11. Jėzaus požiūris į skyrybas ir šeimą

Urantijos Knygos apreiškimas štai kaip perteikia Jėzaus samprotavimus apie skyrybas:

“Jėzus ketino toliau aptarti kitus įsakymus, kada Jokūbas Zabediejus nutraukė jį, paklausdamas: “Mokytojau, ko mums žmones mokyti dėl skyrybų? Ar mes turime leisti vyrui skirtis su savo žmona, kaip buvo nurodęs Mozė?" Ir kada Jėzus išgirdo šitą klausimą, tada jis paaiškino: “Aš neatėjau tam, kad kurčiau įstatymus, bet atėjau tam, kad apšviesčiau. Aš atėjau ne tam, kad reformuočiau šito pasaulio karalystes, bet vietoje šito, kad įkurčiau dangaus karalystę. Tai nėra Tėvo valia, kad aš pasiduočiau pagundai mokyti jus valdymo, prekybos, ar visuomeninio elgesio taisyklių, kurios, nors gali būti ir geros šiam laikui, bus visiškai netinkamos kito amžiaus visuomenei. Aš esu žemėje vien tiktai tam, kad žmogaus protą paguosčiau, jo dvasią išvaduočiau, ir jo sielą išgelbėčiau. Bet aš tikrai pasakysiu, kas susiję su šituo skyrybų klausimu, jog, nors Mozė ir palankiai žvelgė į tokius dalykus, visiškai ne taip buvo Adomo laikais ir Sode.”
Po to, kada apaštalai šiek tiek pasišnekėjo tarpusavyje, Jėzus tęsė toliau: “Visada jūs turite suvokti bet kokio mirtingojo elgesio du požiūrius – žmogiškąjį ir dieviškąjį; materialaus kūno kelius ir dvasios kelią; laiko įvertinimą ir amžinybės požiūrį.” Ir nors šie dvylika nesugebėjo suprasti visko, ko jis juos mokė, bet šitas mokymas jiems iš tikrųjų padėjo. 
Ir tada Jėzus pasakė: “Bet ties mano mokymu jūs suklupsite, nes esate linkę manąją žinią aiškinti tiesiogine prasme; jums sunku suvokti mano mokymo dvasią. Vėl jūs turite prisiminti, jog esate mano žinianešiai, jūs esate įpareigoti  gyventi savąjį gyvenimą taip, kaip aš dvasioje gyvenau savąjį gyvenimą. Jūs esate mano asmeniniai atstovai; bet nedarykite klaidos tikėdamiesi, jog visi žmonės visais atvejais gyvens lygiai taip, kaip gyvenate jūs. Taip pat jūs turite prisiminti, jog aš turiu avių ir ne iš šitos kaimenės, ir kad aš esu įsipareigojęs taip pat ir jiems tuo, jog turiu parodyti pavyzdį, kaip vykdyti Dievo valią gyvenant mirtingojo prigimties gyvenimą.” (Urantijos Knyga, 1576-1577)

“Šeima užėmė Jėzaus gyvenimo filosofijos patį centrą – čia ir ateityje. Jis savo mokymus apie Dievą grindė šeima, tuo pačiu jis stengėsi ištaisyti žydų polinkį per daug gerbti protėvius. Šeimyninį gyvenimą jis iškėlė kaip aukščiausią žmogiškąją pareigą, bet aiškiai pareiškė, jog šeimos santykiai neturi trukdyti religinėms pareigoms. Jis atkreipė dėmesį į tą faktą, kad šeima yra žemiškasis institutas; kad po mirties ji neišlieka. Jėzus nedvejodamas savo šeimos atsisakė, kada šeimos veiksmai prieštaravo Tėvo valiai. Jis mokė naujos ir platesnės žmogaus brolystės – Dievo sūnų. Jėzaus laikais požiūris į skyrybas Palestinoje ir visoje Romos imperijoje buvo liberalus. Jis atkakliai atsisakydavo pateikti taisykles vedybų ir skyrybų atžvilgiu, bet daugelis Jėzaus ankstyvųjų pasekėjų laikėsi griežtų pažiūrų skyrybų klausimu IR BE JOKIŲ DVEJONIŲ JAS PRISKYRĖ JAM. Visi Naujojo Testamento autoriai laikėsi šitų griežtesnių ir labiau išvystytų pažiūrų skyrybų atžvilgiu, išskyrus Joną Morkų. “ (1581-01)  

“5. PAKELIUI Į BETANĘ    

Pakeliui į Judėją paskui Jėzų sekė maždaug penkiasdešimties jo draugų ir priešų būrys. Vidurdienio valgio metu, trečiadienį, jis kalbėjo savo apaštalams ir šitai paskui jį einančiųjų grupei apie "Išgelbėjimo sąlygas," ir šitos pamokos pabaigoje jis papasakojo parabolę apie farizieją ir publikaną (mokesčių rinkėją). Sakė Jėzus: "Tuomet, jūs matote, kad Tėvas išgelbėjimą suteikia žmonių vaikams, ir šitas išgelbėjimas yra nemokama dovana visiems tiems, kurie turi tokį įtikėjimą, jog priimtų sūnystę dieviškojoje šeimoje. Žmogus negali padaryti nieko, kad šitą išgelbėjimą užsidirbtų. Apgaulingais darbais Dievo palankumo nusipirkti negalima, ir didžiulis meldimasis viešai neatpirks to, kad trūksta gyvojo įtikėjimo širdyje. Savo išorine tarnyste jūs galite apgauti žmones, bet Dievas žvelgia į jūsų sielą. Tą, ką aš jums sakau, gerai iliustruoja du vyrai, kurie atėjo į šventyklą pasimelsti, vienas buvo fariziejus, kitas buvo publikanas. Fariziejus atsistojo ir meldėsi sau: ‘O Dieve, ačiū tau, kad aš esu ne toks, kaip kiti žmonės, lupikautojai, nemokyti, neteisingi, paleistuvaujantys, arba net ir tokie, kaip šitas publikanas. Aš pasninkauju dukart per savaitę; aš duodu dešimtinę nuo visko, ką gaunu.’ Bet publikanas, stovėdamas toliau nuošalyje, nedrįsdamas net ir tiek, kad pakeltų akis į dangų, bet mušdamasis sau į krūtinę, sakė, 'Dieve, būk man, nuodėmingajam, gailestingas.' Aš jums sakau, jog publikanas išėjo namo su Dievo pritarimu, o ne fariziejus, nes kiekvienas, kuris save išaukština, tas tikrai bus pažemintas, o kuris nusižemina pats, tas tikrai bus išaukštintas."      

Tą naktį, Jeriche, nedraugiški fariziejai mėgino pagauti Mokytoją į spąstus stengdamiesi priversti jį aptarti vedybas ir skyrybas, kaip vieną kartą Galilėjoje tą buvo padarę jų bičiuliai, bet Jėzus sumaniai išvengė jų pastangų, nukreiptų į tai, kad jis imtų prieštarauti jų įstatymams, susijusiems su skyrybomis. Kaip tas publikanas ir fariziejus iliustravo gerą ir blogą religiją, taip ir jų skyrybų praktika pasitarnavo tam, jog žydų kodekso geresnieji vedybų įstatymai būtų pateikti kaip kontrastas šitiems Mozės skyrybų statutų gėdingai palaidiems fariziejiškiems aiškinimams. Tas fariziejus apie save sprendė pagal žemiausią normą; publikanas save vertino pagal aukščiausią idealą. Atsidavimas, tam fariziejui, buvo priemonė atsiduoti veidmainiškam neveiklumui ir netikro dvasinio saugumo užtikrinimas; atsidavimas, tam publikanui, buvo priemonė sužadinti savo sielą, kad būtų įgyvendintas poreikis atgailai, išpažinčiai, ir, įtikėjimo dėka, gailestingo atleidimo priėmimui. Fariziejus siekė teisingumo; publikanas siekė gailestingumo. Visatos dėsnis yra toks: Prašyk, ir tikrai gausi; ieškok, ir tikrai surasi.
Nors Jėzus ir neleido savęs įvelti į ginčus su fariziejais dėl skyrybų, bet jis iš tikrųjų paskelbė teigiamą mokymą apie aukščiausius idealus, susijusius su vedybomis. Jis vedybas išaukštino kaip pačius idealiausius ir aukščiausius iš visų žmogiškųjų ryšių. Lygiai taip, jis atvirai pasmerkė palaidą ir nedorą skyrybų praktiką, kurios laikėsi Jeruzalės žydai, kurie tuo metu vyrui  leido išsiskirti su savo žmona dėl pačių menkiausių priežasčių, pavyzdžiui, dėl to, kad žmona yra prasta virėja, menka namų prižiūrėtoja, arba dėl tokios priežasties, kuri jokiu būdu nėra geresnė, kad vyras įsimylėjo geriau atrodančią moterį.
Fariziejai buvo nuėję net tiek toli, kad mokė, jog tokio lengvo pobūdžio skyrybos yra ypatinga dieviškoji tvarka, padovanota žydų tautai, ypač fariziejams. Ir tokiu būdu, nors Jėzus atsisakė pateikti oficialių pareiškimų, susijusių su vedybomis ir skyrybomis, bet jis iš tikrųjų, kuo griežčiausiai pasmerkė šiuos gėdingus vedybinio ryšio pažeidinėjimus ir nurodė, kad jie yra neteisingi moterų ir vaikų atžvilgiu. Jis niekada nepritarė nė vienai skyrybų formai, kuri vyrui suteiktų kokį nors privalumą moters atžvilgiu; Mokytojas pritarė tiktai tokiems mokymams, kurie moterims suteikia lygybę su vyrais.
Nors Jėzus nepasiūlė naujų mandatų, reguliuojančių vedybas ir skyrybas, bet jis iš tikrųjų ragino žydus gyventi pagal savo pačių įstatymus ir aukštesniuosius mokymus. Jis nuolat pasiremdavo rašytiniais Raštais stengdamasis jų papročius pagerinti, kad atitiktų šitas visuomenines normas. Šitokiu būdu pritaręs vedybų aukštoms ir idealioms sampratoms, Jėzus sumaniai išvengė susirėmimo su savo klausinėtojais apie visuomeninius papročius, kuriuos išreiškė arba jų rašytiniai įstatymai arba jų labai puoselėjamos skyrybų privilegijos.
Apaštalams buvo labai sunku suprasti Mokytojo nenorą pateikti aiškią nuomonę, susijusią su mokslinėmis, visuomeninėmis, ekonominėmis, ir politinėmis problemomis. Jie iki galo nesuprato, kad jo žemiškoji misija yra išimtinai susijusi su dvasinių ir religinių tiesų atskleidimu. 
Po to, kada Jėzus pakalbėjo apie vedybas ir skyrybas, vėliau tą vakarą jo apaštalai būdami su juo vieni paklausė daug papildomų klausimų, ir jo atsakymai į šiuos pasiteiravimus jų protą išvadavo iš daugelio klaidingų sampratų. Šito pasitarimo pabaigoje Jėzus tarė: "Vedybos yra garbingas dalykas ir jų turi norėti visi žmonės. Tas faktas, jog Žmogaus Sūnus savo žemiškąją misiją vykdo vienas, jokiu būdu neatspindi to, kokiu laipsniu vedybos yra pageidaujamos. Tai, kad man reikia dirbti šitokiu būdu, yra Tėvo valia, bet šitas pats Tėvas nurodė, jog būtų sukurtos vyriškoji giminė ir moteriškoji giminė, ir būtent dieviškoji valia yra tokia, jog vyrai ir moterys savo aukščiausią tarnystę ir iš to kylantį džiaugsmą turėtų atrasti sukurdami šeimas tam, jog priimtų ir mokytų vaikus, kuriuos kurdami šitie tėvai tampa bendrais partneriais su dangaus ir žemės Sutvėrėjais. Ir dėl šitos priežasties vyras palieka savo tėvą, ir iš tikrųjų lieka artimas su savo žmona, ir jie abu tikrai tampa kaip vienas." 
Ir šitaip Jėzus apaštalų protą išvadavo iš didelės dalies pergyvenimų, susijusių su vedybomis, ir išaiškino didelę dalį nesusipratimų, susijusių su skyrybomis; tuo pačiu metu jis daug padarė, kad išaukštintų jų visuomeninės sąjungos idealus ir padidintų jų pagarbą moterims ir vaikams ir šeimai.” (1838-1839)

Šeimos darnų gyvenimą nulemia ne Rašto reikalavimai, bet TĖVO MEILĖ, KURIĄ PAJUNTA JAM ATSIVĖRUSIOS SIELOS – VYRAS IR ŽMONA IR JŲ VAIKAI.      

Būtent dėl to, kad jūs pažvelgtumėte į save, į VISĄ aplinką kitokiu – ŠVIESOS IR LAISVĖS TĖVO MEILĖJE – žvilgsniu ir rašau jums šitą mokymą, nes jums šitų dalykų nepaaiškina nei bažnyčioje, nei namie, nei kur nors kitur, NES JŲ NEMATO, JŲ NEPATIRIA, DĖL TO NIEKO IR NEŽINO APIE JŲ BUVIMĄ TIKROVĖJE.

Tuo tarpu pažvelgus giliau, suvoki, kad šitoji GYVOJO ŽVILGSNIO GELMĖ SUGRIAUNA VISUS NETIKUSIUS IR NETIKRUS PAMATUS. O BE JŲ GRIŪNA IR VISA BAŽNYČIOS TIEK ŠIMTMEČIŲ PUOSELĖTA KLAIDINGA MATERIALI –  NE DVASINĖ – SISTEMA. BAŽNYČIA DVASINĖS SISTEMOS NIEKADA IR NEPUOSELĖJO IR PATI NIEKADA NESUVOKĖ, IR NESUVOKIA, KAS YRA DVASINGUMAS.

BAŽNYČIA YRA MATERIALI ORGANIZACIJA, KURIOS TIKSLAS – LAIKYTI ŽMOGŲ BAIMĖJE IR TAMSOJE, KAD GALĖTŲ JĮ VALDYTI, PRISIDENGDAMA DIEVO IR JĖZAUS VARDU.

SU MEILE IR IŠ MEILĖS JI NEDARO NIEKO.

JAI REIKALINGI PINIGAI, VALDŽIA, IR POPULIARUMAS. PRIEŠINGAI NEGU JĖZUI, KURIAM BUVO REIKALINGAS TIK ĮTIKĖJIMAS Į GYVĄJĮ TĖVĄ IR ATSIDAVIMAS TĖVO VEDIMUI IŠ VIDAUS IR TĖVO VALIOS VYKDYMAS IŠ MEILĖS TĖVUI IR VISIEMS.

IR JĖZUS ŠITO MOKĖ SAVO VISUS PASEKĖJUS, KAD VISKĄ DARYTŲ SU MEILE IR IŠ MEILĖS VISIEMS VIENODAI, NIEKO NEIŠSKIRIANT, NIEKO NEATSTUMIANT, NET IR PAGONIŲ, IR VISKĄ DARANT VISŲ LABUI, KAIP TĄ, KAS AKIMIRKĄ, IR DARO VISŲ TĖVAS.