Algimanto pamokomasis žodis – Kaip žmonėms paaiškinti – kas yra Gyvoji Tikrovė? – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Vilniuje, 2021 08 14

Spausdinti
Dokumentų sąrašas

Mylimieji, mano vardas Algimantas. Sakau tiems, kurie žiūri mano mokymus Youtube‘e, o juos aš sakau gyvojoje Rojaus Trejybės-AŠ ESU šventovėje. Todėl nenustebkite, kad dabar vaizdo įrašai bus man nežiūrint į jūsų akis, kada aš žvelgiu į kamerą. Aš noriu matyti tų mano dvasinių brolių ir sesių gyvas akis, kurie yra šitoje Gyvojoje Šventovėje. Todėl vaizde mano galvos pasukimas į vieną, į kitą pusę atrodys nenatūraliai, dėl to aš ir paaiškinu iš pradžių, kad tą jūs žinotumėte, kodėl yra tokia padėtis. Na, o mano mylimieji, jums nereikia man prisistatyti. Ir gera – gera – matyti tą gyvą jūsų žvilgsnį!
Koks yra skirtumas, kada žmogus aklas bendrauja su matančiu – jo akys nėra realiai reaguojančios, nėra tos kaip veidrodis atspindinčios jo impulso. O gyvos akys – matančios akys – jos spindi – spindi – ir tu matai tą gyvą reagavimą. Ir jeigu jos yra apsiblaususios – vidus yra suteptas arba kupinas nerimo, dėl įvairių priežasčių. Jeigu jos spinduliuoja – viduje yra stiprus Dvasinis Stuburas. Žmogus apie tai gali nežinoti, bet jis viduje turi ryžto, drąsos, jis jaučia pakylėjimą – galbūt jis atliko gerą darbą, o galbūt jam pasisekė koks nors materialus veiksmas, o gal gavo dovanų, o gal gavo gerą atlyginimą, premiją tuo metu, ir jo – pagal Dvasinį Stuburą – yra tas tikras spindesys akyse. Lygiai taip pat matosi akys, kuris meluoja, kuris nėra nuoširdus – akys išduoda! Todėl, jausdami dar daugiau virpesius, jūs matote tų žmonių akių patvirtinimą. Tas žmogus, kuris nežvelgia kitam į akis, yra kupinas – viduje – įtampos, baimės, jis yra nepasitikintis savimi. Galbūt buvo skriaudžiamas, galbūt buvo iš jo šaipomasi – visa tai atsispindi nuo vaikystės, nes vaikystėje pats yra jautriausias mirtingojo asmuo. Jį galima pripildyti Meile, ir tada bus ryžtas, natūralumas, nuoširdumas, o galima pripildyti tamsa, bausmėmis, barniais, baime, tada bus ligos, depresija, bus baimė pažvelgti kitam į akis.
Jeigu jūs žiūrite į gyvūnus, jie taip pat reaguoja savo kūnu. Šuo pabruka uodegą, kada jis išsigandęs arba kada liūdnas, arba kada serga, ir linksmas - jis pakelia uodegą, jis džiaugiasi, jo akys spindi – spindi – akys gyvos!
Mes turime Gyvąjį Kelią, mes turime Gyvąją Tikrovę. Kaip žmonėms paaiškinti – kas yra Gyvoji Tikrovė? Kad šita tikrovė yra iliuzinė? Ne planeta iliuzinė, bet visi atliekami – prieš Kūrėjo Valią – darbai, ir tie motyvai, kuriais tie darbai atliekami. Tai sudaro materialaus tikrovės pasaulio tikrąją iliuziją. Ir jeigu vaikams tėvai atskleidžia tokią iliuzinę tikrovę, pateikdami kaip tikrą, nes kitokios jų, na, nėra sampratos, nes jų nemokė, kokia yra Tikrovė. – Tu klausyk manęs, nes aš esu tėvas arba motina! Aš žinau geriau! Tu būk visą laiką geras, klausyk mokytojų, tėvų! – bet nepaaiškina, kodėl – kodėl, kokios priežastys, kodėl jie turi klausyti, kodėl jie turi gerbti vyresniuosius? Juk gali būti vyresnysis, kuris moko blogio. Pagarba ateina už veiksmą. Meilė yra besąlyginė – Meilė – net ir tam, kuris kitą skriaudžia - kaip asmeniui, bet nepritarimas tam veiksmui, kokį atlieka tas, kuris skriaudžia kitą. Negalima taikstytis su melu! Bet reikia mylėti tą melagį kaip asmenį. Tai – du skirtingi lygiai. Todėl ir vaiką nuo pat mažumės reikia lavinti Kūrėjo Amžinųjų Vertybių supratimo, ir net Paties Kūrėjo atradimo, kad būtų tada suvokiama, jog ta Tikrovė - tai, kai tu iš tikrųjų esi gyvame ryšyje su Tikrovės Šaltiniu – Kūrėju – atrastu savyje! Tada tave pripildo aukšto energinio dažnio virpesiai iš Kūrėjo, o tai savaime yra tos Vertybės, kurias tam vaikui jau suteikia Pats Kūrėjas kaip potencialą. Ta sėkla, kuri iš vyro yra suteikta moteriai, apvaisinant jos kiaušinėlį, jau yra asmenybė, ir jau joje yra Kūrėjo visi potencialai Amžinųjų Vertybių – Meilės, Gėrio, Gailestingumo, Tiesos, Tikrovės, ir Paties Kūrėjo atradimo savyje – potencialai! Bet tėvai gali padėti tam vaikučiui tuos potencialus paversti aktualais, tai yra, realiai įsisavintais! Ir galų gale tokie yra Kūrėjo kaip Evoliucijos Šaltinio ir Centro – Autoriaus ir Režisieriaus – suteikta kiekvienam tėvui priedermė – padėti savo atžalai net ir taip, kaip Kūrėjas padeda tėvui ir motinai – žemiškaja prasme.
Ir tam reikalingi Dvasiniai Mokytojai, kad aiškintų šitą Tiesą, o iš tikrųjų – Tikrovę!
Prie Seimo aš buvau protesto mitinge – nuo pusės dešimtos ryte iki vienuoliktos valandos. Filmavau aš tą minią. Kas mane stebino? Stebino, kad yra iš tikrųjų atvykę iš įvairių Lietuvos vietų žmonės, kurie - sakykime - paprasti žmonės – paprasti. Juos lengva manipuliuoti, kada minia šaukia – Lauk Seimą! Lauk Vyriausybę! – ji pagauna tuos bendrus žemo energinio dažnio virpesius, ir minią galima lengvai įvesti į transą, ir duoti tada vektorių – Eikite, karkite juos! – nes ten kartuves pastatė! Tai – agresijos veiksmas, neapykantos veiksmas, žemų energinių virpesių veiksmas! Ir jį padarė tie, kurie organizavo! Šitaip negalima žmonių klaidinti, manipuliuoti jais! Vyriausybė, Seimas daro antižmogiškus, antihumaniškus, antidieviškus sprendimus, bet minia gi neturi supratimo – tai kokia yra išeitis? Vedliai taip pat neturi išeities supratimo! Lygiai taip pat ir valdžia neturi supratimo – o kokia yra išeitis? Jie gi nenori to kraujo praliejimo!
Ir naktį, lygiai taip pat aš vaikščiojau – ir naktį – netoli parlamento. Ten policija viską – viską – apsupusi – ir važiuoja! Aš nustebau! Aš toje vietoje, kur ten svaidė akmenis – nebuvau, nepriėjau tos vietos, nes ten mačiau, na, ten pilna policijos žiburėlių - mašinų! Aš fotografavau kaip eglutę – kalėdinę – girliandom papuoštą, bet man ir minties nekilo, kad ten akmenys gali būti mėtomi. Kažkas išprovokavo! Jau kitą dieną, kai aš žiūrėjau nuotraukas, aš mačiau ten iš kalėjimo atėję – galbūt paleisti žmonės – matėsi – recidyvistai. Jie aktyviausiai reiškėsi! Jie matosi, kad tai ne tie žmonės, kurie turėtų ką nors bendra su Gėriu. Tai yra pasireiškimas štai savo aktualu, nesant tų potecialų iš Kūrėjo, kurie ir jiems suteikti, bet jie jų nepavertė aktualais, jie net nežino apie tuos potencialus. Štai jie atėjo – jie iškart kontrastuoja savo išvaizda, savo veido bruožais – provokatoriai – akivaizdu – aišku, bet tą turėjo numatyti organizatoriai, ir jie turėjo būti tose vietose, užstoti krūtine tuos policininkus, ir tuos riaušių slopinimo, na, tuos kareivius, ar kokie ten yra – jie gi pasislėpę, nesuprasi tų ženklų atpažinimo – organizatorių priedermė numatyti viską! Sąjūdžio laikais, kada būdavo mitingai, visuomet minioje būdavo tvarkdariai.
Ar jūs prisimenate, kada Jėzus buvo, ir apaštalų ten buvo tie dvyniai – du Alfiejų dvyniai – tie menkiausio – sakykime - tokio intelekto – tai jie būdavo tarp tvarkdarių. Štai tas lygis jiems buvo priimtinas. Reiškia, minia, ji neturi savaime šviesos! Minią sudaro daugybė įvairaus ir intelekto, ir dvasingumo lygio atskirų asmenų. Čia kaip orkestras – daug yra instrumentų, bet nuo dirigento priklauso, kaip jie bus vienas su kitu suderinti, ir kokia skambės muzika, o dar priklauso nuo dirigento dvasios, kokia dvasia bus pakrauti muzikantai, kurie tuos individualius instrumentus turi ir jais puikiai groja. Jeigu nebus dvasios dirigento viduje – bus tiktai forma. Ji gali būti labai gerai suderinta, bet nebus pakrauta dvasia! Pirmiausia, dvasia turi pulsuoti! Tai štai, organizatoriai nepulsavo dvasia, dėl to ir mitingas buvo dažnai agresyviai nusiteikęs. Šitokių negali būti mitingų!
Bet aš matau kitą – kitą – išraišką. Vakare aš pamačiau Čmilytę pirmą kartą gyvenime – aš jos nebuvau matęs. Jinai man panaši į kobrą, kurios išpūstas yra pagurklys – jos veido išraiška tokia! Žodžiu, visi – visi – žmonės turi tam tikrą atspindį ir gyvūnų, esančių toje kartoje, toje aplinkoje. O kobra tai kas? Tas gyvūnas, kuris turi nuodų! Tokie žmonės negali būti vadovais – apskritai – seime, vyriausybėje! Bet tu tą matai tiktai turėdamas įžvalgą!
Aš žiūrėjau Youtube’e – man taip patinka žiūrėti žmones, kurie bendrauja su gyvūnais. Ir mane stebina, kad Rusijoje tiek daug yra paliekamų silpnesnių mažų lokiukų, ir juos žmonės suranda. Tie lokiukai, na – bejėgiai! Jie ieško kokio maisto, bet jie nepajėgūs to padaryti, o atstūmė juos kažkodėl, ir juos suranda žmonės. O kadangi jau paima žmogus juos iš gailestingumo maitinti, kadangi žus, tai štai tokio lokiuko – jau užaugusio – į gamtą išleisti negali – jis neprisitaikys. Ir štai tie žmonės augina įvairiose vietose, ir kaip jie daro tą –net lakūnai! Į aerodromą atėjo tas lokiukas – neturėjo jie, ką daryti, tai paėmė, nupirko pieno, pamelžto iš tikros karvės, ne iš šito pieno kombinato – ir štai pradėjo jį maitinti iš buteliuko – jis žinda tą buteliuką – pieną sugirdė – ir štai taip jie išmaitino, paskiau tas aerodromas persikraustė į kitą miestą, jįe irgi vežėsi tą lokiuką – jis paaugo – paskiau mėgino atiduoti į zoologijos sodą, jiems sako – Mes turime jau pilna tų lokių! – nes daug jų, sakau, suranda kaip atstumtų. Sako – Mes neturime, kur jų dėti! – siūlė į cirką – pilna tų lokių! Bet aš čia vedu mintį link to panašumo, kaip žmonės panašūs į žvėris, gyvūnus, kaip gyvūnai panašėja į žmogų. Ir štai tas žmogus, kuris – lakūnas – jau pakeitęs kelis miestus, ir dabar jau apsistojęs, ir voljerą daro lokiui, kad jis būtų savo teritorijoje ten, su visokiais pakylėjimais, su visokiais ten karstymuisi padarytais medžiais! Sako lakūnas – Jis šypsosi – tas lokys! – sako – Tu matai jo šypseną! – Sako – Tai kuo tu matini juos? – Tai, sako – Daržovės įvairios, uogos, vaisiai. – O mėsos? – Ne! – sako – Jis bus agresyvus nuo mėsos! Nereikia mėsos! – Ir kitose vietose, kada žiūrėjau, neduoda tiems lokiams mėsos, ir tą patį patvirtina – agresija nuo mėsos! Ir tie lokiai – išaugę – jau sveria po tris šimtus kilogramų! Jie žaidžia su žmonėmis – bet gi jų svoris didžiulis – reikia saugotis, aišku – nagai didžiuliai – plėšrūnas – bet jie tampa švelnesni – jie tą agresiją jau iš tos aktualios nugramzdina. Ji gali prasiveržti tam tikromis akimirkomis – jis yra žvėris, bet ta agresija yra tiek nuslopinta, o dominuoja tas draugiškumas. Tai aš tą sakau dėl to, kad yra dabar tokie žmonės, kurie prieina prie ryklių, su Meile juos ant snukio pastato vertikaliai – vandenyne – vandenyne – ten, kur knibždėte knibžda baltieji rykliai arba tie kūjai-rykliai – agresyvūs! Tas pats yra su gyvatėmis! Jos tampa švelnios - kada eina prie jų su Meile. Agresyvi reakcija yra, kada žmogus eina su baime arba agresija! Kaip ir dėl šitų lokių, sako, jie žmogaus niekada neužpuls, nebent žmogus yra padaręs skriaudą – jie tada prisimins – bet skriauda buvo sukelta žmogaus – šiaip jie pasitraukia – taigoje – pamato žmogų, jie pasišalina. Tas pats vyksta su liūtais, su tigrais.
Todėl nuo žmogaus skleidžiamų virpesių priklauso, kokia bus augmenija, kokia bus gyvūnija. Dabartiniai žmonės, kurie su įvairiais plėšrūnais nuo mažumės užsiima, tu matai, kaip keičia tuos plėšrūnus. O evoliuciniu būdu įvyks kokybinė mutacija, ir tas buvęs agresyvus žvėris taps kaip kačiukas. Juk ir katinas priklauso plėšrūnų-kačių šeimai, bet, žiūrėkite, kačiukas jau – mielas, geras. Tai tas pats bus su augalais. Evoliucija, jinai savaime užgožtų visą teritoriją augmenija, ir joje būtų žvėrys tik agresyvūs! Žmogus įsiterpia, bet savo virpesiais jis keičia – keičia – kadangi jis turi iš Kūrėjo suteiktą Dvasią. Ir toji Dvasia veda iš vidaus, perteikia paties aukščiausio energinio dažnio virpesius, ir tą mes atspindime iš savęs garbinimo akimirką. Ir Kūrėjo taip sumanyta, kad šitie virpesiai įsiviešpatautų kiekvieno Širdyje, kad keistųsi ir augmenija, ir gyvūnija, kuri atitiktų tą, kuri bus Brolystėje, kad nebūtų mitingų, kad nebūtų seimų ir vyriausybių veikiančių prieš Kūrėją, kad nebūtų kokios nors žmonijos, kurioje nebūtų Brolystės, ir joje pasireiškiančios vis gilesnės, ir stipresnės Kūrėjo Meilės, ir tarpusavio bendravimo, ir bendradarbiavimo – bendradarbiavimo – reiškia, visumos Gerovei bendros pastangos ir veiksmai!
Šito nebuvo, ir nebus, kol nebus Dvasinių Mokytojų didesnio indėlio, tai yra, urantų didesnio indėlio! Bet urantai jau yra! Tai jau yra atlygis mums visiems – atlygis, kad iš tikrųjų Kūrėjo Evoliucinis Kelias, ir Planas yra tikroviškas, teisingas, ir vienintelis išėjimas iš to tamsos labirinto – vienintelis – antro nėra! Antras yra klaidžiojimas, ir revoliucijos viena po kitos – kaip žmonija ir ėjo revoliucijos keliais. Nė viena neišmokė mąstyti analitiškai!
Tik Kūrėjas – iš vidaus – kada Jį atrandi, Jis suteikia Kosminę Įžvalgą, ir tada tu su kūrinija turi gyvą ryšį – ir su pačiu Kūrėju – ir veiki visumos Gerovei, ne tiktai savo aplinkos, visuomenės, žmonijos, bet visos kūrinijos!
Štai, tai yra Kūrėjo Evoliucija! Tai yra Tikrovė!
Ir kol šito nėra, tol vaikai gyvens vaikystėje, mokykloje iliuzijoje, mokomi iliuzijos, kuri bus iškraipoma, ir patyrimu nepaliudijama, ir tada laužys mąstymą, psichiką, ir tada laukite blogesnių sprendimų, ir kartesnių pasekmių. Tiek.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas


Dokumentų sąrašas
Spausdinti
Grįžti atgal