15. Žmogiškosios baimės pagimdytas gąsdinantis Dievas

Naujasis Testamentas pateikia tokį epizodą:

“Atvykus iš Makedonijos Silui ir Timotiejui, Paulius atsidėjo vien žodžio tarnystei, liudydamas žydams, kad Jėzus yra Mesijas. Jiems nesiliaujant prieštarauti ir piktžodžiauti, jis nusipurtė drabužius ir tarė: ‘Jūsų kraujas tekrenta ant jūsų galvų! Aš nekaltas ir nuo šiol eisiu pas pagonis.‘ (Apaštalų darbai,18,5-6)

Jeigu tai yra Dievo žodis, kaip tvirtina DAUGELIS iš jūsų, tai kaip čia išeina, jog Paulius ėmė ir pareiškė iš Šventosios dvasios, kad “Jūsų kraujas tekrenta ant jūsų galvų!“ Argi gali toks teiginys būti DIEVIŠKAS? Jeigu žydai nepripažino Jėzaus Mesijumi, kaip tą teigė jiems Paulius, tai Paulius užpyko ant jų dėl tokio jų priešgyniavimo. O juk žydai buvo teisūs, nes Jėzus ir nebuvo Mesijas, turėjęs išlaisvinti juos iš pagonių jungo. Jėzus buvo Žmogaus Sūnus ir Dievo Sūnus. Todėl Paulius užpyko ant žydų ir jiems paliko neegzistuojančią jų KOLEKTYVINĘ kaltę dėl to, ko jie niekada nebuvo padarę asmeniškai – jie nenužudė Jėzaus, jie nedavė nurodymo jį nužudyti – tai kaip gi Dievas, tuomet, gali juos apkaltinti tuo, ko jie nedarė? Toks teiginys yra ne kas kita, tik kaip Pauliaus labai ribotas asmeninis supratimas, bet jokiu būdu ne Dievo žodis, nes Pauliaus pateiktas teiginys yra jau labai neišmintingas žodis net ir ano laikmečio žmogui.

Paulius kalba dar ir ŠITOKIU balsu:

“Štai tikras žodis, vertas visiško pritarimo:mes todėl ir triūsiame bei kovojame, kad pasitikime gyvuoju Dievu, kuris yra visų žmonių, o ypač tikinčiųjų, Gelbėtojas. Taip ĮSAKINĖK ir mokyk.” (Pirmas Timotiejui, 4, 9-11)   

“Jis (Jėzus – mano pastaba) atidavė save už mus, kad išpirktų mus iš visokių nedorybių ir sau nuskaistintų tautą, uolią geriems darbams. Taip kalbėk, ragink, BARK KUO SVARIAU. Niekas TENEDRĮSTA tavęs niekinti!“ (Titui, 2,14-15)   

“Taigi aš LIEPIU ir įspėju Viešpatyje, kad jūs nebesielgtumėte, kaip elgiasi pagonys dėl savo proto menkystės. (Efeziečiams, 4, 17)

“Sveikinu jus savo, Pauliaus ranka. Jei kas nemyli Viešpaties, TEBŪNIE PRAKEIKTAS!” (Pirmasis korintiečiams, 16, 21-22)

“Taigi, žinodami, kas yra BIJOTI VIEŠPATIES, mes stengiamės įtikinti žmones.”(Antras korintiečiams, 5, 11)

“Aš stebiuosi, kad jūs nuo to, kuris pašaukė jus Kristaus malone, taip greitai persimetate prie kitos evangelijos, nors iš tikro kitos nėra, o yra tik jus klaidinantys žmonės, kurie nori iškreipti Kristaus Evangeliją. Bet nors ir mes patys ar angelas iš dangaus imtų jums skelbti kitokią evangeliją, negu esame jums paskelbę – TEBŪNIE PRAKEIKTAS! Kaip anksčiau sakėme, taip dabar sakau dar kartą: JEI KAS JUMS SKELBIA KITOKIĄ EVANGELJĄ, negu esate priėmę, – TEBŪNIE PRAKEIKTAS!” (Laiškas galatams, 1, 6-9)

“Dvidešimt keturi vyresnieji ir keturios būtybės parpuolė ir pagarbino Dievą, sėdintį soste, sakydami: ‘Amen. Aleliuja!’ O nuo sosto nuskambėjo balsas: ‘Šlovinkite mūsų Dievą, visi jo tarnai, visi, kurie BIJOTE JO: maži ir dideli!’“ (Apreiškimas Jonui, 19, 4-5)

Apreiškime Jonui Jėzus Kristus sako net šitaip:

“Tiatyrų bendrijos angelui rašyk: 'Tai skelbia Dievo Sūnus, kuris turi akis tarytum ugnies liepsną ir kurio kojos panašios į skaistvarį. Žinau tavo darbus, tavo meilę, tikėjimą, tarnavimą, ištvermę ir kad tavo paskutinieji darbai didesni už pirmuosius. Bet turiu prieš tave, kad leidi moteriškei Jezabelei, kuri sakosi esanti pranašė, mokyti bei suvedžioti mano tarnus, kad jie ištvirkautų ir valgytų stabams skirtą mėsą. Aš jai daviau laiko atsiversti, bet ji nenori nusigręžti nuo savo ištvirkavimo. Štai aš ją NUBLOKŠIU Į LIGOS PATALĄ, O IŠTVIRKAVUSIUS SU JA – Į DIDĮ VARGĄ, jeigu jie nenusigręš nuo jos darbų. JOS VAIKUS AŠ IŠŽUDYSIU, ir visos bendrijos sužinos, kad aš esu tas, kuris kiaurai permato širdis; aš atsilyginsiu jums kiekvienam pagal jūsų darbus. O kitiems tiatyriečiams, kurie nesilaiko ano mokslo, kurie, kaip sakosi, nėra pažinę vadinamųjų šėtono gelmių, aš sakau: neužkrausiu jums kitokios naštos, tiktai laikykitės to, ką turite, iki ateisiu. Tam, kuris nugali ir iki galo laikosi mano darbų, aš duosiu valdyti Pagonis, jis ganys juos geležine lazda, ir jie bus sudaužyti tarsi moliniai indai, – kaip ir aš esu gavęs valdžią iš savo Tėvo, – ir dar jam duosiu aušros žvaigždę'.” (Apreiškimas Jonui, 2, 18-28)

Ar gali būti tokios MYLINČIO Dievo nuostatos, kada iš Pauliaus lūpų liejasi “ĮSAKINĖK, BARK KUO SVARIAU, TENEDRĮSTA, LIEPIU, TEBŪNIE PRAKEIKTAS, BIJOTI VIEŠPATIES“? O iš Jono burnos eina tokie NET JĖZUI priskiriami žodžiai, kuriuos jam būtų galima priskirti tik praradus bet kokį sveiką protą – “NUBLOKŠIU Į LIGOS PATALĄ, JOS VAIKUS AŠ IŠŽUDYSIU.“

Aišku, kad tokie teiginiai neturi NIEKO BENDRO SU DIEVU. Ir tą aš jums sakau ATVIRAI IR KATEGORIŠKAI. IR SAKAU TĖVO-ROJAUS TREJYBĖS IR KRISTAUS VARDU.

Tai tiesiog Pauliaus ir Jono asmeninės žmogiškos emocijos, kurių nė vienas dvasingai mąstantis, o tuo labiau patiriantis Tėvą savo viduje, niekada nepalaikys Dievo žodžiu ir niekada tokiomis Pauliaus ir Jono žemomis nuostatomis nesivadovaus. Priešingai, darys viską, kad ir kiti iš tokių BAIMIŲ DĖL IŠŽUDYMO ir PRAKEIKIMŲ atsitokėtų, išsilaisvintų, ir nustotų Viešpaties BIJOTI, ir tada pradėtų suvokti, jog Dievas vien tik myli, ir VISUS VIENODAI, kad ir jie PAMILTŲ, ATSIVĖRĘ TĖVUI, ATRADĘ JĮ SAVYJE, IR GIMĘ IŠ DVASIOS. Jėzus irgi, kaip ir Visuotinis Tėvas, vienodai mylėjo visus, nė vieno neišskirdamas. Net Judą Iskarijotą Jėzus mylėjo lygiai taip stipriai, kaip ir visus kitus savo apaštalus, kaip ir visus žmones. Ir niekada Jėzus pats tokių jam priskirtų žodžių nevartojo, nes jie prieštarauja ne tik Tėvo meilei, bet ir Jo suteiktos laisvos valios pasireiškimui, kada gąsdinimais ir prakeikimais žmogui yra apribojamas pasirinkimas, kadangi BAIMĖ PARALYŽUOJA LAISVĄ MĄSTYMĄ IR SPRENDIMO PASIRINKIMĄ LAISVA VALIA.

Jėzus savo apaštalus mokė, jog kviečiant į dangaus karalystę jie žmonių negąsdintų, neniekintų, o ramintų ir drąsintų juos:

“Vesdami žmones į karalystę, nesumažinkite arba nesunaikinkite jų savigarbos. Nors perdaug didelė savigarba gali sunaikinti deramą nusižeminimą ir baigtis pasididžiavimu, išpuikimu, ir įžūlumu, bet savigarbos praradimas labai dažnai baigiasi valios paralyžiumi. Šitoji evangelija būtent ir turi tikslą atstatyti savigarbą tiems, kurie ją yra praradę, ir ją  apriboti tiems, kurie ją turi. Nedarykite tokios klaidos, jog savo mokinių gyvenime vien tiktai smerktumėte blogus poelgius; taip pat prisiminkite suteikti nuoširdų pripažinimą jų gyvenime labiausiai pagirtiniems dalykams. Neužmirškite, jog manęs tikrai niekas  nesustabdys, kad atstatyčiau savigarbą tiems, kurie ją yra praradę, ir kurie iš tikrųjų trokšta ją atgauti.    
Žiūrėkite, kad neužgautumėte drovių ir išsigandusių sielų savigarbos. Naivių mano sielos brolių nepadarykite savo sarkazmo objektu. Su baimės apimtais manaisiais vaikais nebūkite ciniški. Tinginystė savigarbą griauna; dėl to, savo sielos brolius įspėkite, jog visą laiką būtų užsiėmę savo pasirinktų užduočių vykdymu, ir iš visų jėgų stenkitės užtikrinti darbą tiems, kurie nebeturi užsiėmimo.

Niekada nenaudokite tokios negarbingos taktikos, kad siektumėte vyrus ir moteris įbauginti tam, kad jie stotų į karalystę. Mylintis tėvas negąsdina savo vaikų tam, kad jie nusileistų ir paklustų jo teisingiems reikalavimams.
Kada nors karalystės vaikai suvoks, jog stiprūs emociniai jausmai nėra tapatūs dieviškosios dvasios vedimui. Jeigu žmogus jaučia stiprų ir keistą norą, ką nors padaryti ar nuvykti į kokią nors vietą, tai nebūtinai reiškia, jog tokie impulsai yra viduje gyvenančios dvasios vedimas. 
Pasaulyje yra gausu išalkusių sielų, kurios badauja, kada gyvenimo duona yra šalia; žmonės miršta ieškodami to paties Dievo, kuris gyvena jų viduje. Žmonės ieško karalystės lobių ilgesingomis širdimis ir pavargusiomis kojomis, kada juos visus galima pasiekti gyvuoju įtikėjimu. Religijai įtikėjimas yra tai, kas laivui yra burės; jis yra galios padidinimas, o ne sunkesnė gyvenimo našta. Tiems, kurie įeina į karalystę, yra tiktai viena vienintelė kova, ir tai yra kovoti gerąją įtikėjimo kovą. Tikintysis kovoja tiktai viename mūšyje, ir tai yra mūšis prieš abejonę – netikėjimą. 
Skelbdami karalystės evangeliją, jūs tiesiog mokote draugystės su Dievu. Ir šitoji bičiulystė vienodai patiks vyrams ir moterims dėl to, kad ir vieni, ir kiti suras tai, kas kuo tikriausiai patenkins jiems būdingus troškimus ir idealus. Sakykite mano vaikams, jog aš ne tiktai esu švelnus jų jausmams ir pakantus jų moralinėms silpnybėms, bet ir tai, jog aš taip pat esu negailestingas nuodėmei ir nepakantus sąmoningam piktybiniam blogiui. Aš iš tiesų esu nusižeminęs ir nuolankus savojo Tėvo akivaizdoje, bet lygiai taip ir griežtai aš esu nepermaldaujamas ten, kur yra tyčinis blogio darymas ir nuodėmingas maištas prieš manojo Tėvo danguje valią.” (Urantijos Knyga, 1765-1766) 

Todėl Pauliaus, ir Jono čia vartojami emocingi žodžiai tik paliudija jų tuometinę būseną ir pasąmonės užterštumą, kada jie rašė. Štai kodėl atėjo metas šitą suklydimą ištaisyti ir pažvelgti daug plačiau tiek į Bibliją, tiek į savo padėtį Tėvo kūrinijoje.