Algimanto pamokomasis žodis – Nėra nė vieno, kuriame nebūtų Kūrėjo – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Vilniuje 2021 08 07

Spausdinti
Dokumentų sąrašas

Mano mylimieji, ačiū, kad aš vėl sugrįžau pas jus. Keletą metų aš nemačiau jūsų akių, sakydamas mokymus. Man tai buvo sunku, kai reikia žiūrėti į kamerą, o aš norėjau matyti jūsų akis, jūsų reakciją – tą gyvą ryšį, kokio pora metų, kai reikėjo youtub‘ui tą viską daryti, man stigo jūsų gyvo – gyvo sielos žvilgsnio. Ir aš dabar jaučiuosi kaip sugrįžęs pas jus – Algimantas šypsosi – ir man gera – gera. Ir dėl to aš noriu pasakyti tą mokymą, kuris yra, na, gimstantis vat šią akimirką.
Kada aš skaitau Urantijos Knygą, dabar, nuosekliai, priėjau tos vietos, kurioje eina kalba apie gyvenamuosius pasaulius. Tai yra tie pasauliai, kada mes po prisikėlimo būsime Satanijos Sistemos pirmajame palydove, skriejančiame aplink Sistemos sostinę Jeruzemą, ir tas palydovas, ir dar kiti septyni, jie taip pat dar turi kiekvienas po septynis palydovus. Tai štai, tas pirmasis palydovas, skriejantis aplink sostinę Jeruzemą ir šito pirmojo pasaulio septyni palydovai, jie dar vadinasi gyvenamieji pasauliai. Ir įsivaizduokit, kada yra tiesiogiai sukurtų Kūrėjo sūnų ir dukrų, jie gi tobuli yra, jie gi yra tie, kurie turi amžinybę, ir jie visi veržiasi būti mokytojais tiems, kurie yra patys žemiausi, kurie gyvena po prisikėlimo šituose gyvenamuosiuose pasauliuose, kur nėra tobulumo, tai yra tiktai žygiavimas, pirminis žingsnis jau perėjus, kaip mes sakome – anapus. Štai tiems suteikti mokymus, iš paties Kūrėjo kilusiems Kūrėjo sūnums ir dukroms, yra didžiausias troškimas. Patys būdami tobuli, turėdami giluminę įžvalgą, jie nori tiems mažiausiems, turintiems savo ydų, daugybę baimės, nes prisikėlimas nepakeičia mūsų charakterio savybių, kur buvo ydų tame charakteryje, po prisikėlimo jos išlieka – šiek tiek apvalytas protas yra, kad nesikeiktumėte tenai, nes ten nesupranta keiksmažodžių – ir štai - jų troškimas būti mokytojais tiems mažiausiems. Dar mažesni yra gi tie, kurie fiziniu pavidalu nepatyrę prisikėlimo, jiems yra materialus kūnas, turintis ligas, skausmą, kančią, psichinę įtampą – ypač tą dabar mes patiriame šitoje planetoje, patyrusioje maištą. Ir dabar išlikę tie, kurie nori būti Šviesos ir Gyvenimo Kelyje – jiems daro kliūtis, ir jų iššūkis yra milžiniško masto, pagal jų, tai yra, pagal mūsų protą. Mes rizikuojame savo gyvybe, fizinio kūno gyvybe, o kas yra anapus – nežinome, mes jo nematome, nes gyvenimas mūsų tarsi krantas, o kas yra kitoje pusėje vandenyno, mes negalime paliudyti nieko. Ir štai tas krantas yra toji riba, kad mes labai norime šitame krante kuo ilgiau išlikti, visomis priemonėmis, ir staiga kažkas ar ten mus sužeidžia, ar kažkas apserga, ir mūsų šitas kūnas nebegali veikti taip, kaip veiktų sveikas, ir iš karto atsiranda baimės daugiau viduje – tu esi apribotas, galbūt jau net nepajėgus savo asmens aptarnauti, tau reikia kažkokio pagalbininko – yra įtampa. Štai tokiomis aplinkybėmis iššūkis mūsų protui yra milžiniškas! Tokio iššūkio neturi tie tobuli, kurie nori mums padėti, nes jie yra žvelgiantys Kūrėjo žvilgsniu, lygiai taip pat, kaip mes žvelgtume į kažkokį vabaliuką – žvelgdami-matydami kontekstą, koks yra pasaulis – vabaliukas to negali matyti, jis mato, kas yra aplinkui, mes nematome tos sumažintos erdvės vabaliuko lygiu, kadangi iškart žvilgsnis apima platesnį lauką negu tas vabalėlis. Tai štai, jiems yra kaip tas mums vabalėlis – jie negali suprasti, iš kur mūsų yra ta baimė. Iš kur jie supras, jeigu jie niekada nepatyrė tos baimės, jiems tas reiškinys nesuvokiamas. Daugumai dvasių, kurios yra kilusios iš aukštesnio šaltinio, materija neegzistuoja - jie negali suprasti, kas yra tas pastatas – jiems nėra to pastato. Mums sunku suvokti tai, kaip jie gali skersai-išilgai per tą pastatą vaikščioti – nėra kliūties, kaip tarsi niekas nepastatyta, jie eina kaip per pievą, ir ta pieva tęsiasi.
Tai štai, suvokti jiems, kas yra mūsų vidinė baimė – net ir tie angelai, kurie yra arčiausiai mūsų – serafimai – mūsų angelai sargai – jie nesupranta to mūsų emocinio jausmo – baimės, kadangi jie niekada jos nepatyrė, nors yra vietinės kilmės - jau Sūnaus Kūrėjo ir Dukros Kūrėjos sukurti vaikai. O mums baimė !yra nuolatinis palydovas – nuolatinis – tai, kad neapsirgtum, kad nenumirtum, kad sūnus, dukra nenumirtų-neapsirgtų, kad darbo neprarastų, kad pinigų neužteks, tai, kad čia, vėl, neužtenka kokio nors drabužio ar dar kažko, nebėra už ką nusipirkti – vien yra būsena baimės – baimės – kad kažko pristigs. O dabar kaip valdžia padeda savo globa – jūs gi patys matote, kokia yra pagalba suteikiama, kiek jie prisideda prie mūsų apraminimo, sustiprinimo, kad įsiviešpatautų Gerovė visiems. Ir jeigu tiktai kažkas junta spaudimą arba įtampą, turėtų pasakyti – na, nebijokite, mes gi jums padėsime, mes esame tie, kurie jus vedame į Šviesą, kaip matome iš tos aplinkos, iš tos padėties kaip išeiti, kad jūs kuo mažiau pajaustumėte įtampą – štai mūsų priedermė ! - dėl to mes ir esame Vedliai! Tai dabar matote, koks yra kontrastas, ką jums siūlo!
O Kristus gi ir sakė – Iš jų darbų pažinsite tuos apsišaukėlius, kurie net gali ateiti būdami vilkai avies kailyje – ateiti. Ir jeigu prisimenate pasaką, kaip kalvis plonino raganai liežuvį, tai kad paplonintų liežuvį, jie sako gražius žodžius, bet iš tikrųjų yra vilkai, atėję į jų kaimenę. Na, tai kaip jie, matydami tą avių kaimenę, ilgai ištvers avies kailyje?
Štai mano mylimieji, ir tas kontrastas, ką mes čia jau patiriame, tai mes jau į aplinką žvelgiame kaip į tuos vabaliukus, kurie nepatyrę, kas yra Kūrėjo atradimas savo viduje - ta būsena - ir kokie jie yra prislėgti, ir jie iš tikrųjų vis labiau bus prislėgti, nes jie neturi atrasto Kūrėjo savo viduje, kad patirtų didesnę ramybę, nors ir mums iškyla iššūkis – kaip toliau reikės gyventi? kaip? Apribojimai, dirbtiniai apribojimai, be jokio pagrindo!
Dabar sako – nuo rugsėjo tryliktosios parengtas projektas. O kodėl ne nuo rugpjūčio tryliktosios? Kuo tai pasikeis? Tai rodo, kad tai yra dirbtinis-politinis sprendimas, jis niekuo nepagrįstas! Štai dėl to mes ir turime tą aplinką, kad mes turime dvasinę Kūrėjo apvaizdą, mums teikiamą į pagalbą, kurie stebi mus, kurie suteikia mums sustiprinimą, net ir maldoje, ir tuo pačiu pagalbą, kada mes nebežinome už ko griebtis, jie mus sustiprina aplinkybių sudėliojimu. Ir dėl to ir melskime, kad ir Apvaizda mums padėtų išsaugot ir Šventovę, kad mes susiburtume, kad būtų tos priemonės, kad mes išliktume Šviesos Spindulys, kaip ir Kristaus paskutiniame mokyme buvo pasakyta, kad visa planeta yra tamsoje skendinti, nėra šviesų gatvėje, namuose niekas neturi elektros – ir matome mes sklindantį Šviesos pluoštą – iš jūsų Širdžių, kai jūs garbinate Kūrėją gyvojoje komunijoje – ne ritualą atliekate, bet iš tikrųjų skleidžiate virpesius, energinius virpesius, kurie pasklinda į kūriniją kaip Šviesos pluoštas iš to tamsaus pasaulio, kad mes išsaugotume šitą Šventovės Šviesos spindulių pluoštą, kada apribos transportą. O tai priklauso nuo mūsų, vėl, gyvo ryšio su Kūrėju, Įtikėjimo gelmės, tos komunijos palaikymo, asmenine prasme, ir kolektyvine, kiek mes pasikrausime tos galios, stiprybės, kuri veiks iš vidaus virpesiais mūsų asmenybę. Ta asmenybė kils, ji stiprės, ji pasireikš savo veiksmais išorėje. Nieko ne-bi-jo-ki-te! Nie-ka-da! Niekada! Kūrėjas kiekviename – kiekviename! Nėra nė vieno, kuriame nebūtų Kūrėjo, o mes jau net ir atradę Kūrėją, jau bundame kaip Rytas - Aušra visumos Gerovei - ateities kartų Gerovei. Amen.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas


Dokumentų sąrašas
Spausdinti
Grįžti atgal