16. Lengvatikių gąsdinimai neegzistuojančiu velniu ir pragaru

Kada per kartų kartas žydams buvo kalama BAIMĖ DIEVUI, KADA DIEVO BAUSMĖ IR GALIMAS PATEKIMAS Į PRAGARĄ UŽ NEPAKLUSIMĄ DIEVUI BUVO PAGRINDINIS TOS BAIMĖS ŠALTINIS, visiškai natūralu, kad ir Pauliaus, ir Jono, ir Jokūbo, ir Morkaus, ir Luko ir visų žmonių pasąmonėje giliai viešpatavo neegzistuojantys velniai, neegzistuojantis pragaras, neegzistuojančios Dievo bausmės, ir tai atsispindi ir Naujajame Testamente. Tačiau tokios mintys nėra dieviškos, ir iš viso jos neturi nieko bendro su Dievu ir Tikrove, nes Tėvas teturi MEILĖS ĮSTATYMĄ, o Tėvo KŪRINIJOS TIKROVĖJĖ veikia priežasties-veiksmo-pasekmės DĖSNIS. Dėl to ir yra taip, jog žmogus baudžia pats save savo paties neišmanymu, o ne Tėvas, kuris be MEILĖS SKLEIDIMO NETURI JOKIO KITO PASIREIŠKIMO PER VISĄ KŪRINIJĄ. JIS TEGALI MYLĖTI, NES YRA MEILĖS AMŽINASIS ŠALTINIS IR CENTRAS.

O visa kita, kas žmogų skaudina ir sukelia jam kančią, yra jau pačių žmonių, nusigręžusių nuo Tėvo savo viduje, mintys, poelgiai, ir pasekmės dėl priežasties-veiksmo-pasekmės dėsnio pasireiškimo NUOLAT. Ką pasėsi, tą ir pjausi.

Todėl mano žemiau pateikiamos citatos iš Naujojo Testamento ne tik NĖRA DIEVO ŽODIS, BET JIS NET IR PRIEŠTARAUJA TĖVO VALIAI – MEILĖS PASIREIŠKIMO VALIAI. Dėl to, tokių cituojamų dalykų TĖVO kūrinijos tikrovėje NĖRA. Tai tik Jono, Pauliaus, Mato, Luko, Morkaus PRASIMANYMAI apie neegzistuojantį pragarą, apie nesantį ugnies ežerą, ir velnią.

Tačiau Šėtonas iš tikrųjų buvo reali asmenybė – Liuciferio pavaduotojas. O Liuciferis buvo Satanijos Vietinės Sistemos vadovas. Jie abu priklausė LANONANDEKŲ kategorijos dvasioms. Mūsų planeta, kaip ir dar daugiau kaip šeši šimtai planetų su žmonėmis, kaip tik priklauso Satanijos sistemai. Ir būtent Liuciferis JAI IR VADOVAVO, kada prieš du šimtus tūkstančių metų sukurstė maištą prieš Tėvą, į kurį įtraukė ir savo pavaduotoją Šėtoną bei dar 37 žmonėmis apgyvendintų planetų dvasinius vadovus, taip pat Lanonandekų kategorijos dvasias, Planetų Princus. Mūsų Planetos Princas, kurio vardas buvo Kaligastija taip pat sulaužė savo ištikimybės priesaiką ir išdavė Tėvą prisijungdamas prie Liuciferio maišto. Iki tol nuo pat savo atvykimo į mūsų planetą akimirkos Kaligastija tris šimtus tūkstančių metų ištikimai švietė ir dvasino žmoniją mūsų planetoje, Urantijoje, remdamasis savo materialiais pagalbininkais.

Nei Liuciferis, nei Šėtonas, nei Kaligastija NEBUVO SUKURTI TOKIE BLOGI, kokiais jie tapo palaipsniui jau vėliau, JOG NET PAMYNĖ VISĄ TĖVO MEILĘ IR GYVENIMĄ SAVO LAISVA VALIA. PIKTOS DVASIOS NEBUVO SUKURTOS NĖ VIENOS. NIEKADA. Tik nusigręžimas nuo Tėvo, ir visada tik LAISVA VALIA, paklaidina bet ką – ŽMOGŲ, SIELĄ, IR NET DVASIĄ. Dėl to, kad šito neatsitiktų, ir reikalingas GYVAS RYŠYS SU TĖVU.

Būtent realus Kaligastijos asmuo ir tapo, jau daug vėliau, žmonių sukurtose istorijose, pasakose neegzistuojančio velnio prototipu.

“Netyroji dvasia, išėjusi iš žmogaus, klaidžioja bevandenėse vietose, ieškodama poilsio. Neradusi ji sako sau: 'Grįšiu į savo namus, iš kur išėjau'. Sugrįžusi randa juos iššluotus ir išpuoštus. Tada eina, pasiima kitas septynias dvasias, dar piktesnes už save, ir įėjusios jos ten apsigyvena. Ir paskui tam žmogui darosi blogiau negu pirma.“ (Luko, 11, 24-26)

Šitokių dvasių niekada nebuvo per visą Urantijos istoriją, nes tokių dvasių nėra iš viso. Tai žmonių tamsumo prasimanymai, dėl neišmanymo, kas yra iš viso dvasia, ir kaip ji gali veikti. Tuo metu, Jėzaus misijos metu, buvo Tarpinių Būtybių poveikis gyvūnams ar silpnesnės valios žmonėms. Tačiau Tarpinės Būtybės NĖRA DVASIOS, NORS ŽMOGUI JOS NĖRA MATOMOS. Bet po Jėzaus misijos užbaigimo ir Tarpinių Būtybių poveikis, vadinamais demonų apsėdimas, taip pat baigėsi, nes visos Tarpinės Būtybės nustojo veikti neorganizuotai, kaip tą darė beveik keturiasdešimt tūkstančių metų. Jos visos buvo organizuotos į valdomą struktūrą. Tačiau, aišku, kad per kartų kartas jos nesuprantantiems žmonėms įvarė tiek daug baimės ir pagimdė didžiulius prasimanymus, kada bet kokį savo pačių nesuvoktą veiksmą ar matomą ir nepaaiškinamą reiškinį žmogus tuoj pat priskiria neegzistuojančioms piktoms dvasioms. 

Kaligastijos ir Šėtono poveikis, tiesioginis poveikis, žmonėms, kaip ir gyvūnams, baigėsi su Liuciferio maišto užbaigimu, kada Jėzus ant Hermono kalno atsilaikė prieš Šėtono ir Kaligastijos gundymus. Po šito nebent pats žmogus galėjo sąmoningai ir laisva valia pasirinkti blogio kelią.  Tuomet jame tikrai viešpataus blogis, bet ne dėl neegzistuojančio kažkieno, ir dar pikto, veikimo, bet dėl savo valia priimamų ir vykdomų klaidingų ir savanaudiškų asmeninių sprendimų.

Todėl visi mano žemiau pateikiami Naujojo Testamento teiginiai neturi realaus pagrindo tikrovėje ir tėra tik žmonių išgalvoti gąsdinimai dėl jų pačių susipainiojimo, neišmanymo, ir pasąmoninės milžiniškos baimės. Tai nėra Dievo žodis, nors kai kurie žodžiai yra įdėti ir į Jėzaus lūpas. Bet tai jau žmogaus darbas.

Jėzus TOKIŲ ŽODŽIŲ NĖRA IŠTARĘS NIEKADA, NES JIE BŪTŲ PRIEŠTARAVĘ IR TUOMETINEI, IR ŠIANDIENEI, IR AMŽINAJAI TIKROVEI IR TĖVO MEILĖS VEIKIMUI TIKROVĖJE. 

Apreiškime Jonui sako Jėzus: “Aš žinau tavo priespaudą ir tavo neturtą – o vis dėlto tu turtingas – ir kaip tau piktžodžiauja tie, kurie sakosi esą žydai, bet nėra tokie, o tik ŠĖTONO sinagoga. Nebijok būsimųjų kentėjimų. Štai VELNIAS įmes kai kuriuos jūsiškius į kalėjimą, kad būtumėte išbandyti.“ (Apreiškimas Jonui, 2, 9-10)   

“Jėzus kalbėjo ĮTIKĖJUSIEMS JĮ žydams: ‘Jei laikysitės mano mokslo, jūs iš tikro būsite mano mokiniai; jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus.‘ (Jono 8, 31-32) TOLIAU Jėzus tiems patiems, anot Jono ĮTIKĖJUSIEMS Į JĖZŲ žydams, kada jie jam pasakė, kad jie turi vieną Tėvą – Dievą – aiškino: “Jei Dievas būtų jūsų TĖVAS, jūs MYLĖTUMĖTE mane, nes aš iš Dievo išėjau ir čion atėjau. Aš gi ne savo valia esu atėjęs, bet jis yra mane siuntęs. Kodėl gi nesuprantate, ką jums sakau? Ar ne todėl, kad negalite mano žodžių klausyti? Jūsų tėvas – VELNIAS, IR JŪS PASIŠOVĘ TENKTINTI JO UŽGAIDAS. Jis nuo pradžios buvo GALVAŽUDYS ir niekuomet nesilaikė tiesos, jame nėra buvę tiesos. Skleisdamas melą, jis kalba, kas jam sava, nes jis melagis ir melo tėvas. O kadangi aš kalbu tiesą, tai jūs netikite manimi.“ (Jono, 8,42-44)

Kadangi velnias ir šėtonas visur buvo tiek paplitęs, tai net Judo Iskarijoto išdavystę Jonas taip pat suteikia jam, ir dar ne bet kaip, o kaip vienu akimirksniu patekusiam į Judo Iskarijoto vidų:

“Tai pasakęs, Jėzus labai susijaudino ir tarė: ‘Iš tiesų, iš tiesų sakau jums, vienas iš jūsų išduos mane!“ (Jono, 13,21) “Tai tas, kuriam padažęs paduosiu kąsnį.“ Ir, pamirkęs kąsnį dubenyje, jis padavė Judui Iskarijotui, Simono sūnui. Kai šis nurijo kąsnį, ĮĖJO Į JĮ ŠĖTONAS.“ (Jono, 13, 25)

Net ir savo apaštalui Simonui-Petrui, anot Luko, PATS JĖZUS prakalbo taip, kad ir čia jis mini Šėtoną:

“Simonai, Simonai! Štai ŠĖTONAS pareikalavo persijoti jus tarsi kviečius. Bet aš meldžiuosi už tave, kad tavasis tikėjimas nesusvyruotų, o tu sutvirtėjęs stiprink brolius!“(Luko, 22, 21)

Paulius savo pirmajame laiške Timotiejui, kalbėdamas, koks turi būti vyskupas, irgi neapsieina be velnio:

“Vyskupas neturi būti naujatikis, kad nepradėtų didžiuotis ir nepakliūtų į VELNIO TEISMĄ. Be to jam privalu turėti gerą vardą tarp svetimųjų, kad nebūtų niekinamas ir neįkliūtų į VELNIO ŽABANGAS.“ (Pirmasis Timotiejui, 3, 6-7)

Tame pačiame laiške Paulius Timotiejų moko, tačiau KAIP MOKO?

“Šituos pamokymus aš perduodu tau, sūnau Timotiejau, pagal ankstesnes pranašystes apie tave, kad, jų stiprinamas, kovotum gerą kovą, išlaikytum tikėjimą ir gerą sąžinę. Jos atsižadėjus, kai kurių tikėjimo laivas sudužo.  Iš jų yra Himenėjas ir Aleksandras, kuriuos ATIDAVIAU ŠĖTONUI, KAD JIE PASIMOKYTŲ IR NEBEPIKTŽODŽIAUTŲ.“ (Pirmas Timotiejui, 1,18-20)

Ar jūs įsivaizduojate, kad taip savo gyvu žodžiu kalbėtų Dievas Tėvas? O juk jūs, daugelis, Naująjį Testamentą būtent ir laikote Dievo žodžiu, padiktuotu iš dvasios. Tai ar įsivaizduojate, kad Tėvas, MYLINTIS Tėvas, galėtų šitaip elgtis apleisdamas savo vaikus, ir net atiduodamas juos Šėtonui, kad šis juos išmokytų nebepiktžodžiauti, kai būtent šitaip pasielgė jūsų suvokimu, Dievo žodžio vienas iš autorių – Paulius. Tuo tarpu net ir Pauliaus tvirtinimu, būtent dėl Šėtono įtakos ir piktžodžiaujama. Taip jau išeina, kad Paulius, savo “dievišku“ iš “dvasios“ gautu žodžiu paliko savo sielos brolius, Himenėją ir Aleksandrą, mokytis nebepiktžodžiauti pas piktžodžiavimo mokytoją Šėtoną. Tai kertasi net su logika, kaip gi tie apleisti sielos broliai išmoks nebepiktžodžiauti? Tai tik liudija, kad Pauliaus žodžius ir veiksmus diktavo ne Šventoji dvasia, bet vien tik jo žmogiško ir dar nesupratingo proto ambicijos, ir niekas daugiau. Todėl ir jo tokie teiginiai neturi nieko bendro su Dievo žodžiu.   

Jokūbas savo laiške irgi atiduoda duoklę NEEGZISTUOJANČIAM velniui ir dar baisiau, nors ir neturėdamas blogų motyvų, bet vien tik dėl savo DVASINIO TAMSUMO IR NEIŠMANYMO, visus nori paversti vien skurdžia, liūdinčia, raudančia, ir visiškai žmogiškąjį orumą ir džiaugsmą praradusia akla ir dogmatine minia-mase:

“Taigi būkite klusnūs Dievui; priešinkitės VELNIUI, ir jis BĖGS nuo jūsų. Artinkitės prie Dievo, ir jis artinsis prie jūsų. Nusimazgokite rankas, nusidėjėliai, nusivalykite širdis, besiblaškantieji! Pažinkite savo SKURDĄ, LIŪDĖKITE IR RAUDOKITE! Jūsų JUOKAS TEPAVIRSTA GEDULU, O DŽIAUGSMAS – LIŪDESIU. Nusižeminkite prieš Viešpatį, tai jis jus išaukštins.“ (Jokūbo, 4, 7-10)

“Jūs esate girdėję, kad protėviams buvo pasakyta: Nežudyk, o kas nužudo, turės atsakyti teisme. O aš jums sakau: jei kas pyksta ant savo brolio, turi atsakyti teisme. Kas sako savo broliui: 'Pusgalvi!', turės stoti prieš aukščiausiojo teismo tarybą. O kas sako: 'Beproti!' TAS SMERKTINAS Į PRAGARO UGNĮ.” (Mato, 5, 21-22)

“Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Nesvetimauk! O aš jums sakau: kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi. Jeigu tavo dešinioji akis skatina tave nusidėti, išlupk ją ir mesk šalin. VERČIAU TAU NETEKTI VIENO NARIO, NEGU KAD VISAS KŪNAS BŪTŲ ĮMESTAS Į PRAGARĄ. Ir jeigu tavo dešinioji ranka gundo tave nusidėti, nukirsk ją ir mesk šalin. Verčiau tau netekti vieno nario, negu kad visas kūnas patektų į PRAGARĄ.“ (Mato, 5, 27-29)

“Nebijokite tų, kurie žudo kūną, bet negali užmušti sielos. Verčiau bijokite to, kuris gali pražudyti ir sielą, ir kūną PRAGARE.” (Mato, 10, 28)

“Ir aš tau sakau: tu esi Petras – [uola]; ant uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir PRAGARO vartai jos nenugalės.” (Mato, 16, 18)

”Jei tavoji ranka gundo tave nusidėti, – nusikirsk ją! Verčiau tau sužalotam įeiti į gyvenimą, negu su abiem rankom PATEKTI Į PRAGARĄ, Į NEGĘSTANČIĄ UGNĮ. Ir jei tavoji koja veda tave į nuodėmę, – nusikirsk ją, nes geriau tau luošam įžengti į gyvenimą, negu su abiem kojom BŪTI ĮMESTAM Į PRAGARĄ. O jei tave gundo nusidėti tavoji akis, – išlupk ją, nes verčiau tau vienakiui įeiti į Dievo karalystę, negu su abiem akim BŪTI ĮMESTAM Į PRAGARĄ, KUR JŲ KIRMINAS NEMIRŠTA IR UGNIS NEGĘSTA. Nes kiekvienas bus PASŪDYTAS UGNIMI.” (Morkaus, 9, 43-49) 

“Ir aš regėjau dar kitą žvėrį atslenkant nuo sausumos. Jis turėjo du ragus, panašius į Avinėlio, bet kalbėjo kaip slibinas. Jis naudojasi visa pirmojo žvėries galybe jo akivaizdoje ir verčia žemę bei jos gyventojus garbinti pirmąjį žvėrį, kurio mirštama žaizda užgijo. Jis daro didžius stebuklus, net, žmonėms matant, nuleisdina ugnį iš dangaus į žemę. Jis klaidina žemės gyventojus [nuostabiais] ženklais, kuriuos jam leista daryti žvėries akyse. Jis liepia žemės gyventojams padaryti atvaizdą žvėries, kuris gavo žaizdą nuo kalavijo, tačiau išgijo. Jam leista suteikti žvėries atvaizdui dvasią, kad žvėries atvaizdas imtų kalbėti, ir įsakyti, kad visi, kurie atsisakys pagarbinti žvėries atvaizdą, būtų žudomi. Jis verčia visus, mažus ir didelius, turtuolius ir vargdienius, laisvuosius ir vergus, pasidaryti ženklą ant dešinės rankos arba ant kaktos, kad niekas negalėtų nei pirkti, nei parduoti, jei neturės to ženklo – žvėries vardo ar jo vardo skaičiaus. Čia slypi išmintis! Kas sugeba, teapskaičiuoja žvėries skaičių, nes tai žmogaus skaičius, ir jis yra šeši šimtai šešiasdešimt šeši.” (Apreiškimas Jonui, 13, 11-18)

“Ir aš pamačiau kitą angelą, lekiantį dangaus viduriu, turintį paskelbti žemės gyventojams, visoms tautoms, gentims, kalboms ir žmonėms amžinąją Evangeliją. Jis šaukė galingu balsu: ‘BIJOKITE DIEVO ir atiduokite jam pagarbą, nes atėjo jo teismo valanda; nuolankiai pašlovinkite dangaus ir žemės, jūros ir vandens šaltinių Sukūrėją!’“

“Paskui jį skrido antras angelas, kuris šaukė: ‘Krito, krito didžioji Bãbelė, kuri savo paleistuvingo įniršio vynu apgirdė visas tautas!’“

^“Ir vėl trečias angelas lydėjo juos, šaukdamas skardžiu balsu: ‘Kas garbina žvėrį ir jo atvaizdą ir priima ant savo kaktos ar ant rankos jo ženklą, tas TURĖS GERTI DIEVO ĮNIRŠIO VYNO, įpilto ir neatmiešto JO RŪSTYBĖS TAURĖJE, ir BUS KANKINAMAS UGNIMI IR SIERA šventųjų angelų ir Avinėlio akyse. Jų kentėjimų dūmai rūks per amžių amžius, ir jie neturės atilsio nei dieną, nei naktį – tie, kurie garbina žvėrį bei jo atvaizdą ir ima jo vardo ženklą.’“(Apreiškimas Jonui, 14, 8-11)

“Aš išvydau atvirą dangų, ir štai pasirodė baltas žirgas. Ant jo sėdėjo raitelis, vardu Ištikimasis ir Teisusis; jis teisingai teisia ir kovoja. Jo akys švietė kaip ugnies liepsna, o ant jo galvos daug diademų ir įrašytas vardas, kurio niekas nežino, tik jis pats. Jis APSIRENGĘS KRAUJU PERMIRKUSIU DRABUŽIU, ir jo vardas – DIEVO ŽODIS. Jį lydėjo dangaus kareivijos pulkai ant baltų žirgų, apsivilkę tyros baltos drobės drabužiais. Iš raitelio BURNOS ĖJO DVIAŠMENIS KALAVIJAS, KURIUO JIS IŠTIKS TAUTAS. IR JIS VALDYS JAS GELEŽINE LAZDA. JIS MINA VISAGALIO DIEVO ĮNIRŠIO IR RŪTYBĖS VYNO SPAUSTUVĄ. Ant jo drabužio ir ant strėnų užrašytas vardas: ‘Karalių karalius, ir viešpačių Viešpats.’“ (Apreiškimas Jonui, 19, 11-16)

“Tuomet išvydau žvėrį ir žemės karalius bei jų kariuomenes, susirinkusias kovoti su raiteliu ir jo kariuomene. Žvėris buvo sugautas, o kartu su juo netikrasis pranašas, jo akyse daręs stebuklus ir jais klaidinęs žmones, kurie buvo priėmę žvėries ženklą ir garbino jo atvaizdą. JIEDU BUVO ĮMESTI Į UGNIES EŽERĄ SU DEGANČIA SIERA. VISUS KITUS UŽMUŠĖ RAITĖLIS KALAVIJU, EINANČIU IŠ BURNOS. IR VISI PAUKŠČIAI PRISILESĖ JŲ LAVONŲ.” (Apreikšimas Jonui, 19, 19-21)

“Paskui aš pamačiau didelį baltą sostą ir jame Sėdintįjį, nuo kurio veido pabėgo žemė ir dangus, ir nebeliko jiems vietos. Ir pamačiau numirusius, didelius ir mažus, stovinčius priešais sostą. Ir buvo atskleistos knygos, buvo atversta dar viena, būtent gyvenimo knyga. Mirusieji buvo teisiami IŠ UŽRAŠŲ KNYGOSE, PAGAL JŲ DARBUS. Jūra atidavė savo numirėlius, o mirtis ir mirusiųjų pasaulis atidavė savuosius. Ir kiekvienas buvo teisiamas pagal darbus. Pati mirtis ir MIRUSIŲJŲ PASAULIS BUVO ĮMESTI Į UGNIES EŽERĄ. Tai yra antroji mirtis – UGNIES EŽERAS. Kas tik nebuvo rastas įrašytas gyvenimo knygoje, tas BUVO ĮMESTAS Į UGNIES EŽERĄ.” (Apreiškimas Jonui, 20, 11-15)

“Paleidęs minias, Jėzus keliavo namo. Prie jo priėjo mokiniai ir prašė: ’Išaiškink mums palyginimą apie rauges dirvoje.’ Jis atsiliepė: ’Sėjantysis gerą sėklą yra Žmogaus Sūnus. Dirva – tai pasaulis. Gera sėkla – karalystės vaikai, o raugės – PIKTOJO VAIKAI. Jas pasėjęs priešas – VELNIAS. Pjūtis – tai PASAULIO PABAIGA, o pjovėjai – angelai. Taigi kaip surenkamos ir sudeginamos raugės, taip bus ir PASAULIO PABAIGOJE. Žmogaus Sūnus išsiųs savo angelus, tie išrankios iš jo karalystės visus papiktintojus bei nedorėlius ir įmes juos į ŽIORUOJANČIĄ KROSNĮ. Ten bus verksmas ir dantų griežimas.” (Mato, 13, 36-42)

Fariziejams Mato lūpomis Jėzus sakė net taip: “Gyvatės! Angių išpėros! KAIP JŪS IŠTRŪKSITE NUO PASMERKIMO Į PRAGARĄ?!” (Mato, 23, 33)

Juokinga, kai vienas kalba apie NEEGZISTUOJANTĮ TIKROVĖJE PRAGARĄ, kaip apie ugnies ežerą, o kitam užtenka ir krosnies. Kažkaip “dievo” žodis pats savyje painiojasi.

Tačiau šis juokas yra per ašaras. Atvirai pasakius, skaitant tokias NESĄMONES dabartiniais laikais, praėjus dviems tūkstančiams metų po jų parašymo, liūdna, kad tebėra didžioji dalis mano sielos brolių ir sesių, ir dar save laikančių ir mokytais, ir tikinčiais, TEBĖRA tokioje tamsoje, ir kad jie visomis šitomis pramanomis tiki, NET NESIEKDAMI SUSIMĄSTYTI KOKIOMIS NESĄMONĖMIS JIE TIKI. Dar liūdniau, kad tokias NESĄMONES nuolat TOLIAU KALA Į SMEGENIS VAIKAMS per tikybos pamokas mokykloje, NEGYVOJE IR DOGMATINĖJE bažnyčioje, TUO ŽALODAMI VAIKŲ PSICHIKĄ. O juk tai turės, anksčiau ar vėliau, duoti savo vaisių konkrečia išraiška. Ir labai kartų vaisių, nes tie buvę vaikai, net jau būdami ir suaugę, šitokiomis nesąmonėmis tiki ir BIJO JAS PASMERKTI KAIP DABARTINIŲ TAMSOS FARIZIEJŲ IŠVEDŽIOJIMUS, NEGYVUS IR NEVAISINGUS PRASIMANYMUS, KURIE VEDA TOLYN NUO TĖVO, TOLYN NUO DIEVO SU VISAIS UGNIES EŽERAIS IR VISOMIS UGNIES KROSNIMIS, BET VIS ARTYN PRIE PSICHINIŲ SUSIRGIMŲ IR VISŲ LIGŲ. O tai duos karčius vaisius ir VISAI visuomenei, nes ji praras moralę, nes savo pagrindu laikys NEGYVĄ šaltinį, kuris tiesiogine prasme moko iškreiptos tiesos ir neegzistuojančio ŽIAURAUS IR KERŠITNGO Dievo sampratos. O tai prieštarauja Dievo valiai. Tėvas moko ir veda, KIEKVIENĄ IŠ MŪSŲ, IŠ VIDAUS BE JOKIŲ TARPININKŲ, BET SU IŠORINIAIS PAGALBININKAIS. Tėvas nuolat, be perstojo lieja savo meilės gyvą vandenį atsivėrusiai Jam gyvai sielai. Todėl jokie gąsdinimai NESAMU pragaru, jokie prakeikimai gyvai sielai neegzistuoja. Neatsivėrusių Tėvui sielų žmogiškoji visuomenė yra PASMERKTA IŠNYKTI, KAIP IR JOS SUKURTA VALSTYBĖ. Tėvo kūrinija, ir visa šeima, yra GYVA IR PULSUOJA TĖVO MEILE. Viskas, kas tokiam ritmui priešinasi ir trukdo – IŠNYKS, NES TAI NE IŠ TĖVO.  

POPIEŽIUS JONAS PAULIUS II buvo ne tik katalikų sektos galva, bet dar ir mąstantis galva. Jis ATMETĖ PRAGARO REALYBĘ. Aišku, tai katalikų vadui nedovanotina šventvagystė, bet ką padarysi, jame taip pat veikė Tėvo GYVOJI dvasia – Minties Derintojas – ir jame brendo, nors dar ir laikoma BAIMĖS, RITUALŲ, IR NEGYVŲ DOGMŲ NARVE, GYVA SIELA, ir akimirkomis ji imdavo viršų prieš jo gyvulinio proto BAIMĘ – KĄ PASAKYS KARDINALAI – ir jis vis tik išdrįso PANEIGTI PRAGARO EGZISTAVIMĄ.

Štai ką parašė JAV laikraštis Los Angeles Times dar 1999 metų liepos mėnesį:

”1999 metų liepos 28 dieną Vatikane kreipdamasis į 8500 žmonių bendrą auditoriją savo kas savaitinio kreipimosi metu Jonas Paulius II atmetė fizinio, tiesiogine šio žodžio prasme, pragaro realybę kaip amžinos ugnies ir kankinimo vietą. Popiežius pasakė, kad vietoje šito, pragaras yra atsiskyrimas nuo džiaugsmingo bendravimo su Dievu, net šitame gyvenime. Remiantis popiežiaus kalbos oficialia Vatikano stenograma, Jonas Paulius II pastebėjo, kad Rašto nuorodos į pragarą ir tie įvaizdžiai, pateikiami Rašto, yra tiktai simboliniai ir perkeltine prasme ‘to visiško nusivylimo ir gyvenimo tuštumos be Dievo.’ Jis pridūrė, ‘Vietoje to, kad tai būtų fizinė vieta, pragaras yra būsena tų, kurie laisva valia ir aiškiai patys atsiskiria nuo Dievo, viso gyvenimo ir džiaugsmo šaltinio.’ Jis pasakė, kad pragaras ‘yra tokia padėtis, kuri kyla iš nuostatų ir veiksmų, kurių laikosi žmonės savo gyvenime.’ Kas susiję su amžinojo prakeikimo sąvoka, popiežius pasakė, ‘Prakeikimą aiškiai sudaro konkretus atsiskyrimas nuo Dievo, laisva valia pasirinktas žmogaus ir patvirtintas mirties, kuri jo pasirinkimą užantspauduoja amžiams.’ Popiežius taip pat pridėjo, ‘Mintis apie pragarą ir tuo labiau biblinių įvaizdžių netinkamas vartojimas neturi sukurti nerimo ir nusivylimo.’ Vietoje šito, jis pastebėjo, jog tai yra laisvės, atrastos Kristuje, priminimas.
Religinių Naujienų Tarnyba pranešė, kad Vatikano patvirtintas vedamasis straipsnis, atspausdintas prieš keletą savaičių Jėzuitų žurnale Civilta Cattolica, sutinka su popiežiaus paskutiniuoju oficialiu pareiškimu. Vedamasis aiškiai oficialiai pareiškia, ‘Pragaras egzistuoja ne kaip kokia nors vieta, bet kaip būsena, kaip tokio žmogaus, kuris kenčia Dievo netekimo skausmą, būties būdas.’ Popiežius pasakė, kad amžinasis prakeikimas yra ‘ne Dievo darbas, bet iš tikrųjų mūsų pačių.’ Tik prieš savaitę popiežius pareiškė, kad dangus nėra ‘nei kokia abstrakcija, nei kokia nors vieta debesyse, bet asmeninis sąjungos ryšys su Šventąja Trejybe.’" (Los Angeles Times, 1999 07 03)

Štai mano mielieji, net pats katalikų sektos vadas tiesiogine prasme sukilo prieš jo paties laikomą šventu Raštą, SUKILO SU SAVO IŠLYGOMIS IR PATEISINIMAIS, sukilo tuo pradėdamas SAVAVALIŠKĄ RAŠTO AIŠKINIMĄ, KĄ PATS RAŠTAS DRAUDŽIA. Tačiau juk Tėvo dvasia yra gyva ir popiežiuje. Ir ji veikia jo gyvą sielą. Štai tokia tarpusavio gyva veikla davė nors ir nedidelį, bet vaisių – platesnį požiūrį už Rašto siūlomą ir kurio RAIDĖS laikėsi ankstesnieji popiežiai. Šituo savo Rašto žodžio sulaužymu, jis taip pat aiškiai parodė, kad jis nėra toks Dievo žodis, kuris būtų kilęs iš Šventosios Dvasios. Būtent dėl to po šito milžiniško pareiškimo katalikų sektos kardinolai tylėjo IR TEBETYLI kaip su pilna burna vandens. O juk jie turėtų džiūgauti ir visiems skelbti iš visų sakyklų šitą raminančią popiežiaus žinią, kad pragaro NĖRA, NEBEBIJOKITE. Ir šiandien šitoji NURAMINANTI POPIEŽIAUS JONO PAULIAUS II ŽINIA TURĖTŲ BŪTI SKLEIDŽIAMA NUOLAT MIESTŲ, MIESTELIŲ, IR BAŽNYTKAIMIŲ BAŽNYČIOSE, KAD IŠLAISVINTŲ ŽMONES IŠ PRAGARO IR PRAKEIKIMO BAIMĖS, KURI PER KARTŲ KARTAS TAIP ĮSIĖDĖ Į DIEVOBAIMINGO, BET DIEVO TAIP IR NEMYLINČIO ŽMOGAUS PASĄMONĘ. O JI NESKLEIDŽIAMA NIEKUR. O juk tai OFICIALI VATIKANO POPIEŽIAUS IŠSAKYTA IR UŽRAŠYTA POZICIJA. Tai irgi parodo, kad net ir popiežiaus šviesesnė mintis yra stabdoma pačios bažnyčios hierarchinės struktūros, kad tik neplistų ir neišmuštų iš jos rankų valdymo svirties. Juk baimės pilną žmogų valdyti lengva. Dėl to ir patys katalikai iš esmės net nežino tokios popiežiaus Jono Pauliaus II žinios katalikams – PRAGARO NĖRA.  

Ką tai rodo? Tai rodo milžinišką BAIMĘ, kad net savo vadui vis tik NEPAKLUSO jo KARDINOLŲ IR VYSKUPŲ, IR KUNIGŲ kariauna. Jie prarijo šią, jiems labai KARČIĄ, piliulę, BET, TARSI NIEKO IR NEBUVO PASAKYTA JONO PAULIAUS II APIE PRARAGO BIBLINĮ PRASIMANYMĄ, ir toliau gąsdino, ir GĄSDINA, ŽMONES PRAGARO KANČIOMIS. Tuo labiau, kad dabar jau yra ir kitas jų sektos vadas, kuriam pragaras egzistuoja taip, kaip parašyta Rašte, bet ne kaip aiškino su juo palyginus net “laisvamanis” Jonas Paulius II. Taigi niekas nepakito, BAIMĖ TOLIAU IR SĖJAMA IR KALAMA IR POPIEŽIAUS, IR KARDINOLŲ, IR VYSKUPŲ, IR VISOS SUTANOTOS KATALIKŲ KARIAUNOS DAR PALAIKOMOS MOTERŲ IR VYRŲ VIENUOLIŲ ARMIJOS. KALAMA JUMS IR JŪSŲ VAIKAMS, KALAMA ATEINANČIOMS KARTOMS.

Lygiai tokia pati TAMSA IR GĄSDINIMAI sklinda ir iš stačiatikių, mormonų, protestantų, babtistų, jahovininkų, naujojo amžiaus, ir visų kitų daugybės sektų į kurias ir susiskaidė daugiau nebeegzistuojanti kaip vieninga krikščionybės religija, pakeliui į savo visišką net iš dabar, KOL KAS, esamų sektų IŠNYKIMĄ, dvasinių aklų vedlių lūpų. Krikščionybės sudužusio indo sulipdyti nebeįmanoma, nes ji VISĄ LAIKĄ buvo negyva ir dogmatiška, KADANGI RĖMĖSI NEGYVU RAŠTU, KURIS NE TIK NĖRA IŠ ŠVENTOSIOS DVASIOS, BET DAR IR KILĘS IŠ TOKIŲ ŽMONIŲ PRISIMINIMŲ IR LAIŠKŲ, KURE JĖZAUS MOKYMŲ VISIŠKAI NESUVOKĖ IR JUOS IŠKRAIPĖ, IR DĖL TO DAUG PRIDARĖ, KAD ŽMONIJA PATEKTŲ Į VARGĄ IR KARUS, KANČIAS IR BAIMES, LIGAS IR PASIMETIMĄ, SAVANAUDIŠKUMĄ IR NUSIKALTIMUS. Būtent dėl to, po tiek metų, Jonas Paulius II pajuto ir savyje GYVĄ TĖVO DVASIOS VEDIMĄ IR PAREIŠKĖ REVOLIUCINĘ KATALIKAMS ŠVIESOS IR TIESOS MINTĮ. Bet ji nebuvo palaikyta ir sustiprinta negyvų dogmatų ir fariziejų.

Jonui Pauliui II dar anksčiau buvo padovanota Urantijos Knyga. Ir panašu, kad jis jos ne tik neišsigando, kaip išsigąsta dogmatai katalikai ir tuoj pat, net neskaitę, apšmeižia ją, kad ji yra nuo Šėtono, bet net ir pats ją perskaitė. Ir Tėvo dvasia atsivėrimo akimirkomis vis tik pasiekdavo ir jo sielą, ir tada jo gyvos sielos morontinis-dieviškasis protas nustelbdavo jo gyvulinio proto BAIMĘ NEPAŽEISTI RAŠTO RAIDĖS, IR LAIKYTIS VIEN TIK RITUALŲ IR DOGMŲ, IR JIS PRABILO.   
Tačiau tokia Jono Pauliaus II pragaro atmetimo nuostata, kai kurių katalikų vertinimu nepanaikina to fakto, kad iš tikrųjų egzistuoja pragaras tiesiogine prasme ir šitam savo teiginiui pagrįsti tuoj pat buvo pasitelkta Pauliaus mintis:

“Dievas išlieka tiesiakalbis, o kiekvienas žmogus – melagis.” (Romiečimas, 3, 4)  

Tačiau remiantis tokia Pauliaus logika nebebūtų įmanomas bendravimas tarp žmonių, nes jie tiesiog ne tik kad nebesusikalbėtų, bet prarastų vienas kito bet kokį pasitikėjimą, nes jų mintys turėtų vis tiek būti melagingos; net ir tos, kurios būtų apie Dievą, nes juk vis tiek “kiekvienas žmogus – melagis.”

Tačiau liūdniausia man dėl JĖZAUS – KĄ JIS TURI DABAR MANYTI, PATS PUIKIAI MATYDAMAS, KAIP JO MOKYMUS, DĖL SAVOJO NESUPRATIMO, IŠKRAIPĖ JO PATIES APAŠTALAI, KAD NET IR ŠIANDIEN, JAU PO DVIEJŲ TŪKSTANČIŲ METŲ, ŽMONIJA TEBEGYVENA TOJE PAČIOJE SENOSIOS SANDOROS BAIMĖJE DĖL PRAGARO IR DIEVO BAUSMĖS, IŠ KURIOS ŽMONIJĄ IŠVADUOTI JIS IR BUVO ATĖJĘS.