7. Gyvoji Tėvo meilė pranoksta Dievo baimę

Spausdinti
Dokumentų sąrašas

7. Gyvoji Tėvo meilė pranoksta Dievo baimę

 

 

Jėzus NIEKO NEKALBĖJO APIE KRIKŠČIONYBĖS KŪRIMĄ NEI GYVENDAMAS SU APAŠTALAIS KETVERIUS METUS, NEI PO NUKRYŽIAVIMO PRISIKĖLĘS IR APSIREIŠKĘS DEVYNIOLIKA KARTŲ ĮVAIRIOSE PALESTINOS VIETOSE.

Dar daugiau, Jėzus neįkūrė jokios bažnyčios ir nėra joks vyriausiasis kunigas, kaip teigia Naujasis Testamentas. Tai tiesiog ne tik nesupratimas, KO ATĖJO Jėzus į mūsų planetą, ir KO MOKĖ JIS MUS, TAI TIESIOGINE PRASME VEDIMAS TOLYN NUO TĖVO GYVO ATRADIMO SAVYJE IR GIMIMO IŠ DVASIOS, O TUO PAČIU IR TOLYN NUO JĖZAUS EVANGELIJOS – DIEVO TĖVYSTĖS IR ŽMONIŲ BROLYSTĖS – O DABAR IR VISOS KŪRINIJOS BROLYSTĖS PATYRIMO.

O tai jau reiškia prieštaravimą TĖVO VALIAI, primetant Jam SAVO VALIĄ..

Naujasis Testamentas PRIEŠTARAUJA TĖVO VALIAI SAVO PRASIMANYMAIS IR STABDO ŽMONIJOS REALŲ DVASINĮ VYSTYMĄSI, KURIO NEGALIMA PAKEISTI NEI LAIKANTIS NEGYVŲ RITUALŲ, NEI IŠPAŽĮSTANT NEGYVAS DOGMAS, IR DIEVĄ NE MYLINT, BET JO BIJANT.

Būtent dėl to krikščionybė, nenumatyta Jėzaus ir Tėvo plane, iš pradžių buvusi vieninga religija, susiskaldė į sektas, ir dabar, LABAI LAIKINAI, KOL KAS DAR EGIZISTUOJA PLANETOJE, BET NEUŽILGO IR TOKIOS SEKTOS IŠNYKS, NES TĖVO VALIA YRA TOKIA, KAD BŪTŲ TIK ROJAUS TREJYBĖS GYVOJI RELIGIJA, KURIOJE NEGYVŲ RITUALŲ NĖRA, KAIP NĖRA IR DOGMŲ.

Jėzus dėl to visada ir kalbėjo apie GYVĄ MEILĘ VIENŲ KITIEMS, NET IR TOKIĄ MEILĘ, KOKIA MEILE MYLI JIS. JIS KALBĖJO APIE MEILĘ, KURIA MYLI TĖVAS KIEKVIENĄ, IR VISUS VIENODAI.

Tai yra GYVOJI DIEVO TĖVYSTĖ IR ŽMONIŲ BROLYSTĖ, IR NET VISOS KŪRINIJOS BROLYSTĖ, nes Jėzus kalbėjo ir apie savo avis KITOSE AVIDĖSE. O tai TAIP PAT ir žmonės, ir sielos, ir dvasios kituose pasauliuose, kitose planetose, ir TAIP PAT jo tokia pati meilė skleidžiama ir jiems – TĖVO MEILĖ – kurios jis ir mokė visus.

“Ir kitų avių dar turiu, kurios ne iš šios avidės; ir jas man reikia atvesti; jos klausys mano balso, ir bus viena kaimenė, vienas ganytojas.” (Jono, 10, 16)

Šiandien tokią visuotinę Rojaus Trejybės meilę skleidžia tik URANTAI, ir tai tik tie, kurie jau yra GIMĘ IŠ DVASIOS. Iki tol tokios meilės tarp žmonių neskleidė NIEKAS. Jie NEBETURI DIEVO BAIMĖS, NES JĄ PAKEITĖ Tėvo-Rojaus Trejybės GYVOJI MEILĖ, KURIĄ JIE PATIRIA, ir DĖL TO skleidžia ją ir kitiems, ir visiems VIENODAI, ir net visai kūrinijai. Urantais aš vadinu savo TUOS sielos brolius ir seses, kurie yra atradę Tėvą SAVYJE, gilumine prasme ima pažinti kūriniją, IMA SUVOKTI mūsų planetos, Urantijos, vietą kūrinijoje, mato vientisą kūrinijos sistemą, kuri yra gyva, ir veikia pagal Tėvo-Rojaus Trejybės valią iš meilės ir laisva valia, ir vis giliau ir prasmingiau jau supranta savo vietą dabar, ir ateityje, keliaujant iš Urantijos į Rojų, į savo namus pas TĖVUS – ROJAUS TREJYBĘ ROJUJE – visos kūrinijos centre. Jie nebeturi jokios DIEVO BAIMĖS, O JAUČIA, IR PATIRIA SAVYJE, GYVĄ MEILĘ TĖVUI-ROJAUS TREJYBEI, TODĖL IR JIE NEBESILAIKO JOKIŲ NEGYVŲ BAŽNYTINIŲ RITUALŲ, KAIP IR NEBEIŠPAŽĮSTA JOKIŲ NEGYVŲ DOGMŲ, NES JIE TURI GYVĄJĄ TĖVO-ROJAUS TRJEYBĖS RELIGIJĄ – TĖVO-ROJAUS TRJEYBĖS MEILĖS RELIGIJĄ, PATIRIAMĄ RELIGIJĄ, KURI JAU ĮKURTA LIETUVOJE, O IŠ JOS APIMS VISĄ PLANETĄ.

Apaštalai Jėzaus mokymo nesuvokė, nes jiems buvo sunku pripažinti, kad jie vienodai turėtų mylėti ir žydą, ir pagonį, kurį žydai prilygino gyvuliui. Jeigu žydas nužudydavo pagonį, tai tokią nuodėmę išpirkti pakakdavo atnešti į sinagogą pačią menkiausią auką, karvelį; o tokią auką galėdavo paaukoti net pats neturtingiausias žydas. Tokia pat auka būdavo reikalinga ir už gyvulio nužudymą. Todėl apaštalams Jėzaus mokymas apie Tėvo meilę ir pagonims buvo perdaug akinantis.

Palyginkite Jėzaus mokymą apie Tėvo meilę VISIEMS su Petro mokymu apie tai, kad Dievui brangus tas, kuris Jo BIJO, iš Naujojo Testamento, kuris, kaip KAI KURIE teigiate, yra DIEVO žodis. Jėzus niekada nemokė Dievo BIJOTI. Jis mokė Dievą MYLĖTI, ir savo artimą mylėti, ir VISUS mylėti. Tai iš kur toks gali būti Dievo žodis:       

“Tada, atvėręs lūpas, Petras pasakė: ‘Iš tiesų aš dabar suprantu, jog Dievas nėra šališkas. Jam brangus kiekvienos tautos žmogus, kuris jo BIJO ir teisingai gyvena.“ (Apaštalų darbai, 10,35.)

 

Jonui parodytame apreiškime net ir dangaus GYVENTOJAI Dievo BIJO:

 

“O dvidešimt keturi vyresnieji, sėdintys savo sostuose Dievo akivaizdoje, parpuolė veidais žemėn ir ėmė šlovinti Dievą, šaukdami: ‘Dėkojame tau, Viešpatie, Visagali Dieve, kuris esi, ir kuris buvai, kad pasiėmei savo didžiąją galybę ir ėmei viešpatauti. Tautos išgirdo, tačiau atėjo tavo RŪSTYBĖS laikas, metas TEISTI mirusiuosius ir atsilyginti savo tarnams, pranašams, ir šventiesiems, ir visiems BIJANTIEMS tavojo VARDO, mažiems ir dideliems, ir metas SUNAIKINTI tuos, kurie niokoja žemę.‘“ (Apreiškimas Jonui, 11, 16-18)

 

Pasąmoninė baimė yra tokia milžiniška galia žmogaus SĄMONINGAME gyvenime, kad ji gali paralyžiuoti žmogaus mąstymą, net loginį ir elementarų mąstymą. Tą kaip tik ir paliudija ir Jono mintys, pateikiamos per jam parodytą apreiškimą, nes būtent jame Jonas savo pasąmoninę BAIMĘ perkelia jau ir į dangaus gyventojų mąstymą. Tokia pasąmoninės baimės jėga, kurios nepajėgė ištirpinti net visapusiška Jėzaus meilė ir šviesa, jo skleista visiems, ir ypač jos buvo daug prisigėrę apaštalai, drauge su juo gyvenę beveik ketverius metus ir matę jo kasdienį elgesį, ir girdėję jo nuolatinius šviesos mokymus. Tačiau ką reiškia tie ketveri metai prieš per kartų kartas kalte kaltą žydų raštų, o dabar Naujojo Testamento tebekalamą kaip kuolu per galvą tą pačią pasąmoninę baimę, kad Dievo BŪTINA BIJOTI, NES NUBAUS.

Didesnio prasilenkimo su tiesa ir tikrove UŽ ŠĮ atrodytų, jog negali sugalvoti daugiau NIEKAS, kaip jau jį paskleidė savo žodžiu “iš dvasios“ ir šitaip kitus prigąsdino, ir šituo dar daugiau pasėjo pasąmoninę baimę, visi Naujojo Testamento autoriai, visiškai net nesusimąstę apie būsimąsias pasekmes kitoms kartoms, ir mums, nes jie ir patys buvo pilni pasąmoninės baimės. Todėl ir dabartinės kartos dar tiki jų, tiesiogine prasme, SUJAUKIANČIAIS ŽMOGAUS SĄMONĘ TIKROVĖS NEATITINKANČIAIS IR TIESĄ IŠKREIPIANČIAIS TEIGINIAIS IR DAR DAUGIAU ŽMOGUI SUKELIANČIAIS PASĄMONINĘ BAIMĘ, KURI GIMDO LIGAS, FIZINES IR DVASINES LIGAS.

Ir nors jau praėjo du tūkstančiai metų, bet tokių tikinčiųjų MĄSTYMO PARALYŽIUS taip ir nepraėjo iki šiol, KADANGI DABAR NEGYVA IR RITUALINĖ BAŽNYČIA JĮ DAR LABIAU GILINA IR SUNKINA.

Tokia padėtis yra labai PAVOJINGA TIEK INDIVIDUI, TIEK VISUOMENEI, TIEK VALSTYBEI, TIEK PLANETAI. Tokia žmonių VISUMA nesuvokia NE TIK SAVO APLINKOS, KAS YRA ARTIMAS, BET NESUVOKIA NET SAVĘS, NESUVOKIA TUO PAČIU IR SAVO GYVENIMO PRASMĖS.

Kada viešpatauja pasąmoninė baimė, kuri labai dažnai prasiveržia ir į sąmonės, lygį, tai tokiam sujauktam ir baimingam protui apraminti užtenka tik atlikti bažnytinį ritualą, sukalbėti poterius, nueiti, KAŽKODĖL TIK SEKMADIENĮ, į bažnyčią ir taip sau pačiam patvirtinti, kad tu gi ESI DIEVOBAIMINGAS, O TAI, TAVO SUVOKIMU, PATINKA DIEVUI.

Naujojo Testamento naujieji vergai, kad ir kokios sektos bebūtų – katalikų, stačiatikių, protestantų, mormonų, baptistų, evangelikų, anglikonų, ar naujojo amžiaus – jie visi turi visiškai paralyžiuotą giluminį šviesos mąstymą, kurį gali atgaivinti tik jų atsigręžimas nuo abstraktaus Dievo į ASMENĮ IR VIEN TIK MYLINTI TĖVĄ, esantį ir jų, kiekvieno, viduje, ir tokio mylinčio Tėvo atradimas savo viduje, ir gyvas ir labai nuoširdus bendravimas su Tėvu – GYVOJI KOMUNIJA, o ne NEGYVOS KOMUNIJOS TIK RITUALO atlikimas, kada kunigas į burną ĮDEDA paplotėlį, JŲ VADINAMĄJĮ KRISTAUS KŪNĄ, ir šituo jau PAŽEIDŽIA tiek Kristaus, tiek Tėvo valią, nes nei Jėzus, nei Tėvas niekada – per visą žmonijos vieno milijono metų istoriją – nėra mokę, kad šis paplotėlis, ar net ir duona, yra Kristaus KŪNAS, o vynas – Kristaus KRAUJAS. Tai pačių evangelijų autorių prasimanymai ir niekada neturėjo nieko bendro su Kristaus žodžiais. Tokių žodžių JĖZUS niekada nėra sakęs nė vienam ne tik apaštalui, bet jokiam savo sielos broliui ar sesei per visą savo gyvenimą Urantijoje.     

 

Apaštalas Jonas gąsdina dar labiau. Jis jam parodytame apreiškime dar griežčiau įspėja jau net per angelo asmenį:

 

“Ir aš pamačiau kitą angelą, lekiantį dangaus viduriu, turintį paskelbti žemės gyventojams, visoms tautoms, gentims, kalboms ir žmonėms amžinąją Evangeliją. Jis šaukė galingu balsu: ‘BIJOKITE DIEVO, ir atiduokite jam pagarbą, nes ATĖJO JO TEISMO VALANDA...‘“ (Apreiškimas Jonui, 14, 6-7)

 


Dokumentų sąrašas
Spausdinti
Grįžti atgal