9. Įstatymo raidė iškyla aukščiau už GYVĄJĮ TĖVĄ
9. Įstatymo raidė iškyla aukščiau už GYVĄJĮ TĖVĄ
Naujojo Testamento eilutės apie Paulių Jeruzalėje.
“Kai atvykome į Jeruzalę, džiaugsmingai mus sutiko broliai. Rytojaus dieną Paulius kartu su mumis nuėjo pas Jokūbą, kur buvo susirinkę vyresnieji. Juos pasveikinęs, jis smulkiai išdėstė, ką Dievas buvo padaręs pagonijoje, pasinaudodamas jo tarnyste. Jie išklausė, šlovino Dievą ir tarė Pauliui: “Tu matai, broli, kiek tūkstančių žydų tapo tikinčiaisiais, ir jie visi uoliai laikosi ĮSTATYMO.“ (Apaštalų darbai, 21,17-20)
Štai šitie žmonės džiaugiasi dėl to, kad jų sielos broliai uoliai laikosi ĮSTATYMO, bet ne dėl to, kad jie būtų atsivėrę savo siela Tėvui. Jiems laikytis IŠORINIO ĮSTATYMO pakanka, kad save laikytų dangiškojoje karalystėje.
Jėzus tikrovėje mokė įkurti dangaus karalystę savo ŠIRDYJE-SIELOJE, o Paulius jo mokymą tiek iškraipė, kad jam reikėjo išorinio ritualo pasikrikštyti, kaip ir laikytis, taip pat išorinio, ritualinio įstatymo. Bet argi tai dangiškosios vidinės sielos karalystės nariai? Aišku, kad ne, nes tai NEGYVI RITUALAI, KURIE JOKIU BŪDU NEŽADINA SIELOS, NORS IR GALI DŽIŪGAUTI, SAVE APGAUDINĖDAMAS, TŪKSTANČIAIS PASIKRIKŠTIJUSIŲJŲ. Tai tuščias reikalas. Ir visiškai nereikalingos buvo Pauliaus gyvenimo pastangos. Jis tuščiai iššvaistė savo gyvenimą iš pradžių pats, dar būdamas Saulius, persekiodamas Jėzaus pasekėjus, juos gaudydamas, ir pritardamas jų žudymui, o vėliau, jau kaip Paulius, Jėzaus vardu, pritraukdamas naujuosius krikščionis į savo būrį, kad tik jie atitiktų JO RITUALINĮ MĄSTYMĄ.
Taip ir prasidėjo negyvo bažnyčios kūdikio gimimas, kur IŠKILĘS virš visko stovi NEGYVAS ĮSTATYMAS.
O GYVO TĖVO NĖRA.
Paulius savo laiške romiečiams rašo:
“Apipjaustymas yra naudingas, jei vykdai įstatymą. O jeigu esi įstatymo laužytojas, iš apipjaustyto virsti neapipjaustytu. Taigi, kai neapipjaustytas žmogus laikosi įstatymo reikalavimų, argi jo neapipjaustymas nebus įskaitytas apipjaustymu?! Taip kūniškai neapipjaustytas, bet vykdantis įstatymą žmogus pasmerks tave, kuris laužai įstatymą, turėdamas jo raidę ir apipjaustymą. Ne tas tikras žydas, kuris viešai laikomas žydu, ir ne tas tikras apipjaustymas, kuris išoriškai atliktas kūne. Tiktai tas yra žydas, kuris toksai viduje, ir tiktai tuomet yra apipjaustymas, kai širdis apipjaustyta dvasioje, o ne pagal raidę. Tokiam ir gyrius ne iš žmonių, bet iš Dievo.“ (Romiečiams, 2, 25-29)
Kaip dauguma jūsų tvirtinate, jog Naujasis Testamentas yra Dievo žodis, ir jo negalima nei sutrumpinti, nei papildyti, tai pagal jį ir išeina, jog visi LIETUVIAI yra vis tiek ŽYDAI, nes jų turi būti širdis apipjaustyta dvasioje, nes jie tiki į Jėzų ir laikosi ĮSTATYMO, ko Paulius ir reikalauja. Ir pagal jį dabartiniai tokie tikintys lietuviai ir yra apipjaustyti dvasioje, “o ne pagal raidę,“ ir tai tik paliudija tikrąjį žydiškumą.
Paulius nuolat iškelia ĮSTATYMĄ, o ne TĖVĄ. Jam svarbiau TIK ĮSTATYMAS:
“O mes žinome, jog tai sako ĮSTATYMAS, jis sako tiems, kurie pavaldūs ĮSTATYMUI, kad visos burnos užsičiauptų ir visas pasaulis pasirodytų KALTAS prieš Dievą, nes ĮSTATYMO darbais jo akivaizdoje nebus nuteisintas nė vienas žmogus. Per ĮSTATYMĄ tik pažįstame nuodėmę. (Romiečiams, 3,19-20)
“Bet dabar BE ĮSTATYMO pasireiškia Dievo teisumas, paliudytas Įstatymo ir Pranašų. (Romiečiams, 3,21) Štai šitame viename ir trumpame sakinėlyje Paulius prieštarauja jau ir pats sau, nes jis jau teigia, jog Dievo teisumas pasireiškia vis tik BE įstatymo, o tai reiškia Dievas yra aukščiau ĮSTATYMO. Todėl ar verta laikytis ĮSTATYMO, kada yra aukštesnis už patį įstatymą – TĖVAS.
Todėl suprantama, kad reikia laikytis GYVO TĖVO, O NE NEGYVO, ir Pauliaus nuolat peršamo, ĮSTATYMO.
Jėzus būtent ir mokė gyvo ryšio su TĖVU, O NE SU ĮSTATYMU, IR KĄ TAIP NUOSEKLIAI PAMYNĖ PAULIUS, KURDAMAS RITUALINĘ KRIKŠČIONYBĘ. SU DIEVO ĮSAKYMŲ VIEŠPATAVIMU, BET BE GYVO TĖVO, ATRASTO SAVO VIDUJE.
Paulius GYVĄ TĖVĄ pakeitė NEGYVU ĮSTATYMU, ir jį kalė kaip KUOLĄ Į GALVĄ VISIEMS.
Dėl to krikščionybė ir negalėjo GIMTI GYVU KŪDIKIU.
DĖL PAULIAUS IŠKRAIPYMŲ GIMĖ NEGYVAS KRIKŠČIONYBĖS KŪDIKIS.
Tuo tarpu Lukas evangelijoje sako dar griežčiau, ir kvailiau. Jeigu tai būtų jo paties žodžiai, tai nestebintų, nes jis pats dar nebuvo laisvas nuo tokių minčių. Tačiau jis gi tokius žodžius taria ne pats, bet įdeda į Jėzaus lūpas:
“Iki Jono buvo Įstatymas ir pranašai; nuo jo skelbiama geroji naujiena apie Dievo karalystę, ir kiekvienas į ją veržiasi. Greičiau dangus ir žemė pražus, negu iš ĮSTATYMO iškris bent vienas brūkšnelis.“ (Luko, 16, 16-17)
Lygiai taip savo evangelijoje ir Matas įdeda Jėzui tokius žodžius, kurie niekada jo nebuvo ištarti šitokiu pavidalu:
“Nemanykite, jog aš atėjęs panaikinti Įstatymo ar Pranašų. Ne panaikinti jų atėjau, bet įvykdyti. Iš tiesų sakau jums: kol dangus ir žemė nepraeis, nė viena raidelė, nė vienas brūkšnelis neišnyks iš ĮSTATYMO, viskas išsipildys.“ ( Mato, 5, 17-18)
Jėzus tam ir atėjo, kad PANAIKINTŲ ĮSTATYMĄ, NES JO EVANGELIJA – DIEVO TĖVYSTĖ, ŽMONIŲ BROLYSTĖ – būtent Įstatymą ir NAIKINA, nes šis tampa nebereikalingas kaip negyvas išorinis ritualas vien tik trukdantis žmogaus GYVAJAI KOMUNIJAI SU TĖVU. Jeigu Įstatymas nebūtų buvęs Jėzaus naikinamas, tai fariziejai nebūtų jo ir nukryžiavę. Taip pat ir Jėzui nebūtų buvę jokio reikalo nešti didesnę šviesą, jeigu anas įstatymas būtų turėjęs ir toliau galioti.
Jėzus iš pradžių mokė: “Mylėk savo artimą kaip save patį.“ Šis mokymas yra ir Jėzaus, ir Rašto, tačiau PAKEISTO Rašto, kurio keisti juk nevalia, nes visas Raštas yra ĮSTATYMAS..
“Jėzus nedvejodamas panaudojo iš Raštų geresniąją dalį, tuo tarpu atmetė menkesniąją dalį. Savo didįjį priesaką, “Mylėk savo artimą kaip save patį,“ jis paėmė iš to Rašto, kuris sako: “Nekeršyk savosios tautos vaikams, bet iš tiesų mylėk savo artimą kaip save patį.“ Jėzus pasinaudojo šito Rašto teigiamą pusę, tuo tarpu atmetė neigiamą pusę.“ (Urantijos Knyga, 1770-01-01)
Tačiau būtent dėl to, kad NEGYVAS ĮSTATYMAS IR TOLIAU VYRAVO, TAI GYVO RYŠIO SU TĖVU UŽMEGZTA TAIP IR NEBUVO IŠ VISO, DĖL TO TOKIA NEGYVA krikščionybės religija kaip vientisa ir veikianti religija ir neišliko, ir negalėjo išlikti, nes subyrėjo į atskiras sektas – katalikų, stačiatikių, protestantų, baptistų, anglikonų, evangelikų, mormonų, naujojo amžiaus, ir t.t.. Todėl šiandien krikščionybės kaip visas sektas APJUNGIANČIOS MOTININĖS religijos jau seniai GYVOS nebėra. Yra tik ritualinės sektos, kurios turi tik vieną bendrą knygą – BIBLIJĄ, KURI NĖRA PARAŠYTA NEI IŠ DVASIOS, NEI YRA DIEVO ŽODIS. Kiekviena iš šitų sektų turi savus negyvus ritualus, savus pranašus, savus “šventuosius,“ savas tradicijas, savas šventes, ir net savo KITOKIUS MALDOS NAMUS, ir tarpusavyje jos visiškai nebendrauja. Štai tik tokia tebėra, kol kas, dar išlikusi TEORINĖ krikščionybės sudužusi religija.
Gimęs NEGYVAS kūdikis ir negali tapti GYVU. Niekaip.
Štai kodėl toliau skaitydami pabandykite lyginti tai, ką sakau jums aš, ir ką jums teigia Naujojo Testamento autoriai.
O savo “dievo“ žodyje Paulius pateikia vieną kitam PRIEŠTARAUJANČIUS teiginius:
“Tai Dievo teisumas, tikėjimu į Jėzų Kristų duodamas visiems tikintiesiems.“ (Romiečiams, 3,22)
“O gal tikėjimu mes panaikiname ĮSTATYMĄ? Nieku būdu! Priešingai, mes ĮSTATYMĄ patvirtiname.“(Romiečiams,3,31).
Kas gali būti aukščiau už tikėjimą? O gi pasirodo – ĮSTATYMAS, nes tikėjimas BE įstatymo nieko vertas, nes jis ir duotas tam, kad ĮSTATYMĄ PATVIRTINTŲ.
Tada ir atsiranda tokie ĮSTATYMO reikalavimai, kurie nusveria GYVĄ BENDRAVIMĄ SU TĖVU, NES GYVAS BENDRAVIMAS SU TĖVU PRANOKSTA BET KOKIUS ĮSTATYMUS IR JŲ PATVIRTINTI NEGALI, NES JIE YRA PER MAŽI IR PER SIAURI, KAD JUOS SURAŠYTUM ANT POPIERIAUS ATSIVĖRUSIOS SIELOS KALBA.
Tai tik negyvos bažnyčios reikalavimai, kurie NIEKADA NEVEDĖ, IR NEGALI VESTI, GYVŲ ĮTIKĖJIMO IR MEILĖS VAISIŲ, NES TOKIE VAISIAI VEDAMI VIEN TIK REMIANTIS TĖVU, BET NE ĮSTATYMU.
Toliau Paulius dar “geriau“ samprotauja savo laiške romiečiams:
“Argi nežinote broliai, - aš kalbu išmanantiems ĮSTATYMĄ – jog ĮSTATYMAS galioja žmogui, kol jis gyvas. Pavyzdžiui, ištekėjusi moteris ĮSTATYMO susieta su vyro, kol jis gyvas. Jei vyras miršta, ji tampa laisva nuo ĮSTATYMO, susiejusio ją su vyru. Taigi ji vadinsis svetimautoja, jei, vyrui gyvam esant, priklausys kitam. Bet jei vyras miršta, ji tampa laisva nuo ĮSTATYMO ir, priklausydama kitam, nebėra svetimautoja.“ (Romiečiams, 7,1-3)
Žmonija vystosi ir vystysis toliau, nes Rojaus Trejybės toks evoliucinis planas mums visiems. Todėl senasis žydų sugalvotas Raštas, pavirtęs į Senąjį Testamentą ir pakartojami, Pauliaus lūpomis, Naujajame Testamente jo pseudoįstatymai šiai dienai ne tik atrodo necivilizuoti, bet jie tiesiog prieštarauja elementariai logikai. Ar galima sveiku protu suvokti, kad moteris iki šių laikų – dvidešimt pirmajame amžiuje – būtų laikoma daikto vietoje, kad ji yra susiejama su vyru, kol gyvas vyras. O su kuo susiejamas VYRAS? Ar jis taip pat susaistytas su moterimi iki jos mirties, ir tik po jos mirties tampa laisvas vėl? Anaiptol. Jis yra laisvas nuo moters bet kada, kai jam tik kas nors pasirodys ne pagal jo nuotaiką, nes tik jis ir tegali atleisti savo žmoną nuo savęs, o ne atvirkščiai. Štai ką sako Senojo Testamento Pakartoto Įstatymo knyga (24, 1-4):
“Tarkime, vyras paima žmoną ir sueina su ja. Bet ji neranda malonės jo akyse, nes jis randa kokį nors jos nepadorumą, parašo skyrybų raštą, paduoda jai į ranką ir išsiunčia ją iš savo namų. O ji, palikusi jo namus, tampa kito vyro žmona. Tarkime, ir antrasis vyras jos nepakenčia, parašo jai skyrybų raštą ir išsiunčia iš savo namų; arba antrasis ją vedęs vyras miršta. Pirmasis vyras, kuris buvo ją išsiuntęs, negali jos vėl imti sau žmona po to, kai ji yra buvusi netinkama. Nes tai būtų pasibjaurėtina VIEŠPAČIUI, ir tu užtrauktumei kaltę kraštui, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, duoda tau kaip nuosavybę.”
Štai tau ir ĮSTATYMAS. Štai tau ir “šventasis” Raštas, kurio ir raidės nei išmesti, nei papildyti negalima. Ir šiandien juo RIMTU VEIDU vadovaujasi negyva ir ritualinė bažnyčia, IR JOS TAIP PAT NEGYVOS IR BAILIOS AVELĖS.
Todėl bažnyčia ir NEGYVA. IR TOKIA JI IŠNYKS IŠ VISO, NES KAS YRA NE IŠ TĖVO, TAS IŠNYKS.
Ar jūs suvokiate absurdiškumą to, ką jūs laikote DIEVO ŽODŽIU, ir SAVO ABSURDIŠKUMĄ, LAIKYDAMI BIBLIJĄ DIEVO ŽODŽIU, GAUTU PER ŠVENTĄJĄ DVASIĄ?
Tuo tarpu Paulius savo pirmajame laiške korintiečiams sako jau kiek kitaip, ir, aišku, tuo pats ir IŠKREIPIA senesnį “DIEVO ŽODĮ – PATĮ ĮSTATYMĄ.” Tuo Paulius pažeidžia Senojo Testamento nuostatas. O juk tiek jis, tiek ir jūs, dauguma, laikote šį, grynai žmogišką, šaltinį Dievo žodžiu. Tad Pauliaus išmąstymo dėka atsiranda DU ĮSTATYMAI – VIENAS SENOJO TESTAMENTO IR KITAS PAULIAUS-NAUJOJO TESTAMENTO.
Mano klausimas jums, laikantiems Bibliją Dievo žodžiu - Kuris dabar yra TIKRASIS DIEVO ŽODIS – Senojo Testamento ar Pauliaus samprotavimai Naujajame Testamente? Juk prie Biblijos negalima pridėti nė žodžio, kaip ir atimti. Tai kaip čia išeina, kad prie Senojo Testamento buvo pridėtas visas Naujasis Testamentas ir dar taip iškraipęs Jėzaus tikruosius mokymus? O dabar kai kurie iš jūsų irgi sakote, kad ir prie Naujojo Testamento negalima pridėti nė žodžio, kaip ir atimti, nes tai bus jau Šėtono darbas. Taip išeina, kad BIBLIJOS NURODYMUS sulaužė ir patys Naujojo Testamento autoriai, ir tuo pačiu tarnavo Šėtonui, vartojant tų pačių autorių TERMINUS.
Aišku, dabartiniai biblininkai labai lengvai, ten, kur reikia patiems pasiteisinti, kur jiems yra paranku, kur jiems naudinga, ten jie atmeta bet kokius argumentus, sakydami, jog Jėzus sudarė NAUJAJĄ SANDORA. Todėl dabar reikia vadovautis būtent ja. Tačiau kodėl gi jie taip ir nemato patys, kad į Naująją Sandorą tiek daug pridėjo iš Senosios Sandoros, net nesiteikdami pamąstyti, kad tokie teiginiai yra nukreipti net ir prieš TĖVO VALIĄ, kurios vykdymą savo gyvenimu kaip tik ir demonstravo Jėzus, mums rodydamas, kaip ir mes, KIEKVIENAS, TURĖTUME GYVENTI KASDIEN, KADA ATRANDAME TĖVĄ SAVYJE IR ĮTIKIME. Ir iš Senosios Sandoros pridedama tiek tamsos, kad ir Naujoji Sandora ima atstumti skaitančius Naująjį Testamentą, nes tai yra negyvi teiginiai, kurie niekada neprigys.
Paulius savo laiške rašo korintiečiams:
“Atsakau į jūsų laišką. Gerai daro vyras, neliesdamas moters. Tačiau ištvirkavimui išvengti kiekvienas tegul turi sau žmoną ir kiekviena tegul turi sau vyrą. Tegul vyras atlieka pareigą žmonai, o žmona vyrui. Žmona neturi valios savo kūnui, bet vyras. Panašiai ir vyras neturi valios savo kūnui, bet žmona. Nesitraukite vienas nuo kito, nebent kuriam laikui sutarę, kad atsidėtumėte maldai, paskui vėl sueikite draugėn, kad šėtonas negundytų jūsų nesusilaikymu. Žinoma, aš tai sakau leisdamas, o ne įsakydamas. Aš norėčiau, kad visi žmonės būtų tokie kaip aš. Bet kiekvienas turi iš Dievo savo dovaną, vienas šiokią, kitas anokią.” (Pirmasis korintiečiams, 7,1-7)
“Nesusituokusiems ir našlėms aš sakau: jie gerai padarys, pasilikdami tokie kaip aš. Bet jei negali susilaikyti, tegul tuokiasi. Verčiau tuoktis negu degti.” ( ten pat, 8-9)
Jeigu vadovautis TOKIA Pauliaus nuostata ir rekomendacija, tai visiškai išnyktų žmonijos pratęsimas, nes nesusituokę taip ir turėtų likti nesusituokę, sekdami Pauliaus mokymu, ir neturėti jokių palikuonių. O juk tai, jūsų daugumos supratimu, Naujasis Testamentas yra Dievo žodis, kurio NEGALIMA KEISTI IR BŪTINA LAIKYTIS. Tad jau išeina TAIP, kad Paulius, sakydamas tą savo žodį, kaip jūs, kai kurie tvirtinate, iš Šventosios Dvasios, priešgyniauja pačiam Dievui, nes Senasis Testamentas, kurį jūs, dauguma, laikote IRGI Dievo žodžiu, sako:
“Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; vyrą ir moterį; sukūrė juos. Dievas juos palaimino, tardamas: ”Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją! Viešpataukite ir jūros žuvims, ir padangių paukščiams, ir visiems žemėje judantiems gyvūnams.” (Pradžios knyga, 27-28)
Žemiau pateikiamoje citatoje dar gražiau – pasirodo, anot Pauliaus, kad Viešpats SUSITUOKUSIEMS ĮSAKINĖJA. Tėvo suteiktą laisvą valią kiekvienam – susituokusiam ir nesusituokusiam suteiktą vienodai – Pauliaus visiškai užmiršta, nes Viešpats Pauliaus lūpomis ĮSAKINĖJA. Dar labiau akivaizdu, jog Naujasis Testamentas nėra Dievo žodis, nes šiame pačiame sakinyje Paulius būtent ir akcentuoja pats, jog čia įsako ne jis, bet Viešpats, tuo tarpu aukščiau pateiktoje pastraipoje Paulius kalba jau savo, ne VIEŠPATIES vardu ir sako: “Aš norėčiau, kad visi žmonės būtų tokie kaip aš. Bet kiekvienas turi iš Dievo savo dovaną, vienas šiokią, kitas anokią.” (Pirmasis korintiečiams, 7,7)