Algimanto pamokomasis žodis – Dvasiniam Mokytojui būtina žinot tuos šaltinius, kurie pasaulyje yra pagrindiniai – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune, 2021 07 11

Spausdinti
Dokumentų sąrašas

Mylimieji, mano vardas – Algimantas. Sakau aš dvasinius mokymus – vienintelėje pasaulyje – mano įsteigtoje gyvojoje Šventovėje, Kūrėjo vardo – Rojaus Trejybės-AŠ ESU – gyvojoje Šventovėje. Vyksta gyvosios pamaldos. Gera būti tarp tų, kurie dvasioje atveria save Kūrėjui – Širdimi atveria! Tai yra gyvas komunijos ryšys su Kūrėju! Toji būsena, kurią mes patiriam viduje per atsivėrimą Kūrėjui, yra Kūrėjo energiniai virpesiai pajuntami, patiriami.
Kada žmogus yra nenuoširdus, o dauguma yra nenuoširdžių, kodėl? – todėl, kad baimė neleidžia pasireikšt Nuoširdumui – todėl ir nejaučia energinių virpesių. Kūrėjo Charakterio Savybė yra Nuoširdumas – Jis yra Nuoširdumo Šaltinis ir Centras. Tuo tarpu baimė, per kartų kartas perteikta iki šios akimirkos, paverčia žmogų savanaudišku. Savanaudiškumas yra viena iš charakterio savybių, kurią reikia pakeist Kūrėjo Meilės Galia, atradus Kūrėją savo viduje. Bet kaip tą padaryt? Teiginys - teorinis – atrast Kūrėją savo viduje. Tai paprasta, bet reikalingas Dvasinis Mokytojas, kuris parodytų tą paprastą takelį į save - viduje prabilt Kūrėjui – Rojaus Trejybei-AŠ ESU – Keturiems Asmenims – prabilt, kaip katalikai ar protestantai, ar dar kažkas, sakykim, šnekasi su savo kunigais, pastoriais, popais, tą jie pavadina išpažintimi, o Gyvajame Kelyje – tai yra savęs atvėrimas Asmeniam Kūrėjui - pasikalbant – pasikalbant su Juo visu savo Nuoširdumu.
Štai mes turim pradinį pasaulį - jame tiek daug baimėje gyvenančių mirtingųjų. Kokia kančia yra gyvent baimėje, jaust nerimą, ir kokia yra Laisvė gyvent be šito! Aplinkui tegu bus tamsa, baimė kunkuliuoja, neramumai, siautėja krizės, bet tavo viduje yra Ramybė, nes ją tu geri gyvais virpesiais kaip Gyvąjį Vandenį iš Kūrėjo. Dėl to mūsų ir yra Šventovė gyvoji – joje nėra jokio ritualo! Visose kitose bažnyčiose, mečetėse, sinagogose, pagodose, kinesėse, nesvarbu, kokie būtų tikinčiųjų-sektantų bendravimai su jų pačių įsivaizduojama Dievybe per ritualų atlikimą, tai nėra gyva. Tai yra evoliucinė aplinka evoliuciniame šios akimirkos segmente.
Vakar aš važiuoju dviračiu vakare, ir matau gausybę Vilniuje, Gedimino prospekte, užplūdusių krišnaitų. Jų keli šimtai, ir tempia kažką su virvėmis – vora vyrų tempia, virvės storos. Aš pravažiavau pro visą šitą sambūrį šaligatviu, nes ten jau per tą prospektą negali važiuot, o paskui, vėl, toks vidinis impulsas – sugrįžt – ir aš sugrįžau. Visi vyrai pasidabinę sariais, moterys taip pat gražių atspalvių, švelnių – ir žydrų, ir gelsvų, rusvų, kakavinių – žodžiu, gražu žiūrėt, ir visos su sariais, visi vyrai su sariais – ir jie garbina Krišną – Hare Krišna! Pagarbinau ir aš, ir paklausiau trijų moterų – Kokia proga šitas krišnaitų sambūris? Jie švenčia savo religinę šventę, ir sako – Čia yra mūsų šventovė. – Jinai yra perkeliama iš vienos vietos į kitą - tai, kad galėtų perkelti, ten didžiulis toks medinis kažkoks, sakykim, altorius, ir ten yra išpuoštos Dievybės, apkaišiotos nuostabiais gėlių pynimais. Ir jie tempia per tą prospektą visą šitą šventovę, ir garbindami tą daro – Hare Krišna! Ir aš pradėjau su tom moterim kalbėt, sakau – Aš irgi esu įsteigęs gyvąją Šventovę, ir vedu pamaldas kiekvieną šeštadienį Vilniuje – sakau – šiandien buvo, rytoj važiuoju į Kauną – Kaune būna kas antrą sekmadienį, ir tai yra malda atvėrus save – sakau – žmonės bijo – bijo – Šviesos. – Viena moteris sako – Tai tegu, čia jų reikalas. – Taip, bet aš kalbu apie pačią būseną žmonių – jie junta baimę, ir toje baimėje jie nenori kalbėt apie tuos dvasinius dalykus, o juk visa tai yra Pamatas visai civilizacijai – materialiai net civilizacijai! Nėra civilizacijos, kuri galėtų išsilaikyt, jeigu nėra kuriama ant Dvasinio Kūrėjo Pamato! Be Pamato civilizacija žlugs, išnyks - per kančias, per kovas, per žūtis materialaus kūno, per baimę dar didesnę. Tai – sakau – net logiškai mąstant, juk šitą labai svarbu suvokt, tam reikalingi Dvasiniai Mokytojai – sakau – net ir Bhagavad Gitoje – čia krišnaitų viena pagrindinių knygų – kada Ardžūna bendravo su Krišna, ir jam reikėjo kariaut – kariaut prieš savo giminę – Pandavus – jis nedrįso – nedrįso, kadangi reikia nužudyt giminaičius savo, ir tada Krišna pasakė – Tu turi pasitikėt Manim, tu turi nužudyt juos – tai yra pasitikėjimas Manimi, atsidavimas Man, o jis turi pranokt giminystės ryšį. - Sakau – Tai parodo tam tikrų iššūkių akimirkomis atsidavimą Kūrėjui. - Ir tada aš tą sampratą išplėčiau – O aš skelbiu Kūrėją, kuriame nėra žudymo - nėra! Yra Meilė! Tai yra pati galingiausia Jėga! Ji pranoksta bet kokį žudymą! Ir jeigu mes einam su Meile, mes pranoksim viską – visus tuos tankus, bombas, visus pandeminius pseudokarantinus, nes baimė viduje paralyžiuoja sveiką mastymą, Išmintį – Išmintis yra iš Kūrėjo – iš Krišnos. Ir aš sakau – Mastau, kas yra Krišna? – ir aš manau, kad Krišna – jos sako, kad įsikūnijęs Dievas – sakau – įsikūnijęs, taip, bet Pats Kūrėjas – Keturiuose Asmenyse – Jis niekur negali įsikūnyt, tam Jis ir turi daugybę Sūnų, ir Jis atsiunčia net ir žmogaus pavidalu įsikūnijusius tarp žmonių – štai ir mano samprata, kad Krišna – tai yra Viešpats – tai yra Jėzaus statusas. – Ir mes taip šnekėjom, joms taip patiko klausyt, kad viena iš jų nubėgo, ir parneša man tą šventinį krišnaitų pyragėlį. – Sako – Aš jums noriu šitą padovanot. – Sakau – Ačiū. Hare Krišna!
Žodžiu, buvo tas gražus bendravimas, ir aš sėdau ant dviračio, ne sėdau – mėginau sėst – tuo pačiu metu myniau koją, nuslydo koja, kita koja paslydau, ten slidžios plytelės, ir aš parvirtau – parvirtau nežinau kaip - tie, kurie skalbiat rankom, gal dabar tokių nėra, bet aš vienintelis skalbiu visą gyvenimą rankom viską, tai mano močiutė turėdavo tokią skalbimo lentą, žinot? – taip, tai štai man taip nutarkavo koją kaip su ta lenta. Ir žodžiu, atsikelt negaliu – aš tą dviratį tai apžergęs, bet guliu, ir bučiuoju tą grindinį, ir mąstau – o jeigu man kas ten atsitiko stipriau, o kaip man į Kauną rytoj nuvažiuot? Pribėgo vienas krišnaitas, padeda atsikelt – sako – O kaip, nelūžo niekas? – Sakau – Na, ne. Ir aš jaučiu – štai pamoka man! Visą laiką, tik akimirkai prarask dėmesį ir bus kažkokia nelaukta, ir nenorima, pasekmė. Visą laiką aš užfiksuoju tą koją tvirtai – yra fiksatoriai dviratininko batų, ir ant pedalų specialūs – užfiksuoji tą batą jau ant pedalo ir tik tada mini, o aš neužfiksavęs mėginau pamint – nuslydo – kita koja paslydo – nebėr į ką atsiremt, ir kaip kiaulė ant ledo.
Tai štai, mano mylimieji, tai aš kalbu, kad su krišnaitais mes suradom bendrą kalbą, kadangi aš žinau Bhagavad Gitą. Dvasiniam Mokytojui būtina žinot tuos šaltinius, kurie pasaulyje yra pagrindiniai. Koraną dėl ko aš studijuoju? – dėl to, kad galėčiau su musulmonais kalbėtis jų kalba. Dėl ko studijuoju Mormono knygą – pranašo Juozapo jaunesniojo Apreiškimų Knygą? – dėl to, kad su mormonais galėčiau šnekėt. Sai Babos mokymus studijuoju dėl to, kad galėčiau su Sai Babos pasekėjais kalbėtis. Bibliją studijuoju dėl to, kad galėčiau su įvairiais sektantais – katalikais, protestantais – kalbėtis jiems suprantama kalba. Štai Dvasiniam Mokytojui Urantijos Knygos neužtenka, būtini šitie šaltiniai, kad žinotum, ir atsiduotum tam Kūrėjo vedimui, kad jūsų lūpomis prabiltų Kūrėjas. Ir tada jūs galite išplėst jų požiūrį, atsispyrę nuo jo, ar jos pagrindo, ir taip palaipsniui, nuosekliai paskleist savąją Šviesą, ir viskas – iš mūsų daugiau nieko nereikia. O mums iššūkis yra dar giliau atsivert Kūrėjui, dar geriau, dar giliau pasitikėt Kūrėju! Štai pagrindinis mūsų yra iššūkis – pasitikėt Kūrėju!
Retas kuris urantas pasitiki Kūrėju – jis kalba daug gražių frazių – bet tai yra intelekto lygiu atkartoti teiginiai. Turi būt gyva dvasinė būsena! Ir pasitikėjimas yra tikrinamas iššūkio akimirkomis! Štai pasitikėjimas, kai svarbiau yra Kūrėjas – ne žmona, ne vaikas, ne tėvas, ne motina – Kūrėjas! Dėl to atitinka ir tai, ką sako Krišna Ardžunui – Tu turi įvykdyt šitą savo giminės išžudymą, nes tu turi pasitikėt Manim! – O aš jums sakau – jūs turit labiau mylėt – mylėt – kad ta Meilės Galia jūs pranoktumėt aplinką – bet tam reikalingas Pasitikėjimas! Ir lygiai taip pat, kada jums iškyla problemos! Štai, Pasitikėjimas atsidavus Kūrėjui, kada aplinka nėra atsidavusi, o šneka gražių daug frazių – pozityvus gyvenimas, pozityvus mąstymas – o nėra pasitikėjimo Kūrėju – apskritai, jokios sampratos apie Kūrėją nėra. Reiškia, jų pozityvus mąstymas yra negatyvus – jis nėra pozityvus! Ir šitoj sumaištyje įvairių tikėjimų, sektų, įvairių įstatymų – dabar kokie painiojantys įstatymai! Jie dar daugiau sujaukia net ir tą tikrovę – ir tada yra maišalynė, jovalas – visuomenė yra suskaldoma, supriešinama tarpusavyje! Jų suartint neįmanoma jau – tik Kūrėjas gali suartint atrastas Širdyje – tik per Kūrėją! Be šito gilės degradacija, aštrės veiksmai, augs nusikaltimai, augs, mano mylimieji – jie jau dabar auga! Depresijos bus pandemija, savižudybės bus pandemija – čia tik laiko klausimas! Ir šitom akimirkom tada iškils pasitikėjimas Kūrėju, ir savimi! Savimi pasitikėjimas auga tada, kada yra veikiama su Kūrėju – ne samprotaujama gražiais žodžiais, bet veikiama visumos Gerovei – ne savo šeimos, nes sava šeima yra visa kūrinija, keturios sienos nieko nereiškia – visa kūrinija yra šeima! Žmonija yra aguonos grūdelis, reiškia, planeta yra siaura mums – mes dvasioje turim apimt kūriniją – apimt – o tai yra dvasios polėkis, ir žvilgsnis iš vidaus Kūrėjo Žvilgsniu, nes Kūrėjas laiko Savyje visą kūriniją, kiek ji besiplėstų. Mes gi taip pat dvasiniu glėbiu ir žvilgsniu, kada susiliejam kaip intakas su Vandenynu, mes ir pajuntam tą būseną, ir tą Žvilgsnį iš vidaus. Aš šito negalėjau anksčiau suprast, kaip Kūrėjo Žvilgsniu žvelgt – iš aukštai, kaip ereliui pakilus, o gal kaip varnai nuo stogo, ar kaip balandžiui? – nesvarbu, bet vis tiek yra tam tikras aukštesnis laiptelis. O kada tu giliau susilieji su Kūrėju štai ir yra ta Kosminė Įžvalga, yra besiplečianti, ir tuo pačiu ryškėjanti ir būsena – ir matoma, ir juntama. O dar jus pamalonins ir projekcijom Minties Derintojas iš Kūrėjo, tada skraidysit po kosmosą, žiūrėsit į planetas. Ateis ta akimirka, kai jūs panorėsit, Minties Derintoją įsijungsit bet kurią akimirką į bet kurią planetą pasižiūrėt. Juk televizorius rodo, toje dėžėje nėra gi tų vaizdų – ateina energiniais virpesiais – bangomis – transformuojama į tą regos lauko virpesius – mes matom tuos vaizdus iš įvairių pasaulio kraštų. Tai štai, taip projekcija parodys jums norimą vaizdą, ir matysite tą vaizdą realiai - dvasiniu žvilgsniu – ir augs pasitikėjimas ir Kūrėju, ir savimi. Kaip gera, kai tu nori, gali įsijungt Minties Derintojo projekciją, ir kur nori! Bet tai - nuostabus dalykas, kad jumyse bus daugiau dvasinės Kūrėjo Išminties per gilesnį ryšį su Kūrėju – ir bus mažiau smalsumo. Galima projekciją iš Kūrėjo nukreipt taip – O ką daro ten kaimynas? – ne, tokio poreikio nebus! Projekcija yra tam, kad tu galėtum prisipildyt Kūrėjo tau teikiama gyvų energinių virpesių būsena, kad visa tai panaudotum - savo išmintingais sprendimais ir veiksmais, įgyvendinant šituos sprendimus - visumos Gerovei! Štai čia yra žinios, čia yra žingeidumas – ir tai ugdo asmenybės tapatybę!
Na, šiam kartui tiek. Amen.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas


Dokumentų sąrašas
Spausdinti
Grįžti atgal