398. Algimanto pamokomasis žodis – Pats brangiausias turtas – asmenybė, kuri yra dvasinė ir amžina! – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Vilniuje. 2021 07 17
Manieji mokymai – visi – yra Kūrėjo perteikiami mano lūpomis, nes aš atstovauju Kūrėjui – mano vardas - Algimantas – atstovauju kaip Jo Ambasadorius, kaip Jėzaus apaštalas. Tai yra Kūrėjo man suteikta misija. Ji turi daugialypį ir labai ilgalaikį pasireiškimą šitame pasaulyje.
Mano Širdies troškimas – būtent ir atsiskleisti kaip Kūrėjo Ambasadoriui savuoju gyvenimu, kad Kūrėjas suspindėtų pačia ryškiausia spindinčia Šviesa kaip Centras, kiekvieno individo Širdimi pajuntamas, patiriamas, atradus Kūrėją savo viduje!
Tai yra Tikrovės pasireiškimas, kada tą mirtingąjį – tą individą – tą žmogų – iš vidaus veda Kūrėjo Dvasia – Minties Derintojas – kada sulieta mirtingojo valia su Kūrėjo Valia – sulieta iš Meilės, ir būsena pripildo būtent tą atsivėrusį ir atradusį savyje mirtingąjį gyvais Meilės virpesiais, kuriuos ir suteikia Kūrėjo Dvasia – Minties Derintojas – esantis mūsų viduje, bet ne materialiuose organuose - jis – mūsų sąmonėje ir pasąmonėje pasireiškiantis, ir tuo pačiu mus vedantis ten, kur sumanė Pats Kūrėjas, kad mes būtume. Mums belieka tiktai atrasti Tą Kūrėją savyje.
Mane žavi – žavi – Kūrėjo kaip Evoliucijos Autoriaus ir Režisieriaus sumanyta pati Evoliucija – jos tekmė!
Šitas pradinis pasaulis yra mums duotas įtikėjimui, kad mes įtikėtume, kad Kūrėjas yra realus. Tai – ne pramanas, tai nėra fantazija, tai yra iš tikrųjų gyvas, realus, tikras Asmenis Kūrėjas – ir šitame pasaulyje įtikėjimas - tai yra garantija į prisikėlimą trečiąją dieną, kada šitas kūnas užbaigs šitą gyvenimą, įgijęs mirtingojo patyrimą pradiniame pasaulyje! Bet gyvenimas turi būti gyvenamas - kas akimirką - atsidavus tos akimirkos gyvam patyrimui – gyvam patyrimui! Reiškia, ką tu beveiktum, tu turi gyventi ta akimirka – gyventi savuoju patyrimu toje akimirkoje – kokį darbą bedirbtum, turi būti tame darbe pats sukoncentravimo centras - savo dėmesio sukoncentravimu, savo virpesių sutelkimu - ir visada turi būti su Kūrėju! Būsena turi būti Kūrėjo Meilės Galios pripildytas tavo visas sąmonės vidus – toji būsena yra kaskart, ką bedarytum. Mums sunkiausia yra dėl to, kad mes neturime patyrimo – ankstesnio patyrimo – kuriame galėtume pasakyti – mūsų tėvai tą darė, mes matėme nuo pat vaikystės – mūsų seneliai tą darė – tėvai matė nuo pat vaikystės – mes taip darome tą, kad matytų kiti vaikai.
Žodžiu, buvimas toje akimirkoje visur bus – per visą amžinybę – pats svarbiausias Kūrėjo pasireiškimas per mus! Tik šitokiu būdu mes galėsime tiek patys atskleisti save kuo imliau, kitaip pasakius, mes išvalome save, atiduodami save Gėrio veiksmais visai aplinkai. Taip yra kaip savęs pateikimas tiems, kurie yra aplinkoje tiek betarpiškai šalia, tiek toli šitame pasaulyje. Mūsų kryptis-vektorius yra pajausti Kūrėjo vedimą iš vidaus, ir atsiduoti tiek, kiek tą akimirką – būsena – gyveni su Kūrėju – atsiduoti, nesiekiant sau išsaugoti nė menkiausio aguonos grūdelio energijos – viską atiduoti! O Kūrėjas lies ir lies kaip iš Gausybės ir Amžinybės stebuklingo Rago mums energijos naujas sroves - bet toji akimirka turi viešpatauti mūsų sąmonėje – ne praeitis, ne ateitis – darbas turi būti atliekamas, veiksmas turi būti atliekamas, sutelkus dėmesį būtent į tą darbą – ir taip bus ir po prisikėlimo kitame pasaulyje. Ir įdomus dalykas – mes, jeigu pasižiūrėsime į žmogų, žmogus sako – Pats brangiausias turtas yra gyvybė! Gyvybė – tai aukščiausia kaina, kokią gali mokėti mirtingasis! – Toli gražu ne! Pats brangiausias turtas – asmenybė, kuri yra dvasinė ir amžina! Gyvybė – tai yra kūno, mes gi nesame kūnas – mes esame šito kūno vidinis Gyventojas – šito kūno vidinis Gyventojas! Kūnas – materija, bet aš esu dvasia, aš nesu materija! Tai kaip aš galiu laikyti šitą išorinį pavidalą svarbiausia man esančia kaina – gyvybę?! Jokiu būdu ne! Savo dvasią – savo savastį – aš turiu branginti kaip aukščiausią kainą, kaip aukščiausią Kūrėjo teikiamą Dovaną!
Dabar pasaulis susirūpinęs dėl įvairių virusų, dėl įvairių teisių užtikrinimo šitam kūnui, o nesirūpina dvasia – dvasine asmenybe, gyvenančia viduje. Niekas nesirūpina, kadangi nėra atrastas Kūrėjas savyje, kad patirtų Meilės būseną, ir tada visi virusai nustoja egzistuoti tam kūnui – jis tampa savaime pripildytas Kūrėjo aukščiausio dažnio energinių virpesių. Ir žmonės dėl to pergyvena, kaip jiems sunku skirtis su šiuo pasauliu, jeigu jau atsiranda komplikacijos šitam pavidalui. Man, pavyzdžiui, būtų gaila palikti šitą pasaulį dėl to, kad aš įnešiau menką indėlį užtikrinant geresnį gyvenimą ateinančiai kartai. Dėl to aš noriu likti daugiau, kad kaip Kūrėjo Ambasadorius palikčiau ryškesnę Šviesą – Kūrėjo Spindėjimą – kad Kūrėjas būtų gyvenimo Centras – kiekvienam – kad toks Vektorius būtų paliktas kitoms kartoms! Štai dėl to aš noriu čia likti ilgiau. Ir kada po prisikėlimo mes žengsime per mokymus į kitus pasaulius, ir kada šalia mūsų mokymų, kuriuos gausime iš įvairių kategorijų įvairaus dvasinio statuso mokytojų, teorinius mokymus pažįstant geriau kūriniją, patiriant giliau Kūrėją, taikant visa tai praktiniuose veiksmuose, mes dar turėsime galimybę pasireikšti – greta – įvairiais, sakykime, reikalingais darbais, trupučiuką atsitraukus nuo kilimo į mūsų pačių Likimo įgyvendinimą, siekiant patekimo į Rojų, nes mūsų Likimas – patekti į Rojų. Tai yra Kūrėjo mums suteikta Dovana – visiems mirtingiesiems – šitoje planetoje!
Ir štai, pavyzdžiui, yra tokia kategorija – Dangiškieji Meistrai. Tie mirtingieji, kurie turi talentą muzikai, menui, tapybai, poezijai, oratorystei, jie gali taip pat būti tais Dangiškaisiais Meistrais - savanoriškai – yra poreikis, kad būtų toks patyrimas sukauptas – ir štai, mes tie, kurie norėsime šitą atlikti, įgysime Dangiško Meistro patyrimą. Tada mes nebeisime tuo mirtingojo keliu-vektoriumi į viršų, bet liksime šitame pasaulyje mažiausiai penkiems tūkstančiams metų – mažiausiai. Štai, mes sukaupsime šalutinį patyrimą, kokio neturės kiti, nuėję tolyn – į viršų – į kitus pasaulius. Mes tuos penkis tūkstančius metų turėsime, atsidavę kiekvienai akimirkai, pasireikšti ta harmonija, kokią mes gausime – jau kitus mokymus – iš kitų Dangiškųjų Meistrų, kaip atsiskleisti tuo lygiu, tuo statusu, kuris mums ateityje pravers, kai mes sugrįšime į tą mirtingojo kilimo Kelią.
Štai, net ir šalutinis įgyjamas patyrimas yra prasmingas. Nėra jokių mūsų patyrimų beprasmių! O kad prasmė atsiskleistų, mes turime gyventi kiekvieną akimirką toje akimirkoje Kūrėju – gyventi Kūrėju! Štai Evoliucijos yra prasmė!
Pamąstykite, kiek mes – kiekvienas – savo vidumi gyvename akimirką Kūrėju – Kūrėju?! Amen.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.
Algimantas