6. Jėzaus apsireiškimai po prisikėlimo, kad sustiprintų jo pasekėjų ĮTIKĖJIMĄ

Apaštalai po Jėzaus nukryžiavimo buvo išsigandę, jie slapstėsi. Ypač pasimetęs buvo TOMAS. Ir kada galų gale jį surado pasislėpusį ir įtikinėjo sugrįžti, jis vis nenorėjo patikėti, kad Jėzus prisikėlė. Štai kokia yra milžiniška pasąmoninė baimė ir nesuvokimas, kad net ir ketveri metai Jėzaus mokymų ir bendro gyvenimo su juo patyrimai apaštalams  išgaravo kaip rūkas. ĮTIKĖJIMO NEBUVO JŲ VIDUJE. O tada BAIMĖ įsiviešpatavo vietoje ĮTIKĖJIMO IR MEILĖS. Jėzus ir apsireiškė po prisikėlimo TAM, kad sustiprintų tikinčiuosius, kad juos nuramintų, kad tik jie eitų ĮTIKĖJIMO GYVUOJU KELIU DRĄSIAI.

Čia jums pateikiu iš Urantijos Knygos aprašomus kelis Jėzaus apsireiškimo epizodus, kurie pteikiami išsamiai ir nuosekliai, ko nepasakysi apie Naująjį Testamentą, nors aš apsireiškimų aprašymą labai sutrumpinau.

“1. APSIREIŠKIMAS PETRUI    

Buvo beveik pusė devynių šito sekmadienio vakarą, kada Jėzus apsireiškė Simonui Petrui Morkaus namo kieme. Tai buvo jo aštuntasis morontinis pasirodymas. Petras visą laiką nuo tada, kai savojo Mokytojo išsižadėjo, gyveno su sunkia dvejonės ir kaltės našta. Visą šeštadienio dieną ir šitą sekmadienį jis kovojo su baime, jog, galbūt, jis daugiau nebėra apaštalas. Jis sudrebėdavo nuo Judo dalios ir net nuo minties, kad jis, taip pat, savo Mokytoją išdavė. Visą šitą popietę jis mąstė, jog galbūt būtent jo buvimas su apaštalais ir trukdo Jėzui apsireikšti jiems, aišku, su sąlyga, jeigu jis iš tikrųjų yra prisikėlęs iš mirusiųjų. Ir būtent Petrui, kai jis šitaip mąstė ir kai jo sielos būsena buvo tokia, Jėzus apsireiškė tuo metu, kada prislėgtas apaštalas vaikščiojo tarp gėlių ir krūmų. 
Kada Petras pagalvojo apie tą kupiną meilės Mokytojo žvilgsnį, tada jam praeinant pro Anaso portiką, ir kada mintyse jis susimąstė apie tą puikią žinią, kurią jam buvo anksti tą rytą atnešusios tos moterys, kurios atėjo iš tuščios kapavietės, “Eikite pasakyti mano apaštalams – ir Petrui” – kada jis mąstė apie šiuos gailestingumo ženklus, tada jo įtikėjimas ėmė nustelbti abejones, ir, sugniaužęs kumščius, jis stabtelėjo tuo metu, kai garsiai ištarė: “Aš tikiu, kad iš mirusiųjų jis prisikėlė; aš tikrai eisiu ir pasakysiu savo sielos broliams.” Ir kai tik jis šitaip pasakė, tada netikėtai prieš jį apsireiškė vyro forma, kuri prašneko jam pažįstamu balsu, sakydama: “Petrai, priešai norėjo turėti tave, bet aš nenorėjau tavęs atsisakyti. Aš žinojau, jog tai nebuvo iš širdies, kada tu atsižadėjai manęs; dėl to aš tau atleidau net ir anksčiau negu tu paprašei; bet dabar tu turi nustoti galvojęs apie save ir šios valandos vargus ir ruoštis evangelijos gerąsias naujienas nešti tiems, kurie sėdi tamsoje. Daugiau tu nebeturėtum jaudintis dėl to, ką gali gauti iš karalystės, o vietoje šito rūpinkis tuo, ką tu gali duoti tiems, kurie gyvena siaubingame dvasiniame skurde. Pasiruošk, Simonai, naujos dienos mūšiui, kovai su dvasine tamsybe ir natūralaus žmonių proto blogomis abejonėmis.”
Petras ir morontinis Jėzus ėjo per sodą ir šnekėjosi apie praeities, dabarties, ir ateities reikalus maždaug penketą minučių. Tada Mokytojas iš jo akiračio išnyko, taręs, “Iki pasimatymo, Petrai, kada aš pamatysiu tave su tavaisiais sielos broliais.”
Akimirkai, Petrą  apėmė tas suvokimas, kad jis šnekėjosi su prisikėlusiu Mokytoju, ir kad jis gali būti tikras, jog vis dar yra karalystės ambasadorius. Jis ką tik buvo girdėjęs, kaip pašlovintas Mokytojas nuoširdžiai paragino jį tęsti evangelijos skelbimą. Ir apimtas visų šitų trykštančių jausmų širdyje, jis užlėkė į viršutinį kambarį ir pas savo draugus, šaukdamas ir dusdamas iš susijaudinimo: “Aš mačiau Mokytoją; jis buvo sode. Aš kalbėjausi su juo; ir jis man atleido.”
Petro pareiškimas, kad jis matė Jėzų sode, padarė gilų poveikį jo bičiuliams apaštalams, ir jie buvo beveik pasirengę savo abejonių atsisakyti, kada atsistojo Andriejus ir perspėjo juos, kad jie nebūtų per daug paveikti jo brolio pranešimo. Nors Andriejus tiesiogiai ir neužsiminė apie tos nakties Galilėjos jūroje sapną, kuriame Petras tvirtino matęs Mokytoją, ateinantį pas juos per vandenį, bet jis pasakė užtektinai, kad išduotų visiems dalyvaujantiems, jog mintyse jis turėjo šitą epizodą. Simoną Petrą labai įskaudino jo brolio insinuacijos ir jis tuoj pat nuolankiai nutilo. Dvyniams labai pagailo Petro, ir jie abu pradėjo reikšti savo užuojautą ir sakyti, kad jie tiki juo ir vėl tvirtinti, kad jų motina taip pat Mokytoją buvo mačiusi.   

2. PIRMASIS APSIREIŠKIMAS APAŠTALAMS   

Tą vakarą šiek tiek po devynių, išėjus Kleopui ir Jokūbui, tuo metu, kada Alfiejaus dvyniai ramino Petrą, ir tuo metu, kada Natanielius ginčijosi su Andriejumi, ir kada tie dešimt apaštalų buvo susirinkę viršutiniame kambaryje, visas duris užsklendę bijodami suėmimo, tada Mokytojas, morontinės formos pavidalu, netikėtai apsireiškė tarp jų, sakydamas: “Ramybė tebūnie jums. Kodėl gi jūs tokie išsigandę, kada aš apsireiškiu, tarsi jūs būtumėte pamatę dvasią? Argi apie šiuos dalykus aš jums nepasakojau, kada buvau su jumis materialiame kūne? Argi aš jums nesakiau, jog vyriausieji šventikai ir valdovai atiduos mane, kad būčiau nužudytas, jog vienas iš jūsų pačių mane išduos, ir jog trečiąją dieną aš iš tikrųjų prisikelsiu? Tai iš kur gi visos jūsų abejonės ir visi šitie ginčai dėl tų moterų, dėl Kleopo ir Jokūbo, ir net dėl Petro pranešimų? Kiek gi dar jūs abejosite mano žodžiais ir atsisakysite tikėti mano pažadais? Ir dabar, kada jūs tikrai mane matote, ar patikėsite? Net ir dabar vieno iš jūsų nėra. Kada jūs susirinksite drauge dar kartą ir po to, kada jūs visi tikrai žinosite, kad Žmogaus Sūnus prisikėlė iš kapo, tada iš karto eikite į Galilėją. Tikėkite į Dievą; tikėkite vienas kitu; ir šitaip jūs tikrai įžengsite į dangaus karalystės naująją tarnystę. Aš tikrai pabūsiu su jumis Jeruzalėje tol, kol jūs būsite pasirengę išvykti į Galilėją. Savo ramybę aš palieku su jumis.”
Kada morontinis Jėzus jiems baigė kalbėti, tada iš jų akiračio akimirksniu išnyko. Ir jie visi parpuolė ant kelių, girdami Dievą ir garbindami savo išnykusį Mokytoją. Tai buvo devintasis Mokytojo morontinis apsireiškimas.    

3. SU MORONTINIAIS TVARINIAIS 

Visa kita diena, pirmadienis, buvo praleista su morontiniais tvariniais, tuo metu buvusiais Urantijoje. Kaip dalyviai Mokytojo morontiniame perėjimo patyrime, į Urantiją buvo atvykę daugiau negu vienas milijonas morontinių reguliuotojų ir padėjėjų, drauge su įvairių kategorijų pereinamaisiais mirtingaisiais iš Satanijos septynių gyvenamųjų pasaulių. Morontinis Jėzus su šitomis nuostabiomis protingomis būtybėmis gyveno keturiasdešimt dienų. Jis mokė jas, o iš jų reguliuotojų jis sužinojo apie morontinio perėjimo gyvenimą, kaip per jį keliauja Satanijos apgyvendintų pasaulių mirtingieji, kada jie pereina per sistemos morontines sferas. 
Šitą pirmadienį maždaug vidurnaktį Mokytojo morontinė forma buvo suderinta tam, kad pereitų į morontinio vystymosi antrąjį etapą. Kada jis kitą kartą apsireiškė savo mirtingiesiems vaikams žemėje, tada tai buvo antrosios pakopos morontinė būtybė. Morontinėje karjeroje Mokytojui žengiant į priekį, morontinėms būtybėms ir transformuojantiems jų padėjėjams buvo, techniškai, vis sunkiau ir sunkiau padaryti taip, kad Mokytoją matytų mirtingos ir materialios akys.
Jėzus perėjo į morontijos trečiąjį etapą penktadienį, balandžio 14-ąją; į ketvirtąjį etapą, pirmadienį, 17-ąją; į penktąjį etapą, šeštadienį, 22-ąją; į šeštąjį etapą, ketvirtadienį, 27-ąją; į septintąjį etapą, antradienį, gegužės 2-ąją; į Jeruzalės pilietybę, sekmadienį, 7-ąją; ir jis buvo apkabintas Edentijos Pačių Aukštųjų sekmadienį, 14-ąją.
Šitokiu būdu Nebadono Mykolas iš tikrųjų užbaigė savo empirinį tarnavimą visatoje, kadangi jis jau anksčiau buvo iki galo patyręs, ryšium su savo ankstesniaisiais savęs padovanojimais, laiko ir erdvės kylančiųjų mirtingųjų gyvenimą, pradedant žvaigždyno būstine ir net toliau iki tarnavimo, ir tarnaujant, supervisatos būstinės tarnystėje. Ir būtent šito paties morontinio patyrimo dėka Nebadono Sūnus Kūrėjas iš tiesų užbaigė ir tinkamai įvykdė savo septintąjį ir paskutinįjį savęs padovanojimą visatoje.

4. DEŠIMTASIS APSIREIŠKIMAS (FILADELFIJOJE)     

Dešimtasis Jėzaus apsireiškimas, kurį galėjo pamatyti mirtingasis, įvyko šiek tiek po aštuonių, antradienį, balandžio 11-ąją, Filadelfijoje, kur jis apsireiškė Abneriui ir Lozoriui ir maždaug vienam šimtui  penkiasdešimčiai jų pagalbininkų, įskaitant daugiau negu penkiasdešimt narių iš tų septyniasdešimties evangelininkų korpuso. Šitas apsireiškimas įvyko kaip tik tuo metu, kada sinagogoje prasidėjo specialus susirinkimas, kurį Abneris sušaukė tam, kad apsvarstytų Jėzaus nukryžiavimą ir labai neseną pranešimą apie prisikėlimą, kurį buvo atnešę Dovydo pasiuntiniai. Kadangi prisikėlęs Lozorius dabar buvo šitos tikinčiųjų grupės narys, tai jiems nebuvo sunku patikėti tuo pranešimu, kad Jėzus iš mirusiųjų prisikėlė. 
Susirinkimą sinagogoje kaip tik pradėjo Abneris ir Lozorius, kurie sakykloje stovėjo drauge, kada visa tikinčiųjų auditorija pamatė netikėtai apsireiškusį Mokytojo pavidalą. Jis išėjo į priekį iš ten, kur buvo apsireiškęs tarp Abnerio ir Lozoriaus, nė vienas iš jų nebuvo jo pastebėjęs, ir sveikindamas susirinkusiuosius, tarė:    

“Ramybė tebūnie jums. Jūs visi žinote, kad mes turime vienintelį Tėvą danguje, ir kad nėra jokios kitos, išskyrus vienintelę karalystės evangeliją – gerųjų naujienų apie amžinojo gyvenimo dovaną, kurią žmonės gauna įtikėjimo dėka. Kada jūs džiūgaujate dėl savosios ištikimybės evangelijai, tada melskite tiesos Tėvą, kad savo širdies naująją ir didesnė meilę toli išspinduliuotumėte savo sielos broliams. Jūs turite mylėti visus žmones taip, kaip jus mylėjau aš; jūs turite tarnauti visiems žmonėms taip, kaip jums tarnavau aš. Supratingos užuojautos ir broliškos meilės dėka, būkite draugiški su visais savo sielos broliais, kurie yra atsidavę gerųjų naujienų skelbimui, nesvarbu, ar jie būtų žydai, ar pagonys, graikai ar romėnai, persai ar etiopai. Jonas paskelbė karalystę iš anksto; jūs paskelbėte tą evangeliją, kuri yra valdžioje; graikai jau moko gerųjų naujienų; o aš netrukus turėsiu pasiųsti Tiesos Dvasią į sielas visų tų, mano sielos broliai, kurie taip nesavanaudiškai savo gyvenimą pašventė tam, kad apšviestų savo bičiulius, kurie sėdi dvasiniame patamsyje. Jūs esate šviesos vaikai; dėl to neužkliūkite už mirtingojo įtarumo ir žmogiškojo nepakantumo nesutarimų užtvarų. Jeigu jūs esate sukilninti, įtikėjimo malonės dėka, kad mylėtumėte netikinčius, tai argi tuomet neturėtumėte lygiai taip mylėti ir tų, kurie yra jūsų bičiuliai tikintieji toli išsiplėtusioje įtikėjimo šeimynoje? Prisiminkite, taip, kaip jūs mylite vienas kitą, visi žmonės žinos, kad jūs esate mano mokiniai.
"Eikite, tuomet, po visą pasaulį skelbdami šitą Dievo tėvystės ir žmonių brolystės evangeliją visoms nacijoms ir rasėms, ir visą laiką būkite išmintingi rinkdamiesi savo metodus, kaip pateikti tą gerąją naujieną žmonijos skirtingoms rasėms ir gentims. Veltui jūs gavote šitą karalystės evangeliją, ir jūs veltui suteikite šią gerąją naujieną visoms nacijoms. Nebijokite blogio pasipriešinimo, nes su jumis aš esu visada, net iki amžių pabaigos. Ir savąją ramybę aš palieku su jumis."    

Kada jis ištarė, "Savąją ramybę aš palieku su jumis," tada iš jų akiračio jis išnyko. Išskyrus vieną iš savo apsireiškimų Galilėjoje, kada jį vienu metu matė daugiau negu penki šimtai tikinčiųjų, šitą grupę Filadelfijoje sudarė didžiausias skaičius mirtingųjų, kurie jį matė vienu atskiru atveju.
Anksti kitą rytą, tuo metu, kada apaštalai vis dar tebebuvo Jeruzalėje laukdami, kol emociškai atsigaus Tomas, šitie tikintieji iš Filadelfijos išėjo tolyn skelbdami, kad Jėzus iš Nazareto prisikėlė iš mirusiųjų.
Kitą dieną, trečiadienį, Jėzus be pertraukos praleido savo morontinių padėjėjų draugijoje, o popietinėmis valandomis priėmė atvykusius morontinius delegatus iš gyvenamųjų pasaulių, priklausančių Norlatiadeko žvaigždyno visų apgyvendintų sferų vietinėms sistemoms. Ir jie visi džiūgavo dėl to, kad savo Kūrėją pažino kaip visatos protingą būtybę, priklausančią jų pačių kategorijai.   

5. ANTRASIS APSIREIŠKIMAS APAŠTALAMS    

Keliančią liūdesį savaitę Tomas praleido visiškai vienas klajodamas po kalvas Alyvų Kalno apylinkėse. Per šitą laiką jis matėsi tiktai su tais, kurie buvo Simono namuose, ir su Jonu Morku. Buvo maždaug devinta valanda šeštadienį, balandžio 15-ąją, kada šie du  apaštalai jį susirado ir nusivedė atgal į savo susitikimų vietą Morkaus namuose. Kitą dieną Tomas išklausė pasakojimą apie Mokytojo įvairių apsireiškimų istorijas, bet jis atkakliai nenorėjo tuo patikėti. Jis tvirtino, jog Petro entuziazmas privertė juos galvoti, kad jie buvo matę Mokytoją. Natanielius įtikinėjo jį, bet tai nieko gero nedavė. Tai buvo emocinis užsispyrimas, kartu su jam būdingu abejojimu, ir šitokia proto būsena, drauge su ta graužatimi, kad nuo jų pabėgo, sujungė viską taip, kad sukurtų tokią izoliacijos padėtį, kurią net ir pats Tomas ne iki galo suprato. Jis buvo pasišalinęs nuo savo bičiulių, jis buvo nuėjęs savo keliu, ir dabar, net ir sugrįžęs atgal pas juos, jis nesąmoningai linko į tai, kad laikytųsi prieštaraujančio požiūrio. Jis nemokėjo nusileisti greitai; jam nepatiko pasiduoti. Sąmoningai to nesuvokdamas, jis iš tikrųjų džiaugėsi tuo dėmesiu, kuris buvo rodomas jam; jis jautė nesąmoningą pasitenkinimą dėl to, kad jo visi bičiuliai stengėsi įtikinti ir atversti jį. Jam trūko jų visą savaitę, ir jis jautė didžiulį malonumą dėl to, kad jie rodė jam nuolatinį dėmesį.
Jie valgė vakarienę šiek tiek po šešių, Petras sėdėjo vienoje Tomo pusėje, o Natanielius kitoje, kai šis abejojantis apaštalas tarė "Aš tikrai nepatikėsiu, jeigu Mokytojo nepamatysiu savo paties akimis ir savo pirštu nepaliesiu vinių paliktos žymės." Jiems šitaip bevakarieniaujant, ir nors durys buvo tvirtai uždarytos ir užremtos, netikėtai morontinis Mokytojas apsireiškė pasagos formos stalo viduje, ir stovėdamas tiesiai prieš Tomą, tarė:
"Ramybė tebūnie jums. Visą savaitę aš laukiau, kad galėčiau vėl apsireikšti, kada jūs būsite visi, kad dar kartą išgirstumėte įgaliojimą eiti į visą pasaulį ir skelbti šitą karalystės  evangeliją. Vėl aš jums sakau: Kaip į šitą pasaulį mane pasiuntė Tėvas, taip ir aš siunčiu jus. Kaip Tėvą apreiškiau aš, taip ir jūs iš tikrųjų apreikšite šitą dieviškąją meilę ne vien tiktai žodžiais, bet ir savo kasdieniu gyvenimu. Aš jus išsiunčiu į pasaulį ne tam, kad mylėtumėte žmonių sielas, bet vietoje šito, kad mylėtumėte žmones. Jūs turite ne vien tiktai skelbti dieviškuosius džiaugsmus, bet taip pat ir rodyti šitas dieviškojo gyvenimo dvasines realybes savo kasdieniame patyrime, nes jūs jau turite amžinąjį gyvenimą, kaip Dievo dovaną, įtikėjimo dėka. Kada jūs esate įtikėję, kada galia iš dangaus, Tiesos Dvasia, bus nusileidusi pas jus, tada savo šviesos jūs neslėpsite čia už uždarytų durų; jūs padarysite taip, kad Dievo meilė ir gailestingumas būtų žinomi visai žmonijai. Dabar iš baimės jūs bėgate nuo nepriimtino patyrimo faktų, tačiau, kada jūs tikrai būsite pakrikštyti Tiesos Dvasia, tada jūs drąsiai ir džiaugsmingai eisite pirmyn, kad pasitiktumėte naujus patyrimus skelbiant gerąsias naujienas apie amžinąjį gyvenimą Dievo karalystėje. Jūs galite šiek tiek palaukti čia ir Galilėjoje, kol atsigausite iš sukrėtimo pereidami nuo tradicionalizmo valdžios netikro saugumo į naująją tvarką, kurią sudaro faktų, tiesos, ir įtikėjimo į gyvojo patyrimo aukščiausias realybes, valdžia. Jūsų misija pasauliui remiasi tuo faktu, jog aš tarp jūsų gyvenau Dievą atskleidžiantį gyvenimą; remiasi ta tiesa, kad jūs ir visi kiti žmonės esate Dievo sūnūs; ir ją tikrai sudarys toks gyvenimas, kokį jūs gyvensite tarp žmonių – realus ir gyvas patyrimas to, kaip žmones jūs mylite ir kaip jiems tarnaujate, net ir taip, kaip jus mylėjau ir jums tarnavau aš. Tegul įtikėjimas atskleidžia pasauliui jūsų šviesą; tegul tiesos apreiškimo dėka praregi tos akys, kurias yra apakinusi tradicija; tegul jūsų kupina meilės tarnystė veiksmingai sunaikina tuos prietarus, kuriuos sukėlė neišprusimas. Šitaip suartėję su savo bičiuliais žmonėmis supratingos užuojautos ir nesavanaudiško atsidavimo dėka, jūs atvesite juos į Tėvo meilės išgelbstintį pažinimą. Žydai išliaupsino gėrį; graikai išaukštino grožį; indusai skelbia pasišventimą; toli esantys asketai moko didžiulės pagarbos; romėnai reikalauja ištikimybės; bet aš iš savo mokinių reikalauju gyvenimo, net ir tokio gyvenimo, kada su meile jūs tarnaujate savo sielos broliams materialiame kūne.”
Kada Mokytojas šitaip pakalbėjo, tada jis pažvelgė žemyn Tomui į akis ir tarė: “O tu, Tomai, kuris sakei, jog nepatikėsi, nebent galėtum mane pamatyti ir uždėti pirštą ant vinių paliktų žymių ant mano rankų, dabar tikrai mane pamatei ir girdėjai mano žodžius; ir nors tu ant mano rankų nematai jokių žymių nuo vinių, kadangi aš esu prisikėlęs tokiu pavidalu, kokį jūs tikrai turėsite, kada šitą pasaulį paliksite, ką tu pasakysi savo sielos broliams? Tu pripažinsi tą tiesą, nes širdyje tu jau pradėjai tikėti net ir tada, kada tu taip tvirtai gynei savo netikėjimą. Tavo abejonės, Tomai, visada su didžiausiu užsispyrimu pasireiškia kaip tik tada, kada jos neužilgo subliūkšta. Tomai, aš prašau tave, nebūk neįtikėjęs, bet būk tikintis – ir aš žinau, tu tikėsi, net ir iš visos širdies.”
Kada Tomas išgirdo šiuos žodžius, tada jis puolė ant kelių prieš morontinį Mokytoją ir sušuko, “Aš tikiu! Mano Viešpatie ir mano Mokytojau!” Tada Jėzus tarė Tomui: “Tu patikėjai, Tomai, nes tu iš tikrųjų mane pamatei ir išgirdai. Palaiminti yra tie, kurie per ateities amžius tikės, nors jie ir nebus pamatę savo materialaus kūno akimis arba išgirdę mirtingomis ausimis.”
Ir tada, kai Mokytojo pavidalas judėdamas pasiekė beveik stalo pradžią, jis kreipėsi į juos visus, sakydamas: “O dabar jūs visi eikite į Galilėją, kur aš tikrai netrukus jums apsireikšiu.” Tai pasakęs, iš jų akiračio jis išnyko. Šie vienuolika apaštalų dabar buvo visiškai įtikinti, kad Jėzus iš mirusiųjų prisikėlė, ir labai anksti kitą rytą, prieš aušrą, jie išėjo į Galilėją.” (Urantijos Knyga, 2039-2044)

“3. PASKUTINYSIS APSIREIŠKIMAS JERUZALĖJE     

Ankstų ketvirtadienio rytą, gegužės 18-ąją, Jėzus paskutinįjį kartą žemėje apsireiškė kaip morontinė asmenybė. Kada vienuolika apaštalų ruošėsi sėstis pusryčių Marijos Morkaus namų viršutiniame kambaryje, tada Jėzus apsireiškė jiems ir tarė:    

“Ramybė tebūnie jums. Aš jūsų paprašiau palaukti čia Jeruzalėje tol, kol išvyksiu pas Tėvą, net ir tol, kol aš atsiųsiu jums Tiesos Dvasią, kuri tikrai greitai bus išlieta visiems materialiems kūnams ir kuri jus apdovanos galia iš dangaus.” Simonas Uolusis pertraukė Jėzų, paklausdamas, “Tuomet, Mokytojau, ar tu atstatysi tą karalystę, ir ar mes tikrai pamatysime Dievo šlovę pasireiškiančią žemėje?” Kada Jėzus išklausė Simono klausimą, tada jis atsakė: “Simonai, tu vis dar kabiniesi už savo senųjų idėjų apie žydų Mesiją ir materialią karalystę. Bet jūs gausite dvasinę galią, po to, kada šitoji dvasia bus nusileidusi ant jūsų, ir jūs netrukus išeisite po visą pasaulį skelbdami šitą karalystės evangeliją. Kaip Tėvas pasiuntė mane į šitą pasaulį, taip iš tiesų ir aš siunčiu jus. Ir aš linkiu, kad jūs mylėtumėte vienas kitą ir pasitikėtumėte vienas kitu. Judo su jumis daugiau nebėra dėl to, kad jo meilė atšalo, ir dėl to, kad jis atsisakė pasitikėti jumis, savo ištikimais sielos broliais. Argi jūs neskaitėte Rašte, kur yra parašyta: ‘Negerai žmogui būti vienam. Nė vienas žmogus negyvena vienas sau’? O taip pat ir tos vietos, kur yra sakoma: ‘Tas, kuris nori turėti draugų, turi ir pats elgtis draugiškai’? O argi aš jūsų nesiunčiau mokyti poromis, kad jūs nesijaustumėte vieniši ir neįpultumėte į izoliacijos nelaimę ir vargą? Jūs taip pat gerai žinote, jog kada aš buvau materialiame kūne, tada aš neleidau sau ilgą laiką būti vienam. Nuo pat mūsų bendravimo pradžios, visada su manimi arba bent jau visiškai netoli manęs būdavo vienas arba du iš jūsų, net ir tada, kada aš bendraudavau su Tėvu. Todėl, pasitikėkite ir tikėkite vienas kitu. O viso šito tuo labiau reikia ir dėl to, kadangi šitą dieną aš rengiuosi jus palikti vienus pasaulyje. Šitoji valanda atėjo; netrukus aš vykstu pas Tėvą."        

Kada jis šitą pasakė, tada davė jiems ženklą eiti drauge su juo, ir jis juos išsivedė ant Alyvų Kalno, kur su jais atsisveikino rengdamasis išvykti iš Urantijos. Tai buvo rimta kelionė į Alyvų Kalną. Nė vienas iš jų nepratarė nė žodžio nuo to laiko, kada jie išėjo iš viršutinio kambario iki tos akimirkos, kada Jėzus su jais sustojo ant Alyvų Kalno. (Urantijos Knyga, 2055)    

5. MOKYTOJO PAKILIMAS    

Buvo beveik pusė aštuonių šitą ketvirtadienio rytą, gegužės 18-ąją, kada Jėzus atvyko ant vakarinio Alyvų Kalno šlaito su savo vienuolika tylinčių ir tam tikra prasme suglumusių apaštalų. Iš šitos vietos, užkopus apie du trečdalius kelio link kalno viršūnės, jie galėjo pažvelgti tolyn į Jeruzalę ir žemyn į Getsemanę. Dabar Jėzus pasiruošė apaštalams pasakyti savo paskutinįjį atsisveikinimo palinkėjimą prieš jam išvykstant iš Urantijos. Jam ten stovint prieš juos, be jokio paliepimo jie atsiklaupė aplink jį ratu, ir Mokytojas tarė: