633. Algimanto pamokomasis žodis – Apvaizdos įsikišimu Lietuvoj atsirado Sąjūdis – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Romainiuose 2024 07 20
Mano vardas – Algimantas. Sakau jums tiems, kurie žiūrite mūsų gyvųjų pamaldų – ne pačių gyvųjų pamaldų, bet jų metu mano tariamą gyvąjį žodį — Kūrėjo Žodį. Aš atstovauju Kūrėjui, būdamas Jo ambasadoriumi ir Jėzaus ir jo Partnerės — Nebadonijos — Dukros Kūrėjos — apaštalu. Dabar aš vėl — eilinį kartą — studijuoju Sai Babos mokymus. Nuo jo aš ir pardėjau dvasinį kelią tūkstantis devyni šimtai devyniasdešimt pirmaisiais metais — per sausio tragiškus įvykius — bet pradėjau jau sąmoningai ieškoti. Taip, mintys nuo pat vaikystės buvo — kartas nuo karto — ateinančios į mano vidų, kad aš niekada nemirsiu, kad gyvensiu amžinai — tegu net visa žmonija išmirs – aš nemirsiu! Ir tos mintys dažnai sustiprindavo, bet aš nesupratau jų prasmės. Tiesiog ateina, ateina. Kada aš mėgstu vaikščioti po kapines, nuo pat vaikystės išaugęs prie kapinių, prie bažnyčios, Utenoje, tai patiko užrašas, kuris įstrigo visam gyvenimui, ir aš kartoju dažnai — ant paminklinio akmens parašyta – Praeivi, žinok, kad tavęs tai irgi netrukus laukia. — Tai aš, vaikas, praeidamas pro šitą paminklą, visąlaik norėdavau jį pamatyti — sustodavau, skaitydavau, mąstydavau. Ir man buvo keista — Ką, negi aš pasitrauksiu iš šito gyvenimo? — Tai štai, kai buvo tragiški įvykiai, tuo metu dirbau Lietuvos televizijoje, ir štai tada aš pamačiau savo direkcijos — Baltų — Užsienio ryšių ir komercijos programų direkcijos, kurią aš buvau įsteigęs — ir pavadinimą sugalvojęs – Baltai — taigi, buvau įsteigęs tą direkciją, ir kada užgrobė televiziją tarybinės kariuomenės pajėgos, pamačiau vienos darbuotojos paruoštą laidą apie Sai Babą. Pradėjau domėtis Sai Baba. Nuo to ir prasidėjo mano sąmoningas dvasinis žinių siekimas. Jis atvedė prie to, kas yra šiandien. Ir dabar jau daug kartų studijavęs Sai Babos mokymus, vėl dabar panorau dar kartą panirti į juos. Ir kada aš skaitau, matau, kaip Sai Babos žodžiai tvirtinasi mūsų gyvenime — ir ne tik tai tvirtinasi, bet ir tai, ką pateikia Kūrėjo suteikiami apreiškimai. Tai yra aukštesnė Šviesa, aukštesnės sampratos apie Tikrovę, apie Kūrėją, apie Kūrėjo Dukras ir Sūnus, sampratos tos, kurios jau yra pribrandintos mūsų lygmeniui — kaip pasitvirtina, kad kiekvienas apreiškimas yra tam tikra prasme išplečiantis ankstesnį apreiškimą. Ir pranašai, kada ėjo ir prieš du tūkstančius metų, jie buvo siunčiami Kūrėjo. Jie skleisdavo tą Šviesos mintį — žinią. Ir štai, kada pradėjau bendrauti — jau atsispyręs nuo Sai Babos mokymų — pradėjau bendrauti su Kūrėju, man tiesiog irgi po sausio tryliktosios — praėjus dvejiems metams — buvo atnešta angliška Urantijos Knyga. Urantijos Knyga, apie kurios egzistavimą aš nieko nežinojau. Štai — ji lietuvių kalba jau yra! Ją teko man versti dešimt metų taip, kaip atsiribojus nuo viso pasaulio, bet jau ji yra prieinama bet kam! Kada užmezgiau ryšį su Kūrėju, pradėjau iš Jo gauti mokymus. Su Jėzumi man pasiūlė užmegzti ryšį Tėvas, kad aš patirčiau, jog galiu bendrauti ne tik su Juo, bet ir su Jėzumi, ir kitais jo dvasiniais broliais ir sesėmis. Štai atsirado Jėzaus apreiškimų knyga – Kalbu Jums Vėl. — Šie apreiškimai tam tikra prasme yra žmonėms paaiškinantys, kaip reikia gyventi, kaip reikia žvelgti į Kūrėją. Kūrėjas taip numatė, kad ta evoliucinė eiga vis tiktai nesustotų, nors ji buvo du šimtus tūkstančių metų mėginta sustabdyti Liuciferio, Šėtono — kaip dvasinių mūsų Vietinės Sistemos Vadovų — kada sukurstė maištą Liuciferis, patraukė į savo pusę sąjungininkus — irgi aukšto statuso dvasias — žvelgiant iš mūsų lygmens, nors tai yra žemiausio statuso dvasinės būtybės, kurios kilusios jau Vietinėje Visatoje. Yra daug aukštesnio statuso dvasinių asmenybių, kurioms ir į galvą nešautų maištauti prieš Kūrėją — kokia tai yra dvasinė beprotybė! Kada mūsų mintys, kurios materialiu pavidalu prote, turinčiame gyvulinės kilmės pradžią, šokinėja, neužbaigta mintis veja kitą, ramybės nėra. Yra mokoma ramybės siekimo per jogos pratybas, bet vis tiek ramybė ateina iš paties Kūrėjo pajuntant, kada atrandi Kūrėją. Tai štai, kada atsirado tie apreiškimai, ypač — Kalbu Jums Vėl — žmones sujaudino. Jie pradėjo domėtis ir net pasiūlė į rusų kalbą išversti. Tiesa, aš prieš tai išverčiau į anglų kalbą ir išleidau anglų kalba. O buvo paskiau išversta ir į rusų kalbą. Atsirado rusiška, atsirado ispanų kalba, korėjiečių kalba mačiau internete – patys žmonės pajunta viduje būseną, ir jiems šito šaltinio patiems tiek trūko, bet juos jis taip paveikė stipriai, kad jie panoro ir kitiems suteikti galimybę susipažinti su tuo šaltiniu jų gimtąja kalba. Taip ir atsiranda kiti vertimai. Kūrėjas veda ir iš vidaus. Aš jau esu ne vieną kartą sakęs, aš tęsiu Jėzaus misiją šitame pasaulyje, tęsiu Mahometo misiją, tęsiu Sai Babos misiją, pateikiu jau platesnę apreiškimų gamą. Tiesiog jau atkreipdamas dėmesį, jog ne apie dangaus karalystę, kad šnekėtume, bet kad atrastume patį Kūrėją — atrastume kaip Asmenybę savo viduje. Ir tada mes pajuntame savo sūnystę ir dukterystę, būsena mums tą diktuoja. Ir tada suvokiam daug plačiau aplinką, patį Kūrėją. Patiriam tą aukšto energinio dažnio virpesių apraišką būsena. Ir tada visi iš tikrųjų, mūsų žvilgsniu žvelgiant į aplinką, yra Kūrėjo sūnūs ir dukros. Ir visiškai nepriklausomai, ar jie turi tą materialų pavidalą ar sielos tapatybės morontinį aukštesnio energinio dažnio pavidalą, ar dvasinį, dar aukštesnio energinio dažnio pavidalą. Visi yra toje vienoje Šeimoje — ne karalystėje, nes karalius — tai tas, kuris komandomis-įsakymais vadovauja — bet Tas, kuris globoja, rūpinasi, Tas Vadovas — Vedlys — mums artimiausia samprata — tai ir Tėvas, ir Motina. Štai Jie stovi visos Evoliucinės Tėkmės ištakose, nes Jie yra Šaltinis. Jie suteikia energinius virpesius, iš kurių ir atsiranda gyvastis – Gyvastis.
Dabar, kada skaitau šitą šaltinį, Sai Babą, kilo man tokia mintis, kuria aš noriu pasidalinti su jumis. Vedose yra kalbama apie keturis skirtingus kelius, ugdančius neprisirišimą prie aplinkos. Tai – salokja (salokya) — senuosiuose tekstuose nurodoma, jog salokja atitinka grubųjį fizinį kūną. Kitas kelias, tai – samipja (samipya). Samipja atitinka subtilųjį kūną. Šitie terminai yra sanskrito kalba — senąja Indijos kalba, kuri jau dabar nebeegzistuoja. Bet Sai Baba pateikia terminus sanskrito kalba, nors jis pateikdavo savo mokymus vietine — telugų kalba. O sarupja (saroopya) — kitas kelias, atitinka priežastinį kūną. Ir štai teiginys – tik ugdydamiesi neprisirišimą prie pasaulio, ir gausindami išmintį, galite pasiekti teisingą įvairių kūno aspektų supratimą ir galiausiai šventą sajudžjos (sayujya) būseną, tai yra, išsilaisvinti iš priežastingumo įtakos, ir tuomet atma suspindės kaip Liudytoja. Tada spinduliuojanti Dievo esmė sušvis ir atsiskleis be jokio išorinio materialaus tarpininko. Dabar noriu atkreipti jūsų dėmesį į tą terminą ketvirtojo kelio – sajudžjos būseną. Lietuvių kalba yra pati artimiausia sanskritui. Visi kalbininkai, kalbotyros specialistai, mokosi lietuvių kalbos norėdami suprasti pačią kalbotyros esmę, tai yra, kalbos ir vystymąsi, kokios formos keičiasi, kodėl keičiasi žodžių sandaros. Ir štai, kada atsirado tokia nuosmukio milžiniška duobė dėl Liuciferio ir Šėtono maišto, vykusio iki pat Jėzaus atėjimo du šimtus tūkstančių metų – jis užbaigė maištą, bet šaknys, ūgliai, liko. Ir jie duoda karčius vaisius. Dėl to ir reikėjo išleisti pagalbinį kūrinį, kolektyvinį darbą įvairių dvasinių asmenybių, visai žmonijai – Urantijos Knygą. Urantijos Knyga buvo išleista tūkstantis devyni šimtai penkiasdešimt penktais metais. Ji buvo perteikta anglų kalba. Verčiama į įvairias dabar pasaulio kalbas. Bet didžiulė, didžiulė imperija — Tarybų Sąjunga — tuo metu neįsileido jokio religinio turinio knygų iš užsienio. Tokia Knyga — Urantijos Knyga — nė iš tolo negalėjo patekti, tegu ir anglų kalba, nė iš tolo! Ir štai reikėjo tada Apvaizdai mąstyti, kaip tą didžiulę imperiją pašalinti, pašalinti kuo mažesnėmis kančiomis ir aukomis! Ir kaip tą padaryti? Negalima dvasinėms asmenybėms įsikišti ir kurstyti žmones, ką darė ir Liuciferis, ir Šėtonas, ir mūsų buvęs dvasinis ir puolęs į tą dvasinę beprotybę Planetos Princas — Kaligastija — jie kiršindavo žmones. Tai štai, Apvaizda, kuri skleidžia Kūrėjo Gyvąją Tikrovės Tėkmę Gyvąja Šviesa ir veiksmais, atitinkančiais ir žodį, ir mintis, ir darbus kaip į dvasinę vienovę, susietą, suvienytą, tai Apvaizdai kilo milžiniška iššūkio užduotis, kaip tą galingą imperiją, kurią Jungtinių Valstijų prezidentas Ronaldas Reiganas buvo pavadinęs blogio imperija – blogio imperija – kaip ją reikia pašalinti iš evoliucinio proceso — įsivaizduokit — su kuo mažesniais kentėjimais žmonėms, kuo mažesnėmis aukomis, ir kuo ramiau. Latvijoj, Estijoj buvo įsisteigę Liaudies Frontai. Liaudies Frontas, įsivaizduokit, žodis – frontas — tai yra karas! Frontas yra kare. Tas žodis Lietuvoje nebuvo taikomas išsilaisvinimui. Kodėl nebuvo? Tuo labiau, kad jau buvo tas estų Frontas Liaudies, pavadintas — Liaudies Frontas. Apvaizdos įsikišimu Lietuvoj atsirado Sąjūdis – Sąjūdis – Sąjūdis! Ne Frontas – Sąjūdis! Persitvarkymo Sąjūdis! – reikia persitvarkyti! Ne Liaudies Frontas, kada reikia kariauti, kovoti, nugalėti, sugriauti, nušluoti. Ne! — Persitvarkyti! Sąjūdis — Persitvarkymo!
Ir dabar grįžtu prie to termino sanksrito kalba — sajudžjos būsena — Sąjūdžio būsena! Įsivaizduojat, kaip Apvaizda suteikė lietuvišką prasmingą žodį – Sąjūdis, o ne Frontas! Ir Sai Babos mokymuose jau pateikiama, kaip iš Vedų šaltinio, pateikiama kokie yra keturi keliai, ugdantys neprisirišimą prie pasaulio, prie aplinkos. Ir štai tas ketvirtasis kelias — sadžjos — Sąjūdžio kelias — yra šventas Šviesos kelias! Aukščiausia jau ta pakopa, kada ta aplinka tavęs neveikia, o tu aplinką veiki – veiki aplinką tu, kad ji persitvarkytų! Ne naikindamas ją, bet, kad ji persitvarkytų nušvisdama! Ir būtent Sąjūdis ir nugalėjo tą blogio imperiją — Tarybų Sąjunga subyrėjo dėl Sąjūdžio — dėl Apvaizdos įsikišimo! Kokia buvo vieninga Tauta tą akimirką! Atrodo buvo galima tiesiog kirvį pakabinti — ir jisai nenukris — kokia buvo dvasinė vienovė Tautoje! Nusikaltimai nebebuvo daromi, nors aplinkui siautėjo tarybinės kariuomenės įvairios grupės. Ir laukė tie tragiški sausio įvykiai — devyniasdešimt pirmųjų metų. Bet visur nebuvo nieko prievartinio — turiu omeny, iš lietuvių tautos pusės. Buvo malda, buvo giesmės, buvo dainos! Buvo laužai, buvo Dvasinė Vienovė, ir savitarpio pagalba! Aš eidavau pro Seimo rūmus ir naktimis, ir matydavau — žmonės budi per naktį. Kiti iš artimų namų atneša arbatos. Žodžiu, toji Dvasinė Vienovė — tai nebuvo intelektualus arba tiesiog tuščias žodis — tai buvo būsena! Apie tą Vienovę niekas nekalbėjo. Tiesiog tai buvo gyvenimas tuo metu. Toks gyvenimas, gyvenant ta laisvės išsilaisvinimo ne tik idėja, bet transformuojant ją į kūną! Ir Lietuva buvo ta pirmoji, kuri paskelbė savarankiškos — nepriklausomos — Lietuvos Respublikos atstatymą, kuri sugrįžo į tą Lietuvą, kuri buvo tarpukaryje, tarp dviejų karų — pasaulinių karų — Nepriklausoma — Sąjūdžio dėka! — Sąjūdžio! Štai dėl tos šventos sajudžjos būsenos išsilaisvino iš priežastingumo įtakos. Gąsdino ir Maskva, bet jie buvo išsilaisvinę nuo tos įtakos — kad veiktų aplinką! Ir paveikė aplinką! Ir toji blogio imperija sugriuvo — be aukų! Taip negalima sakyti — štai, žuvusieji per sausio tryliktosios tragiškus įvykius, kad tai be aukų. Jos buvo, bet nebuvo karo, kad apimtų visą Tautą! Nebuvo supriešinimo, kad galėjo pavirsti į pilietinį karą, kad tarpusavyje lietuvis lietuvį žudytų. Buvo Dvasinė Vienovė! Ir šitoji Dvasinė Vienovė leido tada veikti aplinką - veikti! Pasaulis buvo tiesiog susižavėjęs Lietuvos dainuojančia ta Tauta, kuri šita Galia su Kūrėju, maldomis, giesmėmis išardė blogio imperiją! Ir tai buvo padaryta pagal Kūrėjo Evoliucinio Plano vieną iš segmentų tuo metu, kad patektų Urantijos Knyga anglų kalba į mano rankas, kad atsirastų vertimas į lietuvių kalbą! Juk aš baigiau anglų kalbos studijas Vilniaus universitete — specialią vertėjų grupę. Ir kada perskaičiau anglų kalba Urantijos Knygą, aš suvokiau – vienintelė knyga, kurios neįmanoma išversti — tai Urantijos Knyga. Visas kitas knygas galima išversti, Urantijos Knygos – ne. Perdaug sudėtinga ji. Bet – bet – su Kūrėjo Valia ji buvo išversta! O Urantijos Knygos pamatu atsirado tada ir mano dvasinis vidus — tiek per dešimt metų vertimo buvo apvalytas. Aš nesidomėjau niekuo, kas buvo aplinkui, išskyrus tai, kad galėčiau užsidirbti duonos kąsnį su užsienio televizijos žurnalistais arba atliekant vertimus — ir paskiau vėl be atostogų, be poilsio – vertimas, vertimas, vertimas! Šitai valė mano pasąmonę! Valė tam, kad atsirastų ir Gyvoji Šventovė, kad atsirastų gyvoji apreikštoji Kūrėjo vardo religija, kad atsirastų apreiškimų knygos, kad atsirastų tas Dvasinis Sąjūdis, nepriklausomybę pasiekęs politine prasme! Dabar reikia Sąjūdžio, kuris išlaisvintų Dvasią — išlaisvintų Sielą ne tiktai nuo blogio, tamsos, nuo žemų energinių virpesių, kurie pasireiškia žmoguje veiksmais kitą menkinant, įžeidinėjant, siekiant garbės, siekiant nustelbti kitą komanduojant, siekiant valdžios išraiškos, populiarumo, pavydint kitam — nuo visų ydų išlaisvintų! Štai tas Sąjūdis turi antrąją dalį, aukštesnę dalį – pasiekti tą sadžjos būseną, sajudžjos būseną, arba Sąjūdžio Būseną, jau dvasine prasme, kad nebesaistytume mes savęs su nuodėme ir su ydomis, kad mes būtume laisvi, ir kad viduje būtų tik Kūrėjas — ir niekas daugiau! Tik Kūrėjas! Kūrėjas! Kūrėjas! — Kuris ir pasireikštų mumyse, ir mūsų veiksmais, kaip Jo atvaizdas! — kad mes būtume Sai Babomis, Jėzumis Kristumis — kiekvienas! Visa visuomenė!
Štai, mano mylimieji, Sąjūdis dėl to yra, o ne Frontas!
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.
Algimantas