405. Algimanto pamokomasis žodis – Viską daryk taip, kaip Kūrėjas veda iš vidaus – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Vilniuje 2021 08 21
Mylimieji, ką tik aš pasakiau – savo valią suliejęs – dvasioje. Tai yra pats giliausias teiginys, kokį gali pasakyti mirtingasis. Visa kūrinija yra materiali, bet ji yra Kūrėjo, kuris yra Dvasia - Dvasios Šaltinis - valdoma Išmintimi, dvasios lygiu – dvasios. Ir kada mes suliejame Kūrėjo mums suteiktą laisvą valią, kai sakome – su Tavąja – suliejimas turi būti dvasioje, ne intelekto lygiu. Intelekto lygiu mes galime pasakyti daug - daug - tokių dalykų, bet dvasioje – tai turi būti ta būsena – ta būsena, kurioje gyveni – dvasios - savąja asmenybe suliejimas su Kūrėjo – Šaltinio - Valia yra dvasinis, nors mes esame materialiame pavidale, mirtingojo kūne ir materialiame gyvenime, kuriame viešpatauja intelektas. Todėl neįprasta žmogui kalbėti, kad jis yra dvasia, ir gali dvasioje save sulieti su Kūrėju – savo valią sulieti su Kūrėjo Valia.
Daug yra sakančių – tebūnie mano valia sulieta su Tavo Valia – tai intelektu pasakomi teiginiai – jie yra kryptis – kryptis, kurią privalo ištarti dvasinė asmenybė – ištarti - pripildydama šituos žodžius gyvuoju savo dvasiniu turiniu. Sąmonė turi būti paversta iš intelektualios sampratos, kuri būtų tarsi forma, tarsi karkasas į dvasios gyvąjį turinį, kad šitas karkasas – šita forma – būtų pripildyta Kūrėjo Meilės virpesių pilnatve. Štai tada ir yra tas tėkmės intako išsiliejimas į Kūrėją - tiesiog su milžiniška sąmonės pojūčio trauka susitapatinama su Kūrėju dvasioje. Bet tam, kad šitas veiksmas įvyktų, būtinas gimimas iš dvasios – gimimas iš dvasios – kad tai yra nauja gyvasties kokybė – nebe intelekto kokybė žinių pripildyta – Išminties pasireiškimo tam tikro patyrimo pripildyta, bet kad ji būtų dvasinė gimusi asmenybė, nebeturinti ydų - pykčio, pavydo, susierzinimo, įsižeidimo. Tai yra kupina Gėrio, Grožio, Meilės, Šviesos Asmenybė – tikroji – kaip sumanė Kūrėjas kiekvienam iš mūsų tą asmenybę. Štai tokioj sąmonės būsenoje valosi ir pasąmonė - nesvarbu, ką tu bedarytum, visa tai nuspalvinta Kūrėjo virpesiais kaip to Vandenyno, kuris jau įtraukia intaką į savąją milžinišką Gyvojo Vandens – Gyvojo Vandens – dvasinio Vandenyno tūrį, tą milžinišką baseiną, ir jame kiekviena asmenybė, nors ir susiliejusi dvasioje, išlieka individuali, išlieka tame Vandenyne kaip toji nepranykstanti tėkmė – kaip ir vandenyne yra srovės, yra judėjimas tų srovių, taip ir Kūrėjo Gyvajame Vandenyne mūsų dvasinė asmenybė pulsuos kaip ta srovė, bet ji jau yra dvasioje tame Vandenyne suliejusi ir su savimi - kaip dvasine asmenybe, gimusią dar šitame pradiniame pasaulyje, dar turėjusi materialų kūną, bet jau tas kūnas tampa siauras-ankštas, dvasia veržiasi iš to kūno ir ją reikia išmintimi sutramdyti, sutramdyti, suvaldyti, sukontroliuoti, ir tą kontrolę pavesti reikia Kūrėjui, nes pati asmenybė save sukontroliuoti nevisada gali neklysdama. Ji gali klysdama padaryti klaidingų sprendimų. Tai vienintelis vektorius - atiduoti savo pasireiškimą Kūrėjui, kad pasireikštumėme mes Kūrėjo vedimu iš vidaus. Štai tada tu susiaurini savo proto veiksmo pasireiškimą tiktai į gilesnį ryšį su Kūrėju, gilesnį atsivėrimą, gilesnio vedimo iš vidaus pajautimą, bet jau tau atkrenta mintys apie tai, ar taip teisinga ar neteisinga? tai ką čia man reikėtų padaryti, kad atitiktų Kūrėjo Valią? Ne – visos šitos mintys tarsi horizonte susiurbiamos kaip į piltuvėlį, į atsivėrimą Kūrėjui - į vienintelį asmenybės gyvąjį kanalą su Kūrėju - komuniją. Ir kuo gilesnė komunija bus su Kūrėju – visu nuoširdumu – tuo stipriau bus juntamas Kūrėjo teikiamas nuolatinis - kas akimirką - vedimas – vedimas ir gyvenimo planavimas tau – tau gyvenimo planavimas, kokį sumanė Kūrėjas, kad tu mažiau klystum, kad tu mažiau patirtum nuoskaudų ir kančios. Apskritai, suliejus save su Kūrėju, kančia tarsi išgaruoja, nes paprastai kančią jaučia intelektas ir materija – kūnas. Suliejus savo dvasinę asmenybę su Asmenybės Šaltiniu - dvasia – dvasia kančios neturi, asmenybė kančios neturi, asmenybė skausmo nejaučia, asmenybė neaprėpiama, ji neturi ribų, nors turi savo formą – net ir dvasia turi formą – nors yra dvasių ir beformių, bet vis tiek išliekančių asmenybe. Tai mūsų susiliejimas su Kūrėju dvasioje ir savosios valios suliejimas su Kūrėju dvasioje, ir yra tos beformės būsenos suliejimas su formos neturinčiu Kūrėju kaip Dvasia. Ir štai tada gyvenimas tampa iš tikrųjų Kūrėjo atspindys tavo veiksmuose – bet ką bedarant, tu atspindi Kūrėją, nes tu darai materialų darbą, bet daro tavo dvasia - asmenybė - kuri daro taip, kaip sumanė tau atlikti šitą veiksmą Dvasios Šaltinis – Kūrėjas, kuris ir veda, kad tu atliktum šitą veiksmą būtent taip, kad jis turi būti atliekamas taip, kaip jis turi būti atliekamas. Ir štai tokioje dvasioje dirbant bet kokį darbą, nesvarbu, koks jis būtų, viešpatautų Meilės Galios motyvas – Meilės Galios motyvas – reiškia, kam ką bedarytumei, tu darai jausdamas šitą dvasinę būseną – Meilę. Ar tu tada gali padaryti kokį nors darbą, kuris būtų nekokybiškas? Jeigu matai, kad jis ne taip padarytas, kaip tu jauti, kad turi būti padarytas, kaip veda Kūrėjas iš vidaus – ištaisyk vėl, jeigu blogai buvo pradžia – vėl pradėk nuo pradžios, kad būtų nuo pat žemiausio sluoksnio viskas taip, kaip sumanė Kūrėjas. Nestatyk ant kreivų pamatų, kreivų kitų sienų – jos subyrės, ir jos nebus gražios, jos nebus ilgalaikės – ir taip su kiekvienu darbu – nesvarbu kur – plauni indus, taip pat ką nors dažai, ravi – viską daryk taip, kaip Kūrėjas veda iš vidaus. Nesvarbu, kiek tai užimtų laiko – nesvarbu – laikas neegzistuoja amžinybėje. Dvasia – ji amžina. Dvasia yra amžinybėje. Ir jeigu įsiviešpatauja dvasinės asmenybės Gyvasis Turinys, kurį ir suteikia Kūrėjas kiekvienai asmenybei, palaipsniui ta, net ir turinti dar materialią išraišką - apvalkalą materialiu žmogaus pavidalu, toji dvasinė asmenybė jau vis labiau išsiveržia iš laiko apribojimo, net ir šitame pradiniame pasaulyje. Čia yra jau iš Rojaus virpesiai, iš Kūrėjo – Rojuje - amžinybė – Rojuje nėra laiko, jis - belaikis. Laikas skaičiuojamas tiktai tam, kad mes galėtume susikalbėti vieni su kitais – kiek metų nugyvenai, kada gimei, kada koks bus įvykis, bet jeigu tu dvasioje pradedi pulsuoti taip, kaip veda Kūrėjas iš vidaus, šitie tam tikri laiko atkarpų taškai, jie nustoja savosios reikšmės, savosios prasmės, kokią turėjo anksčiau – kaip svarbu buvo kokios nors datos, kokios nors šventės, kokie nors metai. Dvasioje asmenybė yra amžinybėje, o tuo labiau suliejus savo valią su Kūrėjo Valia. Ir jūs žinokite, net ir po prisikėlimo, taip, kaip aš jums dabar net ir šituo mokymu mėginu išplėsti jūsų sampratą - kontekstą – dar ne visus mokys šito - daugybėje gyvenamųjų pasaulių šitų dalykų dar nemokys, kad jūs dabar galite jau gyventi amžinybėje pranokdami Laiką ir Erdvę. Kai žmogui - plaučiams - reikalinga erdvė, kad kvėpuotų – oras reikalingas – bet dvasioje tu visa tai gali pranokti, kai bus kuo gilesnis ryšys su Kūrėju!
Štai tokioje būsenoje, kada tu sakai – manoji laisva valia, gauta iš Tavęs, sulieta su Tavąja – tai yra suliejimas dvasia, dvasioje, ir pačia tyrastimi, pačia aukščiausia Meilės Galia. Amen.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.
Algimantas