalia jos – iškart nubaidė! Tai tie balandžiai paskrido šiek tiek ir priskrido prie tos vietos, kur jie jaučia saugumą, kur aš juos lesinau, ir jeigu yra koks neatsargus trinktelėjimas durimis - vienas balandis pakilo ir staiga visi išskrenda! Žodžiu, vieno išsigandimas ir staigus pakilimas iš karto sukelia baimę ir kitiems, ir visi kaip visas pulkas pakyla. Ir aš galvodavau, kodėl šitaip yra, kas atsitiko? Nesimato nieko aplinkui, kas keltų pavojų. Tai persiduoda – vienam kažkas dingtelėjo galvoje, jis staigiai pakilo – kyla visi. Taip ir su žmonėmis - kada veikia gyvulinis protas, jis nemąsto - uždėjo tas skudurines kaukes ant veido, ir visi vaikšto dabar net ir pasakius – na, nusiimkite tas kaukes, nereikia lauke tų kaukių! Kiek yra tų su ta baime gyvenančių! Reiškia, tai bandos instinktas yra giliai į pasąmonę įdiegiamas, ir tokius žmones labai lengva nukreipti bet kokia kryptimi.
Juk ir Kristų nuteisė ne Pontijus Pilotas. Tik Pontijus Pilotas neišdrįso pasipriešinti miniai, nes minia šaukė – Paleist Barabą! Nukryžiuoti Jėzų! – Štai tas minios milžiniškas jausmas, kurį sukėlė ne kas kita, bet fariziejai, kurie minioje vaikščiojo ir jiems šnibždėjo – Barabą – sakykite – paleisti! Barabą! – ir minia išreiškia savo bandos nuosprendį – nekaltą nužudyti, kaltą paleisti! O Pontijus Pilotas, neturėjęs įtikėjimo, jis neišdrįso pasipriešinti tai bandos jėgai.
Taip ir dabar nori sukelti tie gaivalai nematomi, likdami užkulisiuose, sukelti baimę žmonėms, kad būtų banda – ne orūs Kūrėjo sūnūs ir dukros, mąstantys asmenybės dieviškuoju Išminties protu, kurių negalima kaip bandos vesti, kad jie būtų robotai. Bet dabar viskas robotizuojama!
Žodžiu, mano mylimieji, mes turime Gyvąją Šventovę, turime Gyvąjį Kelią - dėl to, kad Kūrėjo Evoliucinis Sumanymas neužgestų, kad jisai iš dabartinės žarijos – mažytės žarijos – įsiliepsnotų į didžiulį Laužą, kuris apšviestų žmonėms Kelią, kad jie pajaustų viduje tą Liepsną iš Kūrėjo - Meilės Galios gyvų virpesių - ir tada žmogus būtų ryžtingas, drąsus, nebijotų tarti Tiesos žodį, priimti sprendimą Tiesos labui, Gėrio labui, ir atsispirti net ir užmaskuotam blogiui, nes būtent tas šviesusis asmenybės dieviškasis protas turi Kosminę Įžvalgą. Jis atskiria, kur yra demagoginiai samprotavimai pridengti gražiais žodžiais, teiginiais, frazėmis, bet po visais šitais dariniais – dirbtiniais dariniais, gražbyliavimais - yra milžiniškas šėtoniškas – prieš Kūrėją nukreiptas – blogis, nuodėmė, maištas. Štai dabar pasaulis tokių maištininkų patiria didžiulę įtaką, sujaukimą, iIr tam pasidavė Lietuvos visa valdžia – prezidentas, parlamentas, visa vyriausybė.
Pokyčiai bus tiktai tada, kada bus Dvasiniai Mokytojai, kada jie pateiks dvasinius mokymus. Štai vienas iš jų dabar, kurį jūs girdite -tai dvasinis mokymas, kad jūsų akiratį būtų galima išplėsti, kad jūs kontekstą suprastumėte ne siaurai, bet matytumėte įvairius segmentus, įvairias priežastis, ir suvoktumėte, ką reiškia kiekvienos priežasties pasireiškimas ir su kokiomis pasekmėmis. Be Dvasinių Mokytojų net ir mokyklos mokytojai yra bejėgiai įgyvendinti mokymosi procesą – deja, taip. Kūrėjas sumanė Evoliucinį Planą, kad mokykla būtų Brolystės pasireiškimas kolektyve nuo pat pirmosios klasės iki pat mokyklos užbaigimo. O dabar jūs matote Brolystę mokykloje? Tai – neretorinis klausimas. Tai – klausimas kiekvieno Širdžiai. Amen.


Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas