182. Algimanto mokymas apie asmenybę, sielą, dvasią, suteiktas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, 2023 09 09

Valdas pasiūlė proto mankštai panagrinėti štai šitas pastraipas iš Urantijos Knygos –
Prieš tai, kada žmogus suvokė, kad jo besivystančią sielą sutvėrė dieviškoji dvasia, buvo manoma, kad ji gyvena įvairiuose fiziniuose organuose – akyse, kepenyse, inkstuose, širdyje, o vėliau, smegenyse. Laukiniai sielą siejo su krauju, kvėpavimu, šešėliais, ir savo paties atvaizdu vandenyje.
Sampratoje apie atmaną indusų mokytojai iš tikrųjų priartėjo prie Derintojo prigimties ir buvimo supratimo, bet jiems nepavyko pamatyti, jog atsirandanti ir potencialiai nemirtinga siela egzistuoja drauge. Tačiau kiniečiai suvokė žmogiškosios būtybės du aspektus, jan ir in, sielą ir dvasią. Egiptiečiai ir daugelis Afrikos genčių taip pat tikėjo dviem faktoriais, ka ir ba; paprastai nebuvo manoma, jog siela būtų ikiegzistencinė, tokia buvo tik dvasia. – 1215 – 03-04
Valdas – … o mes žinome, kad siela tai yra pirmasis etapas, o po to yra dvasia, o čia kalba eina apie tai, kaip egiptiečiai suvokė, afrikiečių gentys turėjo du faktorius, ir ir jog siela yra ikiegzistencinė, tai jie ir manė, kad siela atsiranda, sukuriama taip, kaip aš minėjau truputėlį anksčiau, bet dvasia, kaip mes žinome, Minties Derintojas, vėliau Minties Kontrolierius, yra ta dvasia, kuri ateina į mūsų protą, kada mes padarome pirmą sąmoningą sprendimą, ir veda mus iš vidaus, mūsų likimas yra susilieti …
Algimantas – Ne pirmą sąmoningą, bet pirmą sąmoningą GĖRIO sprendimą. Sąmoningų sprendimų daug padaro, bet jie būna savanaudiški sprendimai, bet irgi būna sąmoningi, o čia turi būti jau nesavanaudiškas sąmoningas sprendimas – pirmas – moralinis – kitaip pasakius.
Valdas – Iš tikrųjų, kai bendrauji su žmonėmis, matai, kaip yra sujaukta visa šita tvarka, kada žmogus nesuvokia, kas yra siela, kas yra dvasia, nesuvokia, kas yra Minties Derintojas. Tiek yra prijaukta, kad yra viena siela padalinama į dvi dalis – viena siela yra vyro, kita siela moters, ir jie turi susitikti gyvenime, ir jie turi susijungti, ten vienas kitą mokinti ir taip toliau. Žodžiu, tokių visokių dalykų yra prikurpta, prigalvota, kurie žmones veda nuo Tiesos, ir žmonės tada pradeda ieškoti to, ko iš tikrųjų nėra, švaisto energiją, švaisto laiką, po to, galų gale nieko nesuradę, nusivilia, nuo to tiktai prasčiau visiems žmonėms, nuo to tiktai prasčiau visai tai evoliucijai mūsų gyvenimo, mūsų planetos evoliucijai. Žodžiu, tie mokymai, kada nėra Apreiškimo, tie mokymai, kuriuose yra išvedžiojimai, ir dar išmintingesni žmonės tai jie galbūt patiria, supranta, bet kada visa ta informacija yra skaitoma ir perimama žmonių, kurie nėra atsivėrę, kada visa ta informacija perleidžiama per jų minčių filtrus, tuomet viskas yra iškraipoma, ir ta informacija, kuri užrašoma, jau tampa visiškai ne ta, kas buvo sakoma. Atsimenu yra vienas toks sakinys Urantijos Knygoje, kad, jeigu Buda atsikeltų ir pamatytų, kas yra likę iš jo budizmo, tai jis labai nustebtų iš tikrųjų. Truputėlį išsiplėčiau, bet manau, kad į temą. Tai štai, tiek.
Algimantas – Taip, ačiū. Iš tikrųjų tai ir yra Pagalbinių Proto Dvasių, ypač Garbinimo ir Išminties, impulsai žmogiškajam protui, kad jis pradeda tam tikrus impulsus interpretuoti, o, kadangi žmogaus protas tiek genetiniu paveldėjimu, tiek ir patyrimu, ir aplinka, ir savosiomis charakterio savybėmis yra skirtingi, tai tie, kurie turi imlesnį supratimą ir dar temperamentingesnį charakterį, štai jie ir pradeda kurti tuos impulsus paversdami tam tikrais apibendrinimais ir pradeda kitiems teigti kaip tam tikrą mokymo formą. Štai šitaip atsiranda šamanai visokie, ekstrasensai, ir horoskopininkai-astrologai. O, kada tai pasiekia masinį poveikį, tada jie įgyja ne tiktai savo populiarumą, bet ir pinigų, ir valdžios išraišką, o tada atsiranda jau ir atitinkami ritualai, kad brahmanas turi savo kalba, kaip bendrauti su brahma, o nežino tas, kuris yra ne brahmanas, brahmanai perduoda jau savo mokiniams tas žinias, o tos žinios eina kiekvieno brahmano savotiškos. Žodžiu, vedos įnešė savo atitinkamą laiptelį, bet ir pripainiojo – tada atsirado reinkarnacija. Kiti irgi su sielos sampratomis yra susipainioję. Dėl to yra taip, kad be Urantijos Knygos mes nieko ir patys nebūtume išsipainioję iš tų dabartinių tinklų, tamsos tinklų.
Tai štai, ASMENYBĖ ir yra DVASIA. Ji nėra siela, nėra materija, bet ji yra – dvasia – amžina dvasia! Viskas! O dabartiniame gyvenime tai turi apvalkalą, kuris yra suteiktas mūsų tapatybei, o asmenybė yra būtent originali, Kūrėjo padovanota, tai tas materialus apvalkalas naudojasi materialiomis smegenimis, kad tarpusavyje sutartų su kitais panašiais, ir tuo pačiu pasižiūrėti, kur jiems geriau, kur artimiau – ar religinė samprata jam artimiau, sakykime vienokia pakraipa, tai jis prie tų gali prisišlieti, na, nepatiko, tai prie kitų prisišlies. Žodžiu, jis ieško kažkokio patogumo sau, bet tai yra išoriniai ieškojimai, o viduje jis nieko negauna, kas jį apšviestų tiek, kad patyrimu, jis galėtų paliudyti patyrimu. Nors, taip, yra tų žmonių, kurie patiria sukrėtimu, ir paskiau nušvinta, ir ima net ir Jėzų skelbti, bet užsiciklina tada savo tame patyrime ir nebeprisileidžia jokio platesnio Šviesos spindulėlio. Tiesiog tą, ką turi, tai daugiau nieko nenori, ir net kitiems dar perša. Tai vėl yra klaidingos nuostatos. Patyrimas buvo tikras – jis buvo alkoholikas, staiga nustojo gerti, ir jis sako – štai aš jau gimiau iš dvasios! Čia nėra gimimas iš dvasios, bet tai buvo didžiulis dvasinis poveikis, kad jis iš gyvulio tapo panašesniu į žmogų, bet dar ne visu žmogumi, nes jame yra nepakantumas – kas prieštarauja jam, tai tada jau yra nuo šėtono! Tai visa ta samprata sielos, dvasios, ir žmogaus be Urantijos Knygos niekada nebūtų išsipainiojusi iš tų tamsos pinklių.
O siela tai yra tiktai nauja aukštesnio energinio formos-apvalkalo išraiška ir tiek. Siela – tai nėra tas turinys. Siela yra tai tie kūnai, besikeičiantys 570 morontinių kūnų Vietinėje sistemoje ir toliau, einant per Žvaigždyną Vietinėje visatoje, kol galų gale gauname nebesimaitinantį nieku kitu tiktai iš energetinių grandinių dvasios pavidalą, kuriam reikalinga būtent tas energinis pamaitinimas, kitaip pasakius, prarastos energijos per veiklą atstatymas. Bet vis tiek išlieka ta pati dvasinė asmenybė, kuri yra šiandien, štai, ką mes dabar aptarinėjame, tai tą daro mūsų dvasinės asmenybės, kurios nė per nago juodymą nepasikeis nei sielos etape, kai tapatybė gaus vis naujus ir naujus išorinius pavidalus-formas, nei dvasios, gavę tą energinį apvalkalą ir jau besimaitinantys energine pakrova, sakykime taip, jau nebe maistu, bet tiesiogiai energija – vis tiek bus ta pati ASMENYBĖ, ta pati DVASIA. Tik jau ji atitiks tą ir turinį išorinio apvalkalo – bus daug aukštesnis švytėjimas, aukštesnis dažnis tų virpesių, ir išorinio to spindėjimo pasireiškimas atitinkantis vidinį dvasinį turinį – asmenybės turinį – tuo metu kokį tapatybė gali išreikšti toje aplinkoje ir tuo metu. Tai štai, siela yra tiktai tarpinis tiltas tai pačiai asmenybės tapatybei tarp materijos ir dvasios, pačiai ASMENYBEI NEKINTANT!
Taip, kokių turite savo mokymų? Jeigu norite pasidalinti, pasidalinkite.
Valdas – Algimantai, dar truputėlį noriu tavęs paklausti. Žodžiu, tu sakai – asmenybė yra dvasia.
Algimantas – Taip, tiktai dvasia, nėra kitokios.
Valdas – Žodžiu, siela yra kaip tas apvalkalas tada tam morontiniam …?
Algimantas – Taip, forma, forma. Tai dėl to aš ir vadinu tą asmenybės pasireiškimo etapą, kuris yra tarp mūsų, turinčių dar materialų kūną, ką mes vadiname žmogaus kūnu, skirtu bendravimui ir atlikti veiksmus kažkokius, ir paskiau ten, pereinant daugybę pasaulių Vietinėje sistemoje, Žvaigždyne, Vietinėje visatoje, tai šitas etapas tai yra tiktai irgi patyrimų kaupimui, Kūrėjo nagrinėjimui, ir aplinkos, o taip pat mokantis bendradarbiavimo su daugybės kitų pasaulių įvairiomis tiek mirtingųjų jau dvasiomis, tiek ir kitomis tapatybėmis morontiniu lygiu, kurios gali būti pakeliui mums einant į Rojų. Tai siela yra ne turinys. Siela yra forma, bet ji yra tos pačios vienintelės asmenybės TAPATYBĖ. O, kadangi forma kinta, reiškia, ta asmenybė vis daugiau, pati nekisdama, vis daugiau atskleidžia Kūrėjo jai suteiktus charakterio potencialus savo savybėmis, bet jos vis daugiau, virsdamos aktualais, atspindi Kūrėjo Charakterio savybes. Tai ta tapatybė – ji yra jau tam tikrame sielos morontiniame etape. O ASMENYBĖ – jinai yra NEKINTANTI! Tu gi negali sakyti, kad štai kinta mano siela. Kinta ASMENYBĖS TAPATYBĖ! O siela tai yra tiktai tavo morontinis apvalkalas – morontinis. Štai pereisime per Morontiją – viskas, jau bus aukštesnio dažnio energinė išraiška, kurios nebereikės maitinti morontiniu maistu. Ji bus tarsi performatuojama, naujas pritaikomas jai energinių virpesių tonas, kuris atitiktų tą dažnį, kokį ta asmenybė jau išreiškia to aukštesnio lygio aktualu iš tų jos viduje jau suteiktų amžinųjų potencialų. O kaip jie išreiška? Pirmiausia gauna mokymus, kuriuos taiko praktikoje, ir tada jau įsisavina tuos iššūkius. Ir štai tada, natūralu, jau viduje, kaip, pavyzdžiui mūsų atveju, taigi mes iki Urantijos Knygos, įsivaizduokite, kiek mes galėjome pažvelgti teisinga linkme, skaitėme įvairius šaltinius, turėjome savus apmąstymus, bet tie šaltiniai, jūs dabar patys suvokiate, kad jie mus daugiau klaidino negu mokė tos Tikrovės giluminio pažinimo. Bet jie tuo pačiu pratino mus, kad mes į tuos šaltinius pažiūrėtume, kad yra kažkoks ten Dievas, kad yra kažkokia karma, ar ten kokia reinkarnacija, sakykime, kad dar bus ten kitas gyvenimas, ir mes dar gyvensime, o jau čia ir dabar gyvenant neaišku kelintą bet jau ne pirmą galbūt gyvenimą, jeigu aš čia esu, siela sena, o ne jauna, žodžiu, mūsų protą pratino prie tokių nematerialių teiginių. Tai irgi tam tikras yra mūsų proto mąstymo minkštinimas, kad mes nebūtume kaip robotas įkalintas tarp formulių, tarp kokių nors teoremų, aksiomų, ir kažkokių tai parametrų, kurie visi patikrinami kažkokiais praktiniais eksperimentais ir bandymais, bet mes jau viduje lietėm savo kažkokį tai samprotavimą. Bet jeigu būtų paklausę mūsų – Tai, kas yra ta siela? – mes nieko nebūtume pasakę, tuo labiau nieko nepaaiškintume, tai kuo skiriasi dabar siela nuo dvasios arba, kas ta dvasia, irgi nieko nebūtume pasakę, dar eidamas per kapines bijok ten naktį eiti, nes ten piktos dvasios gali pasirodyti. Tai tokia samprata mūsų viduje per kartų kartas buvo mums gi patiems tai neįsiteigiant tos sampratos, bet ta aplinka mums įteigdavo – šeimoje kažkur, kažkam ten bobutė ar senelis kažką ten pasakydavo, kad ir nekaltą kažkokią frazę, kad – Žiūrėk, bijok tu Dievo! – ir panašiai. Tai įstringa labai pasąmonėje, ypač vaikui, giliai įstringa! Net ir nekaltas pasakytas žodis jį tiek gali paveikti, kad jis suaugęs nuo to žodžio negali dar išsilaisvinti, ir gyvena to žodžio tam tikra reikšme, kad jis bijo kaip suakmenėjęs kitur žengti žingsnį.
Tai štai, Urantijos Knyga – ne veltui ji vadinasi ir Epochinis Apreiškimas – perteikia tokią Šviesą, kurios perteikimui buvo mąstoma – ką gi perteikti tam žmogui? Mąstoma buvo keturis šimtus metų – keturis šimtus! Kantriai mąstant, kai čia buvo inkvizicija, siautėjusi tuo metu, o jie vis dar mąstė – na, ką ten inkvizicijos laužus užkuriantiems, na, ką jiems gali perteikti, ką jie ten supras? Sėdi inkvizitorius ir sako – Tave apsėdo piktos dvasios! Ant laužo! Erezijas skleidi! Ant laužo! – Tai štai, mus irgi apšvietė, jau šiais, kaip sako, laikais apšvietė, kai jau turėtų būti žmogaus protas išlaisvintas. O kas gi jį išlaisvins, jeigu visi gyvena tuose šaltiniuose, kurie yra klaidinantys? Reiškia, nėra taip, kad Minties Derintojas galėtų ištiesinti tą sukreivintą asmenybės tapatybės dvasinį stuburą be užrašyto Apreiškimo, kurį galima būtų studijuoti, ir ne kartą studijuoti, ir net visą laiką studijuoti. Ir to dėka juk ir Šventovė atsirado. Jeigu nebūtų Urantijos Knygos Apreiškimo, tai kaip tu išdrįstum, viduje nejausdamas tos Šviesos, kurią teikia Urantijos Knyga, kaip tu išdrįstum sakyti – Įkūriau bažnyčią! Kaip aš pasakiau Vilniaus Mokytojų namuose susirinkusiems po vasaros pertraukos, ir dar su tokiu pasakymu – Na, žinote, ką aš padariau vasarą? Įkūriau bažnyčią! – Ir viskas! Mirtina pauzė! Nė vienas neišsakė jokio žodžio, kol mes jau buvome atsistoję skirstytis, iš Mokytojų namų išeiti, užsiėmimas baigėsi, ir vienas man sako – Algimantai, na, tu ir duodi! – Tik tokia buvo reakcija! O juk jie jau Urantijos Knygą buvo perskaitę, nagrinėję, o reakcija buvo tik tokia! Kiti buvo suakmenėję! Nors aš juos jau pusę metų mokiau melstis, bet jie neišdrįso dar melstis, tai aš vienas melsdavausi prieš užsiėmimą ir pasibaigus užsiėmimui, kad mes, iš gatvės žemais virpesiais atėję, pakeltume tuos virpesius į aukštesnį dažnį, kad tas užsiėmimas būtų prasmingas, o po užsiėmimo vėl, kad mes maldoje vėl sustiprėtume išeidami į tuos žemus gatvės virpesius, ir mes išlaikytume savo Šviesą net ir toje aplinkoje, kuri yra tamsi. Ir vis tiek nesurado tas protas, jau palankstytas, tam tikra prasme pašildytas, ne toks standus, surambėjęs, ir kietas kaip sausas molis, ne, bet jis irgi nesurado, kaip sureaguoti, nes tai buvo akibrokštas! Ir jeigu nebūtų buvusios Urantijos Knygos, nebūtų ir galimybės sukurti ir tą Gyvąją Šventovę!
Tai štai, ta asmenybė-dvasia, kada jinai yra pažadinta, jinai tada ima jau pranokti tą aplinkos materiją. Ji tampa vis stipriau pasireiškianti kaip dvasia, o ne kaip ta aplinka, sustingusi baudžiauninkų tamsos išraiška – baudžiauninkų – nors jie turi mašinas, važinėja, ir namus gerus turi, bet jie yra baudžiauninkai. Jie neturi laisvės! Jie gyvena sustingdyti savo mąstymu, o kai kurie yra sudogmatinti, ir jie negali perlipti per dogmą, kuri viešpatauja jų viduje. Jie bijo! Visi gyvena baimėje! Tai štai, Kūrėjo iš tikrųjų Išmintis, kuri pasireiškia ir per Jo Sūnų ir Dukrų veikimą, kad vis tik surado tą būdą, kaip prisibelsti prie to mirtingojo, patyrusio maištą toje planetoje, kad jis pranoktų tą baimę ir tamsą savyje – savyje. Tai reikėjo panaudoti ir šitą Knygą.
ASMENYBĖ YRA DVASIA! Siela yra išorinio pavidalo pereinanti asmenybės tapatybės grandis iki ji pasiekia išorinės formos jau nuolatinę būseną be maisto, bet su energija iš Kūrėjo energinių grandinių atstatomą, išlieka ta pati DVASIA-ASMENYBĖ.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas