21. Jėzus ieškojo Tėvo pats savyje dar vaikystėje

Spausdinti
Dokumentų sąrašas

21. Jėzus ieškojo Tėvo pats savyje dar vaikystėje

Štai kaip Jėzus savo naujajame dabartiniams žmonėms skirtame apreiškime KALBU JUMS VĖL aiškina apie savo Tėvo ieškojimus:

“10. Mano apmąstymai

Mano protas viduje irgi smarkiai imdavo priešintis, kai tik pradėdavau susimąstyti apie mūsų gyvenimo paskirtį šitoje planetoje. Kada tik ėmiau vis giliau ir giliau jausti, kad man vienam bendraujant savais žodžiais su Izraelio Dievu, Izraelio Tėvu, man viduje

palengvėdavo ir aš apsiramindavau, pradėjau pats mąstyti, kad aš gi nesilaikau numatytų rabinų ir raštininkų ritualų, o vis tiek jaučiu ramybę savo viduje. Tai reiškia, kad ritualas nieko neduoda. Jis pats neatstoja gyvo ryšio su Dievu. Vien tik ritualo neužtenka, kad galėtum pajausti tą gyvą ryšį su Dievu. Kaip tik ritualas ir trukdo gyvo bendravimo metu, nes tada dėmesys nukrypsta į ritualo atlikimą, o ne į patį ryšį su Dievu visu savo vidumi.

Mano asmeninis patyrimas, dar paauglystės metais, mane įtikino, kad ne ritualas turėtų būti svarbu Dievui Tėvui, o bendravimas su Juo tiesiai iš širdies. Ir apie tai aš užsimindavau savo tėvams. Tačiau dėl tokių mano kalbų jie abu labai išsigąsdavo, kad tuoj pat mane puldavo atkalbinėti nuo tokių, jiems nesuprantamų, bendravimo su Dievu

formų. Ir visą laiką man pabrėždavo, kad jų raštai yra tokie seni, kad daug kartų nugyveno jų laikydamosi, kad juos labai gerai išmano rabinai ir raštininkai, o jie visada moko, kaip reikia melstis Dievui nustatytomis maldomis. To moko ir sinagogose. Dėl to mano samprotavimai juos labai suerzindavo ir man nieko kito nebelikdavo, kaip tik vėl viską laikyti savo viduje. Su niekuo negalėjau surasti bendros kalbos, vos tik pradėdavau kalbą apie tai, kad Dievas myli visus.

Negali būti tokio Dievo, kuris vienus mylėtų labiau, o kitus nuskriaustų. Tada Jis turėtų būti labai negailestingas Dievas, nes net ir geras pagonis yra vertas ir meilės, ir tokio paties požiūrio, kaip ir žydas. Tačiau tokie mano samprotavimai tik išgąsdintų mano draugus ir mokytojus sinagogos mokykloje. Dėl to aš gerai suvokiau, nuo ankstyvos jaunystės, kad nevisada ir geranoriški pokalbiai geranoriškai nuteikia net ir mano bendraamžius, jeigu jie mano žodžių negali suprasti, o nuo savųjų samprotavimų pabėgti negali. Todėl neturėjau, per visą savo gyvenimą, su kuo galėčiau atvirai pasikalbėti

apie tai, kas mane patį ir jaudino ir skaudino žmogaus gyvenime.

Štai dėl ko man kildavo vis dažniau klausimų, kodėl gi kiti nemato tokių akivaizdžių dalykų, kurie man yra taip ryškiai matomi? Kodėl kiti viską priima taip, kaip yra, ir visiškai nemąsto apie gilesnes priežastis? Kodėl jie negali suvokti, kad toks gyvenimas veda į žmonių dar didesnį susvetimėjimą ir susiskaldymą ir dar didesnę kančią? Kodėl aš matau daug giliau, negu mano draugai? Net geriau suprantu daug ką, ko negali suprasti net rabinai ir raštininkai? Tokie klausimai nuolat kutendavo mano protą, bet atsakymų, kurie man pačiam būtų akivaizdūs ir aiškūs nerasdavau ir aš.

 

11. Mano vienatvė ir bendravimas su Tėvu

Štai tokioje aplinkoje turėjau bręsti vienas, nes neturėjau nė vieno pagalbininko, kuris man būtų galėjęs visa tai paaiškinti. Ir vėl viskas likdavo mano paties bendravimui su savimi pačiu ir su Dievu Tėvu.

Tačiau mano mintys vis labiau, akimirkomis, nušvisdavo. Aš nežinojau, kaip tai atsitinka, tik pajausdavau, kad ateina šviesi mintis paaiškinanti man nesuprantamą dalyką, dėl kurio aš su savimi ir kalbėjausi, kurį svarstydavau savo mintyse, kurį net pasakydavau ir savo Dievui Tėvui. Ne tik Izraelio Tėvui, bet ir savo Tėvui. Sulaukdavau tokių minčių, kurios man nuolat sakydavo, kad Dievas yra vienas ir visus mylintis, kad jis yra visur ir visada ir su visais, ir vienodai, tiek su vargšais, tiek su turtingais, tiek su žydais, tiek su pagonimis, tiek su sergančiais, tiek su sveikais, tiek su vaikais, tiek su senukais, tiek su moterimis, tiek su vyrais, kad tik žmogus gali nusigręžti nuo Dievo, o Dievas nuo žmogaus nenusigręžia niekada, kad tik žmogus gali nubausti kitą žmogų, o Dievas nebaudžia niekada. Tos mintys man buvo tokios artimos ir tokios sustiprinančios, kad aš nuolat

džiaugdavausi jomis ir vis laukdavau, gal ateis dar kokia mintis, kuri mane sustiprins ir palaikys tokioje sunkioje ir neteisingoje žydų aplinkoje.

Man buvo labai sunku, kad tokiomis mintimis negalėjau su niekuo pasidalinti. Niekam jos nebuvo suprantamos, nes neatitiko Rašto pateikiamų nuostatų. Dėl to visą laiką jos mane spaudė iš vidaus. Ir kankino mane, kaip padaryti, kad galėčiau jomis pasidalinti ir su kitais? Kad ir jie pajustų panašių minčių šviesą. Kaip paversti jas tokiomis prieinamomis visiems, kad jas būtų galima skelbti net iš sinagogų sakyklų, kaip pasiekti, kad tokios mintys įsiviešpatautų žmonių širdyse?

Aš nežinojau šito kelio, bet jaučiau, kad turiu kažką daryti, kad mane deginanti, o tuo pačiu ir nuraminanti šviesa turi būti skelbiama. Tik kaip? Kaip ją skelbti, kai aplinkui tokia suvaržyta aplinka, kai bet koks žodis ir mintis ne iš Rašto tuoj pat užsipuolama net mano paties namuose, mano mylinčių tėvų?

Mano mintys apie Dievą mane visada nuramindavo ir sustiprindavo. Tai buvo vienintelė atgaiva, tokioje aplinkoje, kurioje mano mintims nebuvo pasireiškimo nei laisvės, nei erdvės. O kadangi tokią paguodą pajusdavau savo paties viduje, tai ir pradėjau vis labiau ir dažniau šitokiu būdu pereiti nuo pokalbio su pačiu savimi, prie pokalbio su Dievu. Aš jį norėjau sulyginti ne su Izraelio Dievu, su Jahve, su Izraelio Tėvo, bet su savo Tėvu.

Man labai patiko pradėti į Jį kreiptis “Mano mylimas Tėve.” Man toks kreipinys atitiko mano paties vidinę būseną: “Dievas myli, ir aš turiu Jį mylėti, o ne bijoti.“ O kas gi gali labiau mylėti už tėvą ar motiną bet kurį savo vaiką. Aš jaučiau, kad motinos meilė yra labai švelni, bet ir aš pats negalėjau kreiptis į Dievą “Mano mylima motina.” Toks kreipinys man negalėjo ir į galvą ateiti. Juk ir mane veikė žydų raštai, šeimos auklėjimas, draugai, mokytojai sinagogos mokykloje, rabinų pamokslai, raštininkų aiškinimai, karavano keliauninkų pasakojimai, kuriuos nuo pat vaikystės girdėdavau Nazarete, per kurį ėjo karavanų kelias iš imperijos pakraščių. Aš taip pat turėjau savo paties proto

apribojimų, kaip galėčiau kreiptis į Dievą. Dėl to pasirinkau mano sielai artimą ir šiltą kreipinį “Mano mylimas Tėve.” Ir šitaip pradėdavau Jam persakyti savo sunkias mintis, neįmenamus mano protui klausimus. Ir mane labai ir nustebindavo ir nudžiugindavo, kad

ateidavo mintys, kurios man ėmė atrodyti, kad yra atsakymai iš Tėvo.

12. „Pasikalbėjimai su Tėvu“

Toks patyrimas man buvo naujas ir neįprastas. Dėl to aš pats negalėjau suvokti, kaip tos šviesios mintys mane pasiekia. Iš kur jos? Bet aš sau nusprendžiau, kad jos ir gali būti iš Tėvo. Jeigu aš jam pateikiu klausimus, o tada netrukus ateina tokia mintis, kuri man

padeda suprasti tai, ko suprasti negalėjau, tai šitą paaiškinimą ir priskirdavau Tėvui. Ir sau ėmiau sakyti, kad taip man atsakė Tėvas. Palaipsniui ėmiau tokius savo pokalbius vadinti “Pasikalbėjimais su Tėvu.” Ir nors apie tai negalėjau papasakoti niekam, net savo šeimoje, nes mane būtų palaikę pamišusiu vaiku, bet man pačiam buvo gera po tokių, kaip aš pavadinau “Pasikalbėjimų su Tėvu.” Ir aš džiaugiausi, kad dabar turiu paslaptį, kurią žino tik “Mano mylimas Tėvas” ir aš.

Kuo toliau pasinerdavau į šituos, ir man pačiam nesuvokiamus, periodus, pavadintus tokiu niekam mano aplinkoje nesuvokiamu pavadinimu, tuo labiau ėmiau pats patirti, kad šitoks mano pasikalbėjimas su Tėvu reikalingas visiems žmonėms, nes jis pradeda veikti mane vis didesniu laipsniu iš vidaus. Bet veikti į gerą pusę. Aš ėmiau jausti, kaip darausi iš greitai užsidegančio jaunuolio vis kantresnis ir kantresnis. Jeigu anksčiau mano žodžiai daug ką įskaudindavo tik dėl to, kad juos drąsiai išsakydavau gindamas savo nuomonę, tai dabar ėmiau vis aiškiau suprasti, kad ne viską, ką aš suprantu ir jaučiu, panašiai supranta ir jaučia mano draugai, ar kiti žmonės, kurie nenorėdavo mano tiesų klausytis, nes jos gąsdino juos. Tada pradėjau suvokti, kad neviską turiu taip atvirai pasakoti kitiems, kad sukelčiau mažiau prieštaravimų ir mažiau nuteikčiau juos prieš save. Taip palaipsniui mokiausi bendravimo su visais – net ir su savo tėvais, nes ir jie mano nuostatoms prieštaravo, nors priešinosi ne taip aršiai, kaip kiti.

Mane visą laiką gelbėdavo mano nuoširdumas. Dauguma pastebėdavo, kad aš buvau nuoširdus ir nesiekiantis naudos sau. Jie man atleisdavo tuos drąsius pasisakymus, kurie jiems būdavo nepriimtini, o klausimai tiesiog gąsdindavo, ir jie niekaip nesugebėdavo į juos surasti jokio atsakymo. Net ir tai, iš kur atsiranda žaibas ir griaustinis, kada paklausiau savo tėvo, jis atvirai prisipažino, jog nežino. Nežino, nes niekas žydų apie tokius dalykus nieko nemokė. Man toks nežinojimas buvo keistas, nes tada buvau dar vos aštuonerių metų, ir laikiau savo tėvą viską žinančiu ir galinčiu man paaiškinti daugelį

dalykų, apie kuriuos aš neturėjau jokio supratimo. Dabar gi pasirodė, kad šitaip nėra. Net ir mano tėvo autoritetas mano akyse sušlubavo. Ir vėl tą klausimą aptarinėdavau savo paties pasikalbėjimuose iš pradžių pats su savimi, o vėliau, kaip minėjau, tokie mano pasikalbėjimai peraugo į pokalbius su Tėvu danguje.” (Jėzus Kristus, KALBU JUMS VĖL, p.20-23)

 

Tai ir yra KELIAS Į GYVĄJĮ BENDRAVIMĄ SU TĖVU, O NE RITUALINIS IR DOGMATINIS NEGYVAS BAŽNYTINIS AKLIGATVIS. IR TIK DEDANT NUOŠIRDŽIAS PASTANGAS GYVAJAME KELYJE PO KURIO LAIKO ATRANDAMAS TĖVAS SAVYJE, IR GIMSTAMA IŠ DVASIOS. TAI DVASINĖS VIENOVĖS SU TĖVO ASMENIU PATYRIMAS. BŪTENT TOKĮ PATYRIMĄ SUKAUPĖ IR JĖZUS PRIEŠ DU TŪKSTANČIUS METŲ.

 

Deja, šito kelio nepasiūlė Naujojo Testamento autoriai. Todėl numarino ir gyvąjį Jėzaus pasiūlytą kelią pas Tėvą, pavertę jį negyvu dogmatizmu, į kurio pinkles yra patekę milijonai jį skaitančiųjų, bet taip ir klaidžiojančių tamsoje be Tėvo. Jie yra tikri NAŠLAIČIAI, kai jų TĖVAS yra GYVAS, IR NET YRA JŲ PAČIŲ VIDUJE! Tik jų tamsybė ir tinginystė neleidžia jiems Jo atrasti. O tai liudija, kokie yra jų DVASINIAI MOKYTOJAI – KUNIGAI IR TEOLOGAI: akli ir nesuvokiantys, kad ir jų Tėvas yra tas pats Kristaus Tėvas, ir lygiai taip pat yra jų pačių viduje.


Dokumentų sąrašas
Spausdinti
Grįžti atgal