646. Algimanto pamokomasis žodis – Kūrėjas davė laisvą valią nepažeidinėti kito laisvos valios! – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune, 2024 09 15

Mieli ju tubiečiai, čia aš jums prisistatau. Mano vardas – Algimantas. Jūs dabar mane žiūrite ju tubėje, o aš esu gyvojoje šventovėje – Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje – nes joje nėra nė vieno ritualo, kurių pilna bažnyčioje, cerkvėje, mečetėje. Ten ritualų labai daug, ir jie užgožia dvasinę asmenybę, kuri yra suteikta kaip amžinoji dovana Paties Kūrėjo. Ji yra dvasinė. O tikintieji atlieka materialius ritualus, na, kur tai matyta? Štai dėl to Kūrėjas ir paprašė mane įsteigti gyvąją šventovę, ir įkurti gyvąją religiją – Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvąją religiją. Tai štai, mūsų dabar yra iš visų kraštų suvažiavusių. Labai graži urantų šita, na, aš pasakyčiau – grupė. Bet kad daug joje yra labai tų urantų, jau tą grupę ir pranoksta. Taip. Gražu. Man irgi gražu. Ir jums gražu, bet jūs tai ten esat tamsoje, nors aišku, gali būti jūsų liustrai ir paauksuoti spindėti, ir dar užžiebtais šviestuvais, lempomis, bet dvasioje jūs esat tamsuoliai.
Tai urantams aš noriu paaiškinti šiek tiek apie laisvą valią, nes laisva valia yra aukščiausia asmenybei suteikta pasireiškimo tiek priemonė, tiek ir sudrausminimas, kada veikia Kūrėjas per Išmintį. O Kūrėjas gali tą veikti Išmintį, nes Jis padovanoja Savo dvasią, kuri vadinasi Minties Derintojas. Ne veltui ji taip pavadinta – dėl to, kad derina mūsų mintis, kada mes miegame, nes sąmonės būsenoje mes savo laisvą valią panaudojame savų interesų įgyvendinimui, negalvojame apie visumą, kas ta visuma – žmonija, visuomenė, miestas, šeima – bet žiūrim savo intereso, grynai asmeninio intereso – man geresnis atlyginimas, man geresnis darbas, man geresnis populiarumas, man geresnė aplinka, komfortas kūnui, ir panašiai.
Tai štai, asmenybė gauna laisvą valią tam, kad jinai galėtų atlikti sprendimą pasirinkdama tarp gėrio, blogio. Bet kada pasirenka gėrį, ji turi turėti Išmintį. Jeigu jūs pažvelgsite į dabartinę aplinką – niekas gi nesirenka, kad būtų jiems blogiau, visi renkasi, kad būtų jų atžvilgiu daugiau gėrio, daugiau supratimo. Bet jeigu būtų Išmintis, tai jie suprastų, kad gėris ir supratimas yra tik tada, kada tu išpleti savo Įžvalgą gerdamas Kūrėjo perteikiamus gyvus virpesius – energinius virpesius – ir tavo išsiplečia horizontas, Kosminė Įžvalga atsiranda – jinai iš Kūrėjo. Jos negalima išmokti iš knygų, tuo labiau, kad knygos yra labai siauro mąstymo žmonių parašytos. Todėl apie laisvą valią jūs iš esmės niekur ir negalėsit pasiskaityti – kas yra ta laisva valia – nes žmogus apie tai nemąsto. Jam atrodo, kad jis gyvena tokį savaime suprantamą gyvenimą, štai, aš einu į darbą ar aš einu į universitetą, ar į kokį nors koledžą, ar dar kažkur – t.y. tas procesas, kuris tampa kasdiene rutina. Bet jisai visuomet priima valinį sprendimą eiti, nėra tai kaip robotui užprogramuota. Mašina gali būti užprogramuota atlikti kokią nors funkciją, o žmogus – mirtingasis – jisai valios yra kategorijos, t.y. asmenybės kategorijos gyvybės išraiška šitame pasaulyje – vienintelė – kuri turi iš Kūrėjo padovanotą laisvą valią. Bet Kūrėjas suteikė laisvą valią ne šiaip sau, kad jisai užsiiminėtų vien tiktai savo interesų tenkinimu, ar savo šeimos buitine prasme interesų tenkinimui. Dėl to žmogus viską atrodo atlieka pagal suformuotą tam tikrą įprotį, kai veikia panašiu metodu ir tuo pačiu metu atlikdamas kažkokį tai veiksmą daug kartų pasikartojantį – taip, eiti į darbą, eiti pietauti, vakarieniauti, praleisti laisvalaikį irgi maždaug panašiai kas kartą – bet visur veikia laisva valia priimami sprendimai jų net neanalizuojant, bet tiesiog jau atsiradus tam tikram įpročiui, įgūdžiui – taip, reikia eiti į darbą – jau suformuotas tam tikras įgūdis, kad reikia išvažiuoti tokiu metu, kad spėtum ir pradėtum darbą tada kada reikia. Tas įgūdis tampa, tą ir pavadina kai kurie žmonės – automatiniu – kada jau nebereikia sukti galvos, analizuoti. Bet vis tiek tai yra net ir neanalizuojant kiekvienas sprendimas yra priimamas laisva valia. Na, štai man reikia nusiskust ryte, nusiprausti. Aš priimu sprendimą laisva valia. Šuo, katė irgi prausiasi, bet tą atlieka ne laisva valia sprendimą, bet instinktais – jis ar ji neturi abstraktaus mąstymo, nenumato pasekmių. Juk aš galiu gi eiti ir nesiprausęs, nuo to gi nieks nepasikeis, bet aš prausiuosi. Katinas ar šuo – prausiasi, bet jisai nemąsto, kad jisai gali nesipraust, tai yra ta akimirka, jam reikia pagal instinktą.
Tai mes, turėdami pasirinkimą tarp gėrio ir blogio, tai kas yra jau akivaizdžiausia, na, nedaryk kitam blogai, sulauksi tam tikro atpildo – tai mes jau šitą įsisavinę yra. Bet yra, pavyzdžiui, tas pats buvo ir tarp urantų iš pradžių, kada susirinkdavo, ir kada šnekėdavo, tai vienu metu šnekėdavo du, trys. Aš stabdydavau, sakydavau – palaukit, kalbėkit po vieną, nes tada mes vienu metu kalbėdami negirdime nė vieno, nė antro, nė trečio, tada yra tuščias energijos švaistymas ir mes patys nei savo ką norim pasakyt neišgirs kiti, nei mes iš kitų negalime išgirsti. Tai buvo daug pastangų kainuojantis ir reikalaujantis procesas, neatsirado štai kaip dabar. Jūs tai pasirodėt daug vėliau tarp urantų. Pradžia buvo labai ta tarp gatvės žmonių, kurie atėjo iš tos terpės ir elgiasi taip kaip atėję į tą terpę. Kada atsirado jau tam tikri įgūdžiai išklausyti kito iki galo, tegu ir nesutinka – prieštaraut labai gyvulinis protas, ne dvasinis – linkęs iškart prieštarauti, nes jis nori savo nuomonę išreikšti kaip viršutinę. Tai kada jau atsirado įgūdis ir kada ateidavo nauji, jie sukeldavo sambrūzdį, nes jau pas mus buvo įsiviešpatavusi tam tikra ramybė, o ten ateina visiškai neįpratę tokioje aplinkoje, ir jie savo laisva valia priima sprendimą kalbėti tą pačią akimirką, kai kažkas kitas prabyla, bet jie neišklauso to kito, bet nori pasakyt priešingą nuomonę tam, ką girdi. Reiškia, jis savo valia pažeidžia to kalbančiojo laisvą valią!
Kūrėjas davė laisvą valią nepažeidinėti kito laisvos valios!
Reiškia, mes gavę iš Kūrėjo laisvą valią, esam savo laisvos valios šeimininkai tik savo paties atžvilgiu, savo asmens! Kito asmens atžvilgiu mes neturim jokių teisių pažeisti jo laisvą valią! Ir dabar dar yra tokių urančių, kad ne, nori primesti tą. Aš kai kuriai esu pasakęs daugybę kartų – ne, ne, ne – vis tiek savo, taip užsispyrusiai – ne atkakliai – atkakliai, kai sieki Šviesos. Bet mano žodžių neklauso – bet savo, ir vis aršiau. Sakau – ne, aš šitaip negaliu bendraut, nematau prasmės, kam aš turiu švaistyti energiją. Užblokavau telefoną, užblokavau elektroninį paštą, kad nebūtų man rašoma nesąmonių. Aprimo, paskiau vėl atsirado, vėl tas pats kartojasi – sakau – stop, yra mano privati teritorija ir aš į ją neįleidžiu nieko prieš mano paties valią, ir norą! Kol kas nesupranta. Bet aš visą laiką išlieku toks pat su visais. Jeigu man šitie veiksmai nepriimtini, aš pasakau, kad tai man nepriimtina, jeigu manęs nesupranta, čia jau ne mano kaltė ir ne mano tikslas mokyt. Bet aš išreiškiu tam tikrą platesnį požiūrį, kad išklausytų, bet jeigu nenori išklausyt, nenori vadovautis tuo platesniu požiūriu, tada aš apriboju. Aš savo asmens atžvilgiu turiu tam teisę, kad mano energinis laukas išliktų toks. Kaip dvasinė asmenybė ir tas, kuris blogai elgiasi ir tas, kas gerai elgiasi, aš vienodai priimu ir išreiškiu tuos pačius virpesius, bet veiksmams nepritariu ir kategoriškai juos atmetu. Todėl kito laisvos valios aš nevaržau niekaip kaip kitaip tiktai savo išplečiamu kontekstu – mokymu – tam tikru paaiškinimu. Bet ar ji priims, ar nepriims, aš jau negaliu nei garantuoti, nei už jį esu atsakingas.
Todėl laisva valia, net ir platesne samprata perėjus nuo asmenybės prie šeimos – šeimoje taip pat yra laisva valia kiekvieno. Bet čia atsiranda niuansas, kada gimsta vaikai. Kiek vaiko laisvą valią galima pažaboti? Jos iš esmės nereikėtų žaboti, jeigu tėvai būtų atradę Kūrėją savo viduje, jeigu jie klausytų dvasinių apreiškimų-mokymų, ir tuo pačiu patys nušvistų, atradę Kūrėją savo viduje, ir ypač gimę iš dvasios! Tada jie vaikus ugdytų nuo pat akimirkos, kada pasirodo šitame pasaulyje kaip dvasinius Kūrėjo sūnus ir dukras! Ir jeigu juos pripildai kaip tuščią dar indą, kurio niekas nesuteršė, išskyrus, tiktai šeimos abiejų tėvų virpesius, nes virpesiai sklinda. Ir jeigu bus žemo dažnio, jie veikia tą mažylį, jau pripildo jo vidų kaip asmenybę, bet jeigu yra aukšto dažnio virpesiai, ir tuo pačiu dar yra paaiškinimai – papildomai prie tų virpesių yra suteikiamas turinys. Ir nesvarbu, kad tas mažylis nesupranta to turinio, bet su juo bendrauju kaip su suaugusiu aiškindamas apie Tikrovę, apie Kūrėją, apie aplinką, apie tą patį mažylį, apie save kaip tą šeimos, sakykim, tėvą ir motiną, tai jam atsiranda pasąmonėje jau užimta vieta, kad jis augdamas savo laisvos valios ir nepanaudos piktam ir blogam – ir net kad priešgyniautų tėvams – nes jisai bus pripildytas Tikrovės Kūrėjo virpesių, ir logikos, nes tėvai, jeigu jie yra mylintys ir su Kūrėju, jie nemoko prieš žmogaus sveiko proto sampratą. Tai tada nebetenka ir prasmės tas sakymas – sudrausminkit vaiką, apribokite jo elgesį, čia jis yra per daug superaktyvus, ir panašiai. Jis yra formuojamas kasdienybėje visais ir gyvais virpesiais iš tėvų, ir tuo pačiu dar gyvojo turinio pamokymų atskleidžiant tą kontekstą plačiau ir sampratą perteikiant, ir pavyzdžius, parodant ir gyvūnus, ir augmeniją, ir paukščius, ir panašiai – kaip – kad vaikas suprastų ne iš vadovėlių, ne iš įvairių žaidimų, bet iš tėvų su kuriais jisai yra nuolat. Ir štai tada konflikto nebus, nes vaikas bus visiškai nekonfliktinis kaip psichologai sako, nebus iš kur jam užuomazgai atsirasti. Konfliktas atsiranda, kada viešpatauja gyvulinės, pradinės kilmės protas ir jisai tada nori įprasminti tik save, ir kupinas baimės, kad tiktai kažkas jo nenuskriaustų. Štai tada atsiranda problema tiems, kurie be Kūrėjo ugdo vaikus neformuodami visiškai vaiko charakterio, kadangi jie nežino, kaip tą daryti ir tuo pačiu paliekama savieigai. Kaip japonai iki penkerių metų leidžia viską daryt – na, darykit iki to meto. Bet kaip tą padarysi be Išminties vaikui, na, tai jis visokių prisigalvoja, visokių eibių. Tai apribojimas kvailo elgesio privalomas kad būtų! Už vaiko ugdymą atsakingas iki pilnametystės tėvas ir motina! Ir jie turi savo išmintimi ir apriboti vaiko blogas nuostatas. Bet ne bausmėmis, nes tai nieko nepadeda, o įvaro daugiau baimės ir nepasitikėjimo, ir tuo pačiu net kursto neapykantą ir tėvams. Jokiu būdu negalima daryti to kategoriškai, vėl, reikia bendraujant mėginti savo išmanymu atskleisti aplinką, atskleisti jų supratimo lygiu, kur yra konflikto priežastys, kokios yra šaknys, kad vaikas galėtų suprasti, ir tuo pačiu, jeigu jis supras, jis keisis. O komandomis kaip kareivinėse proto nepakeisi, tiktai baime, kad labiau jam nebūtų, na, didesnės bausmės iš tėvų pusės.
Bet tai, kas mūsų visuomenėje dabar tampa populiaru – vaiko teisės – kurios iš tikrųjų pažeidžia vaiko laisvos valios pasireiškimą, kad jis kaip charakteris asmenybės bręstų. Negali charakteris bręsti paleidžiant viską savieigai apribojus tėvų teisę į vaikų ugdymą pagal jų išmintį, nes visuomenė nusprendžia – ir net ne visuomenė – bet kažkokia tai grupelė žmonių nusprendžia, kad reikia šitaip elgtis, ir galbūt net ne Lietuvoje nusprendžia, o kur nors ten Baltarusijoje, ar Maskvoje, ar Briuselyje, ar Vašingtone. Bet primeta savo nuostatas ir tada ateina direktyva – vaiko teisės – va, reikia atitinkamos tarnybos.
Vaiko teisė yra su pareigomis! Pareiga yra tvarkyt namus – yra pareiga, kad būtų graži, sveika aplinka. Tėvai, jeigu viską daro patys, o vaikai guli tuo metu, vaiko charakteris neformuojamas, o ugdoma becharakteris tinginys, kuris nesupranta, kas yra bendra veikla – šeimos kolektyvo bendra veikla – nes kolektyvo nėra formuojama iš pat pradžių. O kodėl neformuojama? Dėl to, kad visi tie vedliai sugalvoja vaiko teises be pareigų! Ir tada sako – atimsim iš šeimos tą vaiką, nes tėvai neužtikrina vaiko teisių. Tai vaikus kursto įskundinėti tėvus, bet kokiu atveju, kada kažkas nepatenkina jų užgaidų, kaprizų – paskambina į tą tarnybą! Vaikai gi bendrauja tarpusavyje, žino ir tuos telefonus kur skųstis. Reiškia, laisva valia tų tarnybų, kurios ten pseudorūpestį rodo rūpintis vaiko apsauga, iš tikrųjų pažeidžia laisvą valią tam vaikui suformuoti charakterį prisidedant prie šeimos ir bendro ūkio vedimo, tvarkymo. Mokykloje, kur tai matyta, jeigu yra samdomos valytojos valyti klases! Vaikai tą turi daryti tą tvarką klasėje! Ir klasės turi būti ne kaip čigonų taboras iš vienos vietos į kitą – per visą mokyklą juda. Klasėje turi būti nuolatiniai mokykloje namai, pastovūs – vienoje vietoje ta klasė, kad jie suformuotų artimą aplinką sau patys kaip išmano – kiekviena klasė pagal savo supratimą kaip kolektyvas, kaip jis gali pasireikšti – ir grindis išsiplauti, ir langus išsiplauti, ir suolus nušveisti. Viską jie turi pasidaryti patys, o ne gauti viską paruoštą! Tai kur jų charakteris yra? Tada prasideda patyčios! Tas, kuris yra turtingesnis ar įtakingesnių postų tėvų atžala, pradeda menkinti kitus.
Žodžiu, laisva valia, kada be Kūrėjo, jinai savęs sudrausminti nesugeba niekaip, išskyrus tiktai baimės pojūtį – baimės. O kada yra baimės pojūtis viešpataujantis visuomenėje, tada atsiranda visokios apgaulės, melagystės, įvairūs slapti susitarimai, ir tada išderinama pati visuomenė! Jinai nustoja egzistuoti kaip struktūra, nors popieriuje gali būti daugybė prirašyta gražių teiginių ir sukurta institucijų, ir jos gerai bus apmokamos, o žalos bus daugybė padaryta ir vaikams, ir suaugusiems, šeimoms, visuomenei, šaliai visai!
Laisva valia Kūrėjo suteikta tam, kad vadovas suteiktų kuo ryškesnę aplinką kiekvienam pasireikšti savo aktualu, kuris atskleidžiamas iš potencialų. Bet čia jau yra tai, ką suteikia tėvai. Ko nesuteikė tėvai, tą turi atskleisti mokykla, nes ne visi tėvai yra pakankamai išsilavinę – tai mokykla turi būti išsilavinimo šaltinis tai visuomenei! Negali būti aukštesnio išsilavinimo vaiko ugdymo sferoje – platesnio, sistemingesnio, kad supratimas apimtų visą šalies apimtį kaip mokykloje! To, ko tėvai nesupranta, jiems atleistina, nes jie nėra tie vedliai, jie tiktai savo šeimoje supranta, o mokykla jau supranta – visų – suėjusių vaikų į mokyklą tam tikras pasekmes, jeigu jie šito negaus švietimo iš mokyklos! Reiškia, jie tada tų vaikų laisvą valią pažeidžia, kada nėra tokių programų sukurtų, kad būtų tie vaikai kaip šeimoje – bet išplėstame kolektyve – ir kad viskas būtų daroma tų vaikų labui, kad jie augdami vis labiau galėtų pasireikšti visumos Gerovei. Ir taip kiekvienoje klasėje! Ir formuojant jų įgūdžius – formuojant įgūdžius – tarpusavio veikloje! Ir tada prie mokyklų turi būti ir atitinkamos bazės ir sodų, ir daržų, ir kai kurių gyvūnų turi būti – kad ten būtų ugdomas lavinimas to vaiko ir pasaulėžiūros, ir tam tikrų įgūdžių! Ir labai svarbu tą, ką darė Kristus savo jaunesniesiems broliams ir sesėms jų šeimoje – įtraukti aukštesnių klasių mokinius, kad savo laisva valia jie pasireikštų prisidėdami jau savo patyrimu ir savo išmintimi prie žemesnių klasių vaikų ugdymo. Jie jau bus įgiję tam tikrą patyrimą, o kas gi yra mokytojas, nes jis jau turės patyrimą su mažiukais. Tada jie supras geriau, ką reiškia būti mokytoju ir jiems – jau paaugusiems mokiniams – atsiras tarpusavio didesnis sutarimas, ir supratimas! Taip skleidžiasi laisva valia harmoningiau ir labiau atitinkant net ir Kūrėjo Evoliucinį Planą, nes formuojamas kolektyviškumas mokyklos – mokyklos visos mastu. Kolektyviškumas reiškia ir tarp mokytojų, tarp mokytojų ir mokinių, tarp mokinių ir tada visos mokyklos mastu! Tai reiškia direktorius negali būti kažkoks na fizikas ar matematikas, ar muzikologas – jis turi būti kaip dvasinis irgi vedlys! Jis turi turėti erudiciją, turi turėti platų supratimą, ką reiškia mokykla. Mokymosi institucija, tai nėra šiaip tiktai užrašas, kad vaikas sako – aš nenoriu eiti į mokyklą – kad jisai norėtų eiti, taigi šviesos čia yra namai! Tai nuo vedlių mokyklos priklauso, o ne kažkokios instancijos, kuri reikalauja štai, čia vienalytininkų reiškia programą įvesti, čia kažkokių tai dar. Ne! Aš su tuo gi, būdamas direktorius, taigi sakysiu, tai ne, čia – čia ir logikai prieštarauja, ir sveikam protui, ir vaiko ugdymui!
Bet kadangi nėra Įtikėjimo, nėra atrasto viduje Kūrėjo, tada šita sistema vis daugiau ir daugiau skaldosi. Ir jeigu buvo jau, sakykime, mokykloje prieš kokį na, dešimt-penkiolika metų, tai palyginus dabar jinai yra degradavusi nepalyginamai, o jeigu dar eisite į istoriją tolyn, tai buvo dar aukštesnis lygis. Kūrėjas sumanė Evoliuciją. Taigi yra vystymasis į visumos Gerovę vis aukštėjančiu vektoriumi, o ne degraduojančiu! Čia nesivystymas! Čia sugalvoja dar naują, per radiją išgirdau – dabar bus minusinė infliacija Lietuvoje. Minusinė, tai reiškia nukritimas pajamų, ir kainų, žodžiu, na, sumažinimas. Kalbėkime lietuviškai. Lietuvos vystymasis prognozuojamas minus ten viena dešimtoji procento. Na, ką tai reiškia vystymasis minus viena dešimtoji procento? Tai smukimas yra, ne vystymasis! Negali būti vystymasis į minusą – tai jau yra neigiama reikšmė, tai yra jau sumažėjimas!
Todėl laisva valia kaip tokia, ji negali būti tokia, kad visavališkumas. Visavališkumas egzistuoja tiktai anarchijoje, bet ir tai, stipresnis fizine jėga ten kitą paneigs ir visiškai prispaus. O Kūrėjas sumanęs laisvą valią, kad gautų asmenybę tam, kad visumos Gerovei jinai pati pasireikštų kuo ryškiau ir tuo pačiu su Kūrėju bendrautų kuo nuoširdžiau. Laisva valia – ne kažkokiu tai savo pareigos sugalvojimu, kad man reikia – ne – atsivėrimu! Jeigu jūs jaučiate, kad jūs dar save turit tam tikra prasme versti atsiverti Kūrėjui, arba atvykti į Šventovę, reiškia tada jūsų viduje nuoširdumo stinga, ir jūs turit įdėti daugiau savo prievartinių pastangų prieš savo paties laisvą valią, nes jeigu jūs nuoširdžiai pamąstytumėte, tai į Šventovę ir nepasirodytumėte, jeigu ne tam tikri jūsų pačių sugalvoti, kodėl jūs pasirodot Šventovėje. Štai jeigu šitų sąlygų nebūtų, tai jūs tada ir akių nerodytumėte. O jeigu jūs atsiveriate nuoširdžiai savo Gelme štai tada jūs noriai važiuojat – noriai! Tiesiog jūsų tie virpesiai yra iš Kūrėjo jau tapę jūsų savastimi ir šitie virpesiai jus atveda be pastangų, bet jūs priimat laisva valia savo sprendimą su noru. Yra skirtingi laisvos valios pasireiškimo du būdai, kada save tu priverti dėl įvairių sąlygų ir kada su noru tą darai, su pasitenkinimu, o dar geriau, kai tu lauki – lauki šito Šventovės patyrimo.
Todėl laisva valia yra mūsų ugdymo neatsiejama priemonė, kada mes patys suprantame daug platesnį laisvos valios pasireiškimo kontekstą. Tas kontekstas yra kiekvienam išplečiamas, vėl, pagal atsivėrimą – pagal atsivėrimą! Ir kuo daugiau jūs panirsite į Kūrėją, tuo platesnis bus kontekstas, kiek jūs save patys apribojat – apribojat nuo nepriimtinų veiksmų, kuriuos jūs norit kito, pavyzdžiui, galbūt atžvilgiu atlikti, ir kita vertus, save apribojat, kad visuomet su Šviesa būtumėt, kurią skleidžia Kūrėjas.
Nėra didesnės Šviesos kaip Šventovėje! Jeigu jūs žinote tokią vietą, aš mielai išklausyčiau ir tą vietą aplankyčiau. Bet aš žinau tvirtai, kad ryškiausia Šviesa yra Šventovėje. Šventovė iš tikrųjų yra jūsų vidus, jūsų atsivėrimas, bet kolektyvinė ta nuostabi mūsų patyrimo būsena, jinai toli pranoksta asmeninę, kada būna vienas asmuo tik su Kūrėju. Todėl laisva valia mūsų yra, kaip mes ją panaudosime. Taip, mes turime laisvą valią, bet Kūrėjas duoda dar šalia laisvos valios ir Kosminę Įžvalgą, ir Išmintį. Gerkite iš Kūrėjo Išmintį, Kosminę Įžvalgą, ir tada jūs patys pajausite tuos virpesius savyje. ir tada iškils jums ta nuostabi būsena ateities kartų, kurios milijonais rinksis garbinti Kūrėjo – su noru rinksis. Ir kaip ta akimirka bus, bus jūsų ir asmeninis indėlis – asmeninis – kada jūs su noru taip pat ėjote, kai nebuvo tų milijonų, bet su noru ėjote, nes tas noras buvo iš Kūrėjo. Kūrėjas nesuteikia jums nė vieno pasiteisinimo neatvažiuot į Šventovę – nė vieno! Visi pasiteisinimai yra iš jūsų gyvulinio proto, kurį jūs apipinat gražiais argumentais ir toliau lovoje miegate, nes yra skaipas. Miegokit!
O Kūrėjo virpesiai, kurie pasiekia mus ne aukščiausio lygio – nužeminti – tik aukščiausio dažnio mūsų lygiu – aukščiausio dažnio. Aukščiausias lygis yra Rojuje, jau jie nužeminti yra Havonoje, dar daugiau nužeminti Supervisatų segmentuose, dar žemiau – Vietinėje Visatoje, dar žemiau – Žvaigždyne, Vietinėje Sistemoje, jau mes esame tame mirtingojo lygyje – bet šitame lygyje patys aukščiausio dažnio virpesiai yra iš Kūrėjo. Žodžiu, lygiai – tai yra pagal tą Šviesą, o dažnis – dažnis – jau tai ką mes iš Jo galime gerti. Mes galime lyžtelti to ir lygio, kada mes atsiveriame gelme savo, nuoširdumu – galime lyžtelti. Ir tada būsi teisus (Algimantas kreipės į Valdą) – aukščiausio lygio – iš Kūrėjo amžinybės – kada mes būsenoje toje ištariame, kad mes jau dabar esame Rojuje, tiktai dar neturime to patyrimo – nukeliavimo į Rojų. Bet kada mes dvasioje susiliejame su Kūrėju, tai ir yra ta akimirkos amžinybė. Amžinybė pavirsta ta būsena per susiliejimą su Kūrėju, kada mes garbiname. Reiškia šitokia samprata, taip, tu esi teisus. Na, užtenka.
Neužmigote jūs ten ju tubėje? Tarp kitko, aš sakau – ju tubėje – iš japono išmokau, kuris lietuvišką turi savo kanalą. Vienintelis japonas, kuris lietuviškai kalba ir pasakoja, ir apie Lietuvą, ir rodo Lietuvą, ir Japoniją. Ir jisai visuomet sakydavo, jau ir sako dabar – ju tubėje, mano yra kanalas ju tubėje. Galvoju – na, aišku, japonas ten nepasako – ju tube – kaip aš sakau. Bet vakar aš pradėjau mąstyti – jisai gi teisus, aš klystu. Parašyta – ju tube – tai jeigu jau ju tube, tai daugiau ir yra moteriška giminė – ju tubė. O kur kanalas? Ju tubėje. O aš paverčiu į vyrišką giminę – ju tubas – ju tubė, ju tubas, ju tubo. Reiškia aš klystu, o japonas geriau lietuvių kalbą išmano negu aš. Ir, žodžiu, dabar jau aš sakysiu visą laiką – ju tubėje – o ne – ju tube – jūs esate. Tai aš norėjau paklausti ar neužmigote, galbūt jau užsnūdot? Bet aš jus irgi taip pat apkabinu dvasioje, vis tiek pasimatysime.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.
Algimantas