22. Jėzus nėra vyriausiasis kunigas ir niekada neįkūrė jokios bažnyčios

TĖVAS YRA KIEKVIENO VIDUJE PER SAVO DVASIĄ, MINTIES DERINTOJĄ, APGYVENDINTĄ ŽMOGAUS PROTE.

Būtent dėl šitokio Naujojo Testamento tamsumo ir krikščionybė negalėjo išsilaikyti, nes negyvas medis negali vesti gyvų vaisių. Todėl žmonės ir mėgino, ir šiandien dar ir toliau tebemėgina, kurti vis naujas ir naujas sektas, bet vis tiek patenka į tas pačias pinkles, nes remiasi tuo pačiu NEGYVU NAUJUOJU TESTAMENTU, KURIAM TIK TAMSŪS IR PATYS NEATRADĘ SAVYJE TĖVO ŽMONĖS SUTEIKĖ PRAMANYTĄ DIEVO ŽODŽIO, TARIAMAI GAUTO PER ŠVENTĄJĄ DVASIĄ, STATUSĄ.  

O kadangi žmonės yra savanaudžiai, kol neatranda Tėvo savyje ir negimsta iš DVASIOS, tai jie ir stengiasi kitus valdyti, gąsdinti, ir versti tikėti tik taip, kaip šito nori būtent JIE, O NE KAIP TĖVAS NORI, KAD KIEKVIENAS JO VAIKAS ATRASTŲ JĮ SAVO VIDUJE. Štai tada ir atsiranda net ir TOKIE prasimanymai, kad Jėzus yra kunigas, kad jis įkūrė bažnyčią ir yra bažnyčios galva ir net apaštalas, kaip tą sako Laiškas hebrajams, kurio autorius iki galo nėra žinomas, nors kai kas jį linkęs priskirti Pauliui:

“Taigi, šventieji broliai, dangiškojo pašaukimo dalininkai, įsižiūrėkite mūsų tikėjimo Apaštalą ir VYRIAUSIĄJĮ KUNIGĄ JĖZŲ, kuris kaip ir Mozė visuose jo namuose buvo ištikimas jį paskyrusiam.“ (Hebrajams, 3, 1-2)

“Mes turime DIDĮ VYRIAUSIĄJĮ KUNIGĄ, praėjusį pro dangus, Dievo Sūnų Jėzų, taigi tvirtai laikykimės tikėjimo. Mes gi turime ne tokį vyriausiąjį kunigą, kuris negalėtų atjausti mūsų silpnybių, bet, kaip ir mes, visaip mėgintą, tačiau nenusidėjusį. Todėl visiškai pasitikėdami artinkimės prie malonės sosto, kad patirtume gailestingumą ir rastume malonę gauti pagalbą deramu laiku.” (Hebrajams, 4, 14-16)

Paulius savo laiške kolosiečiams tiek TOLI PRASILENKIA SU JĖZAUS MOKYMAIS, kad sako, jog kiekvienas vyriausiasis kunigas yra imamas iš žmonių ir skiriamas ATSTOVAUTI ŽMONĖMS PAS DIEVĄ. Tikrovėje Tėvui NEREIKIA JOKIŲ KUNIGŲ, NES JIS PATS YRA KIEKVIENO ŽMOGAUS VIDUJE. JOKS TARPININKAS TĖVUI NEĮMANOMAS, KAI JIS TIESIOGIAI PASIEKIA KIEKVIENĄ PATS PADOVANOJĘS SAVO DVASIĄ KIEKVIENAM – IR KUNIGUI, IR ŽMOGŽUDŽIUI. Ir joks kunigas Tėvo nėra labiau mylimas už žmogžudį. Tačiau Tėvas VERTINA SKIRTINGAI JŲ POELGIUS, IR VERTINA JUOS PAGAL POELGIŲ MOTYVUS. NE PAGAL DARBUS, BET PAGAL DARBŲ MOTYVUS. O kunigas gali būti vedamas savanaudiškų motyvų, ir tuo metu jis bus nusigręžęs nuo Jėzaus, nuo Tėvo, nors ir tars žodžius apie Jėzų.

Jėzus negali būti jokiu vyriausiuoju kunigu, nes jis buvo atėjęs nuo Tėvo, ir JAM, DAR PRIEŠ ĮSIKŪNIJIMĄ, BUVO UŽDRAUSTA KURTI BET KOKIĄ RELIGIJĄ, BET KOKIĄ ORGANIZACIJĄ. Ir jis šitos Tėvo valios laikėsi. O Paulius, kaip ir Jonas, pats susigalvojo savo teiginius apie Jėzų kaip Bažnyčios galvą, kaip vyriausiąjį kunigą, šitaip patys iškraipydami tikrovės faktus:  

“Juk kiekvienas vyriausiasis kunigas imamas iš žmonių ir skiriamas atstovauti žmonėms pas Dievą, kad atnašautų dovanas ir aukas už nuodėmes. Jis sugeba užjausti nežinančius ir klystančius, nes ir pats yra apgaubtas silpnumo ir dėl jo turi atnašauti aukas tiek už tautos nuodėmes, tiek ir už savo. Ir niekas pats nepasiima tos garbės, vien tik tas, kuris Dievo šaukiamas kaip Aaronas. Taip pat ir Kristus ne pats sau suteikė garbę tapti VYRIAUSIUOJU KUNIGU, bet tas, kuris jam pasakė: Tu esi mano Sūnus, šiandien aš tave pagimdžiau. Kitoje vietoje sako: Tu esi kunigas per amžius Melchizedeko būdu.” (Hebrajams, 5, 1-6)

Jeigu laiško hebrajams autorius tikrai yra Paulius, tai jis pavartoja MELKIZEDEKO vardą, tačiau pats nesuvokia, KĄ JIS NORI PASAKYTI ŠITUO VARDU.  

Melkizedekai – tai DVASIOS, ir priklauso specialiųjų misijų Dievo Sūnų kategorijai. Juos sukuria Vietinių Visatų Abu Sukūrėjai ir Valdovai – Sūnūs Kūrėjai, tokie, kaip Jėzus, ir Vietinės Visatos Motinos Dvasios, tokios, kaip mums žinoma Šventoji Dvasia. Ir šitos realios dvasinės asmenybės turi tokius nuostabius sugebėjimus, kad savo kai kurias misijas vykdo įsikūnijusios žmogiškuoju pavidalu. Šitokiu būdu Melkizedekai neša šviesos žodį žmonijai  bet kurioje, ypač izoliuotoje dėl maišto, planetoje, apgyvendintoje žmonėmis. Ir vienas toks Melkizedekas – Makiventa – buvo įsikūnijęs suaugusiojo žmogaus pavidalu prieš keturis tūkstančius metų. Būtent jis atėjo į Urantiją, kad nors kiek sustiprintų žmogaus tikėjimą į VIENĄ Dievą, kuris buvo jau beveik prarandamas, žmogaus tikėjimui vėl pradėjus ristis į daugybės gentinių dievybių sampratas, jų garbinimus, ir jiems skiriamus aukojimus, net žmonių. Būtent šis Melkizedekas mokė žmones aukštesnio suvokimo apie Dievą, nors tos aplinkos žmonėms buvo sunku suvokti jo mokymus. Jis buvo vadinamas išminčiumi iš Salemo. O Salemas vėliau buvo pavadintas Jobumi, o dar vėliau – Jeruzale. Makiventa mokė ir Abraomą, ir jam atskleidė didesnę šviesą, nes norėjo Abraomą palikti vietoje savęs, kad šis tęstų savo gentainių dvasinį švietimą. Abraomas buvo karvedys, miestų-valstybių valdovas. Todėl jam karo žygiai ir fizinė jėga buvo pagrindiniai argumentai pelnyti Dievo malonę. Todėl Makiventai Melkizedekui prireikė daug pastangų įtikinti Abraomą, kad šis atsisakytų karo kelio ir imtųsi dvasinio žmonių švietimo, aišku, atitinkančio to laikmečio sampratą.  Ir šis jų abiejų tarpusavio susitarimas vėliau buvo pavadintas Abraomo susitarimu su Dievu. O Makiventa Melkizedekas, po savosios misijos užbaigimo, paliko savo žmogiškąjį pavidalą, jau sulaukęs daugiau negu devyniasdešimties metų, lygiai taip niekam nematant, kaip jis ir pasirodė, jau visiškai suaugusiojo žmogaus pavidalu, niekam nematant jo atsiradimo akimirkos šitoje planetoje. Ir jeigu ne Melkizedeko mokymai, jeigu ne susitarimas su Abraomu ir daugybės tūkstančių Melkizedeko parengtų mokinių išsiuntimas į įvairius pasaulio kraštus, tai VIENO DIEVO SAMPRATA MŪSŲ PLANETOJE BŪTŲ NET IR IŠNYKUSI IŠ VISO, IR JĖZUI NEBŪTŲ BUVĘ KĄ TOKIOJE, DAR LABIAU ATSILIKUSIOJE IR TAMSIOJE, PLANETOJE DARYTI, KAD JO MOKYMUS KAS NORS IŠ VISO SUPRASTŲ, NET IR TOKIUS IŠKRAIPYTUS, KOKIUS IŠKRAIPYTUS PRADEJO SKELBTI JO PATIES APAŠTALAI – APIE JĖZAUS MIRTĮ, KAIP ATPIRKIMĄ UŽ ŽMONIŲ NUODĖMES, JO PRISIKĖLIMĄ, BAŽNYČIOS ĮKŪRIMĄ, IR TAPIMĄ JOS VYRIAUSIUOJU KUNIGU. JĖZAUS TIKROSIOS EVANGELIJOS – DIEVO TĖVYSTĖS, ŽMONIŲ BROLYSTĖS – NEBELIKO IŠ VISO. Makiventos Melkizedeko pasirodymas žmogaus pavidalu likus dviems tūkstančiams metų iki Jėzaus atėjimo rengė kelią ir Jėzaus pasirodymui. Štai kaip rūpinasi dvasinės asmenybės žmonijos dvasiniu šviesėjimu. Ir štai iš kur yra mūsų planetoje žinomas Melkizedeko vardas jau ne vieną tūkstantį metų. Todėl šiandien šis žodis nėra toks visiškai nežinomas, skaitančiam Bibliją, nors mūsų kalboje, kaip ir bet kurioje kitoje kalboje, jokio kito atitikmens neturi. Ir jo kilmės paaiškinti negali joks žmogus, jeigu jis nėra susipažinęs su Urantijos Knygos epochiniu apreiškimu. Tačiau Makiventa Melkizedekas NEBUVO JOKS KUNIGAS. Jis buvo DVASINIS MOKYTOJAS, mokęs žmones didesnės vieno Dievo sampratos. Ir net pateikė mokymų apie TREJYBĘ. Tačiau TIKROSIOS ROJAUS TREJYBĖS sampratos jis žmonių išmokyti neįstengė, nes ji buvo jiems perdaug sudėtinga ir nuo jų nutolusi, todėl jis apsiribojo Rojaus Trejybės PAKAITALU – TRIMIS PAČIAIS AUKŠTAISIAIS, ŽVAIGŽDYNO TRIMIS TĖVAIS. O tai Vietinių Visatų mažesnių segmentų – ŽVAIGŽDYNŲ – TRYS VADOVAI – ŽVAIGŽDYNO TRYS TĖVAI, priklausantys VORONDADEKŲ dvasių kategorijai. Tačiau net ir toks ROJAUS Trejybės PAKAITALAS žmonėms dar buvo per sunkus, ir žydai savo religijoje Trejybės sampratos neišsaugojo, nors Jėzaus atėjimo laiku būtent jie turėjo patį giliausią VIENO ASMENIO Dievo supratimą visoje planetoje. Ir vis tik jų Raštuose yra užsilikęs PAČIŲ AUKŠTŲJŲ vardas, nors ir neminint jų skaičiaus. O Patys Aukštieji yra vien tik Vietinės Visatos kilmės dvasios, Dievo Sūnūs Vorondadekai.