10. Viešpaties “įsakinėjimas” diskriminuoja moteris

Taigi, Pauliaus lūpomis, Viešpats susituokusiems “ĮSAKO”:

“Susituokusiems ĮSAKAU NE AŠ, BET VIEŠPATS, kad žmona nesiskirtų nuo vyro, o jei atsiskirtų, kad liktų netekėjusi arba susitaikintų su vyru; taip pat ir vyras tegul nepalieka žmonos.” (Pirmasis korintiečiams, 7, 10)

Dabar dar kartą pateiksiu jau aukščiau mano pateiktą citatą iš Senojo Testamento, tik į ją atkreipsiu jūsų dėmesį tuo požiūriu, kaip pats Paulius prieštarauja savo paties “viešpačiui.”

“Tarkime, vyras paima žmoną ir sueina su ja. Bet ji neranda malonės jo akyse, nes jis randa kokį nors jos nepadorumą, parašo skyrybų raštą, paduoda jai į ranką ir išsiunčia ją iš savo namų. O ji, palikusi jo namus, tampa kito vyro žmona. Tarkime, ir antrasis vyras jos nepakenčia, parašo jai skyrybų raštą ir išsiunčia iš savo namų; arba antrasis ją vedęs vyras miršta. Pirmasis vyras, kuris buvo ją išsiuntęs, negali jos vėl imti sau žmona po to, kai ji yra buvusi netinkama. Nes tai būtų pasibjaurėtina VIEŠPAČIUI, ir tu užtrauktumei kaltę kraštui, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, duoda tau kaip nuosavybę.”

Luko ir Mato lūpomis Jėzus prakalba dar griežčiau, nes ne taip, kaip Senajame Testamente, jis neleidžia kitam vyrui vesti pirmojo vyro atleistos žmonos, kai Senasis Testamentas to nedraudžia:

“Kiekvienas, kas atleidžia žmoną ir veda kitą, svetimauja. Ir kas veda vyro atleistąją, taip pat svetimauja.” (Luko, 16,18)

”Taip pat buvo pasakyta: Kas atleidžia žmoną, tegul išduoda jai skyrybų raštą. O aš jums sakau: kiekvienas, kuris atleidžia žmoną, – jei ne ištvirkavimo atveju – skatina ją svetimauti; ir jeigu kas atleistąją veda – svetimauja“. (Mato, 5, 31-32)

Viešpaties įsakymas, perteiktas Pauliaus, leidžia ir moteriai išsiskirti su savo vyru, o išsiskyrusiai leidžia net ir vėl sugrįžti pas savo vyrą ir susitaikyti. Tuo tarpu “kitas“ “dievo“ žodis – Senasis Testamentas sako, jog pirmasis vyras nebegali priimti savo buvusios žmonos, “Nes tai būtų pasibjaurėtina VIEŠPAČIUI,“ ir toks vyras, priėmęs savo buvusią žmoną dar užtrauktų ir kaltę kraštui, kurį VIEŠPATS, jo Dievas, duoda jam kaip nuosavybę.

Taigi dabar jau DU VIEŠPAČIAI prabyla į žmogų vienu ir tuo pačiu klausimu – žmonos ir vyro išsiskyrimo ir susitaikymo klausimu – ir prabyla taip skirtingai, kad jau net patys sau prieštarauja. Bet tai labai patogu, nes bus galima pasiteisinti, jog tai, ko neleido vienas, tą leido kitas “viešpats.“ Nieko nebūtų keisto, jeigu šitie abu rašytiniai šaltiniai jūsų, daugumos, būtų laikomi žmogaus samprotavimais, o ne DIEVO žodžiu. Tada natūralu, kad Pauliaus mintis būtų šviesesnė ir jos verta laikytis. Tačiau, kada jūs, dauguma, šituos šaltinius laikote Dievo žodžiu, tada jūsų du “viešpačiai“ susikerta kaktomis kaip ožiai ant liepto, kuris kurį nugalės, o kenčiate JŪS, nes patys susipainiojate, jeigu nuoširdžiai ir GILIAI juos studijuojate, o ne kartojate tik kaip papūgos jų teiginius net nesuvokdami jų prasmės ir nematydami jų prieštaravimų.

Todėl anksčiau ar vėliau, jeigu šituos šaltinius mėginsite studijuoti giliai ir nuoširdžiai, sau iškelsite paprastą klausimą: ar verta jums ir toliau šituos šaltinius laikyti Dievo žodžiu, ar jų pačių teigiamas nuostatas net nesusimąstant praleisti pro ausis tarsi jų nebūtų iš viso? Ir nematydami Biblijos akivaizdžių tikrovės tiesos iškraipymų jūs tik patvirtinate, kad jūsų siela dar miega ir nieko negali suvokti savo išmintimi. O tai reiškia, kad šitaip jūs tik apgaudinėjate patys save ir dar įstumiate į tamsią aklavietę.

Bet jūs patys, SAVO LAISVA VALIA, PASIRENKATE IR TOLIAU likti akliems ir laikytis Senojo Testamento ir Naujojo Testamento reiškiamų tikrovės neatitinkančių teiginių ir tokių peršamų nuostatų, kurios neturi jokio ryšio su GYVUOJU DIEVU – ROJAUS TREJYBE: TĖVU, AMŽINUOJU SŪNUMI-MOTINA-BROLIU, IR BEGALINE DVASIA-MOTINA-SESE.